VERŽIMASIS Į KOEGZISTENCIJĄ
TAUTINĖS DRAUSMĖS KLAUSIMAS
Lietuvos okupantas okupacijos įteisinimo siekiančią kultūrinę ofenzyvą išeivijos tarpe veda tolydžio stiprėjančiu tempu. Ofenzyvos tikslus išdėstė Maskvos gauleiteris pavergtoje Lietuvoje, Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininkas M. Šumauskas, 1968 m. gruodžio 16 d., minint “tarybų valdžios Vilniuje paskelbimo” 50 metų sukaktį. Jis kalbėjo:
“Tarybų valdžios paskelbimo Lietuvoje penkiasdešimtmetis yra ne tik tėvynėje gyvenančių lietuvių, bet ir visų mūsų tautiečių šventė. Ją su džiaugsmu pasitinka visi dori lietuviai, kurie dėl vienokių ar kitokių aplinkybių yra išblaškyti po pasaulį. Realiai galvojantys žmonės vis labiau įsitikina, kad tarybų Lietuva žengia teisingu, socialistiniu keliu. Tai suprasdami, vis platesni lietuvių emigrantų sluoksniai stiprina ryšius su tėvyne. Ir mes tiesiame ranką visiems tautiečiams, kurie myli gimtąjį kraštą, kurie gerbia tarybų Sąjungą ir linki jai gero. Mes tikime, kad sveikos mūsų tautiečių jėgos emigracijoje ateityje dar ryškiau skleis tiesos žodį apie savo gimtąjį kraštą, skiepys toli nuo jo esantiems lietuviams meilę savo tėvynei”.
Nedidelis skaičius politinių pabėgėlių ir žymiai gausesnis būrys senosios emigracijos lietuvių meilę ir pagarbą Tarybų Sąjungai rodo ir ištiestą enkavedisto Šumausko ranką priima.
Kuri politinės išeivijos dalis suartėjo su lietuviais komunistais Amerikoje? Į tą klausimą atsako 1969 m. sausio mėnesį iš pavergtos Lietuvos į Ameriką ekskursiją atvežęs “Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komiteto” vicepirmininkas (toks oficialus titulas) Vytautas Kazakevičius. Apie tuos žmones jis taip sako:
“Dažnas jau nevengdavo būti bendrame būryje su tais, kurie visada buvo dabartinės Lietuvos bičiuliai. Pasirodo, kad pirmą kartą mūsų priėmimuose tilpo liberalai ir pažangiečiai. Kartais jaunieji inteligentai vis dar mėgindavo atkalbinėti: ką jūs, ten su senaisiais. Bet, supratę, kad mes niekad neišduosime savo darbo klasės brolių, kovotojų dėl socialinės pažangos, jie sutikdavo: taip, pažangiečiai išsaugojo patriotinę meilę gimtajam sodžiui ir kultūrai, taip, ir tarp jų yra mūsų tėvų, kurių dėka mes dabar gražiau ir geriau gyvename, taip, jie puikūs, nuoširdūs lietuviai” ("Vienybė”, 1989 m. kovo 21 d.).
Kazakevičius čia sako, kad rusų okupacija atnešė okupanto kolaborantams gražesnį ir geresnį gyvenimą ir jie esą dėkingi Amerikos lietuviams komunistams (“pažangiesiems”), kurie dirbo ir tebedirba prieš savo krašto laisvę, garbino Staliną ir Chruščiovą ir tebegarbina Brežnevą. Dabar gi, ką patriotiška lietuvių visuomenė seniau pastebėjo, Maskvos patikėtinis Kazakevičius patvirtino: prie Stalino garbintojų prisiderino nedidelė dalis pokarinės emigracijos lietuvių, kurie patys arba jų tėvai prieš 25 metus nuo to paties Stalino gelbėjosi bėgimu.
Kultūrinę ofenzyvą planuoja ir veda "Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komitetas”, o Amerikoje ją remia senosios emigracijos lietuviai komunistai, įvairiais pretekstais į šį kraštą atsiųsti rusai ir sauja šumauskinių "dorųjų lietuvių” iš politinės išeivijos tarpo.
