TARP DVIEJŲ KRAŠTUTINUMŲ

VYTAUTAS VOLERTAS

Laikas ir pastovumas

Šio dešimtmečio lietuviškoji srovė turi savo vingius, krioklelius, užsikimšimus ir išsiliejimus, nes laikas nuolat paviršium plauna įvykius ir mintis. Tų įvykių ir tų minčių būta visokių. Vyko šventės, kongresai, operos; turėta tolimų sportinių išvykų, ekskursijų okupuotan kraštan, svečių iš Lietuvos; pergyventa kniksų ir kiksų okupantui. Jausta karščiavimosi ir santūrumo; tautos samprata lyginta mitui; nepriklausomybė gretinta su puvėsiu; čia laimint čia pralaimint, adoruota jaunystei; būta sąlyčio su kraštutinumais iš kairės ir iš dešinės; skelbta ištikimybė idealui ir atvirumas laikui.

Viskas keičiasi, keičiamės ir mes. Tačiau laiko kaita nėra esminių žymių praradimas. Žmogus visada siekė, mąstė, kūrė, bet Dievu netapo. Žvirblis nesiliovė čirškęs, nors viltys išvirsti koncertmeisteriu nepadidėjo. Nedingo aukos ir išdavimo sąvokos. Liko laisvės troškimas. Savo bruožus išlaikė okupantas — ar tai rusas Lietuvoje, ar žydas Egipte, ar anglas su prancūzu Afrikoje bei Azijoje, ar net demokratas amerikietis Vokietijoje, antram pasauliniam karui pridusus.

Viskas tam tikra prasme keičiasi, bet viskas tam tikra prasme lieka pastovu, nes esmę naikina tik išsigimimas, kurį iššaukia nusilpimas, staigus sąlygų pasikeitimas ir susimaišymas.

Vis dėlto, šią per šimtmečius žmonijos įgytą patirtį ne visi pripažįstame. Vieni manome: bet kurio dėsnio apibrėžimas, tolimų prosenelių suformuluotas, negali būti modifikuojamas nei vienu žodelyčiu. Kiti beveik ryžtamės gyvybę aukoti, — nėra jokios tiesos, jokio principo, tik laiko tekėjimas, tik oportūnistinis plūduriavimas jame. Ir štai dėl šių nuomonių kyla didokas nervingumas ir rūpestis, ne vienoje galvoje sudunda skausmas. Gaila šitų galvų ir mūsų pačių.

Šiandieninis nervų skambėjimas skiriasi nuo ankstyvesniųjų. Prieš penkis ar kiek metų konvulsijas iššaukdavo partinis drugys, užsilikusios 1926 metų sukilimo skeveldrėlės, VLIK-o struktūra. Dabartinio nervingumo simptomai turi “pažangos bei modernizmo” bruožų, ir mūsų pasitampymai remiasi platesnėmis filosofijomis. Tai lyg kosmopolitinės sąvokos, konservatyvizmas ir liberalizmas, turinčios savotiškų įmaišų, ir šiuos naujus produktus būtų galima pavadinti surambėjimu ir praskydimu.

Kraštutinumai

Patriotizmas, meilė savam žmogui ir kraštui, pilnas Lietuvos nepriklausomybės siekimas nužymi nepažeisto galvojimo lietuvį. Bet šios sąvokos gali būti piktnaudojamos. Jomis sparčiai jodinėja surambėjimo ir praskydimo aukos.

Pirmoji filosofija pripažįsta tik tokią Lietuvos valstybę, kurios politinio žemėlapio ribos išsimuša toli į rytus ir vakarus. Surambėjimas bet kam draudžia kalbėti su lenku ir komunistu. Savo galvojimui jis nepriima jokių korektūrų ir už jas baudžia. Niekam neatleidžia klaidos, smerkia meną, kuriame nesimato Vyčio, teisia literatūrą, jei neužtinka mūsų himno žodžių. Jam nauja mintis — nuodai. Jaunas žmogus — nelaimė. Čia kiekvienas yra “nepakeičiamas”, ir Lietuvai laisvės siekti galima vien memorandumais.

Antroji filosofija mūsų tautą, istoriją, kultūrą, kūrybą laiko mitu arba tiesiog melu. Už tai valstybinės nepriklausomybės mintį pajuokia, ją lygindama su puvėsiu, o visas pastangas šia linkme iškeičia į pataikavimą okupantui, būk tai, nenorėdama nutolti nuo tautos. Įprastinės formos piktai vejamos laukan, ir tikslu tapęs naujumo ieškojimas tiek visuomeninio tiek kultūrinio gyvenimo srityse šios filosofijos sekėjus meta iš lygsvaros. Kai pirmieji patriotizmą laiko religija, antrieji jį dergia, purvina. Šiems tris dešimtis metų pasiekęs žmogus ir nepritariąs blaškymuisi yra pasenęs. Bet plevėsos ir keistuoliai, nors nei dulkele neprisidedą prie pažangos ir jau siekią šešias dešimtis, laikomi jaunuoliais; jie jungiasi į siautėjimą ir žaidimus.

