LIETUVOS ETNOGRAFINĖS SIENOS
Laisvojo pasaulio, ypač JAV lietuviuose pasitaiko entuziastų Lietuvos etnografinių sienų svarstymams. Kartais atrodo, kad norima būtinai iš naujo atrasti “Ameriką”, kuri, po I pasaulinio karo atstatant nepriklausomą Lietuvos valstybę, jau buvo atrasta ir dokumentuota. Tam patvirtinti “Į Laisvę” perspausdina Vasario 16-sios akto signataro istoriko Petro Klimo vieną trumpą, bet dalykišką tuo klausimu pasisakymą. Jis rašo:
“Lietuvos plotą visų pirma čia mes suprantame etnografinėse ribose, tai yra, kur dabar iš senų senovės buvo lietuvių tautos gyvenama. (Pabraukta mūsų - Red ). Todėl čia nebus žvelgiama į santykius, kurie buvo susidarę buvusios Lietuvos valstybės dalyse, bet nelietuvių padermės gyvenamose, kaip antai, Baltarusijoje ir Ukrainos krašte. Tie lietuvių valdovų apimti kraštai turėjo savo atskirą praeitį ir po Lietuvos valdžia ar šiaip ar taip išlaikė savo atskirą pobūdį visuomenės santykiuose. Rasi, tiek pat, artimiausios lietuvių etnografinei sričiai dabar baltarusių žemės, kurios būtent ilgą laiką buvo įtrauktos į vadinamos “tikrosios” Lietuvos administracines vienatas (Vilniaus ir Trakų vaivadynes), istorijos bėgyje daugiau prišlijo prie Lietuvos branduolio ir čia daugeliu žvilgsnių suvienodėjo. Tas suvienodėjimas dažnai buvo, tariant, Abipusės įtakos išdavinys, ir todėl kraštinės etnografinės linijos — lietuvių ir baltarusių — ilgainiui nustojo savo ryškumo.
Bet patys lietuviai ir Lietuvos kunigaikščiai visuomet save skyrė nuo rusų, ir savo žemes etnografinėse slavų srityse vadino žemėmis “na russkoj storonie”. Ta “rusų pusė”, lietuviams katalikybę priėmus, pasiliko kaip buvus pravoslaviška. Kadangi istoriniai tyrinėjimai čia neranda kokių masinių perėjinėjimų iš vienos tikybos į antrą, tai šiandieniniai dar tikybų skirtumai mums čia maždaug ir “tikrosios Lietuvos” plotus parodo. Atsirėmus dar kitais etnografiniais pagrindais, k. antai, neseniai vartota ir vartojama kalba, papročiais, būdu, folkloru, menu ir t. t., mes Lietuvos srityje randame:
1) visą Kauno gub., atmetus tik patį rytinį jos galą, būtent Ežerėnų (Zarasų - Red.) pavieto baltarusišką kraštą, kur prie Disnos pavieto;
2) Kuršo siaurumą, kuri skiria Kauno gub. nuo jūros, nuo šventosios (Heilihe A) ligi Vokios (Vokietijos - Red.) sienos, ir to paties Kuršo dalį, kuri šlyja prie Ežerėnų (Zarasų - Red.) pavieto, nusitęsdama iki Kalkūnų;
3) Vilniaus guberniją, be ištisų Disnos bei Vileikos pavietų ir be rytinės Ašmenos pav. bei pietinės Lydos pavieto dalies;
4) šiaurinį kraštą Gardino gub.; ir
5) Suvalkų guberniją be Augustavo, didesnės dalies Suvalkų ir pusės Seinų pavieto.
— Tiesa, čia dar visos Lietuvos vaizdui reikėtų pridėti lietuvius Prūsijoje, kurie daugumoje gyvena visa Nemuno srove prie Kauno gub. ir Suvalkų gubernijos pasieniu ligi maždaug žydkiemio ir Dubininkų. Tos Prūsų Lietuvos, kuri nuo 1422 metų tebesti svetimoj valdžioj ir daugeliu žvilgsnių skiriasi nuo Didžiosios Lietuvos, čia betgi dėl grynai laikinų technikinių priežasčių į tą tyrinėjimą neįtraukiame’.
Išnašoj autorius nurodo, kad “Statistikos ir atitinkamos etnografinės medžiagos analizę ir žemėlapius tam tikslui, taip pat literatūrą žiūr. “Russisch-Litauen”, Statistisch - ethnographische Betrachtungen. Von K. Werbelis, Stuttgart, 1916".
Manoma, kad suinteresuoti Lietuvos etnografinio ploto klausimu tą K. Werbelio knygą gal būt rastų JAV Kongreso bibliotekoje.
(Plg. P. Klimas, Lietuvos Žemės Valdymo Istorija, Vilnius, 1919 p. 3-4).
