1941 METŲ TAUTINIS SUKILIMAS
ALGIRDAS BUDRECKIS1
LAF atoveiksmis į vokiečių invaziją
Sekmadienį, birželio mėn. 22 dienai auštant, Kaune aidėjo baisūs sprogimai. Vokiečių aviacija bombardavo Kauno aerodromą. Daugumas sovietų lėktuvų degė žemėje. Ironiškai suposi prie karinio aerodromo vartų rusų užrašas: “Sovietskie liotčiki lietajut lučše vsech, dal-še vsech į vyše vsech!” (Sovietų lakūnai skraido aukščiau, toliau ir greičiau už visus). Kauno gyventojai, užgirdę bombardavimą, slaptai džiaugėsi, nes jie buvo tikri, kad išvadavimas arti. Lietuvos sovietinis režimas, naudodamas visas savo priemones, bandė įtikinti žmones, jog nesą jokio karo, jog vykstą tik raudonosios armijos manevrai.
1 šis straipsnis yra vienas skyrius iš The Lithuanian National Revolt 1941, kurį autorius parašė Rutgers univ. 1962 m. magistro laipsniui gauti, šiam darbui autorius kruopščiai rinko sukilimo dalyvių atsiminimus ir įvairią dokumentinę medžiagą; sunaudojo ir svetimųjų spaudoje pasirodžiusias įvairias to meto žinias, komentarus, kurių šiaip atsiminimus rašiusieji neįjungia. Kartu jis būdingas ir mūsų jaunosios akademinės jaunuomenės galvosena, sukilimo ir tolimesnių įvykių vertinimu, jų svetimiesiems perteikimu ir pirmąja 1941 sukilimo sinteze.
Leonas Prapuolenis ir Pilypas Narutis, kartu su LAF štabu, dar anksti rytą įsikūrė Žaliakalnio senelių prieglaudoje. Aktyvistai tikėjo, kad raudonoji armija nemėgins užimti tokių nesvarbių patalpų Kauno priemiesty. Tučtuojau pradėjo plaukti visos žinios ir pranešimai į šį laikinį štabą. Prapuolenis davinėjo direktyvas ir nurodymus iš ten. Dalis LAF štabo, J. A. ir Adolfui Damušiui vadovaujant, įsitaisė Technologijos fakult. rūmuose, buv. Karo Tyrimų Laboratorijoje. Nors ten budėjo ginkluotas komjaunuolių dalinys, studentams aktyvistams pavyko paslėpti du milicijos vienetus, perėjusius sukilėlių pusėn, laboratorijos rūsyje. Milicijos vienetams buvo numatytas uždavinys apsaugoti užimtą radijo stotį. Birželio 22 d. vakare LAF išsiuntė J. R. būrį, ginkluotą granatomis bei kitais ginklais, išsprogdinti numatytus strateginius telefono ir telegrafo mazgus. Pasiruošę tokiam atvejui, būtent, kad gal nepavyktų užimti ir išlaikyti Kauno radiofoną, sukilėliai įrengė mažą atsarginį radijo siųstuvą. Sukilėliai netrukus sužinojo, kad Centrinis paštas ir kiti valstybės pastatai užminuoti, ir komunistai iš jų jau išsikraustę. Pašto valdininkas Č. su savo pagelbininkais savo iniciatyva išjungė minas ir bombas. 11 val. vak. LAF užėmė Centrinį paštą.
Prieš nutraukdamas Kaune telefoninį susisiekimą, R. paskambino vietos sovietų kariniam komendantui ir pranešė, kad esą vokiečių desantininkų grupė nusileidusi Kauno apylinkėse. Po šio sąmoningo klaidinimo leitenantas S. išsprogdino sovietų karinę telefono centrinę Vilijampolėje, o R. išardė Kauno telegrafo - telefono centrinę. Birželio 23 d. rusai apleido telegrafo - telefono centrinę, kai juos vienas valdininkas įspėjo, kad šie pastatai galį sprogti. Rusams apleidus centrinę, šis valdininkas ir keturi aktyvistai nukirto sprogmenų vielas. Tokiu būdu centrinė perėjo į aktyvistų rankas.
LAF taipogi sukėlė paniką Kauno sovietų įguloje, kuri pradėjo evakuaciją. Šis vyksmas padrąsino aktyvistus. Apie vidurnaktį jau buvo pastebėta, kad raudonoji armija krovėsi į vagonus Kauno geležinkelio stotyje ir rusų daliniai traukėsi Ukmergės link.
