Lietuvių bendros atsakomybės žadinimas

LAIKO REIKALAVIMAI

KUN. GEDIMINAS KIJAUSKAS, S.J.

Žvelkime į lietuviškąją išeiviją. Jos dabartiniu judrumu visoje eilėje sričių džiaugiamės. Kad ne visur ji vienodai gyvuoja, pasiteisiname sąlygų ribotumu ar jėgų menkumu. Neretas klausia, kokia bus tos išeivijos ateitis? Ką žada rytojus— ar bus jis šviesus? Keliame tą klausimą ne skaičiuoti savo veiklos dienas, o greičiau iš naujo įsipareigoti savo misijai vykdyti. Atsidūrėme laisvajame pasaulyje, kad būtume savo tautos nenuilstantys kovotojai. Šie metai galėjo būti pavadinti Lietuvos Laisvės Kovos Metais tik simboliniai. Iš tiesų, kiekvieni išeivijos metai turės likti kovos metais, kol pavergtas brolis ar sesė nebus laisvi.

KUN. GEDIMINAS KIJAUSKAS, S.J., Chicago, Illinois (JAV), Lietuvių Jėzuitų Provincijolas, jaunimo apaštalas. Gimė 1930.VI.29 Galioriškės km., Vilkaviškio vaisi. Pradinę mokyklą baigė Lietuvoje, o gimnaziją — Vokietijoje. Filosofiją ir teologiją studijavo JAV-se ir Belgijoje, sociologiją— Montrealio universitete (Kanadoje). Kunigu įšventintas 1960.

Ypatingų įrodymų neieškosime tvirtinimui, jog lietuviškosios išeivijos jėga ir užtikrinimas ateičiai glūdi jos darnioje bei tamprioje vienybėje. Dažnai net skirtingų pažiūrų bei įsitikinimų žmones apjungia bendros atsakomybės pajautimas vykdyti tuos darbus, kurie visiems yra lygiai brangūs ir būtini. Tur būt, neklysime sakydami, jog daugumai išeivijos lietuvių tokia atsakomybe yra jau beveik ketvirtį šimtmečio pavergtos tautos laisvės atgavimas.

Gyvam atsakomybės pajautimui yra ir pavojų— pavojus suskilti ir pradėti kovą vieniems prieš kitus; pavojus rūpintis tik asmeniniu savo gyvenimu, kai po eilės darbingų metų nugirstame žodžius: “Dabar noriu pagyventi, rūpintis savimi”. Tokį liūdną pakrikimą patvirtina ir istorijos puslapiai. Senovės graikų rašytojas Thucidides primena, kad vienybės ir atsakomybės stoka bendruose reikaluose griauna bendruomenes iš vidaus. Jis rašė, kaip peleponiečiai ir jų kaimynai buvo galingi kovos lauke, tačiau bejėgiai vidaus reikaluose: “kiekvienas rūpinasi savo reikalais . . . kas sustabdo bet kokį bendrą veikimą.. . Jie paprastai daugiau praleidžia laiko savo asmeniškiems rūpesčiams, negu žiūrėdami bendro gėrio— kiekvienas yra įsitikinęs, jog dėl jo apsileidimo nieko blogo neatsitiksią, ir kad kito yra pareiga tą ar tą padaryti; ir taip, kada kiekvienas tokiomis iliuzijomis gyvena, bendri uždaviniai nepastebimai apleidžiami”.

Laiko ženklai mums kalba apie reikalą budinti visų lietuvių bendrą atsakomybę savo gyvybiniams uždaviniams vykdyti.

Per dialogą šiandien ieškoma užmegzti ryšius su tais, kuriuos ne taip seniai skyrė sienos, dažnai pačių žmonių sukurtos. Bendruose pokalbiuose skirtingų pažiūrų žmonės išmoksta gerbti vienas kito įsitikinimus, suranda tai, kas gražu ir vertinga kitame, jungiasi su juo tam darbui, kuris jiem abiem svarbus. Dialogas nėra savo įsitikinimų ar principų atsisakymas, kaptuliavimas kitam ar pergalė prieš jį. Dialogas yra kito žmogaus priėmimas tokio, koks jis yra. Dialogas yra kelių nutiesimas vienybei ir su kitaip galvojančiais. Dialogas padeda mums visiems sutarti ir vykdytituos uždavinius, kurie mums visiems lygiai brangūs ir svarbūs, kaip pav., Lietuvos laisvė, lietuviško jaunimo ateitis, kultūriniai darbai.

Dialogo kelias bus taip pat geriausias būdas budinti kituose atsakomybę, kad jie gintų visiems lietuviams bendrus reikalus ir už juos kovotų bei aukotųsi. Atviruose ir nuoširdžiuose pokalbiuose geriau ir aiškiau suprantame mums visiems rūpimus reikalus. Tokiuose pašnekesiuose vieni kitus artimiau pažįstame, “pamatome kitą medalio pusę”. Atvirkščiai, stoka dialogo dažnai mūsų darbą ir vieningą veikimą stabdo ar net paralyžuoja. Sutarti ir ieškoti visiems priimtino bendro darbo lauko, kuriame kiekvienas atlieka savo rolę, kasdien viss darosi būtinesnis reikalas. Ar išmoksime eiti tokiu dialogo keliu, dalinai nuspręs, kiek pajėgsime įvykdyti tuos uždavinius, kuriuos realizuoti mums leidžia laisvė išeivijoje ir kurių iš mūsų laukia pavergta tėvynė.