1969 metų pirmaisiais mėnesiais kultūrinės ofenzyvos reikšmingiausiomis atakomis reikia laikyti minėtą ekskursiją iš pavergtos Lietuvos (sausio mėnesį) ir Maironio poezijos vakarą Jungtinėse Tautose (kovo mėnesį).
Planuotojų štabas Vilniuje (susidedąs iš rusų ir lietuvių, Maskvai patikimiausių komunistų) apsisprendė ekskursiją organizuoti, kai tik pajuto naujus vėjus užsienio lietuvių nuotaikose. Galutiniam dirvos patikrinimui į Ameriką 1968 metų gale buvo pasiųstas solistas V. Noreika. Jo pasisekimas buvo paskutinis ženklas su ekskursijos organizavimu pilnai pajudėti.
Ši ekskursija nebuvo kokia turistinė kelionė, apjungusi atskirus, norinčius ir pajėgiančius kelionę apmokėti asmenis. Tai buvo rūpestingai atrinktas ir gerai išbalansuotas specifiniam tikslui vykdyti skirtas kolektyvas. Tas tikslas — tolimesnis išeivijos skaldymas ir kovos už Lietuvos laisvę dvasios slopinimas.
Pasklidus Lietuvoje gandui, kad tokia ekskursija organizuojama, daug kas pareiškė norą vykti, ypač nusipelnę partiečiai. Tačiau daugeliui šimtaprocentinių komunistų teko nusivilti. Jie į ekskursantų sąstatą nebuvo įtraukti, nes pramatytai misijai perdaug aštriai raudona spalva netiko. Net gi buvo asmenų, kuriems “Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komitetas” tiesiog pasiūlė važiuoti. Tokiu būdu į tą ekskursiją pateko didelis nuošimtis nepartiečių.
Ekskursantai į Vilnių buvo surinkti gan anksti ir čia apie savaitę juos instruktavo K. Saja, J. Baltušis, V. Zenkevičius, L. Kapočius, V. Kazakevičius ir keli rusai. Šalia bendrinės informacijos apie Amerikos lietuvių organizacijas, spaudą, atskirus asmenis (politinius veikėjus, visuomenininkus, rašytojus, žurnalistus, okupacijai palankius asmenis, jaunosios kartos iškilesnius žmones, Tarybų Sąjungos priešus ir t.t.), kartų santykius, gyvenimo būdą taip pat buvo duotos tokios specifinės instrukcijos:
a. Išnaudoti visas progas susitikimams su "dypukais” (tas terminas Lietuvoje, ypač tarybinėje terminologijoje labai populiarus), ypač jaunesnės kartos žmonėmis. Susitikti individualiai ir kolektyviai, kaip tik aplinkybės leidžia.
b. Leistis su jais į diskusijas, tačiau būti santūriems, vaizduojant tarybinės Lietuvos gyvenimą. Pasijutus "prispaustiems prie sienos”, nurodyti diskutuojamo klausimo žinovą, mat, į ekskursantų sąstatą buvo įtraukta įvairiausių specialistų, pradedant kolhozų pirmininkais, baigiant dailininkais, rašytojais ir muzikais.
Į visą eilę klausimų, k. t., dėl rusinimo, pavergimo, lietuviškų knygų iš užsienio neįsileidimo, vienos partijos diktatūros ir t.t., instruktoriai iš anksto nurodė atsakymus.
c. Oficialiai rodyti didelį prielankumą Amerikos lietuviams "pažangiesiems”, nors “jie mums neįdomūs, nes praktiškai yra mirę” (taip išsireiškė vienas instruktorius). Parodžius “pažangiečiams” savo meilę, veržtis iš jų globos ir ieškoti "dypukų”.
d. Noriai organizuoti ekskursantų meninius pasirodymus (tuo tikslu į ekskursiją buvo įjungti partiečiai menininkai — kompozitorius E. Balsys, solistas E. Kaniava, pianistas D. Trinkūnas ir deklamatorius L. Noreika, solisto V. Noreikos brolis), bet dėti visas pastangas, kad pasirodymai būtų organizuojami “dypukų”, bet ne “pažangiečių” rankomis.
