Partizanai: Istorija ir dabartis

PIRMOJI PRISIKĖLIMO VILTIS

KAZYS ŠKIRPA

Kazys Škirpa, Lietuvos kariuomenės generalinio štabo pulkininkas, politikas, diplomatas, Laikinosios vyriausybės ministeris pirmininkas, yra parašęs atsiminimų knygą iš 1939-1945 metų laikotarpio, pavadindamas ją PO L.A.F. VĖLIAVA. Ši atsiminimų knyga turi 34 dalis. Čia duodame vieną iš jų.

Redakcija

Birželio 30 d. (1940 metais. Red.), grįžęs į savo postą Berlyne, galėjau konstatuoti, jog vokiečių įkaitimas prieš Sovietų Rusiją dėl jos stačiai provokuojančiai akiplėšiško Reicho ano meto nelengvos strateginės padėties išnaudojimo buvo dar aukščiau pakilęs, negu tas, kokį buvau pastebėjęs vokiečių politinėse sferose tuojau po rusų raudonosios armijos stambių jėgų įsibrovimo į Lietuvą ir į jos šiaurės kaimynus, Latviją ir Estiją. Naujo aliejaus ant jau suliepsnojusių rusų - vokiečių santykių buvo užpylęs rusų raudonosios armijos įsiskverbimas į Besarabiją, nė nebelaukiant diplomatinių pertraktacijų galo, ir, be to, užgrobimas dalies Bukovinos. Tuo būdu Sovietų Rusija buvo sudariusi betarpišką grėsmę Rumunijos naftos šaltiniams, kurie turėjo Reich’ui nepaprastai didelės reikšmės.

Werner Haupt (Baltikum 1941. Die Wehrmacht im Kampf, Bund 37, 1963, psl. 30) duomenimis, rusų karo vadovybė 1940 metų liepos mėnesį jau turėjo sutelkusi palei Sovietų Rusijos vakarų sieną apie 100 divizijų, prieš vos 16 vokiečių divizijų, stovėjusių Rytprūsiuose ir Lenkijos generalinėje gubernijoje. Prie taip nepalankaus vokiečiams pajėgų santykio, raudonosios armijos stambesnių jėgų priartėjimas per jų okupuotą Lietuvą betarpiškai prie Rytprūsių sienos, iš vienos pusės, ir rusų prasiveržimas į Bukoviną, sudarant grėsmę Rumunijos naftos šaltiniams, iš kitos pusės, vertė vokiečių karo vadovybę imtis skubių militarinių pasipriešinimo žygių bei atitinkamų patvarkymų. Mūsų pasiuntinybė turėjo žinių iš patikimų šaltinių, jog Reicho vyriausybė tada buvo itin susirūpinusi susidariusia grėsminga pačiai Vokietijai padėtimi, nežiūrint stambių karo laimėjimų Vak. Europoje, buvo svarstomi projektai, kaip reaguoti į Sovietų perdidelį akiplėšiškumą; vokiečių karinėse sferose nestigo trimito garsų, raginančių ginklu atšaldyti Sovietų Rusijos grobuonišką apetitą. Taip, pavyzdžiui, į mūsų pasiuntinybės karo attache pulk. K. Griniaus vieną informacinį pasiteiravimą vokiečių karo vadovybėje kaip Lietuva turėtų anoje padėtyje laikytis, kapitonas von Albedyll (referentas Pabaltijo kariniais klausimais) nedvejodamas atsakė: “Vorsichtig nachgeben, damit Zeit zu gewinnen” (stengtis laimėti laiką, darant atsargių nuolaidų). Jis tik neprecizavo, kaip ilgai Lietuva turėtų šitaip manevruoti bei kada gali tikėtis karo persimetimo į Europos rytus.