Skirtingi kraštutinumai — skirtingi rezultatai. Dėl vienų ALT-ba šiandien ruošiasi atskirai sutikti jubiliejinius metus. Kiti, jaunus krepšininkus pasikinkę, nusmilko pas okupantą. O spaudoje ir pokalbiuose girdisi pravardžiavimų:    šis sukomunistėjo, anas tapo “birčininku”.

Neseniai kalbėjausi su apyjauniu JAV žydų tautybės inteligentu, šių metų liepos mėnesį praleidusiu Izraelyje. “Įdomu”, pasakojo, “net tarnai, įstaigų valytojai, net vagys ir kriminalistai yra žydai”.

Jo nuostaba yra šiek tiek naivi. Mes juk žinome, kad ne tik Izraelyje, bet kiekvienoje šalyje ir tautoje yra visokių žmonių. Visokių yra, buvo ir bus, ne vienas klydo ir klys. Ne vienas susiprato ir susipras. Taigi, su teismais skubėti nereikia. Bet nedera įsikandusiai laikytis surambėjimo ar nertis praskydiman, nes nei viena nei kita mums nenaudinga.

Ryšio ieškojimas

Paskutiniais metais labiausiai susirūpinom dėl pasirodžiusių defetistinių nuotaikų. Žinoma, kai kurie mūsiškių lietuvių tautą laiko sudribėlių gauja, jos istorijoje neranda nei žiupsnio kultūros ir, antropologiniai senesnes, bet dar šiandien puslaukines tautas gindami, Lietuvą, kaip nevertą laisvės, amžiams atiduoda vergijai, tylėti negalime, nors šių prasižiojimų priežastimi būtų liguistumas, nesubrendimas ar išsiblaškymas. Negalima ramiai sėdėti, kai pyktis, balanso stoka, originalumo žvejonė, išdidumas ar egoistiniai motyvai griauna mūsų sienas ir atidaro vartus Trojos arkliams, kai netinkami veiksmai okupanto įstaigose arba santykiai su jo oficialiais asmenimis išduoda laisvės idėją. Šiuos poelgius neitralizuotų tik klaidų atsisakymas, jei šių klaidų padarytoji žala galėtų būti atlyginta.

Laikas daug ką keičia, bet daug kas lieka pastovu. Kol kas yra pastovi maskviniu bolševizmu tapusio komunizmo esmė. Tai ekonominis visuomenės išniekinimas, kuriant privilegijuotą valdančiųjų klasę, visų asmens laisvių sunaikinimas, diktatūra, imperializmas. Užtenka palyginti Lietuvos aukštosios mokyklos dėstytojo ir partiečio, paprasto slaptosios policijos agentėlio sąlygas — klasės matysis. Tereikia valdiniam tarnautojui kelis kartus užeiti bažnyčion ar priešingiau išsitarti — asmens laisvės laipsnis pasijaus. Žvilgsnis į valdymo sistemą išduos) kiek reiškia piliečio balsas. 1939 metų ir šių dienų politinių žemėlapių sulyginimas, rusų skaičius Pabaltijy, jų pozicijos, būtinumas kreiptis Rusijos atstovybėn, norint įvažiuoti Lietuvon, rodo, kaip Maskvos ranka diriguoja pavergtuosius. Iki šios dienos išsilaikymas aukštose pozicijose asmenų, žinomų savo atsakomybe už tūkstančius ar net milijonus gyvybių, liudija, kad bolševizmo pažiūra į žmogaus fizinę egzistenciją yra tokia, kokia buvo per revoliuciją, 1936 metų valymo laikotarpyje, Pabaltijo gyventojų trėmimų metais ir garsiųjų koncentracijos stovyklų eroje. Kol miestų burmistrais, įstaigų vadovais, kultūrinio gyvenimo tvarkytojais skiriami kankinimo kamerų tardytojai, trėmimų Sibiran varovai, kaimynų, draugų ir giminių šnipai, asmens saugumu tikėti yra nedrąsu. O štai rugpiūčio pačiam gale naujai kalėjimu nubausti trys rašytojai yra vėliausi SSSR “laisvių” liudininkai.