LAF mobilizavimas Kaune
LAF grupės mobilizavosi. Studentų medikų dalinys, turėdamas savo žinioje pirmosios pagalbos automobilius, tiksliai veikė. Medikai skubiai nugabeno radijo specialistus ir atsargos vienetus į numatytus punktus. Nakties metu LAF pataisė rusų sugadintą Kauno radiofoną.
Sekmadienio naktis buvo klaiki: Kauno gatvėse maišėsi be-sitraukią raudonarmiečiai ir būsimi sukilėliai. Sukilėliai veik neturėjo ginklų, todėl juos turėjo asmeniškai įsigyti. Patikimi milicininkai perdavė kaikuriems aktyvistų būreliams mažą kiekį šautuvų. Rusai negalėjo paslėpti savo panikos; jie suprato, kad karas prasidėjo. Jie matė vokiečių lėktuvus, grįžtančius iš sovietų užfrontės, kur raizgėsi dūmai. Šis vakaras buvo pilnas svyravimų ir netikrumo. Ar bus kautynės dėl Kauno, ar LAF pasiryš sukilti? Pavieniai aktyvistų daliniai buvo pasiruošę. Penketukai nerimavo, reikalaudami uždavinių. Dalinių vadai nekantravo prie telefonų ir radijo imtuvų. Apyaušris. Dar vis jokių nurodymų iš Prapuolenio štabo. Ilgainiui sukilimas prasidėjo. Prapuolenis užkimusiu balsu paskambino K. Ambrozaičiui, jam įsakydamas užimti pirmosios nuovados namus Senamiesty. Būrelis išvyko iš Vilijampolės Senamiesčio link. Gatvės buvo užtvinusios besitraukiančiais raudonarmiečiais. Šis būrelis persikėlė skersai Neries laiveliu ir nuskubėjo į nuovadą. Aktyvistai buvo apsivilkę civiliais rūbais; jų kišenėse pūpsojo granatos ir revolveriai. Nuovada buvo apsupta ir užimta. Išskyrus LAF štabo narį B., kuris čia anksčiau buvo atvykęs, ji buvo tuščia. Būrelis įsitvirtino nuovados būstinėje; tuo būdu atsirado Senamiesčio partizanų štabas. Iš 300 užsiregistravusių partizanų tik keletas žuvo kovoje.
Kauno radiofono užėmimas
Birželio 23 d. ryte, apie 3 valandą, Adolfas Damušis, kartu su L. Prapuoleniu, J. Vėbra ir kitais, susirinkę provizoriniame štabe senelių prieglaudoje, suredagavo Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą ir trumpą atsišaukimą į tautą. Apie 6 val. V. su ginkluotais palydovais atvyko į senelių prieglaudą pranešti, kad radiofonas parengtas transliuoti atsišaukimą. Tuo metu J. Vėbros vienetas užminavo į radijo stotį vedančius kelius. 9 val. Vėbra pranešė štabui, kad už pusvalandžio jie bus pasiruošę transliacijai. Nedelsiant Prapuolenis, Damušis, Z. Ivinskis ir ginkluotas būrys išvyko radiofono link, žygiuodami pro sovietų tankus. Prie radiofono vartų jau budėjo aktyvistų sargyba. Šita sargyba buvo menkai ginkluota. Ji net neturėjo kulkosvydžio. Tik vėliau pavyko įmontuoti į langą priešlėktuvinį kulkosvydį. Be abejo, didesnis sovietų junginys būtų galėjęs sunaikinti LAF grupę radiofone. Bet nebuvo laiko laukti didesnės aktyvistų apsaugos. Reikėjo tučtuojau perduoti atsišaukimą. Damušis prisimena, kaip jam įeinant į radiofoną, jis sutiko kapitoną A. V. Nelaukęs jis pasakė šiam karininkui, kad grupei reikią daugiau ginkluotų vyrų. A. V. pats pasisiūlė ir už penkių minučių grįžo ir su ginklu perėjo į sargybą. Tokia buvo tipiška lietuvių reakcija tą dieną.