Visi tie simptomai rodė, jog karo įvykiai galėjo persimesti į Rytus net greičiau, negu buvau nujautęs, kai vykau į Kauną asmeniniam kontaktui su savo buvusiais — ir eventualiai būsimais — kovos draugais, tad nebuvo galima sėdėti sudėjus rankas ir nieko nedaryti Lietuvos reikalu. Atrodė, jog buvo atėjęs laikas ir mums rimtai apsisvarstyti, kokių galėtų kilti pasekmių Lietuvai ir kaip turėtume elgtis, jei pasireiškęs rusų - vokiečių santykių įtempimas staiga virstų ginkluotu konfliktu tarp Vokietijos ir Sovietų Rusijos. Pirmiausia betgi buvo svarbu patirti koks tuo metu buvo vokiečių pulsas Lietuvos atžvilgiu. To patirti normaliu diplomatiniu keliu, t. y., kreipiantis į vokiečių užsienių ministeriją, neatrodė įmanoma. Teko tad zonduoti per neoficialinius vokiečių politikos kanalus. Tuo tikslu pakviečiau liepos 2 dr. B. P. Kleistą, artimą von Ribbentropui žmogų, pietums į pasiuntinybę ir turėjau ta proga su juo ilgesnį išsikalbėjimą apie padėtį ir eventualias perspektyvas Lietuvai. Dr. Kleist’as nebuvo joks vokiečių užsienių reikalų ministerijos pareigūnas, o tik šiaip vokiečių politikas, partijos narys ir ekspertas Rytų politikos klausimais. Su juo jau buvau arčiau susipažinęs iš seniau, ypač, kai 1939 metais teko zonduoti per jį Vilniaus klausimą.

Nors aplamai dr. Kleist’as savo išsireiškimuose politiniais klausimais visados laikydavosi prideramo santūrumo bei atsargumo, šį kartą jis buvo duosnus mintimis ir pasisakymais apie ano meto padėtį. Jis ją įvertino kaip kritišką ir apie Sovietų Rusijos elgimąsi kalbėjo su neslepiamu pasipiktinimu. Iš to galėjau spręsti, jog politinė temperatūra prieš sovietus dėl jų akiplėšiškumų Reicho atžvilgiu bei nesiskaitymo su jo interesais Vokietijoje buvo pakilusi tikrai iki aukšto laipsnio. Bet dr. Kleist’as buvo korektiškas. Jis manęs nekurstė nei suvedžiojo bet kokiais pigiais pažadais. Priešingai, jis atvirai pasakė, jog paskutinis Reicho politinės vadovybės žodis dar nebuvo tartas. Dr. Kleist’as atskleidė man, jog jam esą tepavesta paruošti tam tikrus preliminarinius projektus, kurie kol kas skaitytini teoretinio pobūdžio. Jų tikslas — paanalizuoti problemas, kurios galėtų iškilti, jei karo įvykiai staiga persimestų į Europos rytus. Jis net prasitarė, kad tiems projektams paruošti jam duota vos pora savaičių laiko, ir sugestijonavo mane, iš savo pusės, pagalvoti karo į Rytus persimetimo eventualumą ir Lietuvos tokiame atsitikime laikymosi taktiką. Jis prašė, kad palaikyčiau su juo glaudų kontaktą, paaiškindamas, jog jei sprendimas būtų kitoks, negu tada atrodė, t. y., jei karas į Rytus dar nepersimestų, tai paruoštieji projektai atkristų arba galėtų būti padėti į slaptas spintas kitai progai. Visa tai buvo labai įdomu ir reikšminga.

