DVIEJŲ KARTŲ SUSIDŪRIMAS TIES PATRIOTINIŲ MITŲ PALIKIMU
JURGIS GLIAUDA
Neseniai “Į Laisvę” Fondo išleistos knygos Neparašyti Laiškai motto skamba taip: “Skiriu tiems, kurių atminimas ir kapai išniekinti, — kad jie nemirtų mūsų širdyse”. Knygos — eilėraščių rinkinio — autorius slapyvardinis poetas Mykolas Viltis. Šio tragiško motto ženkle tenka rašyti šias trumpas pastabas apie dalinį ir graudulingą mūsų pasimetimą Lietuvos laisvinimo bare.
Neparašyti laiškai
Mykolas Viltis savo eilėraščių rinkinyje Neparašyti laiškai nedavė laisvės kovotojo kovų pompastikos. Nėra nė užuominos apie išgyvenimą kovoje. Čia tik vienišumo išpažinčių mozaika lietuviško rudeninio gamtovaizdžio fone. Melancholija ir viltis, principo išpažinimas iki paskutinės gyvenimo minutės ir tikėjimas sunaikinto pasipriešinimo prasme — viskas tai atrodo lyg naujas atradimas mums, po dviejų dekadų jau ir į partizanavimo prasmę ėmusiems žiūrėti politinio utilitaristo akimis.
Knyga pilna nuotrupų, prasmingų “nedasakymų”, daugiur paranku baigti eilutę daugtaškiu, nes žodžiai lieka tik žodžiai, kai tyla ties skauduliu yra iškilmingiausia byla.
Neparašyti laiškai tačiau yra monumentalinė knyga, jos puslapiuose vėl atgaivinta tai, kas po dviejų tingių ir sočių dekadų užsienio lietuviui tapo mitu, padavimu, herojiška nerealia pasaka.
Herojizmas dabar sėkmingai guldomas ant modernių literatūrinių Prokrusto guolių. Psichoanalizė, materialistinis požiūris į idealą, žmogaus dvasinis ribotumas, politinė realybė etc. vis tai punktai, iš kurių paranku stebėti buitį, iškilusią šio eilėraščių rinkinėlio puslapiuose.
Šio rašinio tikslas paliesti partizaninio laikmečio mito santykį su nūdienos realybe; su nūdienės politikos praktika, stabtelti ties svyravimu tarp principo ir kompromiso, tarp iliuzijos ir naujųjų aplinkų diktatų, pakelti akis į atėjusios kartos gebėjimą perimti išeinančios kartos idėjinį palikimą, nors koks archaiškas jis beatrodytų . . .
Sunku kalbėti apie tai santūriai, akademiškai, tariamai bešališkai, studijiniškai. Ta tema dabar madingi simpoziumai. Gana dirbtinė riba tarp dviejų generacijų atkakliai vedama ir ten, kur tai tinka, ir ten, kur tai yra visiškas absurdas.
Neparašytų laiškų knyga atrodo lyg tam tikras testamentas. Ji sugestijuoja prisiimti tuos melancholiškus išgyvenimus. Eilėraščiai kalba apie herojiką paprastybėje ir apie mirtį nepaprastybėje, apie neįžvelgiamą tragedinį didvyriškumą ir apie didvyrišką santūrumą.
Neškit man visus kvapus ir šlamesius,
Net ir šlapdribos rudens rūkus:
Juk be jūsų ašai netesėsiu
Ir išeisiu viens į Amžinus Laukus, (psl. 23)
Visad glūdi ir makabriška tema — išeiti vienam. Tai klaikios vienatvės tema. Kas išlieka gyvenimui, kai žūna kovos draugai, kai atsiveria paskutiniajam likusiam Amžinųjų Laukų ertmės, kai varva “į smėlį lašantis kraujas” ir gobia tamsi, akla “mirtis šachtoje”?
Išlieka amžina, per amžius neblėstanti galia — testamentas, atsišaukimas gal dar į negimusias kartas. Lieka vykdymo įsakymas tiems, kurie gal dar nėra nūnai gimę.
