MAIRONIS MARKSISTINĖMIS AKIMIS

1968 metais Vilniuje “Vagos” išleista Vandos Zaborskaitės studija “Maironis” gal tik naivų skaitytoją, galėtų įtikinti, kad štai jau turim išsamią, objektyvią mūsų didžiojo poeto monografiją, kurios seniai buvo laukta. Nepaisant net to, kad autorei už šį veikalą (disertaciją) buvo suteiktas daktarės laipsnis.

Nors autorė savo prakalboj ir nepasako, kad impulso šiam darbui galėjo duoti Maironio gimimo šimtmetinė sukaktis, betgi iš jos žodžių knygos pabaigoj paaiškėja, kokio metodo ji ėmėsi savo darbui: jai buvę svarbu surasti “bendrą, teisingą (mano pabr. A. R.), marksistine ideologija pagrįstą požiūrį į poeto literatūrinį palikimą” (p. 496). Tad, pagal autorę, visuotinai priimtinas ir objektyvus požiūris į Maironį tegali būti tik marksistinis. Visi kiti požiūriai, kad ir kaip arti jie būtų tiesos, tėra tik nukrypimas nuo to “teisingo” požiūrio. Tuo požiūriu ir parašyta visa ši knyga. Taip Maironis “įsisavintas”, paimant, kas požiūriui naudinga, ir atmetant, kas nenaudinga bei prieštaringa.

Šio darbo metodą žymi gairė, nurodyta marksistinio kritiko K. Korsako: iš Maironio palikimo semtis “socialistinio gyvenimo poreikius atitinkančių aspiracijų bei polėkių”, rasti tai, kas naujai epochai “artima ir brangu” (p. 498).

Čia tad ir būtų galima dėti tašką ir pradėti naują epochą — “nu-maironinto Maironio” epochą, (plg. A. Baltaragio “Numaironintas Maironis”, kolekt. leidiny “Maironis”, Brooklyn, N. Y., 1962).

Bet, pradedant nagrinėti Maironio tempimą į marksistinio Prokrusto lovą, vis dėlto autorės naudai reikia pasakyti, kad ji savo darbo ėmėsi su visu atsidėjimu, kruopštumu, kai kuriuos Maironio kūrinius itin sumaniai ir subtiliai išaiškindama ir išdėstydama, kartu pasireikšdama ir minties lakumu ir išraiškos laisvumu, vienur kitur net švysteldama bandymu išsilenkti iš ideologijos nubrėžtos linijos (savo metu net buvusi barama už to “laisvumo” pasireiškimą).

Deja, lakios mintys ir svarūs žodžiai dar neišperka perteikiamo turinio. Ir penkių šimtų be vieno puslapių knygą užvertus, tenka liūdnai pasakyti, kad toli gražu “bendros, teisingos” bei objektyvios Maironio monografijos taip ir neturime. Ir net nepaisant, kad autorė savo darbe daug kur remiasi ankstesniu J. Tumo darbu ("Jonas Maironis Mačiulis”, 1924).

Daugiau autoritetinės reikšmės autorei turėjo V. Mykolaičio-Putino raštai apie Maironį, vienur bei kitur paskelbti. Likusią dalį užpildo archyvinė medžiaga ir kai kurie ankstesni, nepriklausomybės meto rašiniai, kurių autoriai betgi sąmoningai nutylimi (“Varpuos”, “Naujojoj Romuvoj” ir kt.). Bet Tumo, Jakšto bei kitų “buržuazinių” rašytojų tik panaudojamos tos mintys, kurios naudingos paremti marksistiniam požiūriui.

Labiausiai betgi skaitytojas šiame darbe pasiges bibliografijos — pilnos, išsamios bibliografijos apie Maironį, kaip ir tiktų rimtam, moksliniam veikalui. Jos praleidimas jau kelia rimtą įtarimą.

2

Monografijos plano išdėstymas nėra perdaug idealus — pasigendi darnesnio santykio tarp poeto gyvenimo ir kūrybos. Taip po Maironio gyvenimo laikotarpyje nuo vaikystės iki pirmojo pedagoginio darbo metų Kaune greit persimetama į naujus skyrius, kuriuose nagrinėjama kūryba iki 1905 metų. Tada vėl įterptas skyrius iki poeto mirties, o po to eina bene pats pagrindinis skyrius apie 1906-1932 metų kūrybą.

Kad ir ne taip lanksčiai sudėstytas planas, bet jame nesunku įžiūrėti V. Mykolaičio - Putino sugestiją Maironio kūrybą skirti į dvi pagrindines dalis — į 1895-1905 ir 1906-1932 metų laikotarpius. Biografiniai plyšiai užkamšomi ištraukomis iš Tumo surinktų duomenų. Bet ir čia panaudojama, kaip minėta, tai, kas labiau naudinga marksistinei tezei paremti. Dėl to pasigendi išsamesnio ir tikslesnio nušvietimo tokio reikšmingo laikotarpio, kaip buvimas kunigų seminarijoj. Autorė, nenoriai tepakalbėdama, pro tai praeina prabėgomis ir greit skuba į to meto literatūrinio darbo apžiūrą,.