Iš savo pusės išdėsčiau dr. Kleist’ui savo nusistatymą: rusų ultimatumas, raudonosios armijos įsibrovimas į Lietuvą ir nušalinimas jos teisėtos krašto vyriausybės, užkergiant Lietuvai Maskvos nurodytą, mano nuomone, yra tokie aktai, kuriais Sovietų Rusija sulaužė visas taikingos kaimynystės sutartis, pasirašytas su Lietuva; sulaužyta ir 1939 m. spalio 10 d. tariama “savitarpinės pagalbos” sutartis. Todėl ši sutartis laikytina teisiškai nebeegzistuojanti ir Lietuvą nebeįpareigojanti. Iš to seka, jog, karo įvykiams persimetus į Rytus, Lietuva būtų laisva pasielgti taip, kaip jai nurodo jos gyvybiniai interesai, būtent — nusikratyti rusų armijos jėgų jos teritorijoje ir atkurti Lietuvos valstybinį suverenumą. Tam atsiekti tebuvo Lietuvai tik vienas kelias — bazuotis Vokietija. Šiam tikslui būtų reikalinga sudaryti naują Lietuvos vyriausybę, kuri, vokiečiams pasukus prieš sovietus per mūsų kraštą, palenktų visas lietuvių tautos jėgas prieš bendrą bolševikinį priešą ir perimtų šitaip išsilaisvinusios Lietuvos valdymą. Pasinaudojant Lietuvos prezidento A. Smetonos atsiradimu Vokietijoje, tokios vyriausybės sudarymas priderama konstitucine tvarka, sakiau, būtų įmanomas.

Atydžiai išklausęs mano išdėstytą koncepciją, dr. Kleist’as nedvejodamas tokiam mano projektui pritarė, pripažindamas, jog tai būtų visai logiška ir atitiktų aplinkybes ir galimybes. Sutarėme, jog šį projektą konkretizuosiu raštu, ir kad palaikysime reikalingą tarpusavį kontaktą. Į pasikalbėjimo galą dr. Kleist’as patikrindamas mano nusistatymo tvirtumą, pastatė man nelauktą klausimą: ką aš daryčiau, jei, karui užsitęsus, imtų visur įsigalėti bolševizmas? Atsakiau: daryčiau tą, ką tokiame atsitikime darytų ir kiekvienas kitas karininkas! Paaiškinau, jog griebčiausi šautuvo prieš tokį pavojų ir kad tikiuos, jog dr. Kleist’as gal galėtų parūpinti man dar ir kokį kulkosvydį! Tokiu mano spontanišku atsakymu dr. Kleist’ąs, atrodo, buvo visai patenkintas.

Karo eventualus persimetimas į Rytus, nors ir slėpęs savyje visokių netikrumų, teikė mūsų viltims realaus pagrindo nusikratyti sovietinio jungo ir atkurti Lietuvos valstybinį suverenumą. Tai atrodė tada realu dar ir dėl to, kad Lietuvos formalus įjungimas į Sovietų Sąjungą rusų dar nebuvo pravestas, kad pati Maskva dar tebežaidė Lietuvos valstybingumo pripažinimu. Reichas, iš savo pusės, Lietuvą irgi tebepripažino, nežiūrint rusų užkergtos jai pro-sovietiškos satelitinės Paleckio vyriausybės. Svarbiausia buvo betgi tai, kad sovietai dar nebuvo suspėję sugriauti krašto ūkinio gyvenimo ir užslopinti lietuvių tautos ryžto okupacinį jungą numesti nuo savo pečių ir kad naciškieji vokiečiai, matomai, tuomet dar nebuvo sugalvoję “Ostland” projekto Pabaltijo kraštams sau paglemžti.

Užsimezgus su dr. Kleist’u politiniai - diplomatiniam mezginiui Lietuvos suverenumui atkurti, nebūtų buvę tikslinga gaišti laiko dar kokiems svyravimams, siekiant didesnio tikrumo. Karo aplinkybėmis to beveik niekad nebūna ir tenka pasikliauti įvykių ir faktų kalba. Todėl už poros dienų, būtent, liepos 5, vėl mačiausi su dr. Kleist’u. Šį kartą jį aplankiau jo darbo kabinete NSDAP vadovybės patalpose, priešais vokiečių užsienių reikalų ministeriją. Pasimatymo tikslas — per dr. Kleist’ą atsargiai pačiupinėti vokiečių pulsą dėl projektuojamos naujos vyriausybės personalinės sudėties. Norėjosi žinoti, ar jie nesiruošia statyti kokių sąlygų, kaip tą buvo padarę rusai, nugriaudami teisėtą A. Merkio vyriausybę ir užkardami Lietuvai jų pačių sudarytą marijonetinę Paleckio vyriausybę. Kad nepakišus dr. Kleist’ui tokios minties, aš užakcentavau, kaip savaime suprantamą dalyką, jog į projektuojamą naują Lietuvos vyriausybę numatau pritraukti žymesnių lietuvių visuomenės figūrų, kandidatus eventualiai atkviečiant į Vokietiją iš anksto. Aiškinau, jog, mano nuomone, būtų labai svarbu vyriausybei užtikrinti besąlyginį ir visuotiną lietuvių tautos pasitikėjimą ir tautai pademonstruoti, jog vyriausybės suorganizavimas nėra šiaip jau kokia politinė avantiūra, bet rimtas, Lietuvos konstitucija pagrįstas valstybinės politikos aktas.