Tai herojų privilegija taip atsišaukti į ateitį:
Rašykit apie mūsų miškų širdį draskančias raudas,
Apie verkiantį, išlietą ir užmirštą mūsų kraują, (ibid. p. 46)
Apie užmirštą jų kraują! Apie užmirštą jų kraują? Apie “mitą”?
Mito galia ar bergždumas?
Tai amžina ir labai dėkinga tema egzilinio kūrėjo įkvėpimui. Tačiau to nerandame mūsų dailės parodose; šykščiai randame ir muzikoje. Dvi dekados nutukino emocijas; racionalusis mūsų amžius nebegamina tragedijų nei scenai, nei knygai. Racionalizacijos potvynyje tragedija nukelta į antikinio mito rubriką. Argi reikalingas anachroninis padavimas, kai viską dengia šios dienos racionalumas! Žmogus jau tiek paaugo, kad jo nei masina, nei įkvėpia senovinis patiekalas. Vienas iš kontroversiškiausių filosofų, Bertrand Russell, savo “Visuomenė etikos ir politikos atvejais” veikale atvirai teigia: yra kažkas menka ir niekinga, kad žmogus negali sutikti gyvenimo pavojų be patogių mitų talkos (pusl. 183).
O, gal būt, ir mumyse tas dviejų dekadų patriotinės heroikos ir žuvusiems pagarbos kultas transformavosi į mitą, į padavimą, tiek jautrų, kaip Pilėnų padavimas! Gal būt, mes savo miesčioniškojo ribotumo erdvėje nesuvokiame dar ar atvirai nepasakome, kad didžiojo kontroversininko Russell tvirtinimas, jog etinio purizmo esmė glūdinti atsiribojime nuo bet kokio mito, yra teisingas, kad suartėjimas su šia diena stimuliuoja mus mąstyti, elgtis ir veikti pagal šios dienos logiką ir jos normas!
“Kooperacija tėra vienintelis būdas atgimti žmonijai”, tvirtina Bertrand Russell. Mito (ir praeities) reikšmė turi paklusti naujos kartos mąstymui, naujos vertybės nustatymui.
Neigdamas mitą, Russell tačiau sukūrė naują mitą. Jis sukūrė utopiją, kad jo nerealiame pasaulyje visos kilniosios idėjos realizuosis savaime. Jis nesuka galvos, kuris veiksnys nulems jo utopiją tapti realybe, lyg veiksmo ir ataveiksmio dėsnio nebūtų. Jis tiki, kad mąstymas, antikinės akademijos dialogas yra veiksniai, nulemią tiesos, kooperacijos, taikos suėjimą draugėn ir tai esąs vienintelis būdas “žmonijai atgimti”.
Filosofas sukūrė naujo, ateisiančio “aukso amžiaus” miražą. Tam miražui reikalingas mąstymas, gėrio ir blogio dialogas. Ar taip galvojame ir mes? Dalinai taip.
Kraštinio žmogaus šešėlis
Pagal Lietuvių Enciklopediją kraštiniais žmonėmis galime vadinti mumyse benokstančią antrąją imigracinę kartą, susiformavusią dviejų kultūrų poveikyje. Kraštinis žmogus, anot L. E. (t. XIII, pusi. 11), yra asmuo, susijęs su dviem socialinėm grupėm, veikiamas abiejų skirtingų kultūrų, tačiau pilnai nepriklausąs nė vienai iš jų. Turėdami ryšį su dviem tautinėm grupėm, tokie asmenys galį būti saistomi dvejopai: naryste ir priklausomybe.
Ryšiai galį būti prieštaraują arba suderinti. Jie galį išprovokuoti visiškai pasitraukti iš katros vienos grupės ir galį ilgai svyruoti be pasirinkimo.
Kraštinis žmogus (marginai man) neabejotinai jau yra dominuojąs mūsų antrosios generacijos tipas. Bene pirmą kartą tai parodė pirmasis mūsų visuomenėje ta tema simpoziumas, įvykęs bene 1959 metais Los Angeles Kultūros klube. Simpoziumo metu antrosios generacijos asmenys pripažino dviejų visuomenių, dviejų kultūrų poveikį. Jie buvo patys pirmieji kraštiniai žmonės, ką tik įžengę į dviejų kultūrų, į dviejų etninių visuomenių tarpą. Jie laikėsi gal labiau prie lietuvių masės, jie jai dirbo, dalyvavo lietuvių studentų organizacijose etc. Laikui bėgant kraštinis žmogus lietuvių visuomenėje, aišku, dar labiau jaus savo dvilypumą. Kažin ar mūsų literatūra suskubs užfiksuoti tokio žmogaus prigimtį, nes kas fiksuos, nesant kas pakeičia senus literatus.
