TAUTA RUOŠIASI SUKILTI
MYKOLAS NAUJOKAITIS
Už teisę įkurti pačioje Lietuvos širdyje karines bazes, bolševikai 1939 metais perleido mums teisėtai priklausantį Vilniaus kraštą. Aplinkybės jiems buvo palankios: turėjo slaptas sutartis su vokiečiais, Lenkija jau buvo padalinta, o Vilniaus kraštas buvo patekęs į jų rankas. Tų įvykių paveikti, kai kurie tautos vyrai pradėjo kelti klausimą, ar ne laikas pradėti rūpintis paruošti tautą okupacijai. Jų tarpe buvo didelio patyrimo patriotų, tačiau konkrečių rezultatų iš tos ateitin pramatančios minties tauta nesusilaukė. Kas dėl to buvo kaltas, šiandien davinių neturime. Tačiau neišvystymas šio svarbaus tautos paruošimo skaudžiai aukomis buvo apmokėtas netrukus užgriuvusios okupacijos metu.
Okupacijos ilgai nereikėjo laukti. 1940 metų birželio 15 dieną bolševikų tankai riedėjo ir pėstininkai žygiavo visais Lietuvos keliais. Priešo okupacija daugelio lietuvių mintyse ir širdyse pagimdė pasipriešinimo bolševikų savivalei ryžtą. Bendraminčiai uždaruose rateliuose tyliai pradėjo diskutuoti tautos kovos klausimus. Tuo būdu rugsėjo mėnesį Vilniuje gimė vienas mažytis ratelis, kuriame, besidalint dienos įvykių įspūdžiais, jau buvo diskutuojamos galimybės organizuoti pogrindžio veiklą.
Rezistencijos užuomazga jaunime
Apsisprendimas organizuoti savo pajėgas pogrindyje rėmėsi viltimi, kad didžiojo karo eigoje atsiras proga organizuotam kraštui išsikovoti sau laisvę. Buvo galvojama, kad gyventojų skaičiumi negausi lietuvių tauta nepajėgs kovoti su milžinais kaimynais, bet jiems nusialinus, būdami drausmingi ir vieningi, pajėgsime patys nuspręsti savo likimą. Tikėjome, kad per 20 metų nepriklausomame gyvenime tautiškai išauklėta jaunuomenė nepasiduos bolševikų agitacijai, bet prisidės ir parems kovą dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Apsispręsta organizuoti jaunimo būrelius ir paruošti juos, kad momentui atėjus turėtume organizuotą pajėgą tėvynei apginti ir vidaus reikalams tvarkyti. Organizaciniai darbai pirmiausia pradėti studentijos ir moksleivijos tarpe.
Pogrindžio tinklas plečiasi
Ryšys su kraštu buvo užmegztas per studentiją ir per miškų tarnybą, kuri turėjo gerus organizacinius taškus pogrindžiui rūpimose vietose. Pagrindinis organizacijos vienetas buvo įkurtas lietuviškuose daliniuose. Tuoj po šio sėkmingo organizacinio apsijungimo, į šį tinklą įsijungė keletas atskirai įsikūrusių vienetų. Karinei vadovybei pritarus, sudarytas centrinis štabas.
Organizacijai plečiantis, susidurta su kitais pogrindžio vienetais. Tuo būdu 1940 metų pabaigoje glaudus bendradarbiavimo ryšys buvo užmegztas su Kaune veikusiu pogrindžiu, kuris tuo metu jau buvo gerai organizuotas ir išvystęs plačią veiklą, įskaitant gerus ryšius su Lietuvos šauliais Žemaitijoje. Iš ryšių su Kaunu paaiškėjo, kad Lietuvos ministeris Berlyne pulk. K. Škirpa iš Vokietijoje esančių lietuvių yra suorganizavęs Lietuvių Aktyvistų Frontą (LAF) kovai dėl Lietuvos laisvės. Centro štabas, apsvarstęs ir teigiamai įvertinęs iš Berlyno gautą medžiagą, vienybės dėliai irgi nutarė pasivadinti Lietuvių Aktyvistų Frontu. Buvo galvota, kad min. Škirpa, turėdamas sąlygas įvęrtinti vokiečių planus, galės nuspręsti veiklos eigą okupuotoje Lietuvoje, kad ji būtų suderinta su tarptautiniais įvykiais.
