JAUNIMO DARBUOTOJŲ PARUOŠIMAS
Senesniosios ir vidurinės kartos darbuotojų gretos retėja didele sparta: vieni patys išeina į “pensiją”, gi kiti yra pašaukiami amžinybėn. Pagrindinių mūsų organizacijų dėmesys krypsta į jaunimą. Jaunesniojoje kartoje padėtis toli gražu nėra tokia, kokios mes pageidautumėm ar lauktumėm: pilna to žodžio prasme pagrindinėms mūsų organizacijoms darbuotojų reikia ten ieškoti su žiburiu.
Pagrindinės mūsų jaunimo organizacijos, ateitininkai ir skautai, dar juda: turi savo susirinkimus, ruošia iškylas bei stovyklauja ir turi kitokio pobūdžio parengimų. Su apgailestavimu reikia pareikšti, kad tuo tų organizacijų narių (su labai mažomis išimtimis!) veikla ir baigiasi. Trumpai, nei ateitininkai nei skautai per visą tremties metą neparuošė darbuotojų pagrindinėms mūsų organizacijoms laisvajame pasaulyje.
Pagrindinės organizacijos niekad nebuvo, nėra ir negali būti darbuotojų paruošimo mokyklos. Jaunimas baigia “darbuotojų universitetus” savo lankomose mokyklose (vidurinėse ir aukštosiose), tų mokyklų ir jaunimo organizacijose.
Padėtis yra kritiška, bet nėra beviltiška. ši problema spręstina šaltai, apgalvotai ir planingai. Stebuklų negalima laukti kelių ar net keliolikos mėnesių laikotarpyje. Kas darytina? Kas turėtų visa tai atstatyti į tinkamas vėžes? Tą problemą turėtų spręsti sutartinai ir planingai tėvai, lituanistinių ar šeštadieninių mokyklų mokytojai, ateitininkų ir skautų organizacijų vadovybės, LB kraštų vadovybės ir finansiškai pajėgios organizacijos (Lietuvių Fondas, susivienijimai ir kt.).
Iš pagrindų perkratytina lituanistinių ar šeštadieninių mokyklų programa. Nepakanka išmokyti vaikus tik lietuviškai kalbėti, skaityti ir rašyti! Jaunimas turi būti pilnai ir iki detalių supažindinamas su visomis patriotinėmis lietuvių organizacijomis ir jų siekiais. Be abejo, jaunimas turi turėti gerą vaizdą apie garbingą ir seną Lietuvos praeitį, bet akcentas mūsų tautos istorijoje dėtinas ant šio šimtmečio žygių ir įvykių Lietuvoje: nepriklausomybės laikų kovos, nepriklausomo gyvenimo laikai Lietuvoje, krašto pavergimas ir lietuvių kova prieš nacius ir komunistus, partizanų kovos ir jų tikslas, padėtis komunistų pavergtoje Lietuvoje. Lituanistinių - šeštadieninių mokyklų mokytojai turi įskiepyti jaunime meilę lietuviškai knygai, laikraščiui ir pagarbą visoms pagrindinėms mūsų organizacijoms. Kiekvienas jaunuolis, baigęs minėtas mokyklas, turėtų ir sielotis Lietuvos reikalais ir jungtis į kovą dėl jos pilnos laisvės ir nepriklausomybės. Yra sakoma, kad asmuo negalįs duoti kitam to, ko pats neturįs. Jei mokytojuose tos lietuviškos dvasios ir meilės Lietuvai nėra, jie jos negali perduoti nė jaunimui.
Skaitome spaudoje apie ateitininkų ir skautų vadų stovyklas. Dažnai tą jaunimą “vadais” ruošia asmenys, kurie patys nedalyvauja mūsų pagrindinių organizacijų veikloje. Tuo atveju, be abejo, nėra jokių teigiamų rezultatų: apgaudinėjamas jaunimas, ir daroma didelė skriauda laisvojo pasaulio lietuvių bendruomenei. Ir ateitininkai, ir skautai, ir kitų jaunimo organizacijų vadovai, ruošdami vadų kursus, turėtų kviesti paskaitininkais, pranešėjais ar simpoziumų moderatoriais asmenis, kurie nevaikščioja debesimis, o yra pasinėrę į pagrindinių mūsų organizacijų konkrečią veiklą bei darbą.