Neparašytų laiškųrinkinyje nėra laiško naujam lietuvių visuomenės tipui, kraštiniam žmogui. Dviejų dekadų praraja jau pagimdė dvi visuomenes, du sparnu. Poetas Mykolas Viltis, Neparašytų laiškų autorius, nesikreipė į tuos, kurie laisvajame pasaulyje jau perima laisvės kovotojų testamento vykdymą, kurie jau susiliečia su jautriausia lietuvių visuomenės problema — kova dėl tolimos ir jiems chimeriškos Lietuvos laisvės.
Mūsų uždaro užsienietiškai lietuviško geto politikoje naujos, “marginai” generacijos poveikis tolydžio didėja. Dogmos, principai, veikimo metodai — viskas palengva turi kisti seniesiems traukiantis iš politinio lauko. Ar visa tai — ir dogmos ir jų realizavimo metodas — dėl to tampa ir taps tik anachronizmu? Daugiur jau veržiamasi į anksčiau senųjų monopolizuotą sferą. Gal būt naujoji karta visa tai užlies nauja dvasia, apšvies naujom šviesom, ir senos dekoracijos naujų rampos šviesų įgeidžiu atrodys kitaip.
Dviejų dekadų tėkmėje kinta ir didžiulės visuomenės. Aišku, neatpažįstamai viskas pakito Lietuvoje. Bet tai atrodo mums tik dėl to, kad mes betarpiškai tame kitime nedalyvaujame. Bet viskas labai pakito ir pas mus, tačiau mes vis dar tuo netikime.
Vakarykštė diena ima švinkti naftaline konservuotais papuošalais, ji tampa anachronizmu, kaip ir po dviejų dekadų buitine tema parašytas romanas iš laisvosios Lietuvos dienų.
Laokoono tema— prietilčio tema
Kai drįstama kalbėti apie tai, kas skaudžiausia, apie mito tinkamumą ar atmestinumą, gal skaitytojas malonės atleisti neatsargiai prasiveržusią rašte patetiką, neatsargų įbridimą į poleminį lauką ar skausmo grimasą minint skausmo grimasą žalvariniame Laokoono veide.
Prisimename Laokoono mitą, kiek jis išliko amžiams gyvas Publijaus Vergilijaus Maro Eneidoje ir mūsų gimnazistiškuose memuaruose.
Eneida romėnams buvo magiškas mitas, iškėlęs Romos istoriją kaip dievų plano dalį, paskyręs tikrą universalinę misiją Romai, kaip šaunioji, su mitais susipynusi Lietuvos istorija veikė pirmuosius mūsų kūrėjus.
Neįstengdami paimti Trojos tvirtovės, nors ją laikė apsupę dešimtį metų, graikai griebėsi klastos. Jie pasitraukė į artimiausią salą, o prie Trojos vartų paliko didžiulį (kaip kalną, Vergilijaus žodžiais) medinį arklį, į kurio tuščią vidų suslėpė savo karius. Graikų kareivis Sinon, tariamai pabėgęs nuo graikų, suteikė trojiečiams klastingą žinią, kad tas didžiulis arklys paliktas Atėnai auka, kad pavyktų laimingai sugrįžti tėvynėn. Dėl baimės, kad arklys gali būti įvilktas į Trojos aikštę (tai reikštų Trojos viešpatavimą kontinentui), graikai padarę arklį tokį didelį, didesnį kaip Trojos sienos. Džiūgaują trojiečiai įvilko arklį į miestą. Veltui vaidila Laokoonas priešinosi ir tikino, kad čia esama graikų klastos. Juo nepasitikėta, juo labiau, kad priešingi Trojai dievai atsiuntė dvi didžiules gyvates, kurios pasmaugė Laokooną ir abu jo paauglius sūnus.