Dr. Kleist’as tiems mano samprotavimams pilnai pritarė ir nestatė iš savo pusės jokių specifinių reikalavimų. Galėjau padaryti išvadą, jog būtume laisvi sudaryti vyriausybę tokio personalinio sąstato, koks mums geriausiai tiktų, kai tam jau būtų pribrendusios sąlygos. Ta proga dr. Kleist’as pasakė man, jog jau vykstąs vienos vokiečių armijos permetimas iš vakarų fronto į rytus. Tai man nebebuvo naujiena, nes savo akimis buvau pastebėjęs, kaip vokiečių kariuomenės ešalonas traukė vienas po kito pro Berlyną iš vakarų į rytus ne tik naktimis, bet ir dienomis. Dr. Kleist’as neslėpė savo susirūpinimo, ar Sovietų Rusija nepaskaitys prasidėjusio vokiečių karinių pajėgų perkėlimo už casus belli ir ar nepradės veiksmų prieš militariniai nepasiruošusį Reichą.

Savaime suprantama, tą politiniai - diplomatinį mezginį su dr. Kleist’u teko laikyti už kiečiausiai užčiauptų lūpų, kad koks neatsargus prasitarimas apie projektavimą paskelbti naują Lietuvos vyriausybę nepakenktų šiam svarbiam reikalui. Tačiau ir be mažiausios iš mano ar dr. Kleist’o pusės indiskrecijos, Sovietų ambasados žmonės Berlyne savo pačių iniciatyva spėliojo, kad Vokietijoje gali būti siekiama sudaryti kita vyriausybė vieton tos, kurią Sovietų Rusija jau buvo Lietuvai užkergusi prieš lietuvių tautos valią. Tik Sovietų Rusijos ambasada labiau įtarinėjo Rytprūsiuose internuotą prezidentą A. Smetoną, negu mūsų pasiuntinybę Berlyne. Taip, pav., TASS-o atstovas Berlyne Filipov’as įkyriai ir pakartotinai klausinėjo dr. Ancevičių, “Lietuvos Žinių” korespondentą Berlyne, apie mūsų pasiuntinybės nuotaikas ir santykius bei ryšius su pasitraukusiu iš Lietuvos į Vokietiją prezidentu A. Smetona. Liepos 9 prie dr. Ancevičiaus buvo prilindęs net vienas iš Sovietų Rusijos ambasados patarėjų, būtent Kobulov’as. Šis visai konkrečiai kvotė dr. Ancevičių, kodėl Smetona pabėgo iš Lietuvos, kaip jo atžvilgiu atsineša vokiečiai ir ar jis nekuria naujos vyriausybės. Patariau dr. Ancevičiui nevengti pasikalbėjimų su sovietų ambasados žmonėmis, kad tuo būdu būtų galima stebėti jų pačių nuotaikas, domėjimąsi A. Smetona ir mumis, o taip pat bandyti patirti, ką jie apie mūsų planus žino.