Beveik kiekvienas jaunuolis praleidžia kas vasarą savaitę ar net porą vienokio ar kitokio pobūdžio stovyklose. Ten jaunimas padainuoja lietuviškai, pašoka lietuviškų šokių, pasiklauso vienos ar kitos paskaitėlės. Kitaip tariant, jaunimas suvažiuoja, kaip amerikiečiai sakytų, “to have a good time”. Tų stovyklų programos turėtų būti žymiai turiningesnės, ir gyvybiniai Lietuvos reikalai neturėtų būti pamiršti. Visų panašių stovyklų vadovybės turėtų pakviesti bent vieną lietuviškųjų reikalų ekspertą, kuris praleistų keletą pusvalandžių su jaunimu diskusijose Lietuvos vadavimo reikalais-
Nemaža jaunimo organizacijų vadovų dalis yra “įsikalusi” sau į galvą mintį, kad Lietuvos vadavimas yra “politika”. Anot tų nepaprastai naivių ir lietuviškuose reikaluose nesusigaudančių jaunimo vadovų, politikai neturėtų būti vietos jaunimo tarpe. Jei tiems jaunimo taip vadinamiems vadams Lietuvos laisvinimas yra “politika”, tai tokiems jaunesniosios kartos asmenims neturėtų būti vietos bent tų organizacijų vadovybėse.
Savo laiku dr. K. Pakštas siūlė nepriklausomos Lietuvos vyriausybei įsteigti specialią akademiją pačioms gabiosioms Lietuvos dukroms ir patiems gabiesiems Lietuvos sūnums. Ta akademija (specialus universitetas) būtų paruošęs ir išauginęs žymių menininkų, kompozitorių, rašytojų, poetų, visuomenininkų, mokslininkų ir pareigūnų užsienio bei diplomatinei tarnybai. Anot a. a. dr. K. Pakšto, jam nepavykę tos minties “įpiršti” tuometiniam Lietuvos prezidentui A. Smetonai, nors daug pritarimo buvę krašto vadovybės kitų narių tarpe. Tą dr. K. Pakšto mintį -pasiūlymą galėtumėm mes nors dalinai pasisavinti bei realizuoti.
JAV-bių LB naujoji centro valdyba, susitarusi su jaunimo organizacijomis, galėtų imtis iniciatyvos jaunimo darbuotojų paruošimo akademijos (nors ir labai mažu mastu) įsteigimui. Tos “akademijos” mokslo metai būtų labai trumpi: kasmet bent po porą savaičių. Turime puikią jaunimo stovyklavietę — Dainavą, kuri ir galėtų būti tos “akademijos” būstinė. LB apylinkės ir jaunimo organizacijos galėtų parinkti “studentus” kiekvieniems “mokslo metams” į tą “akademiją”. Jų skaičius turėtų būti gana ribotas ir neturėtų peršokti maždaug šimtinės. Lektoriais kviestini šviesiausi mūsų išeivijos protai, LB žymieji darbuotojai ir Lietuvos laisvinimo žygių sumanytojai ir vykdytojai. Ir “studentų”, ir lektorių ir keliones, ir pragyvenimo išlaidas turėtų padengti LB vadovybė, Lietuvių Fondas, veiksniai, susivienijimai ir kitos grupės bei atskiri geros valios lietuviai.
Investacija būtų nemaža, bet iš jos ir LB, ir kitos pagrindinės mūsų organizacijos, ir veiksniai, ir kiti vienetai turėtų begalinės naudos. JAV-bių LB vadovybė turėtų pajudėti ta linkme ir labai skubiai.
Dr. Vyt. Lukša