Trojiečių puotai pasibaigus, kada jie gulėjo girti ir pavargę, suslėpti arklio viduje kariai nusileido žemyn, atidarė vartus, įleido atslinkusią graikų kariuomenę, uždegė neginamą miestą ir išžudė jo gynėjus.
Taip žuvo antikinė Troja, paimta iš vidaus.
Karinės strategijos mokslas visad domėjosi tuo klasišku puolimo manevru. Puolimą iš vidaus sunkiausia atlaikyti.
Garsioji Laokoono statula, dabar Vatikano muziejuje, savo bronzinio veido kančia tebeliudija, kaip pavojinga priešo klasta.
Nūdienos atvejis
Mūsų laikų laokoonai neturi antikos pompos, jie netokie tragiškai pakilūs ir dekoratyviškai kilnūs. Tačiau juos vis dėlto pavadina laokoonais. Jie nešioja kasdieninius rūbus, kalba Harvardo akcentu ir nei smerkia, nei grasina. Jie analizuoja dienos padėtį ir skelbia prognozę. Dievai jų nebaudžia, siųsdami gigantiškas gyvates. Jie nepalieka amžiams gyvi bronzoje ar marmure. Spauda su noru jų klausosi, ir milžiniškų televizijos tinklų mikrofonai visad netoli jų nešykščiu pokalbiui lūpų.
Vienas iš šviežiausių — Theodoro Sorenseno atvejis. Naujųjų Metų išvakarėse šis jaunosios generacijos politikas, John F. Kennedy statitinys, patarėjas ir asistentas, stovėjęs prie pat Demokratų partijos politikos virtuvės, prabilo, aptardamas savo partijos politinių metodų pamatus, darė iš to žiaurias išvadas, nustatė toli nelinksmą būsimų sunkumų prognozę. Jis įžiūrėjo blogio šaknis ir reikalavo esminių vadovybės reformų.
Jis tam tikrą laiką lošė mažo laokooniuko rolę. Ir tokių esama visais laikais, visuose meridianuose.
Modernioje laisvoje visuomenėje tokie modernūs pavojų radėjai ir įspėjėjai yra tokia pat privilegijuota būtinybė, kaip laisvė. Tik Lietuvos laisvės praradimo dienomis, deja, mes negalime rasti lietuviškojo laokoono. Ir mes žinome kodėl?
Mūsų visuomeninis konglomeratas
Ta lietuvių masės dalis, kuri dar aktyviai domisi Lietuvos laisvinimu, yra margas susitelkimas su savo sparnais ir sparneliais, susigrupavimais, ideologinėmis nuotaikomis, kaprizais ir, dažnai, aklomis, moderniam gyvenimui kurčiomis dogmomis. Kraštų priešybės kartais tokios didelės, kad net nuostabu, kad vis dėlto visa tai to pat fronto kariuomenė.
Kas vienam esmė, kitam detalė, ir atvirkščiai. Kas vienam principas, kitam tik metodo klausimas. Tačiau yra du pagrindiniai akcentai: kultūra ir politika yra ryškiausi patriotinio susigrupavimo sparnai. Yra tokių, kurie pro politiką neteikia reikšmės tam, ką kiti tame judėjime vadina gana vulgariai kultūros vardu. Tačiau čia ir kultūra ir politika įeina lygiais dalininkais į bendrąjį sąjūdį.
Lietuviškieji mitai ir nūdienos realybė kai kur gražiai papildo vienas antrą, kai kur atkakliai kaunasi savitarpyje, ir mes visi sutilpome mūsų Trojos sienose, ir visi mes esame apgulti, ir priešas yra tas pats.
Kas gi yra ta lietuviškoji Troja, ta margoji lietuvių-trojiečių masė, tas Trojos arklys, kurį mes jau aiškiai regime prie mūsų Trojos vartų?
Amžinosios vertybės
Visų atspalvių patriotika, meilė savo neužmirštamam kraštui, idealistinis (taikus ar karingas) metodas vykdyti laisvės kovą ir įgyvendinti laisvės idealą, archyvinis ar avangardinis lietuvybės interpretavimas, tikėjimas ir apmaudas, veržimasis ir atilsis — viskas tai labai turtina laisvės problemos tūrį, daro tą problemą margą, žaižaruojančią ir būsimoje lietuvių emigracijos istorijoje nepaprastai patrauklią savo nerimu ir atvirumu.
