AR SOVIETŲ SĄJUNGA IŠGYVENS IKI 1984 METŲ?
SPAUDA, RADIJAS, KNYGOS
Atsakymo autorius — Andrius Amalrikas, gimęs 1938, dėl savo istorinio essay apie Kijevo Rusią (ne Rusiją) pašalintas iš Maskvos universiteto, parašęs penkias satyras, bet kaip “antisovietinės ir por-nografiškos” nė viena nebuvusi išspausdinta ar vaidinta. Uždarbiavęs laiškanešiu, spaudos korektorium, vertėju, statybos darbininku, braižytoju ir kitais atsitiktiniais užsiėmimais. 1965 dėl vadinamo parazitinio gyvenimo būdo, atseit, dėl neturėjimo “visuomenei naudingo darbo”, nubaustas pustrečių metų pataisos darbų Sibire. Bet jau 1966 gale atgavęs laisvę ir parašęs knygą apie savo kalinimą, kurios išleidimą atidavęs užsienio leidyklai.
Bet daugiausia dėmesio atkreipė 1970 Herzeno fondo Olandijoj rusų kalba išleista jo 64 p. knygelė “Ar Sovietų Sąjunga išgyvens iki 1984?” Lygiagrečiai ją, papildytą buv. New York Times korespondento Maskvoje Henry Kamm įvadu ir Texas universiteto Slavų kalbų departamento vedėjo prof. Sydney Monas komentaru bei redakcijos pastabomis, anglų kalba išleido New Yorko Harper and Row ir Toronto Fitzhenry and White-side leidyklos. Knyga 112 p., kaina $4.95.
Savo atsakymą į knygos antraštės klausimą Amalrikas pradeda teiginiu, kad Stalino pasmerkimas, saugumo policijos viršūnių valymas, eilės pasmerktųjų rehabili-tavimas, Lenkijos, Vengrijos 1956 įvykiai ir partijos viršūnėje rungtynės dėl valdžios — visa tai sudarę galimybę vadinamai kultūrinei opozicijai pasireikšti. Iš tos kultūrinės opozicijos, nors ji buvusi užgniaužta, gimęs “samizdat” sąjūdis, kuris savo ruožtu pagimdęs Sovietų Sąjungoj pirmą politinės opozicijos demokratinį sąjūdį, apimantį tikrojo marksizmo - leninizmo pakraipos atstovus, taip pat krikščioniškosios ir liberalinės ideologijos atstovus, viso keletą tuzinų veikėjų ir keletą šimtų pritarėjų.
Sąjūdžiui atramą turėtų sudaryti šviesuomenė. Bet sovietinė šviesuomenė esanti supilkėjusi, suvidutiniškėjusi, suvaldininkėjusi, prisitaikėliška, pasyvi. Todėl, nors ji suprantanti asmens laisvės, demokratinės valdžios ir “rules of law” principus, jos parama demokratinio sąjūdžio opozicijai esanti abejotina.
Antra vertus, suvaldininkėjusi sovietų šviesuomenė, nors klusni ir paslaugi režimui, dėl savo intelektualinio bukumo ir vienintelio savo rūpesčio išsilaikyti, vengianti net būtiniausių reformų ir tuo pačiam režimui kenkianti.
Autorius netiki, kad pamažu kylanti materialinė gerovė, džazo plokštelės, “mini” sijonai ir užsienių turistai sudarytų sąlygas sovietiniam socializmui laipsniškai suhumaniškėti ir 'bukiem biurokratam tapti protingesniais. Esą toks procesas būtų įmanomas, jei sovietų visuomenės spaudimas režimui būtų nuolatinis ir jei ta visuomenė aiškiai žinotų, ko norinti. Faktiškai to nesą. Dabartiniai sovietinio režimo santykiai su visuomene primeną tokį vaizdą: vienas vyras rankas iškėlęs, o antrasis jam į pilvą šautuvą įrėmęs. Tačiau šautuvą belaikanti ranka ilgainiui pavargstanti ir šautuvas nusvyrąs žemyn. Ta proga ir antrojo vyro pavargusios nuo iškėlimo rankos taip pat nusvyrančios. Abu pailsi. Bet kiekvieną momentą šautuvas vėl galįs pakilti.
Ne tik sovietinė šviesuomenė, bet ir plačiosios masės demokratinės opozicijos atramai netinkančios, nes neturinčios demokratinės sąmonės. Rusas priimąs ir gerbiąs jėgą, valdžią ir savaip suprastą teisingumą, būtent, siekimą, kad niekas kitas geriau negyventų, kaip jis pats. Rusas pats nesistengiąs kilt į aukštesnę gyvenimo pakopą, o visada siekiąs aukštesnėj gyvenimo pakopoj esantį nutempti ar nutrenkti į savo turimą žemesniąją. Krikščioniškoji moralė išblėsinta, o marksistinė neįskiepyta. Pačią marksizmo ideologiją masėm pakeitęs didžiarusiškasis nacionalizmas. Klasinį priešą pakeitęs nacionalinis priešas. Rusų masėm patikusi invazija į Čekoslovakiją, bet nuvylusios Kinijos provokacijos prie Usuri upės išdavos, nes Kinija nebuvusi nubausta.
Demokratinio opozicijos sąjūdžio reiškimąsi sunkinanti ir visokeriopa izoliacija: vieno visuomenės sluoksnio nuo kito, valdžios nuo visuomenės, pagaliau, visos Sovietų Sąjungos nuo užsienių. Izoliacija sudaranti surrealistinį tikrovės vaizdą.