Vyriausias Komitetas
Pogrindis tikėjo, kad rusų -vokiečių karas neišvengiamas, ir tuo atveju ministeris K. Škirpa galėsiąs kalbėti daug svaresniu balsu, jei jam bus užtikrintas krašte susikūrusio pogrindžio pasitikėjimas.
Įvykiams taip vystantis, visai natūralu, kad pribrendo reikalas sudąryti planingą pogrindžio vadovybę, kuri ruoštų planus ir vadovautų visai Lietuvai. Taip 1941 metų pradžioje gyveniman išėjo Vyriausias Komitetas, kurio nariais tapo Vilniaus ir Kauno centrinių organų veikėjai. Greitai tačiau paaiškėjo, kad centras Vokietijoje nepakankamai orientavosi situacijoje Lietuvoje ir kad veiklos koordinavimui yra būtina vienam iš Vyriausio Komiteto narių vykti Vokietijon ir tiesiogiai išsiaiškinti visus pagrindinius reikalus, ypač, eventualiu atveju, sukilimo eigą ir laikinosios vyriausybės sudarymą. Toks atstovas ir buvo pasiųstas.
Pogrindžio atstovas Berlyne
Berlyne situacija rasta, kokią pogrindžio vadovybė pramatė. Min. K. Škirpa ir jo bendradarbiai nežinojo pogrindžio organizacinio stovio ir nejautė krašto pulso. Lietuvos pogrindžio atstovui teko aiškinti ir įtikinėti, kas jau yra padaryta ir ko Vyriausiam Komitetui dabar reikia.
Pogrindžio atstovas su min. K. Škirpa dažniausiai posėdžiaudavo privačiai, tačiau keliuose pasitarimuose dalyvavo ir Antanas Valiukėnas, labiau ministerio sekretoriaus, o ne patarėjo pareigose. Į diskusijas taip pat buvo įtraukti tikrieji to meto ministerio štabo nariai — inžinierius B. ir majoras K. Puodžius. Jie abu anuo metu buvo svarbiausi ir labiausia įtakingi lietuviai Berlyne ir su ministeriu posėdžiaudavo keletą kartų savaitėje.
Nors A. Valiukėnas šioje viršūnėje buvo žymiai jaunesnis už kitus du kolegas ir tebuvo ministerio sekretorius, tačiau pasikalbėjimuose išaiškėjo, kad jo mintys buvo labiausia gyvenimiškos, atitinkančios anų dienų įvykius.
Pasitarimuose labai dažnai būdavo užgriebiamos labai jau nuo gyvenimo atitrukusios temos ir prasimušdavo vienos, kad ir labai lietuviškos, partijos atspalvis. Kartais būdavo prieinama prie tokio susmulkėjimo, kad būdavo bandoma išdiskutuoti ir nutarti, kas, pav., išlaisvintoje Lietuvoje bus skiriami valsčių viršaičių ir seniūnų pareigoms.
Tekdavo ministeriui aiškinti, koks atitrūkimas nuo tikrovės ir koks nepažinimas pavergtos tautos nuotaikų išryškėja tokiuose posėdžiuose. Jam mėginta išaiškinti, kad kovojančio dėl laisvės lietuvio Lietuvoje svajonės nėra skirtos vienai partijai ir vienos partijos asmenybėms, kad pogrindžio vadovai Lietuvoje yra labai aiškiai ir griežtai pasisakę prieš tokias užmačias ir kad pogrindžio organizaciniai pradai turi labai plačias atramas, platesnes net negu 1918 metų Lietuvos Taryba turėjo.
Tuo pačiu metu teko susidurti ir su generolo Stasio Raštikio asmens ir jo veiklos vertinimu. Mat, gen. Raštikis tuo metu buvo pervestas per sieną į Vokietiją ir tarp Berlyno lietuvių plito įvairūs to įvykio komentarai. Teko ministeriui aiškinti, kad nežiūrint Berlyno lietuvių nuomonių, generolas yra vienas iš populiariausių žmonių Lietuvoje ir kad kariuomenės atstovai pogrindyje rodo generolui pagarbą ir lojalumą.
