LAISVĖS KOVOTOJAMS — LAISVĘ!
PAVERGTOJE LIETUVOJE
Sovietiniai pavergėjai daug kartų skelbė visokias “amnestijas”, bet dėl to politiniai kaliniai neišnyko, sovietiniai kalėjimai ir koncentracijos stovyklos neištuštėjo. Veikiau buvo priešingai. Pirmaisiais pokario metais amnestijos buvo skelbiamos, niekiant suvilioti laisvės kovotojus, kad jie išeitų iš miško ir padėtų ginklų, o su beginkliais juk lengviau susidoroti. Vėliau amnestijos buvo reikalingos kaip priedanga koncentracijos stovyklų pertvarkymui, jas perkeliant į dar tolimesnes šiaurės ir tolimųjų rytų sritis.
Kaip seniau, taip ir dabar sovietams labai rūpi politinius kalinius kaip galima griežčiau izoliuoti. Ir tai dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Iš vienos pusės, pačių veikliausių ir ryžtingiausių kovotojų išskyrimu sovietinis režimas nori imperijos viduje nuslopinti pavojingus opozicijos ir bruzdėjimų reiškinius. Iš kitos pusės, toji izoliacija reikalinga tam, kad joks kaltinamųjų balsas nepasiektų plačiojo pasaulio demokratinės sąžinės, kuri niekad nebuvo abejinga politinių kalinių likimui.
Tiek stalininiai, tiek postalininiai represijų būdai pasirodė iš esmės bejėgiai palaužti pavergtųjų laisvės ir pasipriešinimo ryžtą. Į žuvusiųjų ir suimtųjų vietą nuolat stoja nauji, vis jaunesni kovotojai, ir jokia izoliacija negali nutraukti to galingo moralinio ryšio, kuris juos jungia su kalėjime kenčiančiais idėjos draugais. Todėl sovietinio režimo pastangos viduje nesėkmingos.
Deja, to paties negalima pasakyti, kiek tai liečia sovietinių politinių kalinių izoliavimą nuo pasaulio viešosios nuomonės. Demokratinės sąžinės gėdai ir nusiminimui reikia pripažinti, kad pokario metais laisvajame pasaulyje užaugo nauja karta, kuri jautriai reaguoja į visas dabarties blogybes, neteisybes, priespaudą Graikijoje, Ispanijoje, Pietų Afrikoje ir t.t., bet kuri nieko nenutuokia, kad ta pati nežmoniško totalizmo letena, tik dar galingesnė ir nuožmesnė, slegia komunistų pavergtuosius kraštus.
Šitokia nenuovoka ir nežinojimas nėra be kaltės. Vakarų radikalusis jaunimas nėra toks aklas ir nesąmoningas, kad nematytų ir nesuprastų, kas darosi už stropiai saugomų geležinių ir bambukinių uždangų. Dar mažiau galima pateisinti vyresniųjų abejingumą. Tačiau didele dalimi tokia padėtis yra tiesioginis sovietų laimėjimas, jų suktų ir atkaklių pastangų vaisius. Jiems sekasi nuslėpti tikrovės baisumus. Jiems apsimoka prieš užsienį izoliacijos šydais dangstyti politinių kalinių buvimą, nes tokiu būdu pasaulio sąžinė nesusijaudina.
Joks doras žmogus negali taikstytis su tokia padėtimi. Turi būti padarytas galas sovietinės priespaudos dangstymui ir pasaulio sąžinės migdymui. Čia patys komunistai duoda gerą pavyzdį. Visi puikiai žino, kokį triukšmą pasaulinėje spaudoje moka sukelti sovietai ir jų draugai, kai demokratinio krašto teismas nuteisia kalėti jų simpatiką. Tada visame pasaulyje linksniuojamas jo vardas ir pavardė, nesiliauja protestai ir reikalavimai paleisti iš kalėjimo. O kodėl mes taip nedarome? Kodėl garsiai nesišaukiame į pasaulio sąžinę dėl sovietų kalėjimuose laikomų Lietuvos laisvės kovotojų ? Argi mums tai kas nors neleidžia ?
Dažnu atveju mums veikti kliudė pats nežinojimas. Abstraktaus reikalavimo paleisti politinius kalinius neužtenka, reikia juos konkrečiai nurodyti, o mes jų vardų nežinojome. Todėl dabar turėtumėm veiksmingai išnaudoti susidariusią progą.
“Tiesos” redaktorius Vyt. Miniotas, puldamas BALF-ą (žr. IX 6-10 nr. 207-210), paskelbė eilę už politinius nusikaltimus sovietų kalinamų lietuvių pavardžių. Štai jų sąrašas: PAULAITIS, Petras KAVALIAUSKAS, Antanas PALTAROKAS, Petras STEIKŪNAS, Jonas PUPELIS, Vincas GAJAUSKAS, Balys.