Viskas tai liudija, kad problema nedingo kartu su išžudytais laisvės kovotojais, kad ji tarpsta už Lietuvos sienų. Ir čia ura-patriotizmas dažnai yra teigiama vertybė, teigiamesnė už santūrumą, už rezervuotą svarstymą, juo labiau už skeptišką ir madingą defetizmą. Ura-patriotizmas yra tyrasis reikalavimas laisvės.
Lietuvių Enciklopedija taip aptaria laisvės sąvoką: “Pagrindine metafizine prasme laisvė yra žmogui savas buvimo būdas, kuriuo jis egzistuoja kaip save patį apsprendžianti būtybė. Laisvė yra tai, kas žmogų padaro žmogumi, jį išskiria iš kitų gyvųjų būtybių, visa savo būtimi priklausančių gamtai. Laisvė yra žmogaus esmė.
Laisvė yra visų vertybių versmė: nėra nieko žmogiškai vertinga, kas nėra laisvai pasiekta. Laisvas žmogus stovi prieš vertybių pasaulį. Tačiau laisvė nėra vertybių matas”.
Bet ar reikia nusakyti laisvės prigimtį tam, kas jos yra netekęs! “Duok man laisvę arba duok man mirtį”, tarė didysis Amerikos patriotas Patrick Henry.
Mūsų Trojos tvirtovei pagrindu padėta laisvė. Mes turime suprasti ir busimosios Lietuvos esminę prigimtį. Tai tautos absoliutus suverenumas savoje teritorijoje. Tik ta sąlyga suponuoja viską, kas reikalinga laisvai visuomenei.
Tautos suverenumas savos valstybės rėmuose — esminis užsieninės lietuvijos siekis.
Mūsų Trojos arklys
Trojos arklys, kurį mes jau regime prie mūsų tvirtovės vartų, nudažytas margai. Vienas jo šonas nudažytas politikos dažais, antras žvilga kultūros spalva. Jeigu vienas geis įsivilkti arklį dėl jo patrauklių politinių dažų, kitam gal labiau patiks kultūrinių dažų vaivorykštės.
Trojos arklys toks konkretus, kad nelaikąs žaisti nė įmantria Machiavelli politika, nei išdidžiai vaidinti Konradus Wallenrodus. Arklio viduje glūdi paslaptis: priešo įgula. Todėl ar didžios ar mažos tremtinės tvirtovės žūtis iš esmės tas pats reiškinys: sunaikinimas.
Politiniai dažai vilioja naujagimius politikus. Ten randama daug konkretybių, logikos, dvikovos provokacijos. Kultūriniai dažai vilioja akis visų, kurie dar yra sąmyšyje dėl negęstančios nostalgijos. Kultūrpolitinių ir mums išdavikiškų erezijų saulė apšviečia ta alegorinę sceną.
Ar nėra tas alegorinis arklys kompromisas principui, esminiam teigimui, esminiam nusistatymui?
Kompromiso savybės
Kompromisu vadiname sutikimą priimti bent dalį, dalį siekio, ryžto, atsisakyti bent vieno esminio mūsų siekio elemento.
Mūsų nuotaikoms kintant (marginalinei visuomenei einant į vyrus!), kompromiso įvadui pateikiamas nepasitikėjimas partizanų aukos prasme ir racionalumu. Neparašytų laiškų, autorius, slaptažodinis poetas Mykolas Viltis, čia tapo pirmuoju bekintančių nuotaikų kankiniu. Na, ir kas kad jūs ten žuvote “po skarota egle”, na, ir kas kad “į smėlį pamažu išlaša mano kraujas”. Juk laisvė neiškovota. Juk tapote tik tyliais, dažnai bevardžiais kankiniais, o čia dar ilgas kelias iki herojaus nugalėtojo laurų. Sočioje visuomenėje ėmė atrodyti ta kova nebesuprantama, absurdiška; kova iki išžudymo, kada nėra kelio atgal, tapo tik nelogišku, “neišsimokančiu” bizniu. Palengva partizanai imta nuherohinti.