e. Kasdien vesti dienyną. Jei neįmanoma daugiau, tai bent užsirašyti “dypukų” pavardes, su kuriais tą dieną buvo susitikta. Iš tų užrašų, grįžus, reikėsią atgaivinti pasikalbėjimų turinį. Būtinai atsižymėti, ar pasikalbėjime dalyvavo dar kas nors kitas iš ekskursantų.
f. Grįžus, kiekvienas ekskursijos dalyvis atskirai būsiąs apklausinėjamas, be to, kiekvienas turėsiąs parašyti kelionės įspūdžius ir su dienoraščiu juos turėsiąs perduoti “Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komitetui”. Tik tada galėsią išsiskirstyti į namus. Tačiau, praėjus keliom savaitėm, vėl visi būsią sušaukti į Vilnių papildomam apklausinėjimui. (Ekskursantai į Vilnių jau buvo suvaryti. — Red.).
Maskvoje papildomas instrukcijas ekskursantams davė rusai, ypač įspėdami Amerikoje saugotis kontržvalgybos pinklių.
Amerikoje ekskursiją globojo Ed. Juškys (sovietų ambasados Washing-tone “antrasis sekretorius”), L. Vladimirovas, A. Laurinčiukas, draugė Kulikova ir "dorieji lietuviai” nuolatiniai “Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komiteto” bendradarbiai.
Ekskursantai, viso 21 asmuo, lankėsi Philadelphijoje, Washingtone, Bostone, Chicagoje, Los Angeles, San Francisco ir New Yorke. Lietuvių spauda parodė pasigėrėtiną susiklausymą, visą tą ekskursiją pilnai suignoruodama, nors dėl to vis dar tebeverkšlena "Vilnis”, “Laisvė”, V. Tysliavienė ir Al. Gimantas. Dėl to jaudinasi ir ekskursijos vadovas V. Kazakevičius “Vienybėje”.
Tylėjo ir lietuviškos radijo valandėlės, tik Daukus Chicagoje susigundė pinigu.
Negalėdami pasinaudoti spaudos ir radijo patarnavimu, koegzistentai veikė telefonais. Veikė atkakliai ir gerai organizuotai. Telefoninė akcija susitikti “su Lietuvos mokslininkais, menininkais, kultūrininkais, ir gerais lietuviais” buvo vedama ne tik atskirų vietovių lietuviškų bendruomenių ribose, bet ir tarpmiestiniame susižinojime. Philadelphijos, Bostono, Washingtono koegzistentai telefonais bombardavo savo draugus ir pažįstamus Chicagoje, Los Angelėse ir San Francisco mieste, ragindami susitikti tai su vienu ar kitu ekskursantu, kaip su “padoriu lietuviu”, arba su visais, nes tai esą “pilnai kultūrinė ekskursija, grynai lietuviška”, nes “lietuviams pasisekę apmauti rusus, išvažiuoti be jų globos ir vieniems patiems susitikti su Amerikos lietuviais”.
Taip kultūrinių ryšių priedanga iš okupanto sukurtų užsienio lietuvių bendruomenėse prietilčių buvo bandoma silpninti kovos už laisvę frontas. Labai įdomu, kad jau pirmoje sustojimo vietoje, Bostone, ekskursantai buvo aprūpinti “Los Angeles Times” numeriu, kuriame prof. dr. M. Gimbutienė buvo paskelbta to dienraščio “metų moterimi”.
Kelionės įspūdžius "Vienybėje” paskelbė V. Kazakevičius. Išgarbino “pažangiečius”: V. Andrulį, L. Joniką, V. Rask-Rasčauską (Chicagoje), J. Adamonį (Bostone), V. Railą (Los Angeles), K. Karosienę (San Francisco; ta pati Karosienė netrukus su “moterų už taiką” delegacija atsirado Maskvoje ir iš čia atvyko į Lietuvą, kur, kaip ir visi kiti okupantui patikimi užsienio lietuviai, naudojosi pilna judėjimo laisve).