Pasikalbėjimų išdavoje min. K. Škirpa visiškai pakeitė savo nuomonę apie gen. St. Raštikį, o taip pat pasidarė prieinamesnis visai eilei kitų lietuvių, pav. Laikinosios Vyriausybės užsienio reikalų minsteriui Rapolui Skipičiui.
Ministerio K. Škirpos atsidavimas Lietuvos laisvinimo reikalui buvo nedvejotinai nuoširdus ir pilnas. Iš pirmųjų pasikalbėjimo žodžių būdavo aišku, kad ministerio lojalumas yra vienalytis, pagrįstas ir skirtas tik savai žemei, saviems tautiečiams. Priesaika, duota Motinai Lietuvai, kai jis savo jaunuose metuose liejo už ją kraują ir buvo apdovanotas Vyčio Kryžiumi, ir tada buvo jį vispusiškai saistantis įsipareigojimas. Jo mėginimas panaudoti, nors ir nesėkmingai, vokiečių pajėgų talką Lietuvos vadavimo kovoje buvo to meto kontekste natūraliai suprantamas ir teisingas.
Kas būtų galėjęs tiksliau pramatyti galimus įvykius, jei jokio kontakto su vokiečių vyriausybe nebūtų buvę ar jei kas kitas tuos kontaktus būtų palaikęs?
Iš antros pusės, nebuvo ir kito kelio. Vokietija tuo metu buvo likęs vienintelis kraštas, prieinamas pogrindžiui ir rezistencinei veiklai. Tad visai aišku, kodėl ten buvo pasukta.
Pasikalbėjimo išvados
Iš pasikalbėjimų su min. K. Škirpa susiformavo tokios išvados:
1. Sukilimo pradžios pagrindiniu ženklu laikyti vokiečių peržengimą Lietuvos sienos.
2. Pirmąją vokiečių - rusų karo dieną sukilimą skelbtų pats min. Škirpa, jei jam pasisektų padaryti garbingą susitarimą su vokiečių vyriausybe. Toks paskelbimas galėtų būti pasiektas dviem būdais:
a. Jei pasisektų sudaryti egzilinę Lietuvos vyriausybę Vokietijoje, tada ši vyriausybė pasauliui būtų paskelbta ir ji vadovautų sukilimui nurodymais per radiją iš Vokietijos;
b. Vokiečiams sutikus, iš Vokietijoje esančių lietuvių ministeris suorganizuotų lietuvišką dalinį ir užimtų kurį pasienio miestelį, pav. Vištytį, iš čia paskelbtų Lietuvos nepriklausomybės atstatymą ir iš čia duotų visus potvarkius. Min. K. Škirpa diskutavo šį klausimą daugelyje variantų, nes jis pramatė ir daugybę kliūčių bei stabdžių. Tačiau kiekvienu atveju jis buvo pasiryžęs vesti Lietuvos vyrus į karą prieš bolševikus.
3. Jei nė vienas iš tų kelių nepasisektų, tada antrąją karo dieną Kaune, Vilniuje ar kurioje kitoje Vyr. Komiteto parinktoje vietoje turi būti paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atstatymas, nes vokiečių kariuomenės žygis per Lietuvą, Škirpos apskaičiavimu, neužtruksiąs ilgiau kaip 3-5 dienas.
4. Dėl vyriausybės sąstato min. Škirpa ypatingų sąlygų nestatė, išskyrus tai, kad jis kiekvienu atveju turįs būti paskelbtas ministeriu pirmininku. Tai jis aiškino tuo, kad jis iš lietuvių politikų esąs priimtiniausias vokiečiams, su kuriais mums teksią norom ar nenorom ilgoką laiką turėti reikalų. Dėl kitų vyriausybės narių, paminėjęs keletą jam priimtinų pavardžių (Raštikis, Žemkalnis, Statkus. . .), min. Škirpa sprendimą paliko Vyr. Komitetui, jei jam tektų skelbti laikinosios vyriausybės sąstatą. Tačiau kiekvienu atveju, buvo suprasta, būsią stengiamasi vyriausybės formavimą pastatyti ant galimai platesnio pagrindo.