Tą pačią liepos 8 kai Kobulov’as buvo prilindęs ir mėgino iškvosti dr. Ancevičių, aš, dr. Kleist’as ir dr. Leibradt’as buvome susiėję į “Esplanade” viešbutį prie kavos puoduko pasikeisti nuomonėmis apie padėtį ir perspektyvas. Pasikalbėjimas nieko naujo nedavė. Ta proga painformavau savo bendrakalbius apie tai, ką buvau nudirbęs užsibrėžto projekto linkme, o juodu, ir vienas ir antras, pastebėjo, jog vis dar nėra tikra, kada karas į Rytus persimesiąs. Pakartojo, jog eventualumas gali virsti realybe greitai, bet taip pat dar gali nusidelsti ir į tolimesnę ateitį. Aiškino, jog tokiomis aplinkybėmis būtų patartina tuo tarpu daugiau asmenų į tą slaptą reikalą netraukti. Bet nei vienas nei antras nesiūlė nuo plano vystymo susilaikyti. Pasikalbėjimas padarė įspūdį, jog juodu pradeda rezervuotis, bent neskuba sumanymo forsuoti. Iš savo pusės laikiausi taktikos pradėtą mezginį megzti toliau ir žiūrėti, kas iš to išeis nelaukiant, kad man, jie ką pirštų, bet pačiam rodyti iniciatyvos. Man atrodė, jog paliekant partneriams galimybę siūlyti iš savo pusės tik pataisas ar papildymus_i būtų lengviau pravesti savo liniją. Iš esmės siekiau štai ko:

1.    Iš anksto atsišaukimo forma paruošti būsimos vyriausybės deklaraciją į tautą ir ją pateikti vokiečiams per dr. Kleist’ą, kaip santykių su Vokietija bazę;

2.    Numatyti naujosios vyriausybės sąstatą taip, kad, reikalui pribrendus, būtų galima jį viešai paskelbti ir nebereikėtų gaišti laiko diskusijoms.

3.    Gauti vokiečių sutikimą ir iš anksto slaptai suorganizuoti iš lietuvių politinių pabėgėlių arba iš lietuvių tariamame Suvalkų trikampy ginkluotą padalinį sakytos vyriausybės dispozicijai; ir

4.    Kai visa tai jau būtų parengta bei sutarta, orientuoti prezidentą A. Smetoną ir gauti iš jo konstitucinį pavedimą sudaryti vyriausybę ir ją paskelbti.

Pagal tą projektą naujos vyriausybės ir jos deklaracijos paskelbimas buvo numatytas padaryti ne iš užsienio, bet iš kurios nors Lietuvos pasienio vietos, ją užėmus ginklo pagalba patiems lietuviams. Tuo pat metu būtų kreipiamasi į lietuvius aktyvistus, į mūsų patriotiškąją jaunuomenę, į ūkininkiją, darbininkiją ir t.t., raginant visus sukilti prieš sovietiškuosius krašto okupantus ir vyti juos lauk iš Lietuvos. Jei sukilėliams būtų pavykę užimti radijo stotį Vilniuje ar Kaune, tai visi tie pareiškimai ir atsišaukimai būtų buvę kartojami taip pat ir per radiją.

Naujoji vyriausybė būtų rėmusis ne kuria viena partija ir ne partijų koalicija, bet betarpiškai visomis lietuvių tautos veikliosiomis jėgomis, nepriklausomai nuo to, kokiai politinei srovei kas seniau priklausė arba simpatizavo. Teko skaitytis su faktu, jog politinių srovių vadovai jau buvo Lietuvos laisvės slopintojų izoliuoti — sukišti į kalėjimus, ir kad visiems kitiems politinių srovių veikėjams, kurie iš seniau buvo viešai išryškėję, grėsė toks pat pavojus. Kitaip sakant, būtų buvę perdaug rizikinga operuoti politinių srovių vardu. Tai tik būtų teikę pretekstą sovietiškiesiems okupantams ir jų komunistiškiems talkininkams iš vietinių tautos nuklydėlių tarpo griebtis masinio lietuvių inteligentijos eksterminavimo, pirma negu ta inteligentija būtų suspėjusi pasirengti gintis ar kaip nors išsislapstyti. Todėl buvo nusistatyta siekti suburti mūsų tautos veiklesniuosius elementus į visai naują, iš seniau niekam nežinomą organizaciją — Lietuvių Aktyvistų Frontą, sutrumpintai LAF.

