NAUJOS KNYGOS
KRITUSIEJI UŽ LAISVĘ
Maždaug prieš 12-15 metų atvėso partizanų ginklai ir ištuštėjo Lietuvos miško brolių slėptuvės. “Girėnų kolchozas”, kaip rašo vienas partizanas iš miško bunkerio seseriai tremtinei į Sibirą, likvidavosi.
Legendarinės ūkanos dengia tolimosios mūsų istorijos herojiką,. Tai suprantama ir pateisinama. Nepateisinama, kad neparuošėme Lietuvos nepriklausomybės kovų po I-jo didžiojo karo pilnos istorijos, nors turėjome palankias sąlygas ir savo rankose visus šaltinius. Partizaninės kovos Lietuvoje II-jo pasaulinio karo pabaigoje ir pokaryje — tai pats herojiškiausias epizodas tūkstantmetėje lietuvių tautos istorijoje. Kaip bus su tuo laikotarpiu? Ar jam irgi lemta pilnai neišsiskleisti istorijos amžinybei? Pavojų yra. Ir tai dėl kelių priežasčių: (a) Lietuvą pavergęs priešas deda visas pastangas to meto herojiką suniekinti; (b) iš 30,000 laisvės kovose kritusių partizanų, kaip teisingai pastebi “Kritusieji už laisvę” knygos 142 puslapyje autorius V. Ramojus, “kiekvienas jų turėjo savo gyvenimą, savo biografijas ir i įsiliepsnojusią partizanų kovą išėjo laisvės ilgesio vedini” (tur būt, vedami - J. D.). Mirtis sunaikino jų biografijas, ir “laisvės ilgesio” pažadinti žygdarbiai liko neužregistruoti; (c) gyvųjų liudininkų likučiai išeina pas kritusius kovos draugus, o jų teisingam liudijimui kraštą pavergęs priešas yra užčiaupęs burnas.
Vyresniosios kartos lietuvis Lietuvoje, pats išgyvenęs partizaninių kovų laikotarpį, užklaustas apie partizanus, paprastai atsako: "Jei ne partizanai, lietuvių Lietuvoje nebūtų likę”. Jų įsitikinimu, Stalinas buvo sudaręs planą po karo iš Lietuvos išvežti bent 70 proc. lietuvių.
Partizaninės kovos deportacijas labai sulėtino, ir taip buvo sulaukta Stalino eros galo. Jaunesnioji karta į partizanus žiūri kaip į Lietuvos didvyrius. kurie ne tik išdrįso pasipriešinti iki dantų Amerikos apginkluotam šimteriopai gausesniam priešui, bet ir ilgiem laikam nustatė santykį tarp lietuvių ir rusų tautų. Partizanų lavonų niekinimu rusai pademonstravo pačius brutaliausius azijatiškus papročius, kurių Europa jau nebepažino daugelį šimtmečių. Turės praeiti daug laiko, kol rusų nusikaltimai Lietuvoje taps tik istoriniai faktai.
Maskva lietuvių tautos sentimentus ir pagarbą partizanams labai gerai žino. Pradžioje tyla bandė partizanus paskandinti užmarštyje, o kai tai nepavyko, po ilgesnių svarstymų ryžosi savo tikslo pasiekti aktyviu partizanų niekinimu: išleista jau bent septyni NKVD tardymų kamerose sudarytų “faktų” rinkiniai, spaudoje pasipylė gausybė partizanus šmeižiančių komunistinių prisiminimų ir “istorinių apybraižų”, į propagandą įjungta beletristika, filmas, radijas, televizija. Į užsienį pasiųstiems režimo emisarams įsakyta gyvu žodžiu šmeižtus skleisti laisvųjų lietuvių tarpe. Labai charakteringas “Lietuvos viceprezidento” Jono Kuzminskio pavyzdys. Atvykęs 1967 metais į Montrealį, Kanadą, prie ežero dainavo Maironio “Lietuva brangi”, o susirinkimų salėse niekino partizanus. “Banditai neįeis į Lietuvos istoriją”, tvirtino “viceprezidentas”, bet į klausimą “kokios Lietuvos?” atsakyti nebemokėjo.
Rašytojas Vladas Ramojus “Kritusieji už laisvę” knyga ėmėsi labai įdomaus uždavinio: iš sovietinių šaltinių paimtos medžiagos atkurti teisingus partizaninės veiklos istorinius fragmentus. Autoriaus darbas ne tik įdomus, bet Ir didžiai reikalingas. Tiesiog sunku suprasti, kad iki šiol jokia institucija nesiėmė iniciatyvos laisvės kovų istorinei medžiagai rinkti. Ir partizanus Lietuvos istorijon įamžinti tenka “partizaniškai”. “Kritusieji už laisvę” knygos autorius kaip tik ir yra vienas iš tokių "partizanų”.