Žinios pasiekia Lietuvą
Buvo pradėta ruoštis žinias iš Berlyno perduoti Lietuvon. Tuo tarpu min. Škirpa per savo ryšius su vokiečių kariuomene gavo patirti, kad įvykiams normaliai vystantis, santykių pablogėjimo ir karo veiksmų vokiečių - rusų pasienyje galime tikėtis apie gegužės mėnesio vidurį. (Karo data, kaip vėliau paaiškėjo, buvo atidėta dėl netikėtai įvykusio perversmo Jugoslavijoje. Karo pradžios užtęsimas sukėlė suprantamo nusivylimo Lietuvoje). Šią žinią gavus, Berlyne sujusta kaip galima greičiau Lietuvon perduoti visą informaciją apie galimą karo pradžią, sukilimo paskelbimą ir laikinosios vyriausybės sudarymą. Sunkiausiomis sąlygomis balandžio viduryje žinios, kad ir gerokai aptrupėjusios, pasiekė Kauną.
Vyr. Komitetas, gavęs tas žinias, skubiai ruošėsi sutikti artėjančius įvykius. Besiruošiant sukilimui, vienas iš svarbiausių reikmenų — ginklai buvo sunkiai sprendžiama problema. Kariai lietuviškuose daliniuose ginklų dar turėjo, bet rusų ir politrukų buvo stropiai saugojami. Nesimatė jokio šaltinio, iš kur Vyr. Komitetas galėtų parūpinti ginklų civiliams. Galimybė gauti tam tikrą kiekį smulkių ginklų iš policijos klausimo išspręsti negalėjo. Teko pasitikėti sukilėlių sumanumu ir pajėgumu reikiamus ginklus paimti iš rusų karių ir jų sandėlių.
Strateginės prielaidos
Buvo galvota, kad rusų kariuomenė po pirmojo vokiečių smūgio, be pertraukos spaudžiama ir iš oro bombarduojama, bus demoralizuota ir be tvarkos trauksis. Kariuomenės sandėliai įvairiose Lietuvos vietose paliks be rimtos priežiūros. Iš atskirų karių ir kariuomenės sandėlių pogrindis tikėjosi įsigyti reikiamų ginklų. Tam tikrų vilčių taip pat buvo dedama j ginklų dirbtuves Šančiuose, kur pogrindis turėjo savo ratelį. Ginklų pervežimui į numatytas vietas buvo planuojama pasinaudoti greitosios pagalbos mašinomis.
Sukilimui paskelbti geriausia priemonė buvo radijas. Pogrindis radiofono, radijo stoties ir elektros jėgainės išlaikymu buvo nepaprastai susirūpinęs ir tinkami žygiai buvo atlikti, kad šios įmonės būtų bet kokia kaina nuo rusų apgintos. Ryšiui išlaikyti pogrindžiui buvo labai svarbu savo žinion kuo skubiausia perimti telefono stotį. Mat iš čia galima būtų susijungti ne tik su miestu, bet ir tolimais užmiesčiais.
Buvo painformuoti laikinojon vyriausybėn numatyti asmenys, o taip pat apsispręsta sukilimo pradžioje kviesti visame krašte pareigūnus grįžti į savo tarnybas, turėtas prieš bolševikų okupaciją.
... ir tikrovė
Bolševikų įvykdyti birželio mėnesio išvežimai gerokai apnaikino organizacinę pogrindžio struktūrą. Dažni naktiniai suėmimai kaikuriose vietose veik visiškai sunaikino pogrindžio ratelius ar jų pagrindinius ryšininkus. Vyriausio Komiteto Vilniuje visi nariai buvo suimti. Ryšio tinklas paskutinėmis prieš sukilimą dienomis taip buvo sugadintas, kad skelbiant Laikinosios Vyriausybės sąstatą, buvo į jį įtraukta pora asmenų, kurie rusų jau buvo suimti.
Lietuviškų dalinių, kaip pagrindinio rezistencijos centro nauda kovai su rusais buvo veik visiškai eliminuota: vadai suimti, daliniai suskaldyti smulkesniais vienetais ir iškilnoti į tolimesnes vietoves ar įjungti į rusiškų divizijų sąstatus.