Gerai, tebūnie visi kiti laisvės elementai tie patys. Juk čia tik mažytė detalė: pagal modernią psichoanalizę galima teigti, kad auka buvo bergždžia, pagal strategiją socialiniame sektoriuje galima teigti, kad partizaninė epocha tik labiau provokavo tautos genocidą. Tai tebuvo tik klaidų grandinė, ir teisingai suprasti tą reiškinį mes mokame čia gerai.
Į partizanų prigimtį čia ėmė ir perkėlė visas tas savybes, tuos nelaimingus dvilypumus, charakteringus kraštiniam žmogui, nokusiam sunkioje etninių visuomenių sankryžoje.
Naši tokia tema, gal būt, romanui, pjesei, nes smagu pažongliruoti psichoanalizės plonybėmis, bet tai per brangus liuksusas esminio tautos kryžkelio suvokimui. Partizanų nuherojinimas skaudžiai žeidžia mitą, kad laisvę ant savo pečių parneša, kaip Prometėjas ugnį, herojai. Partizanų nuherojinimas teįrodo, kad nepajėgūs žmonės atsitiktinai, dažnai paklydę, vykdo ne savo misiją. Pagaliau, jeigu nėra herojų tai misijai, ar ta misija herojiška?
Ir kada viena iš dogmų pakrinka, kaip kitos dogmos? Ar ir jos nėra tik nuvainikuotini patriotiniai mitai. Neįdomu liesti senienas ir klausti, kiek logiški buvo Pilėnų gynėjai, susideginę neišduotoje pilyje. Aktualiau abejingai šnekėti apie dar tebekuriamo mito esmę ir skubėti sudaužyti tą mito prielaidą. Kontroversiškumas vilioja.
Partizanų kulto griovimas buvo pirmas ir sunkus smūgis laisvinimo teoretikams. Dingo herojai; herojų vieton atsuko mūsų žvilgsnį į žmogelius, kurie gailiai dvejoja, gailiai dreba savo naujuose miškų Pilėnuose. Partizanų kulto griovimas buvo tas prieškambaris, tas karinės strategijos prietiltis, pro kurį jau lengviau įžengti smalsiam dialogui, pasimatymui su politiniais kultūrininkais iš anapus.
Netrukus gimė keblios kabinetinės teorijos apie Lietuvos valstybės, satelito, statusą sovietinio “commonwealtho” sistemoje, apie palaimingą galimybę sukurti tik lietuvių komunistų partiją, kuri tokio plotinio satelito plote taptų suverene.
Satelito schizma yra operetiškai spalvinga ir beviltiškai naivi. Tai oportunistinė prielaida, kad laisvos, suvereninės Lietuvos valstybės sąvoka tėra tik archyvinių smegenų miražas. Tokios Lietuvos niekad nebus. Bus kita, satelitinė, ir dėl tokios reikia dabar kovoti ir aukotis. Rumunija, Lenkija, Bulgarija, Vengrija . . . kodėl gi ne Pabaltijo valstybės? Štai čia yra politinė realybė ir įmanomas išsipildyti siekis. Kada lietuviai tokioje valstybėje pajėgs kurtis, gyvenimas taps savotiškai laisvas, nes tikros laisves ten jau nebepažįsta ir jos nebesiilgi.
Ši teorija yra primityvi, užkrečianti ir sočiam užsienio lietuviui teikianti net atilsį po nuolatinio bekompromisinio laisvės siekio. Juk iš užsienio nepadiktuosime valstybės santvarkos, o ten jie . . . jau pripratę tvarkytis tarybiškai . . . Kad tik dar ir lietuviškai . . .
Gal kada rasis “homo madrigalus” — plunksnos žmogus, kuris mums atvaizduos tą satelitinę schizmą, kaip savo metu Petras Vaičiūnas Patriotuose įscenino himansininkų ereziją. Lygios vertės yra ir lietuvių (ne Lietuvos) komunistų partijos kūrimo miražas, nes pati partijos struktūros esmė prieštarauja bet kuriam joje nacionaliniam susitelkimui. Prie visų tų “teoretinių” bėdų reikia dar pridurti “teoretikų” nesirūpinimą betarpiškai iš sovietinės konstitucijos patirti, ar tokios utopijos yra įmanomos vykdyti. Tos keturios raidės LTSR, kurias savo madrigalu išgarbino Liudas Gira, visai neženklina raide S satelito statuso.