Esą Sovietų Sąjungoj galima režimo militarizacija, bet faktiškai tatai režimo esmės nepakeistų, nes ir dabar partija esanti didelėj karių įtakoj.
Apskritai dabartinė padėtis Sovietų Sąjungoje esanti panaši į padėtį prieš revoliuciją: griežtas režimas, privilegijuota biurokratų klasė, inertiška visuomenė, imperijai priešiškos mažumos, privilegijuota rusų tauta. Carinis režimas būtų ilgiau tvėręs, jei nebūtų įsipainiojęs į karus.
Antroj savo atsakymo daly Amalrikas svarsto Rusijos - Kinijos santykius. Esą Kinijos revoliucija, kaip kad ir Rusijos, marksizmą panaudojo valstybei konsoliduoti ir nacionaliniam interesam maskuoti. Stalinas supratęs, kad komunistinė Kinija neišvengiamai tapsianti Rusijos priešu ir bandęs Kiniją silpninti ir subordinuoti Rusijai. Savo ruožtu Mao visą laiką žinojęs, ko norįs. Jo pirmas planas buvęs Rusiją geruoju absorbuoti. Tam Mao 1949 pasiūlęs Kiniją Sovietų Sąjungos nariu. Stalinas to siūlymo nepriėmęs, nes numatęs, kad tuo atveju Rusija netektų vadovaujančio vaidmens ir privilegijuotos padėties. Tada iškilęs antrasis Mao planas: kaip nors supiudyti Sovietų Sąjungą su JAV. Bet ir šiam planui neįvykus, dabar Kinija persiorientuojanti į trečiąjį Mao planą — bandyt sugyvenimo politiką su JAV ir ruoštis lemiamom grumtynėm su Rusija.
Nors Rusija šiuo metu kariškai pajėgėme už Kiniją, bet preventyvaus karo nepradėsianti, nes kelių šimtų milijonų kinų atominio išnaikinimo Rusijai pasaulis neleistų, o be tokio išnaikinimo išsivystęs partizaninis karas ilgainiui pirmumą teiktų Kinijai.
Savo ruožtu Kinija Rusijos atominį pranašumą pasivysianti tarp 1975 ir 1980 metų. Tada Rusijos -Kinijos santykių įtampa vesianti į neišvengiamą sprogimą. Amerika nepadėsianti Rusijai prieš Kiniją, ir Rusijos - Kinijos karas būsiąs ilgas ir alinantis (“protracted and exhausting”).
Blogiausia, kad Centro ir Rytų Europa, kurią Sovietų Sąjunga po II pasaulio karo galėjusi paversti Rytus su Vakarais jungiančiu tiltu, dėl Sovietų Sąjungos imperialistinės politikos yra tapusi įtampos zona, kuri Rusijos - Kinijos karo atveju neabejotinai sprogsianti. Vokietija apsijungsianti prieš Sovietų Sąjungą. Satelitai atsimesią. Nixonas esąs Maskvai patikimesnis už Rumunijos Ceausescu ar Čekoslovakijos Husaką. Centro ir Rytų Europos atžvilgiu Sovietų Sąjunga turinti du pasirinkimus: Sovietų Sąjungos - Kinijos karo atveju tuoj pat ją okupuoti ir tuo būdu sudaryti antrąjį frontą, arba ieškoti susipratimo su Vokietija ir Japonija. Esą patikimesnis antrasis pasirinkimas.
Pačioj Sovietų Sąjungoj, Rusijos - Kinijos karui neišvengiamai nusitęsus, “nerusų nacionalinės tendencijos, pirmiausia Baltijos srity, Kaukaze, Ukrainoje intensyvės” pagal šūkį: “Tegu Ivanas pats su Kinija tvarkosi”. Tokiomis aplinkybėmis tarp 1980 ir 1985 įvyksianti Sovietų Sąjungos “deimpe-rializacija”, atseit, subyrėjimas. Tam už akių užbėgdama, Sovietų Sąjunga galinti suteikti savo respublikom nepriklausomybę ir nepriklausomų respublikų pagrindu sudaryti junginį, tolygų ar panašų į britų commonwealthą. Esanti dar ir trečia galimybė — nieko neįvykimo galimybė, bet pats Amalrikas neabejojąs, kad germanų, bizantiniečių ir mongolų sukurtoji rytinių slavų imperija gyvenanti savo paskutinį dešimtmetį. Beliktų tarti — Amen. Deja, pranašavimas nėra tolygus numatymui. Antai, ir iškilusis VLIK-o pareigūnas Alto seime Detroite labai iškalbiai papranašavo Rusijos-Kinijos konfliktą įvyksiant jau 1969, o tikriausiai 1970. Taigi papranašavo, bet nenumatė.
Pagal prof. Moną, Amalrikas yra tik sovietinei visuomenei būdingas produktas. Toks antikonformistas eretikas tik sovietinėj aplinkoj galįs tapti pranašu. Faktiškai Amalriko analizėje, išskyrus gal teiginį apie Kinijos siūlymąsi Sovietų Sąjungos nariu, kokių ypatingų naujovių nėra. Pati didžioji naujovė yra ta, kad apie tuos dalykus šį kartą prabilo sovietinis žmogus. Todėl suprantama, kad ir Henry Kamm įvadas, ir prof. Mono komentarai ir leidėjų pastabos skaitytojo dėmesį pirmiausia kreipia į autoriaus asmenį, nes šiuo atveju svarbiau, kas pasakė, ne kas pasakyta. Vt.Vt.