Birželio antroje pusėje vėl buvo gauta žinių, kad karo veiksmai prasidėsią po birželio 20. Pogrindis, nors ir nuteriotas, bet nepakrikęs ir moraliai nepalaužtas, nekantriai laukė tos dienos.
Ministeriui K. Škirpai su vokiečiais susitarti nepasisekė, ir pirmąją karo dieną (birželio 22) jokių radijo pranešimų iš Vokietijos nesulaukta. Todėl antrąją karo dieną, birželio 23, apie 10 vai. ryto iš sukilėlių užimtos Kauno radijo stoties buvo paskelbtas atsišaukimas į tautą:
Raudonieji budeliai, žiauriai kankinę mūsų kraštą . . . šiuo metu siaubo apimti netvarkingai bėga .. . Artėja visų Lietuvos žemių išvadavimo valanda. Broliai lietuviai! Imkitės ginklo .. . Tegyvuoja laisva nepriklausoma Lietuva!
Atsišaukimas, skelbiąs sukilimą ir Lietuvos nepriklausomybės atstatymą, taip pat paskelbė Lietuvos Laikinosios Vyriausybės sąstatą. Vyriausybę sudarant, skrupulingai buvo laikomasi susitarimo, padaryto Berlyne: Kazys Škirpa buvo paskelbtas ministeriu pirmininku ir vyriausybėn įtraukti visų grupių atstovai. Vietoje išvežtųjų ministeriu kabinetan buvo pakviesta keli asmenys, ką tik išlaisvinti iš kalėjimų.
Vokiečiai įžygiavo į sukilėlių išlaisvintą Kauną, nepaleidę nė vieno šūvio. Jie rado vyriausybę ir lietuvių administraciją jau suorganizuotą. Taip buvo realizuotas didysis sukilimo organizatorių tikslas.
Žiūrint į 30 metų praeitį
Dabar žiūrint į 30 metų praeitį, norisi padaryti tokias apibendrinančias išvadas:
1. Pogrindžio veikėjams idealizmo netrūko. Visas jų darbas buvo paremtas tėvynės ir savo tautos meile. Nebuvo ieškota asmeniškos naudos, o kasdien buvo rizikuota galimybe būti nužudytam, nukankintam ar ištremtam.
2. Veikėjai parodė didelį politinį subrendimą, nes okupuotos Lietuvos pogrindyje sandarion veiklon buvo nuoširdžiai įsijungę visų pakraipų lietuviai.
3. Vyriausiam Komitetui buvo gerai suprantama gan desperatiška kovos padėtis: Lietuvos beginkliams sukilėliams teks kovoti tarp dviejų agresyvių karo pajėgų, pilnutiniam išsilaisvinimo klausimui esant gilioje nežinioje. Tačiau anuo pavojingu tautos ateičiai metu buvo remtasi prielaida, kad Vokietija, pastatyta prieš įvykusius faktus — Lietuva išlaisvinta nuo okupanto, nepriklausomybė visam pasauliui paskelbta, vyriausybė sudaryta, visa krašto administracija suorganizuota ir tautos gyvenimas normaliai funkcionuojantis — sutiks su tuo ir Lietuvai pripažins nepriklausomybę.
Neapdairiai kai kas bando kaltinti Vyriausią Komitetą naivumu ir nepagrįstom viltim. Po klaikių rusų okupacijos metų, po kalėjimų ir trėmimų, bet koks pasikeitimas galėjo laisvės viltim šviesti. Griežtas tautos ryžtas ginklu nusikratyti rusų okupacijos atneštu bolševikų teroru pademonstravo pasauliui vieningą tautos valią ir tuo pateisino Vyr. Komiteto planuose priimtos prielaidos racionalumą.
Pasiruošimo sukilimui ir paties sukilimo metu sudėtos lietuvių tautos aukos amžiams paliks šviesiais Lietuvos žibintais. Jie liudys laisvės ir tėvynės meilės didingumą.
Krauju įrašytos aukos tėvynei, šio ar kitų sukilimų metu, ateityje bus vienodai įvertintos ir pagerbtos. Tačiau šiandien išskirtinai turėtų būti prisimenami ir branginami tie žuvę kovotojai, kurių veidai dar gyvi tebestovi bendraamžių akyse.