Autorė (ir, žinoma, ne ji viena) būtų daug laimingesnė, jei galėtų kalbėti apie Maironį pasaulietį, ne dvasininką: “Jeigu literatūros studijos universitete jį būtų patraukusios, jeigu jis būtų pastoviai įsijungęs į pasaulietinės inteligentijos eiles, kas žino — gal šiandien jo poezijoje nebūtų daugelio tų bruožų, apie kuriuos kalbame su apgailestavimu ir nepritarimu” (p. 34).

Vienas iš tų bruožų buvo Maironio tautinis, lietuviškai patriotinis nusistatymas. Jis Maironyje pasireiškė dar kunigų seminarijos metu. Pirmoji to nusistatymo išdava buvo “Apsakymai apie Lietuvos praeigą” (parašyti 1886, išleisti 1891 m.). Maironio istorija siekė parodyti didingą Lietuvos praeitį, iš praeities semtis jėgų kovoms dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.

Autorė šį veikalą atmeta, kaip “nepažangų”. Bet iš tikrųjų, atmetant šį Maironio darbą, nuosekliai tektų neigti visą jo kūrybą, kuri kaip tik išsivystė to darbo šešėlyje. Tą patį dalyką apdirbąs, Maironis poetas vis dėlto lieka autorei artimesnis už Maironį istoriką.

Svarbiausias akstinas, už kurio užkliūvamą, vertinant Maironio istoriją, yra tautinis sąmoningumas, to sąmoningumo žadinimas. Pradžioj autorė vienoj kitoj vietoj dar yra palikusi žodį “tautinis” (gal cenzūros neapsižiūrėta ?), o toliau jau randame veik išimtinai tik žodį “nacionalinis”. Tai nėra vien tik aklas rusiškojo žodžio vertimas, bet į jį sudėtas ir atitinkamas turinys:    jeigu “tautinis” reiškia nepriklausomumo siekimą, tai "nacionalinis” reiškia liaudies išsivadavimą (iš buržuazijos). kaip tad kalbėsi apie “tautinį” reikalą, kuris susijęs su buržuaziniu nepriklausomybės siekimu, kai kalba eina apie “nacionalinį” (liaudies) vadavimąsi iš tos pačios buržuazijos ?

Kalbėdama apie "Lietuvos” poemą, autorė pažymi, kad Maironis “apsiribojęs vien nacionalinio judėjimo problemomis” (p. 80). Bet, iš tikrųjų, Maironis pirmon galvon buvo apsiribojęs tautinio judėjimo problemomis, nors ir juto, kaip toliau autorė sako, savo epochos “liaudies poreikius”. Bet ar ne pats pirmasis liaudies rūpestis ir yra numesti svetimą priespaudą ir tik po to galvoti apie visuomeninę santvarką ? Knygoj ištisai stengiamasi įrodyti priešingą tezę.

Rūstis daugiausia išliejamas ant “klerikalinės” veiklos. Ir žurnalistinė Maironio veikla susilaukia autorės priekaištų dėl jos pasaulėžiūrinio pobūdžio — ji skęstanti “bendrame klerikalinės spaudos sraute”. Čia jau pasireiškia iššūkis tautai kaip krikščioniškai bendruomenei.

3

Maironio “Pavasario balsams” nagrinėti skirta nemaža knygos dalis (apie 50 pusl.), tai yra tiek, kiek ir ankstyvosiom Maironio poemom. Šiuo, vėliau visos eilės laidų susilaukusiu rinkiniu, Maironis sąmoningai įsitraukęs į savo epochos visuomeninę kovą, arba į nacionalinio (suprask, liaudies, ne tautos) išsivadavimo judėjimą. Dėl to čia ir daugiausia kalbama apie “liaudies išsivaduojamąjį judėjimą”.

Nagrinėdama “Pavasario balsų” istorinius eilėraščius, autorė vienu metu prakalba apie “lietuvių tautos kovą gilioje praeityje už savo egzistenciją, už pačias elementariausias tautos ir žmogaus gyvenimo teises” (p. 114). Bet tuoj pat primena, kad tokie motyvai pasireiškę visais “liaudies istorijos momentais”. Išeitų, kad tautą sudaro tik liaudis. Taip suprantant tautą, bus aišku, kodėl Maironiui rūpi ne tautinė, bet nacionalinė (liaudies) laisvė, ne tautinės, bet nacionalinės (liaudies) kultūros vystymosi laikai.