LAF nebuvo joks vokiečių NSDAP pamėgdžiojimas, bet originalus mūsų pačių organizacinis sąjūdis, pagimdytas dinamiško patriotizmo, kurį iššaukė Lietuvą ištikusi 1940 metų birželio mėnesio 15 dieną didžioji nelaimė; jis siekė Lietuvos valstybinį suverenumą žūtbūt atkurti. Turiu pasakyti, jog nei dr. Kleist’as su kuriuo turėjau tuo reikalu daugiausiai kontaktų, nei kuris kitas nacių politikos veikėjas, man ne tik niekad nebruko savo nacionalsocialistinės doktrinos, bet, priešingai, mėgdavo įsakmiai pabrėžti, jog nacionalsocializmas nesąs jokia prekė eksportui ir kad esame laisvi organizuotis taip, kaip mums tinka ir inspiruotis tokiais idealais, kuriuos patys lietuviai nešioja savo širdyse.

Kai vyriausybės deklaracijos projekto pirmą tekstą jau turėjau suformulavęs, vėl mačiausi su dr. Kleist’u, ketvirtą kartą iš eilės. Tai įvyko liepos 13 pasiuntinybės prekybos patarėjo St. Kuzminsko privačiame bute, kur buvau pasislėpęs nekuriam laikui, kad ramiai išlaukęs, tinkamu momentu pareikščiau formalų protestą prieš Kremliaus fabrikuojamą “Liaudies Seimo” “nutarimą” įjungti Lietuvą į Sovietų Sąjungą. Nors ir neįprastomis aplinkybėmis, dr. Kleist’as buvo malonus atvykti į svetimą butą papietauti drauge su manim bei aptarti abiem rūpėjusį reikalą. Šia proga supažindinau jį su mano paruoštu vyriausybės deklaracijos projektu. Dr. Kleist’as tepadarė vos kelias mažesnės reikšmės pastabas bei sugestijas, būtent — kad būtų ryškiau pabrėžta ūkinių santykių tarp abiejų valstybių svarba ir Lietuvos kultūrinis orientavimasis į Vakarus, o taip pat, apsisprendimas dėtis į Vokietijos kuriamą Naująją Europą. Siekdamas Reicho palankumo Lietuvos reikalui, aš buvau pavartojęs deklaracijos projekte “šiltesnių” išsireiškimų nacių adresu. Tačiau dr. Kleist’as, mane maloniai nustebindamas, atkreipė į tai mano dėmesį pareikšdamas prielaidą, kad tai galėtų atbaidančiai paveikti lietuvišką visuomenę. Jis buvo teisus. Tai parodė, jog į reikalą jis žiūrėjo blaiviai. Todėl galutiną deklaracijos tekstą atitinkamai pataisiau, padarydamas jį natūralesniu. Bendrai pasakius, liepos 13 pasikalbėjimas su dr. Kleist’u padarė man pozityvaus įspūdžio, juo labiau, kad dr. Kleist’as pažadėjo pateikti man lietuvių pabėgėlių sąrašą, kad galėčiau atrinkti tinkamus vyrus projektuotam kovos padaliniui. Taip pat pažadėjo parūpinti leidimą poniai Tūbelienei asmeniškai aplankyti prezidentą A. Smetoną, kad be pašalinių liudininkų jį painformuotų apie mano Berlyne mezgamą politiniai - diplomatinį mezginį Lietuvos suverenumui atkurti.

Į pasikalbėjimo galą dr. Kleist’as atskleidė man, jog apie mudviejų planą jis referavęs pačiam Reicho užsienių reikalų ministeriui von Ribbentro-p’ui. Pastarasis atsakęs, jog joks ginkluotas konfliktas su Sovietų Rusija nekilsiąs: užtektų jam, von Ribbentrop’ui, pakalbėti su Molotovu, o Hitleriui su Stalinu, ir geri santykiai tarp abiejų valstybių būtų išsaugoti. Dr. Kleist’as į tai iš savo pusės von Ribbentrop’ui atsakęs, jog nemanąs, kad ministeris laikąs jį tokiu minkštapročiu (Dummkopf), kad tokiam tvirtinimui patikėtų, ir pastebėjęs, kad esamą padėtį kiekvienas protaująs žmogus galįs gerai suprasti. Kodėl dr. Kleist’as visą tai man šitaip reveliavo, tada tegalėjau tik spėlioti: maniau, kad gal apsaugojimui savo šefo nuo bet kokio pakaltinimo iš sovietų pusės, jei apie mudviejų su dr. Kleist’u planus sovietų ambasada kokiu nors būdu patirtų ar šiaip pasklistų kokių gandų Berlyno sferose.