Vladas Ramojus artimąją praeitį liečiančių kūrinių yra ir daugiau parašęs. Prie partizaninio laikotarpio įvykių jis prieina su patriotiniu jautrumu, žurnalistiniu smalsumu, rezistenciniu atsargumu ir vietomis literatūriniu polėkiu. Lygiu rūpestingumu aprašinėja mažus ir didelės reikšmės įvykius. Atidengia tik tų partizanų pavardes, kurios okupaciniams organams jau žinomos, šalia partizanų mini ir išdavikus, kovojusius prieš Lietuvos laisvės gynėjus. Be jų pagalbos raudonajai armijai ir NKVD daliniams būtų buvę žymiai sunkiau užgniaužti partizaninį judėjimą. “Teišlieka istorijai ir jų pavardės”, 143 puslapyje pastebi knygos autorius.
"Kritusieji už laisvę” knygą turėtų perskaityti kiekvienas sąmoningas lietuvis. Knygos puslapiuose aplankys pažįstamas vietoves — kaimus, miestelius, miestus ir girias, sutiks ne vieną pažįstamą didvyrių tarpe ar išdavikų.
Spaudoje pasirodė žinių, kad V. Ramojus spaudai ruošia antrą šios knygos dalį. Šia proga norėtųsi autorių paprašyti pasvarstyti sekančias sugestijas: 1. Pagrindinai koncentruotis į sovietinius šaltinius ir dar niekur nepaskelbtą medžiagą. Ką parašė Daumantas, Grišmanauskas, Armonienė, Rūkienė, Balčys ir kt. laisvajame pasaulyje atsidūrę liudininkai, jau parašyta, ir ta medžiaga partizanų istorijai nebežus. Daug žinių pasirodo pavergtos Lietuvos periodikoje, ir ji, pagal išgales, sektina visa. Pav., jau šioje knygoje aprašytą Skuodo partizanų veiklą gausiai būtų galima papildyti bolševikinės "Tiesos” 1967 m. liepos 29 ir rugpjūčio 6 d.d. numeriuose pateikta medžiaga.
Knygos 144 puslapyje gražiai aprašyti “pašauti arai Krėvės tėviškėje” — Subartonyse. Laisviesiems lietuviams skaldyti Vilniuje leidžiamas “Gimtasis kraštas” 1967 m. rugpiūčio 31 d. (nr. 31) rašo, kad Subartonių pamiškėse šiuo metu skraido varnos:
“Merkinės pašonėje — Subartonyse, rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtinė . . .
— Čia, viskas pasaka, tikra pasaka, — sako studentė Danutė Gimbutaitė — Kalifornijos universiteto profesorės dr. Marijos Alseikaitės-Gim-butienės dukra, atostogaujanti 1967 m. vasarą Lietuvoje. — Niekada nemaniau, kad čia taip gražu, kad tokia puiki mūsų tėviškės gamta”, kranksėjo varna. Tegu išlieka istorijai ir varnų pavardės.
2. Autorius teisingai pastebi, kad knygoje pateikiama fragmentinė medžiaga. Tas fragmentiškumas atitinka buvusių laisvės kovų charakterį. Jis liudija lietuvių tautos rezistencijos spontaniškumą. Partizaninis judėjimas Lietuvoje plėtėsi ne pagal kieno sukurtą planą, bet, priešingai, apsijungimas ir bendras planas atėjo partizaniniam sąjūdžiui jau įsiliepsnojus. Štai kodėl, ką autorius teisingai yra supratęs, kiekvienas laisvės kovų fragmentas to meto istorijai yra svarbus.
Iš kitos pusės, istorijai reikia sistematizacijos. Pirmoje “Kritusieji už laisvę” knygos dalyje dzūkų partizanų vadų aprašymuose sintezės ženklų jau yra. Antroje dalyje, kaupiantis daugiau medžiagos, ta linkme reikėtų stipriau pasukti. Gal gi jau būtų galima paruošti nors schematišką kovų žemėlapį ?
3. Knygoje vengtina “rebusų”, kaip aprašyme “Pėdos pajūryje”, 125 p. Čia pateiktos partizano Neries žuvimo dvi versijos ir duota šio drąsaus vyro biografija, paimta iš Lietuvių Enciklopedijos. Aišku. į enciklopediją neįtrauktas nei partizanas Neris, nei Algirdas Peseckas. Iš kitos pusės, jei Neries tapatybė neišaiškinta, tai duotoji biografija užves sovietinę žvalgybą ant kelio, o jei išaiškinta, tad kam kurti "rebusą”. Pagaliau pasvarstytina ir klausimas, ar rimtoje byloje kviestini tokie liudininkai, kuriems pro egomanijos debesis retai tepasirodo tiesos saulė.
Autorius įvado žodyje savo darbą dedikuoja "už Lietuvos ribų augančiam jaunimui, kad jis, prisiminęs vyresniųjų savo brolių kraujo aukas, stengtųsi išlikti tautiškai sąmoningas ir, eidamas į sąlytį su okupuoto krašto režimo atstovais, atsimintų, ant kokių kraujo aukų dabartinis režimas stovi jų tėvų gimtajam krašte, kurį amžiai Lietuva pavadino” (9 p.).
Vladas Ramojus, KRITUSIEJI UŽ LAISVĘ. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas, spausdino “Draugo” spaustuvė 1967 m. Chicagoje. Aplankas Vytauto O. Virkau. Kaina $2.50.