Visi šeši čia suminėtieji Sibiro kankiniai yra nuteisti už aktyvų dalyvavimą Lietuvos tautinio pasipriešinimo kovų sąjūdyje, nes “Tiesoje” jie pravardžiuojami aiškią prasmę sovietiniame žargone turinčiu terminu "banditai”. Kai kurie iš jų jau anksčiau buvo viešai minimi. Ir tada jiems buvo keliami tokie patys politiniai kaltinimai.
Petras Paulaitis prieš karą yra buvęs Jurbarko gimnazijos mokytojas, žinomas katalikų visuomenininkas, veikliai dalyvavęs antinacinės rezistencijos sąjūdyje vokiečių okupacijos metais. Pokario metais, kaip liudija pats V. Miniotas “Tiesoje”, mokyt. Paulaitis Jurbarko apylinkėse buvo pagarsėjęs partizanų vadas. Paskelbtuose sovietų dokumentuose jis minimas LLA "Kęstučio” apygardos štabo nariu, suimtas Batakių miške 1947 metų pavasarį. 1956 metais jis buvo trumpam laikui paleistas iš Sibiro, dirbo Kaune ir vėl suimtas už tai, kad drauge su kitais bendro likimo draugais mėginęs “veikti gudriau, ne senais banditiniais metodais”. 1967 metų gale išspausdintame viešame laiške "Su kuo tu, mokytojau?” jam buvo daromi priekaištai, kad suorganizavęs slaptą Kauno politechnikos instituto ir Žemės ūkio akademijos studentų grupę. Pats faktas, kad sovietinė spauda jam skyrė "viešą laišką” ir ne įprastinio pobūdžio šmeižtinę apybraižą, rodo savotišką skaitymąsi su mokyt. Paulaičio autoritetu. Tai patvirtina ir sovietinio laikraščio pripažinimas: "... juk ir šiuo metu dar yra tokių, kurie bando skleisti panašias bacilas, kurias skleidė Petras Paulaitis”. štai kokia galinga dvasia to kovos vyro, kurį sovietai jau daugiau kaip 20 metų laiko kalėjime! Visos jų ligšiolinės pastangos palaužti jo nusistatymą nepavyko, todėl emvedistai ir “Tiesa” nenori jam nė BALF-o siuntinio praleisti.
Antanas Kavaliauskas buvo viešai teisiamas parodinėje byloje Utenoje 1964 metų vasarą. Jis buvo kaltinamas už tai, kad 1946-47 metais dalyvavo gimtinės apylinkėse veikusios “Žaibo” rinktinės partizanų būryje. Prieš tai jis buvo Kauno kunigų seminarijos klierikas. Bolševikams matomai jis užkliuvo savo nepajudinamais religiniais įsitikinimais, nes "Tiesos” redaktorius, pašiepdamas A. Kavaliauską, jį taip pavaizdavo: ‘ 'Priešais mane sėdi Kristaus barzdelę užsiauginęs maldininkas. Nuolankus, tylus, nuleidęs akis”.
Petras Paltarokas buvo 1966 metais minimas sovietinėje spaudoje kaip Pakruojo valsč. partizanų vadas. Pats Miniotas tvirtina, kad jis vadovavo keturiems partizanų vienetams Biržų, Joniškio ir Šiaulių apskrityse. Prieš suėmimą jis slapstėsi Rygoje, kaip visa eilė šiaurinės Lietuvos partizanų po to, kai buvo sustabdyta ginkluotosios rezistencijos veikla. Su juo šiuo metu drauge kalinami buvę partizanai: J. Steikūnas, 1941 metų sukilėlis ir pokaryje partizanų vadas Ukmergės apskrityje; V. Pupelis ir B. Gajauskas. Juos visus neseniai aplankęs Miniotas tvirtina, kad jie “vis tebežiūri į mišką, kupini neapykantos sovietinei valdžiai”. Beje, Paltarokui dar likę kalėti 6 metai, tačiau niekas negarantuoja, kad 25-rių metų "bausmę” atlikus jam nebus ji iš naujo uždėta, kaip tai sovietinių stovyklų praktikoje įprasta.
Šitie šeši Lietuvos laisvės kovotojai, kurių pavardes paskelbė "Tiesa”, yra tik maža dalelė Sibiro stovyklose laikomų kalinių, kurių likimas negali nejaudinti laisvėje gyvenančiųjų. Tegu jų vardai neduoda niekam ramybės ligi nebus padaryta visa, kas galima, kad būtų sugriautos paskutinės bastilijos — priespaudos simboliai!
Laisvės kovotojams — laisvę!
Dr. V. J. Jurkus