Liepos 15 įteikiau dr. Kleist’ui galutinai suprojektuotą vyriausybės deklaracijos tekstą, kurį jis priėmė ir pažadėjo pastudijuoti. Užsiminus man apie reikalą suorganizuoti numatytąjį ginkluotą lietuvių padalinį, dr. Kleist’as šį kartą pareiškė dėl to abejonių: mat, tokį padalinį organizuojant, vargu būtų įmanoma išlaikyti paslaptį. Tačiau pakartojo savo pasižadėjimą parūpinti leidimą poniai Tūbelienei pasimatymui su prezidentu A. Smetona Rytprūsiuose.

Liepos 18 dr. Kleist’as telefonu painformavo mane, jog minėtą leidimą tikisi turėti artimiausiomis dienomis, o liepos 20 pranešė man asmeniškai, jog ponia Tūbelienė jau galinti vykti. Paaiškino, jog raštiškas leidimas nereikalingas ir kad viskas su saugumo organais jau sutvarkyta žodžiu. Jei, nežiūrint to, dar kiltų kokių nesusipratimų, tai prašė patarti poniai Tūbelienei kreiptis dėl to ne į ką kitą, bet į dr. Greefę Tilžėje, Rytprūsių saugumo policijos viršininką. Jis esąs instruktuotas ir padarysiąs visa, kas būtų reikalinga.

Ponios Tūbelienės misija praėjo be jokių nesusipratimų ir ji, niekieno nekliudoma, galėjo prezidentą A. Smetoną apie viską painformuoti, kaip buvau ją instruktavęs. Grįžusi už kelių dienų atgal į Berlyną, ponia Tūbelienė pranešė man, jog A. Smetona mano projektui principe pritariąs, duotų man formalinį mandatą naujai vyriausybei sudaryti, kai momentas jau būtų pribrendęs, ir pats grįžtų į Lietuvą, jei, kaip jis sakęs, “pavyktų atstatyti Lietuvos suverenumą nors viename valsčiuje”. Iš savo pusės A. Smetona tepareiškęs, jog būtų tikslingiau, kad suplanuota akcija būtų pradėta jo, kaip Respublikos prezidento, atitinkamu atsišaukimu į tautą, o tik po to jau būtų skelbiama naujos vyriausybės sudarymas ir jos deklaracijos viešas pareiškimas.

Charakteringa, kad tuo metu, kai dr. Kleist’as dar tebesirūpino leidimu poniai Tūbelienei vykti pas internuotą prezidentą A. Smetoną, Reicho politinė vadovybė jau buvo nusistačiusi porcelano su Sovietais dar nedaužyti. Tai seka iš Hitlerio liepos 19 pareiškimo Reichstage, jog Reicho santykiai su Sovietų Sąjunga lieką ir toliau “geri” bei “draugiški” ir kad jokios Britų intrigos tų santykių sudrumsti nepajėgsiančios. Man tatai reiškė, jog greito iš Sovietijos replių išsilaisvinimo viltis Lietuvai skaitytina atkritusia. Iš kitos pusės viltingu ženklu laikiau tai, kad, nežiūrint šitaip pakitėjusios politinės padėties, dr. Kleist’as mudviejų suplanuoto mezginio vistik nenutraukė, ir jį galėjau tęsti toliau. Iš esmės niekas nebuvo pasikeitę, tik proga Lietuvai nusikratyti sovietų jungu buvo pastūmėta į tolimesnę ateitį.