Kompromisu paženklinta ir dialogo teorija. Susitikimų, pašnekesių, turisto iš ten globa ir jam suruošta arbatėlė, kelionė į ten ir svečiavimasis ten — viskas tai tenkina kartais nesuvaldomą nostalgiją, smalsumą, bet tai tegali būti tik individo su individu santykis. Individas su individu gali išgyventi tik savo nuosavos etikos principo laužymą. Kada apie tai imama kalbėti esmingiau, kaip apie teoriją, laužomas tautos principas. Dialogai virsta bendradarbiavimu su priešu. Toje dialogo teorijoje slypi įsitikinimas, kad tuo būdu bus prijaukintas žmogus iš tenai, išleidžiant iš akių specialią žmonių iš tenai atranką.
Dėl tos teorijos jau buvo sumanyta kviestis lietuvių jaunimą iš tenai, konkrečiai susitikti su tarybiniu statytiniu organizacijos posėdyje.
Savos strateginės klaidos
Prie politinių Trojos arklio dažų yra mažų brūkšnių ir savų politikų ar quasi-politikų surambėjimo, netakto, žlibumo, ambicijų. Pastaraisiais metais tai ypač ryškiai matyti. Dviejų dekadų reveransų politika, stovėjimas mirties taške ir stereotipiniai pareiškimai patriotinei visuomenei užkrėtė tą visuomenę tokiu karteliu ir tokiu nepasitenkinimu, kad spontaniškai susidarė laisvinimo fronto sparnai.
Ta neo-partizaniškoji veikla atkuto tokiu veržlumu, su tokia siekio logika ir veiklos metodika, kad quasi-politikai, paženklinti garbingos “seniority” titulu, ėmė burtis kovon prieš . . . tuos neo-partizanus. Po tarsimo grūmojimo vis dėlto neopartizanų pasiekimai priimti veiklos pamatu. Tam tikram laikui išeikvota patriotinė energija, be abejo, vėl pateiks vieną kitą staigmeną. Jau matyti, kad milijonai dolerių paskandinti šventinių kalbų potvyniuose.
Trojos arklys— malonus kultūros žirgelis
Kultūriniais dažais išgražintame Trojos arklio šone susilieja du atspalviai: nostalginis ieškojimas ir naivi sau-indoktrinacija.
Čia mūsų laokoonas turi badyti pirštu į tuos niuansus, kurių kiekvienas turi defetistinę prigimtį, o vis dėlto patrauklus tam tikru ekskursu į tariamai-liberališką dialogą.
Va, (koks malonus nuotykis) ten surengta pabėgėlio dailininko kūrinių paroda, o šis (ir pagalvokite, nuvyko savo pinigais) ten svečiavosi, pabėrė komplimentų ir vėl įsipilietino mūsų tarpe. Tai lygu grožėji-muisi nuo Trojos sienos arklio išdažytais šonais.
Senas buvo triukšmelis, kad neva avangardinis lieratūros žurnalėlis ėmė spausdinti Aragono eilių vertimus. Dabar tai tik niekai. Dabar mūsų tautos žmonės duonos ir garso sumetimais skleidžia panegirikus iš universitetų katedrų sovietinių rašytojų veikalų idėjoms. Ir Borutos romanas, ir kitų Lietutuvos nepriklausomumo idėjos dergėjų raštai labai paslankaus kompromiso sąskaita jau įžengė į užsienio lietuvio (ir jaunojo lietuvio) buitį. Daugiur rėkiama, kad troba neturi lietuviškų knygų lentynėlės, bet kai kur didžiulės bibliotekos sudėtos vien iš gražiai išleistų tomų iš anapus. Kietų nugarėlių knyga tačiau dar nėra įrodymas kūrybinės laisvės palaimos.
Viskas tai teigia, kad ir ten įmanoma kurti, dirbti, net puoselėti lietuvišką sąmonę.
Ar po to nelogiška, kad partizanų nuherojinimas buvo neišvengiamas, net būtinas.