Kad Maironis galėjo duoti impulso tokiems poetams, kaip pav. S. Nėriai, rašiusiai vad. “Didžiojo Tėvynės karo’’ metu, reikėtų konkretesnių įrodymų, kad teigimas neliktų iliuzija. Tačiau konkretesnė aliuzija į dabarties laikus būtų Maironio eilėraščio “Daina” pabaiga, kur minima carinė priespauda ir trėmimai į Sibirą, praktikuojami, kaip matoma, ir ne carinio režimo.

Tas pats tiktų ir kalbant apie V. Kudirkos metą, kai “kiekvienas laisvesnis krustelėjimas, net elementariausias ir paprasčiausias demokratinių laisvių siekimas susidurdavo su varžymu ir represijomis” (p. 137). Ar dabar yra kitaip? Ir už ką dabar net pačių rusų kai kurie rašytojai kovoja?'

Teigimas, kad liaudyje (ne tautoje!) kilo išsivaduojamasis judėjimas prieštarauja cituojamai Lenino statistikai, kuri rodo, kad Rusijos išsivadavimo judėjime daugiausia dalyvavo intelektualiniai sluoksniai, o valstiečiai su pramonės darbininkais nesudarė nė pusės intelektualų nuošimčio. Kur liaudis galėjo eiti be intelektualų vadovavimo ?

Iš tikrųjų Maironis tik kvietė liaudį pabusti iš tautinio miego, iš rusiškosios kobros žvilgsnio sukelto letargo. Ir Bitė kalba apie tautos veikėjus didvyrius, kurie švietė pavyzdžiu liaudžiai.

Dėl to ir teigimas, kad Maironio “Jaunimo giesmėj” išreikšta liaudies masių išsivaduojamojo judėjimo dvasia, neatitinka tiesos, nes “broliai”, į kuriuos poetas kreipiasi, yra ne liaudis, bet jos vadai — inteligentija. Būtų tuščia kalba sakyti, kad liaudies masė pati eitų, lyg kokio nematomo angelo vedama, jai norimu keliu. Jeigu programą ir taktiką “vykdė buržuazinė (tegul ir smulkiaburžuazinė) inteligentija” (p. 151), tai kokius reikalavimus kėlė “liaudies išsivaduojamasis judėjimas”? Kokie čia gali būti “nacionalinio judėjimo” prieštaravimai ?

Atrodo, lyg ne poetas kvietė liaudį į "išsivaduojamą kovą”, bet tos liaudies “kovos pulsavimai” (p. 152) buvo akstinas Maironio kūrybai. Iš kur liaudis galėjo tą "pulsavimą” pajusti? Juk pats Maironis stovėjo “klerikalinės buržuazijos” pozicijose. Čia tik aiškėja noras tautą skaldyti, ją įstatyti į “klasinės” kovos areną.

Kartu su “Pavasario balsais” išleistas libretas “Kame išganymas” dėl socialinių klausimų sprendimo krikščioniškos pasaulėžiūros šviesoj jau iš anksto susilaukė autorės smerkimo. Bet jeigu šis veikalas būtų buvęs ir itin meniškai sukurtas, jis dėl savo ideologinio pobūdžio nebūtų susilaukęs teigiamesnio autorės įvertinimo. Juk jame keliama Bažnyčios socialinė doktrina prieš socializmą (komunizmą), jos nusistatymas prieš revoliuciją, smurtą, o Maironis ne už “kardo” kelią spręsti socialinėm problemom. Jeigu Maironis už krikščionybės teisių gynimą (eil. "Roma”), tai jau jis, pagal autorę, prieš “nacionalinio išsivadavimo judėjimą”.

4

Iš ankstesniųjų Maironio poemų “Tarp skausmų į garbę” susilaukė itin plačios autorės analizės. Daug dėmesio skirta St. Matulaičio recenzijai “Varpe”, kur poema buvo pasmerkta ne tiek dėl meninio lygio, kiek dėl pasaulėžiūrinės koncepcijos. Šalia Maironio “kultūriškai nacionalinio” judėjimo keliama ir “kita srovė”. Tačiau apie savarankiškos, nepriklausomos Lietuvos siekimą ir ši srovė nieko nekalba.

Čia eina kalba apie skirtingą Lietuvos išsivadavimo sampratą. Maironiui pirmiausia rūpėjo tautos laisvė. Nesvarbu, ar pavergėjas laikosi vienokios ar kitokios politinės doktrinos. Tik duokit, meldžiamieji, tautai laisvę pačiai pasirinkti savo vidaus santvarkai.