Apie 9:20 val. buvo sužinota, kad Ąžuolynas prie Radijo stoties buvo pilnutėlis raudonarmiečių, kurie, pradėjus transliuoti, galėtų užpulti siųstuvą. LAF sargyba prie Radiofono buvo per silpna atremti tokį antpuolį. LAF buvo pasiryžęs tuojau skelbti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo ir laikinosios vyriausybės sudarymo aktą, tai Prapuolenis įsakė Radiofono LAF vienetui pasiruošti transliuoti. Saugumo sumetimais gatvių garsintuvai nebuvo įjungti.
Pirmadienį, birželio 23 d., 9: 28 val., LAF įgaliotinis Leonas Prapuolenis Lietuvių Aktyvistų Fronto štabo vardu paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Jis skelbė:
“Raudonieji budeliai žiauriai kankinę mūsų kraštą ... šiuo metu siaubo apimti netvarkingai bėga ... artėja visų Lietuvos žemių išlaisvinimo valanda ... Broliai lietuviai! Imkitės ginklo . . . Tegyvuoja laisva nepriklausoma Lietuva!
Prapuolenis toliau išvardino Laikinąją vyriausybę. Prof. dr. A. Damušis pakartojo pranešimą vokiškai, o prof. Z. Ivinskis — prancūziškai. Sugiedotas Lietuvos himnas. Po to uždėta Kipro Petrausko įdainuota plokštelė “Saulelė raudona” — tai buvo sutartas ženklas LAF visam krašte sukilti.
Aktyvistų saujelė Radiofone iš džiaugsmo apsiverkė ir vieni kitiems paspaudė rankas. Jų pagrindinis uždavinys buvo įvykdytas — sukilimas užvirė visoje Lietuvoje.
Sukilimas Kaune
Birželio 23 d., prieš pietus, pasigirdo Kaune sukilimo pirmi šūviai. Septyniolika jaunuolių, kuriuos parėmė keli tūkstančiai neginkluotų sukilėlių, užpuolė Panemunės ginklų sandėlį ir pagrobė per 3,000 šautuvų ir keletą kulkosvydžių. Tačiau šitie ginklai buvo be šaudmenų. P. Ž., V.G., L.K. ir J.B. LAF būriai, po pakartotų pastangų, užgrobė Vilijampolės ginklides. 2500 automatinių šautuvų ir didelis kiekis revolverių, granatsvydžių ir priešlėktuvinių kulkosvydžių pateko į LAF rankas. Taipogi buvo užgrobtas didelis amunicijos sandėlis. Rusų kulkosvydžių puolami Panemunės aktyvistai motorlaiviu pergabeno keletą šimtų šautuvų per Neries upę Vilijampolės partizanams. Prikrautas trūkstamos amunicijos Vilijampolėje tas pat motorlaivis grįžo atgal į A. Panemunę. Tuo pačiu laiku kiti Panemunės partizanai - aktyvistai nusiuntė ginklus laisvės kovotojams Fredoje ir Aleksote.
LAF pirmos pagalbos mašinos greitai išvežiojo šautuvus į svarbiuosius susitelkimo punktus. Kas minutė augo partizanų būriai, nes beveik kiekvienas lietuvis, sutikęs LAF dalinius, nelaukdamas prisidėjo prie jų. Sukilėlių daliniai visur prašyte prašė ginklų. Kauno aktyvistai tuojau puolė sovietų sargybas prie Panemunės, Aleksoto ir geležinkelio tiltų, siekdami apsaugoti juos. Apsiginklavę tik pistoletais, sukilėliai užpuldinėjo ir nuginklavo rusų dalinius. Darbininkai ir valdininkai ėmė organizuoti svarbių pastatų (Teisingumo ministerijos rūmų, žydų banko, “Metalo” ir t.t.) apsaugą. Vidurnaktį Laisvės varpas suskambėjo per Kauno radiją. Lietuvos trispalvė plevėsavo viršum Karo muziejaus, valstybinių pastatų ir privačių namų. Ginkluoti aktyvistai užėmė telegrafo - telefono centrinę, ryšiai buvo užmegzti su priemiesčiais. Raudonajai armijai visai nebuvo žinoma, jog LAF naudojo pataisytą telefonų tinklą susisiekti su atskiromis LAF komandomis mieste. Saugumo policijos pastatas buvo užimtas. Buvę policininkai pradėjo organizuoti laikinosios policijos branduolį.