Gaila, kad šių varovų tarpe buvo ir lietuvių, kad ir pas mus atsirado talkininkų pirmam bolševikų branduoliui, kurį sudarė saujelė Lietuvos duona mitusių svetimųjų. Tačiau jų buvo nuostabiai maža, gi apskritai lietuvis niekad nepasižymėjo nei išdavystėmis, nei pataikavimu, nei kerštu. Priešingai, jam prasikišti per amžius trukdė sentimentalumas, individualizmas, kartais net per didelis nuolaidumas. Tad ir šiandien tauta negali staiga pasikeisti. Nelaikykime jos visos nei slaptosios policijos agentais, nei šnipais, nei pačiais kiečiausiais partiečiais. Tiesa, yra rezignacijos, nusivylimo likimu bei Vakarais, yra daug baimės, atsimenant pirmuosius pokario metus, bet, vis dėlto, tik maža dalis virto okupanto tarnais. Kiti, likę būdingais pavergto krašto piliečiais — vien minimalus paklusnumas potvarkiams, bet uždara panieka okupantui, idealizavimas ir saugojimas tautinių žymių, didelis pasiilgimas laisvės, troškimas bet kokio sąlyčio su išoriniu pasauliu, ypač su jame išsilikusiais savais žmonėmis, — neturi šaknų, gi be jų menkėja liemuo, džiūsta atžalos. Ši padėtis išeivijos akis kreipia į namus, o krašte likusieji tikisi iš svetur susilaukti erdvės, tad nenuostabu, kad ieškoma ryšiui kelių.

Bet va, dėl šito mūsuose bruzda vėtros, kuriose veliasi viskas — ilgesys, sentimentai kraštui ir žmonėms, pyktis bolševizmui dėl baisių skriaudų, atsargumas, politiniai klausimai, baimė naujesnio žingsnio, surambėjimas ir praskydimas, pagaliau net okupanto toli siekianti ranka bei jo pastangos mus sumaišyti.

Puodelis ir statinė

Tačiau bendravimas vyksta, nes laiko kaita, vis dėlto, palietė ir bolševizmą. Nors esmė išliko, jis ėmė panašėti laukiniam gyvuliui: anksčiau plėšė nagais ir dantimis viską, ką pasiekė, dabar šiek tiek prijunko, aprimo. Vis tiek baisus žvėris, vis tiek gali pulti ir sudraskyti, tačiau jau pažįsta, kas jam pačiam naudinga, ir tyli tarsi meška, užuodusi medaus puodelį.

Gal penkių dešimčių metų istorija, įrodžiusi marksizmo beprotybę, jį nusilpnino? Gal pasikeitė sąlygos:    baigėsi budeliška užsispyrėlių karta, atėjo jaunesnieji? Gal vyksta maišatis — geležinė uždanga nepajėgia užkloti akiračio, kurį praplėtė antrasis pasaulinis karas, ir Sovietų Sąjungą valdąs melas kasdien ryškėja?

Ar bolševizmas išsigims, matysis tik už daugelio metų. Bet šiandien meška, medaus puodelį priimdama, neriaumoja ir prisileidžia arčiau. O mūsų tarpe dėl to sukilo nervingumas: vieni staiga ėmėme parsidavėliais apšaukinėti vadovaujančius asmenis, o kiti, jau ne puodelį nešdami, bet visą medaus statinę ritindami, skubame meškos glostyti.

Tiesa, kad bolševizmas yra pavojingas, tačiau ne visi žmonės, pasirodę iš anos pusės uždangos, yra bacilos atspariam organizmui. Mums, pažįstantiems komunizmą, bėgti nuo iš Lietuvos atvykusio žmogaus yra juokinga. Lietuviai nėra nei bolševizmo kūrėjai nei geležinės uždangos statytojai, tik jų aukos, išauginusios daug partizanų ir kovotojų. Kiekvienas krepštelėjimas, sukeliąs baimę, yra lygsvaros stokos pažymys. Tiesa, negalima rasti ryšio su buvusiu stribu, su kankinimų kameros išsigimėliu. Ir Svetlanai nevyko su tėvu Stalinu susikalbėti. Tačiau šalinimasis žmonių, nedalyvaujančių pragaištingoje okupanto aparatūroje, yra nesąmoningas, neapgalvotas ir netinkamas poelgis. Neturėtų mūsų gąsdinti nei mokytojas, nei architektas, nei inžinierius, nei rašytojas, nei sportininkas, nei solistas, nei kolchozo pirmininkas, nei normalus administracijos tarnautojas ar eilinis partietis. Negąsdina pokalbis, — žinome, kad pastatyta eilė elektros jėgainių ir naujų butų, kad atvežta traktorių, kad daug pasiekta lituanistikoje. Būtų juokinga šitai paneigti! Tačiau taip pat žinome, kad buvo sunaikintas beveik trečdalis tautos, kad už elektrines teko sumokėti dešimteriopai geriausiais krašto produktais, kad kolchozo žmogus dirbo ir dirba pusvelčiui, kad lietuvis, ruso užgožtas, negali laisvai veikti, kalbėti, kad mums leidžiama iš Lietuvos siųsdintis pikčiausią propagandą, o į ten be partijos leidimo neprasišauna joks spausdinys.