Susitikimų su “dypukais”, privačių ir kolektyvių, ekskursantai turėjo daug. Pagal tipišką sovietišką strategiją — šypsotis ar keiktis pagal reikalą — okupanto pastatytas pareigūnas Kazakevičius kultūrinėje ofenzyvoje labai švelnus: kiekvienam sutiktam “dypukui”, net ir “klerikaliniam poetui” randa gerą žodį ir pranašauja, kad “ateitis atneš dar daug džiaugsmo doram išeiviui”. Bet čia pat, sovietiškos kultūros fariziejiškumu varo kylį tarp tėvų ir vaikų, tarp “doro (t. y. okupanto tikslams tarnaujančio) lietuvio” ir “vaduotojiško keikūno”.
Kai kurių kelionėje sutiktų “dypukų” pavardžių Kazakevičius savo įspūdžiuose nepaminėjo. Ir tam jis turi rimtą pagrindą. Nepaminėjo ir tų "dypukų”, kurie Maskvos misionieriams Chicagoje organizavo koncertą (Kreivėnas, Zalatorius, Šulaitis, Jakubėnas); visur kitur ekskursantų koncertus organizavo senojo stiliaus "pažangiečiai”.
Antras didesnis kultūrinės ofenzyvos faktas — Maironio poezijos vakaras Jungtinėse Tautose. Sąmoningų lietuvių atsilankė vienas kitas, gi daugiausia “pažangiečiai” ir sovietinio tipo “dorieji lietuviai”. A. Laurinčiukas atsilankiusius pavadino tikraisiais lietuviais, “kurie dar neužmiršo tėvų žemės, kuriems dar brangi lietuviška kalba, kultūra ir poezija”. Jei palyginsime mūsiškių pasiklydusių apaštalų, naivuolių ir okupanto talkininkų išsireiškimus “kultūrinio bendradarbiavimo” klausimu, pastebėsime neapsakytai artimą minčių giminystę.
Programą Maironio poezijos vakare atliko Vladimiras Sokolovas, Levas Vladimirovas, Anastazija Titova, Demie Jonaitis ir Adolfas Mekas, kuris su broliu Jonu leidžia “Film Culture” žurnalą, labiau už filmų meną propaguojantį pornografiją ir prokomunizmą.
Taip ir Maironis, kuris išpranašavo rusų komunistų okupaciją (“Duok, Viešpatie, pranašu būt melagingu: nuo Volgos mužikai ateis”), bandomas panaudoti okupanto tikslams. Rusų, lietuvių ir anglų kalbomis Jungtinių Tautų patalpose buvo deklamuojamas Maironis ne lietuvių tautos garbei, bet jos sunaikinimui.
Kačiukai atanka po trijų dienų, ar “dorieji lietuviai”, kurie dar nėra pardavę lietuviškų sąžinių, dar ir dabar nepraregės, kokia klasta slepiasi po “kultūrinio bendradarbiavimo” skraiste.
“Tėviškės žiburiai”, kurie puikiai sugeba derinti tautišką principingumą su spaudos laisve (leidžia ir minkštakūniams okupantui pataikūniškas idėjas skelbti), kultūrinio bendradarbiavimo pavojų taip aptaria:
“Pavojus glūdi iškrypime, kuris tyko ypač tuos, kurie, dengdamiesi kultūrine skraiste, sąmoningai ar nesąmoningai ignoruoja tautos laisvės siekimą, pasitenkina folklorine kultūra ar jos trupiniais ir tuo pagrindu eina santykiauti su pavergtu kraštu. Tuo atveju išnyksta skirtumas tarp pavergėjo ir pavergtojo, išryškėja sutapimas su Maskvos siekiais. Tokiame posūkyje išeivis ar jų grupė nubloškiama į tą kraštutinį polių, kuriame stovi ir patys komunistai. Tai pavojus, kurį reikia aiškiai matyti” (“T. ž.”, 1969 m. balandžio 10 d.).
J. Žiograkalnis