Pirmą valandą po pietų įvyko kruvini susirėmimai Vilijampolės, Panemunės ir Aleksoto gatvėse tarp raudonosios armijos ir LAF. Iš Kauno vidurmiesčio nuvykę sukilėliai užpuolė ten svarbias valstybines įstaigas ir jas užėmė po poros valandų žiaurių kautynių. Kulkosvydžių ir šautuvų ugnis girdėjosi visose gatvėse. Metalo liejyklos darbininkai, apsiginklavę pistoletais ir veržliniais raktais, nuveikė tris sovietų tankus. Deja, niekas iš jų nemokėjo, kaip juos valdyti. Užtat jų kulkosvydžiai buvo išmontuoti ir atiduoti kitiems sukilėliams. Nuginkluotų tankų vairai buvo sugadinti.
Pirmos Kaune sukilimo lietuvių aukos buvo studentai: V. Živatkauskas, A. Norkūnas, P. Savulionis ir prof. J. Milvydas, buvęs skautų veikėjas. Labai dažnai sukilėliams reikėjo pagrobti ginklus nuo raudonarmiečių. Keli laisvės kovotojai išsidėstydavo tarpdury ir, sovietų atsilikėliui praeinant, išplėšdavo ginklus ir dingdavo. Buvo daugelis atvejų, kai šita taktika nepavykdavo ir būdavo nereikalingų lietuvių aukų. Apsiginklavę pagrobtais ginklais, partizanai saugojo krautuves ir kitas nuosavybes nuo plėšimų, apgynė gyventojus nuo besitraukiančių sovietų kareivių ir stengėsi išlaisvinti politinius kalinius. Sukilėliai išvadavo maždaug 2000 politinių kalinių Kaune; daugelis išlaisvintųjų tuojau įstojo į sukilėlių eiles.
NKVD skubiai evakuavo savo personalą ir įstaigas: OO (osobji otdjel — specialų skyrių kariuomenės personalui), DTO (geležink. kontrolę), PO (pasienio kontrolę) EKO (tiekimo tarnybą), ir OOS (ypatingojo saugumo skyrių). Šitos žiaurios įstaigos turėjo pramatyti būsimą karą, tačiau NKVD labiau rūpėjo sporadiškos lietuvių rezistencijos nuslopinimas, ir ji nebuvo pasiruošusi karui. Aišku, NKVD - NK GB paliko agentų tinklą su pinigais, radijo siųstuvais, ginklais ir pan. vykdyti šnipinėjimą ir sabotažą priešo užnugary. Sudaryti “sovietų partizanų būrius” komunistai paliko vietinius agentus Petrą Šimėną, Alfonsą Viliamą ir Adomą Godliauską.
Visi sovietų šnipų tinklai iširo kovų metu. Operatyviniai sovietų įgaliotiniai ir patikimesni agentai išbėgo su raudonarmiečiais; priverstiniai agentai atsiduso atsipalaidoję nuo “načalninkų”. Slapti archyvai su pilnais agentų, įgaliotinių sąrašais bei užrašais, pasienio policijos pranešimais pateko į L AF kovotojų rankas Kaune ir Marijampolėje.
LAF užmezgė ryšius su Kauno Audinių, Tilmanso geležies įmonių ir kitų didelių dirbtuvių sukilėliais. Žvalgų būreliai buvo išsiųsti į visas kryptis susekti raudonosios armijos judėjimą. Popiet raudonarmiečių kuopa bandė atsiimti Kauno Radijo stotį. Rusai buvo atmušti minomis. Kautynių metu jaunas profesorius Milvydas buvo mirtinai sužeistas.
LAF kovotojai bandė išsaugoti tiltus per Nemuną. Buvęs lakūnas ir Berlyno LAF kurjeris ltn. Jonas Dženkaitis žuvo, didvyriškai begindamas Aleksoto tiltą šešias valandas su 30 savanorių.* Desperatiškai komunistai susprogdino tiltą. Petro Vileišio tiltą per Nerį išgelbėjo nuo susprogdinimo buvęs policininkas Juozas Savulionis. Ligi pasiaukojimo pasišventęs Savulionis užbėgo ant tilto, nukirpo elektros laidus, bet žuvo nuo rusų kulkosvydžių ugnies.