J. D.
AUŠROS LINK
Neseniai Toronte, Kanadoje, pasirodė gana stambi knyga, vardu Iš sutemų į aušrą. Jos autorius — prof. dr. Antanas Ramūnas, Otta-wos Universiteto Lyginamųjų Pedagoginių Mokslo Centro direktorius, psichologinių ir pedagoginių mokslų fakulteto ordinarinis profesorius, tarptautinio pedagoginio mokslų žurnalo, leidžiamo UNESCO, patarėjas.
Antanas Ramūnas yra nepaprastos erudicijos žmogus. Kaip iš knygos gale pridėto raštų sąrašo matyti, jis yra autorius net dešimties knygų, parašytų angliškai, prancūziškai ir vokiškai.
Knyga Iš sutemų įaušrą yra “vyraujamai pedagoginio pobūdžio”. Autorius joje gvildena daugelį įvairių temų bei problemų, pateikdamas kaleidoskopinį šių dienų pasaulio vaizdą, kuriame nemaža yra ir sutemų.
Pati knyga yra straipsnių rinkinys, parašytas su dideliu vaizduotės lakumu ir A. Ramūnui būdingu dvasios pakilimu. Pirmame knygos straipsny — Lietuvių tautos kultūros turtas, garbė ir didybė — autorius iškelia lietuvių kalbos vertę. Tarp kitko jis duoda jame sanskrito, lotynų, graikų ir lietuvių kalbos palyginamų pavyzdžių.
Straipsnyje Tarp būties ir nebūties A. Ramūnas gana plačiai nagrinėja egzistencializmo filosofiją, susumuodamas įvairių mintytojų nuomones šiuo klausimu. Iš visuomeninių mokslų — tai beveik trisdešimties puslapių straipsnyje tikrai su moksliška įžvalga nagrinėja federalizmo pagrindus.
Būdamas pedagoginių mokslų žinovas, A. Ramūnas labai sumaniai savo knygoje išgvildena Europos pedagoginę misiją pasauly. Tai vienas iš įdomiausių ir giliausių knygos straipsnių, kuriame randama išvardyta daugybę dvasios milžinų, genialių mintytojų, sukūrusių Europos kultūrą.
Skyriuje Sursum corda liečiamos daugiausia krikščioniškos filosofijos temos. Autorius Čia pasirodo kaip išmanus teologas, gerai pažįstąs religines sistemas bei problemas.
Ketvirtoje knygos dalyje autorius suveda skaitytoją su žymiais pasaulio mintytojais, dvasios aristokratais, kilniomis asmenybėmis. Čia randame labai įdomų pasikalbėjimą su Tuebingeno universiteto profesorium K. Adamu, kristologinių mokslų žinovu, dideliu lietuvių draugu Vokietijoje pokariniais metais.
Toliau A. Ramūnas rašo apie lietuvių intelektualų pamėgtuosius rusų filosofus Berdiajevą ir Solovjovą. Pastarojo mintis savo disertacijomis išpopuliarino Vakarų pasauly profesoriai Šalkauskis, Kuraitis, Mykolaitis-Putinas ir kt.
Su didėle meile parašytas ir straipsnis apie Gandhi, didįjį Indijos humanistą, laisvės apaštalą, dvasios aristokratą. Kituose šio skyriaus straipsniuose autorius pristato skaitytojui ‘‘didvyrių šalies didžiadvasį” šv. Kazimierą, V. Kudirką, A. Voldemarą, T. Žiūraičio knygą ‘‘žodis ir gyvenimas”, profesorius Pakštą bei Šapoką, kun. Krupavičiaus knygą “Krikščioniškoji demokratija”. Ypač čia įdomus straipsnis apie Voldemarą, kurį autorius vadina "Lietuvos ereliu”.
Penktoji knygos dalis apima daugiausia įvairių kraštų pedagoginių sistemų nagrinėjimus, kur aptariami ir kai kurie žymūs auklėtojai kaip Foersteris, Vydūnas, Šalkauskis, A. Paplauskas ir kt.
Paskutinė knygos dalis pristato M. K. Čiurlionį kaip Lietuvos, Europos ir pasaulio pedagogą.
Įžangos žodyje J. Ramūnas pasisako, jog tai viena iš numatytos serijos knygų.
Su nekantrumu tenka laukti kitų knygų, kuriose šis vulkaninis plataus akiračio pedagogas bei eruditas pažvelgtų į kitas lietuvių kultūros problemas, į mūsų kultūros kūrėjus ir apskritai į lietuvių tautos kūrybinį genijų.
Dr. Antanas Ramūnas. IŠ SUTEMŲ Į AUŠRĄ. Straipsnių rinkinys, kurį išleido “Tėviškės Žiburių” leidykla Toronte, Kanadoje. 1967, 456 psl. Kaina nepažymėta.
J. Tin.
TAPK “Į LAISVĘ” ŽURNALO PLATINTOJU!
• Ar tavo pažįstamieji prenumeruoja “Į Laisvę” žurnalą?
• Jei ne, įtikink juos šį žurnalą užsisakyti!
