KALBA AMERIKOS BALSAS
JAV-BIŲ INFORMACIJA LIETUVAI
“Amerikos Balsas kalba į Lietuvą.”, —tokiais žodžiais du kartu dienoje pradedamos lietuviškos Amerikos Balso radijo programos. Pavergtojoje Lietuvoje žmonės jų labai klauso, nors perdaug ir nevertina. Priešingai, dažniausiai apie jas iš-sireiškia kaip apie “labai blogas”.
Amerikos Balsas pirmą kartą lietuviškai prakalbo 1951 metų vasario mėnesio 16 dieną. Lietuvių visuomenė tai sutiko su dideliu entuziazmu, nes buvo palaikyta ženklu, jog Amerikos vyriausybė aiškiau angažuojasi už Lietuvos nepriklausomybę. Ilgainiui veiksniai ir visuomenė apie tas transliacijas veik visai pamiršo. Amerikos vyriausybė Amerikos Balso programas kelis kartus reformavo, lietuvišką skyrių siaurino, ir iš 12 transliacijų dienoje suredukavo į dvi pusvalandines programas.
Sovietai pradžioje AB programas trukdė. Vėliau, santykiams tarp JAV ir Sovietų Rusijos gerėjant, AB programos taikėsi prie naujo politikos kurso. Trukdymai silpnėjo, o dabar veik visai sustojo. Ir iš tiesų nebėra ko betrukdyti, nes siunčiamos žinios sovietinei santvarkai nebėra pavojingos.
Neteisinga būtų teigti, kad lietuviškos AB programos yra labai blogos. Kai kuriais žvilgsniais vertinant, reiktų jas laikyti gan geromis. Jos nekelia klausytojuose nepagrįstų vilčių ir nežadina jų neapgalvotiems veiksmams. Tarptautinės politikos informacijose dominuoja komunizmą ir Sovietų Sąjungą liečią klausimai. Kad ir labai švelniai ir atsargiai, primenami komunistinio pasaulio sunkumai bei nepasisekimai. Amerikos lietuvių kultūrinės veiklos žinios, perduodamos šeštadieniais ir sekmadieniais, sąžiningai objektyvios faktais ir nešališkos interpretacija. Tačiau pagrindo turi ir tie, kurie apie AB programas atsiliepia nepalankiai. Ypač respektuotina klausytojų nuomonė pavergtoje Lietuvoje. Tad kas lietuviškom AB programom prikiš-tina?
Lietuvoje lietuviai nusiskundžia, kad Amerikos Balsas nekalba į pavergtą Lietuvą. Jie klausosi šaltai objektyvios informacijos, kuri labiau skirta lietuviškai kalbantiems amerikiečiams, negu pavergiems lietuviams. Lietuviai Lietuvoje nejaučia, kad AB programos būtų skirtos jiems. Blogiausia, kad pavergtos Lietuvos gyvenimo įvykių interpretacija lietuviškose AB programose visai eliminuota. Šaltumas ir nesuinteresuotas objektyvumas (kartu ir amerikiečių informacijos nesėkmingumas) jaučiamas ir transliacijose kitomis kalbomis, tačiau lenkai girdi apie įvykius Lenkijoje, rusai — Rusijoje, čekai ir slovakai — Čekoslovakijoje ir t.t. Mūsų kalba programose Lietuvos nebėra.
Lietuviško gyvenimo informacija vienašališkai užgožta kultūrinėmis žiniomis. Tačiau apie Amerikos lietuvių ruošiamas dailės parodas, koncertus, operas, tautinius šokius ir kai kurias knygas neretai parašo “Literatūra ir menas”, “Gimtasis kraštas” ir kiti okupuotos Lietuvos laikraščiai. Pavergtasis kraštas apie mūsų kultūrinį gyvenimą šiek tiek sužino ir be Amerikos Balso. Šios žinios Maskvai nepavojingos. Priešingai, jei transliacijos ribotųsi vien kultūrinėmis žiniomis, reikia spėti, patys sovietai jų išlaikymą finansiškai paremtų.
Amerikos Balsas labai šykštus visuomeninės veiklos informacijai, o kovos už Lietuvos laisvę Amerikos lietuviuose veik visai nereflektuoja. Pašaliečiui sunku žinoti, kokius varžtus AB programoms yra uždėjęs Valstybės departamentas, tačiau yra ženklų, kad esama ir savanoriškos cenzūros Pav., kasmet Amerikos Balsas gan išsamiai kalba apie Lietuvos Nepriklausomybės šventės minėjimus JAV Kongrese, cituoja gan kietus kongreso narių žodžius, smerkiančius Lietuvos pavergėją, tačiau visada rūpestingai išleidžiami pareiškimai, reikalaują Baltijos valstybių klausimą iškelti Jungtinėse Tautose.
Nė kartą neužsiminta senatorių ir kongresmanų tuo reikalu pasiūlytų rezoliucijų. Neteko girdėti, kad AB lietuviškai kada būtų kalbėjęs apie Rezoliucijoms Remti Komitetą, į kurį šiuo metu jau yra įsijungę šimtai žymių amerikiečių. Sunku būtų patikėti, kad Valstybės departamentas draustų Rezoliucijoms Remti Komiteto vardą paminėti.
Aplamai visuomeninės veiklos sektoriaus informacija nepasižymi išbalansuotu objektyvumu, kaip kultūrinis sektorius. Pav. praėjusią vasarą įvykusi skautų stovykla ir Santaros-Šviesos suvažiavimas buvo atžymėti reportažais ir pasikalbėjimais, ateitininkų ir frontininkų stovykloms buvo, regis, skirta tik po keletą sakinių. Pasikalbėjimai galėtų gan paįvairinti ir pagyvinti AB programas, tačiau jie dažniausia pravedami labai blankiai ir neįdomiai.
Nedaug teko girdėti įdomiau suorganizuotų ir religinių valandėlių. Amerikos Balsas sudaro nuostabias galimybes su gaivinančiu religiniu žodžiu pasiekti ateizmo niokojamą lietuvių tautą, tačiau tos galimybės labai menkai išnaudojamos. Atrodo, kad nė vienas idealistas kunigas tuo reikalu nėra susidomėjęs. Religinių valandėlių organizavimo nepalanki iniciatyva, tur būt, ateina iš pačių AB lietuvių skyriaus tarnautojų. Ką gi, nemažai daliai mūsų klebonėlių labiau rūpi iš lietuvių atimti kapines, suteritorinti tautines parapijas, numokėti parapijos skolas, kad skubiai būtų galima naujas ir didesnes paskolas užtraukti. Lietuviškiems reikalams nei noro, nei laiko nebelieka.
Labai gerų programų buvo su lietuviais rašytojais: jų pasisakymai ir kūrybos skaitymas. Mokslo ir meno kūrėjai, spaudos žmonės, idealistai visuomenininkai galimybių ribose turėtų praturtinti AB lietuviškąsias programas, kad pavergta tauta savąja išeivija pagrįstai galėtų didžiuotis. -la.