Bet jeigu Maironis “savo poemos idėjinės koncepcijos atžvilgiu atstovavo liberalinei buržuazijai, o ne liaudies masių interesams" (p. 217), kas pasakys, kokie buvo liaudies interesai? Juk kalbame apie visą tau-

tą, o ne vien liaudį ar proletariatą. Dejuojama, kad Maironio kelias "ne revoliucinis kelias” (p. 218). Lietuvių tautai su 85 proc. katalikų nebuvo pakeliui su svetimu, rusišku socializmu (komunizmu). Matom šiandien pat, kaip vyksta socializmo (komunizmo) įgyvendinimas kitose katalikiškose šalyse:    geruoju ar prievarta ?

Apgailestaudama, kad poemoj išreikšti "klerikaliniai” Maironio ideologijos momentai, autorė kartu guodžiasi, kad ji "atspindėjo ir tą didžiulį nepasitenkinimą carizmu, tą šviesesnės ateities ilgesį, kuriuo gyveno liaudis” (p. 250). Atrodytų, kad liaudis, išsivaduodama iš carizmo, siekė tik socialinės padėties pagerinimo. Lyg, kas ją valdys toliau, jai nė po galva.

Tuo norima tik įteigti, kad Maironis buvo “klerikalinis” poetas -patriotas, kuriam liaudies socialinė padėtis nerūpėjo — ja pasirūpins kiti.

Atskirus Maironio eilėraščius vertindama, daro ir drąsių ir vienašališkų teigimų, pav., kad eilėraštis “Kur bėga Šešupė” liaudies dainuojamas kaip daina, nors žinome, kad jis giedamas ir kaip religinis himnas. Arba kad eilėraštis “Senatvė” rašytas apie tą epochą, "kai į Lietuvos visuomeninį gyvenimą išėjo proletariatas kaip jėga” (p. 321).

5

1906-1932 metų Maironio kūrybos laikotarpiui skirta bemaž tiek pat vietos, kiek ir “Pavasario balsams”. Naujoji “Jaunosios Lietuvos” poema autorei nepriimtina dėl to, kad ji kelia tautinės vienybės idealą, o tai reiškia "atsisakymą nuo klasių ir partijų kovos” (p. 359). "Dirbančiųjų masės” turinčios atsisakyti kovos dėl savo klasinių interesų, lyg jos jau nuo seniausių laikų būtų kovojusios už tą sistemą, kuria “džiaugiasi" šiandien.

Ir čia rasi drąsesnių autorės sprendimų, nagrinėjant poemos eigą. Sakysim, Maironio minimi "kareiviai kiti” (gretinami su "kitais darbininkais”) autorei mena marksizmo bei socializmo atstovus, kurie "bangomis eina, kaip upė plati” (p. 361). Bet iš tikrųjų, kokiomis “bangomis” jie ėjo kad ir po 1905 metų revoliucijos?

Kitas Maironio ano meto kūrinys "Raseinių Magdė” dar daugiau kritikos susilaukia. Tiesa, poetas palaikomas, kai jis kovoja dėl "nacionalinės” savigarbos, kai jis ragina neišsižadėti “nacionalinės” (liaudinės) kultūros. Bet kai paaiškėja, kad svetimos idėjos sklinda iš socializmo bei marksizmo lagerio, tada jau prasideda kita byla. Tada jau poema įgauna "aiškiai skambantį reakcinį atspalvį”. Kaip gali būti revoliucinės idėjos svetimos lietuvių tautai? Dėl šios "reakcinės minties” autorei ir visa poema “silpna”, nors mūsų ankstesnieji literatūros kritikai šią Maironio poemą laikė, berods, pavyzdingiausia. Dabar dėl politinio požiūrio ji "nuvainikuota”. Autorės duodamas atsakymas dėl revoliucijos (“neginčijamai įvykusio fakto”) liečia tik vad. “Didžiąją Tėvynę” — kada gi pati Lietuva vykdė socialistinę (komunistinę) revoliuciją?

Kiek palankiau vertinami Maironio “Mūsų vargai”. Suprantama, kodėl. Ten nekeliami socializmo bei marksizmo klausimai. Nors ankstesnieji mūsų kritikai dėl poemos vertingumo buvo santūresni, ypač dėl kronikinio jos pobūdžio. Bet ir autorei ši poema greit netenka "poetinės gyvybės", kai tik joj imama kalbėti apie pastangas “sukurti nepriklausomą valstybę” (p. 382).

Pagaliau ir Maironio dramaturgijoj randama perdaug “buržuazinio” elemento ("Kęstučio mirtis”), perdaug klasių kovos stabdymo (“Vytautas karalius”). Taipgi ir satyros priimtinesnės tos, kurios labiau pliekia tautiečių ydas, kaip "buržuazinį išsigimimą”.

Bet reiktų griežtai atmesti autorės teigimą, kad “Maironio renesansas” tai tik “Tarybų Lietuvos” nuopelnas (p. 483) ir kad tik "demokratinė kritika” iš esmės teisingai įvertino Maironio kūrybą (p. 488).

A. Rimtenis