Taip pat žinome, kad esame lietuvių tautos nariai, gyvenimo sąmyšių tolėliau pasaulin nuridenti. Mus išstūmė ne krašte likusieji, bet ta pati nelemtis, kuri ten sunaikino sodybas, ramų gyvenimą perkeldama į urvus miškuose, prakaitinę trąšą dirvai pakeisdama kraujo maistu samanai. O laikas eina, viskas keičiasi, bet kaita okupuotoje Lietuvoje yra kitokia kaip čia. Ji mus ridena tolyn, ir vengimas susitikti su savu žmogum didina atstumą.

Ta liguista, surambėjimo iššaukta baime reikia bodėtis. Bet negalima džiaugtis praskydimu, dėl kurio kai kas vaikėja ir metasi į pavojingus žaidimus, pravedamus kelių už komunizmą apsisprendusių, deja, iš mūsų tarpo kilusių naujų Sniečkų. Jų yra gal vienas ar du, bet paskui juos jau lapsena ištisas būrelis. Kai kurie pranašais prabyla — ateitis esanti bolševizmo, tad lenkimės jam ne iš pagarbos, bet iš baimės. Kiti, grįžę iš kelionės okupuoton Lietuvon, asmens iš-

naudojimą nutylėję, naiviu pasišventimu giria okupantą, nepamiršę išjuokti išeivijos pastangų. Šiame krašte užtikę sovietinį atstovą, pagarbiai jam lankstosi, bet šaiposi iš asmenybių, sveikatą atiduodančių tautiniam išlikimui arba kovai už laisvę. Išniekinę nepriklausomybės mintį, pajuokę sentimentą kraštui, jungiasi prie svetimtaučių, pasisakančių prieš lietuvių tautą. Nespėję pagalvoti, metasi vykdyti gudrias okupanto užmačias:    organizuoja mažai susivokiančius bernelius, šiek tiek sugebančius mėtyti sviedinį, ieško pinigų, randa duodančių ir vyksta Lietuvon, kad Druskininkuose pademonstruotų, jog JAV lietuviai ne tik savą kalbą užmiršo, bet ir krepšinyje menkai sugeba. Bet šie organizatoriai ir aukotojai nepadeda nei VLI-K-ui, nei LB ar Lietuvių Fondui, rūpestingai žiūrėdami, kad nepakliūtų demonstracijon už pavergtas tautas.

Naujiems sniečkams praskydimas peri pulkelius pasekėjų, iš kurių kada nors gali išaugti jei ne nauji silpnavaliai paleckiai, tai bent mažai išmaną sovietiniai “deputatai”, kuriuos lengva už nosies vedžioti.

Bendras troškimas laisvės

Žinoma, šie du kraštutinumai yra nemalonūs ir žalingi. Tačiau mūsų visuomenė remiasi ne jais. Ji eina protinga linkme, nenukreipdama akių nuo laiko tėkmės, nepamiršdama savo paskirties, nenusisukdama nuo pavergtos šalies. Ji mano, kad tampriausią ryšį su tauta palaikys tiek pavergtųjų, tiek išeivijoje esančiųjų bendras troškimas valstybinės ir kūrybinės laisvės kraštui ir žmogui, bet ne intymus bičiuliavimasis su oficialiais Sovietų Sąjungos atstovais, ar liguistas baidymasis išsilaikyti suaižėjusiame kiaute. Šiuo tikslu ir šia mintimi ji buriasi draugėn, besistengdama išvengti laiko ir energijos eikvojimo blaškymuisi ir nesutarimams. Būdinga, kad šioms pastangoms nepritaria nei surambėję nei praskydę. Lietuvių Bendruomenei šie žmonės netalkininkauja. Tačiau ir jie yra mūsų tautos nariai, tik vieni turėtų sustabdyti skubius teismus, antri nustoti žavėtis ružavumu ir atsisakyti paklusti naujiems sniečkams.

Tremtinys negali turėti naujos tėvynės, kaip jis negali turėti nė naujų tėvų. Netekęs tėvų, žmogus pasilieka našlaitis amžinai. Netekęs tėvynės, jis pasilieka tremtinys — taip pat amžinai. Tėvynė yra neatstojama ir nepakeičiama.

ANTANAS MACEINA

PRAŠOME

paremti jaunimo paskelbtą žygį pas Šventąjį Tėvą Romoje, siekiant moralinio užtarimo pavergtam žmogui Lietuvoje ir tėviškos globos tremtiniams visame pasaulyje.

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ VYRIAUSIOJI TARYBA

1967 metų spalio mėn.5 diena Detroit, Michigan (JAV)