Tuo tarpu ten tik lyg pro sieną įsiklauso į mus, lygiai taip, kaip kalinio celėje budriai klausoma stuksenimo į sieną. Ir ten nežino, kad visa tai, kas taip lengvai darko principus, tėra tik lietuviškos nelaisvės produktai.
Epilogas ar epitafija
Mes mėginome paliesti temą “kas skaudžiausia”. Ir reikia išvadų, formulės ar naujo, reformuoto, iš gyvenimo realybės išsunkto “principo”.
Atsargiai laokooniškos ieties smaigaliu gal sveika paliesti erdvius klastingojo Trojos arklio vidurius: kas slypi medinėje dėžėje?
Gal būt, senos dogmos, kaip seni namai, turi užleisti vietą kitoms, naujoms, kai ateina kita karta. Ją vadina avangardo vardu. Žiną karinės strategijos terminologiją atsako: kiekvienas avangardas yra glaudžiame ryšyje su jį sekančiais daliniais. Avangardas neina pirmyn dėl avangardiško smalsumo, jis turi misiją, uždavinį, tikslą.
Kas sudarys naują užsienio tautos avangardą: ar Neparašytų laiškų naujieji, atgijusieji laike ir erdvėj, ar “marginalinė” auditorija? Jau deklaruotos naujos tezės, kad mūsų kalba — “mirštančioji kalba”, kad mūsų ura-patriotika tik anachronizmas, kad mes “pasimetusiųjų individų” sambūris, be vairo ir burių. Kapituliacija ir “defetizmas” eina ranka rankon. Tai lyg žmogui, sustojusiam ant smėlio, kas atsuktų po kojomis vėdintuvą: ir nulėktų smiltis po smilties, kol dingtų atrama. Avangardizmas visad buvo jaunatvės privilegija. Mūsuose tai “egg-headizmo” fikcija, savivališkai nutiesusi jaunimo reprezentantų amžių į brandų ketvirtadekadinį. Nešvankūs ir nevisų vienodai suprasti plepalai apie pastipusį ir palubėje pakabintą arklį transformavosi į visai dailiai nuobliuotą Trojos arklį.
Nuolaida principui ir rezistencinei dogmai gimdo tokius arklius. “Egg-headizmo” sankryža su kvailumu gimdo mums Anatolijaus Kairio Viščiukų Ūkio politinių mokslų daktarus.
1894 metais Debesylą (kun. Juozas Žebris) rašė: “Kareiviams nepritinka būti išmergėjusiems vyrams, kur norėtų lengvo ir gero, reikia nebijoti pakelti vargo, nebijoti pralieti kraujo”. ..
Jam atsakė A. Kairio Viščiukų Ūkio komedijos personažas Arūnas: “Viena generacija pabalo, antra pajuodo, o trečia paraudo ir ėmė veikti nepriklausomai, kaip trečioji jėga”, arba, tiksliau, Trojos arklys, ergo — trečiasis frontas.
Kraštinis žmogus Arūno lūpomis stengiasi aptarti ir savo generaciją, ir bendrąją padėtį. Keistoka kalbėti to akivaizdoje apie Mykolo Vilties tematiką:
Jūs nešate skausmus giliuosius,
Jūs nešate už mus.
Apverkite kapus nežinomuosius,
Apverkite mūsų likimus . . .
Lankykite ir puoškite kapus
Tų, kritusių už jus;
Kai skins puošnus ruduo lapus,
Dainuokit mūsų likimus . . .
(ibid. pusl. 44)
Vis dėlto patriotikos mito galią, kurią ranka rankon griauna senis Bertrand Russell ir kai kurie mūsų “marginalinės” kartos quasi-jaunieji, palaiko A. Kairio komedija. Gal ir mums lengviau su juo optimistiškai žvilgtert į reiškinį kaip į naudingą ir seklų reiškinį, gąsdinantį, bet nelemtingą, gal — “visi sapnai, kliedėjimai, slogučiai ir t.t., gaidžiui pragydus, pranyksta” (V. ūkis).
Tuo tarpu dviejų kartų susidūrimas ties patriotinių mitų palikimu yra skaudžiausias reiškinys, pavojingiausias mums momentas.