* Birželio 23 d. Dženkaitis suorganizavo 15-20 žmonių, kurie pagrobė ginklus iš patalpų. 20-30 vyrų prislinko prie Fizikos Chemijos instituto ir pradėjo tilto apšaudymų. Apie 17-18 val. iš užpakalio Dženkaičio partizanų būrį puolė rusai tanketėmis ir šarvuočiais. Per 10 partizanų vietoje nukauti. Dženkaitis gynėsi nors sunkiai sužeistas (jis mirė trečiadienį Senamiesčio ligoninėje). Partizanai turėjo pasitraukti. Apie 23 val. bolševikai išsprogdino Aleksoto tiltą.
Aplamai, šis per skubus Aleksoto tilto sprogdinimas gal išgelbėjo ir Kauną nuo sunaikinimo, nes iš Suvalkijos bėganti raudonoji kariuomenė buvo priversta aplenkti Kauną. Taip pat ir birželio 24 d. popietėj Kaunui pavojaus vėl buvo išvengta, kai raudonųjų formacija bandė persikelti per Nemuną ties A. Panemune. Tada juos atrėmė aktyvistų kulkosvydžių ugnis, vokiečių bombonešiams talkininkaujant.
Lietuvių aktyvistų karinis grobis vis didėjo. Automobiliai, sunkvežimiai, kulkosvydžiai, net artilerijos pabūklai ir tanketės perėjo į jų rankas. Naktis iš birželio 23 į 24 d. buvo išnaudota aprūpinti miesto pakraščių partizanų dalinius ginklais. Į Aleksotą ir Aukštąją Fredą ginklai per Nemuną buvo perkelti laiveliais, nežiūrint intensyvaus sovietų kulkosvydžių apšaudymo. Buvo bandoma atskirai veikusius partizanų kovos būrių štabus sujungti į vieną miesto štabą. Pulk. Jurgis Bobelis, neseniai paleistas iš kalėjimo, paskirtas Kauno kariniu komendantu. Jisai įsakė gyventojams užregistruoti visus ginklus ir pranešti komunistų partizanų veiksmus LAF. Buvo išleistas įsakymas visiems valdininkams ir tarnautojams grįžti atgal į savo vietas, kurias jie buvo užėmę prieš okupaciją. Antradienį, auštant, jau beveik visi sukilėlių būriai buvo vadovaujami vieno centro. Šaulių Sąjungos štabo patalpose įsikūrė partizanų vyriausias štabas.
Dar viena krizė kilo, kai Kauną pasiekė žinia, jog didelės raudonosios armijos jėgos nuo Jonavos slenkančios Kauno link. Kapitonas A. V. patarė panaudoti radiją ir prašyti vokiečių aviaciją pagalbos. Tuojau įsakymas radiofonui, o iš ten pranešimas vokiečių kalba: “An die Deutsche Wehrmacht in Litauen”. Po 45 minučių Jonavos link praskrido vokiečių bombonešių eskadrilė. Tai buvo pirma suderinta operacija su vokiečiais.
Partizanai apšaudė bolševikus, kai tik raudonarmiečiai ėmė trauktis. Du sovietų batalionai partizanų apsupti tuojau pasidavė. Bet, apskritai paėmus, pasiduoti raudonarmiečiai vengė. Jie savo politrukų buvo įbauginti, kad belaisviams liežuviai būsią nupjaustomi. Jų padėtis buvo desperatiška. Kapinėse jie net tarp savęs susišaudė, nes vieni norėjo pasiduoti, kiti tam priešinosi. Įvyko tikros skerdynės. Mongolai kareiviai atkakliausiai kovojo, nes jiems buvo verčiau mirti, negu kapituliuoti. Susirėmimuose su lietuviais raudonarmiečių šaudymas buvo labai netaiklus.
Naktį iš birželio 23 į birželio 24 LAF pavyko išvaryti raudonosios armijos likučius ir užimti Kauno komunistų lizdus. Kautynių metu su komunistais ir raudonarmiečiais Kaune krito 200 lietuvių partizanų. Dar 150 sužeistų partizanų gulėjo Kauno ligoninėse.
Birželio 24 d. 6 val. vak. Kaunas jau buvo visiškai LAF rankose. Tris dienas lietuviai aktyvistai vieni, be jokios vokiečių pagalbos, kovojo su rusais dėl Kauno. Kaune veikė 36 atskiros partizanų grupės. Birželio 24 d. partizanai pradėjo vykdyti valymo operacijas prieš paskutinius komunistų rezistencijos lizdus. Birželio 25-26 d. LAF išvalė komunistų partizanus Kauno priemiesčiuose ir apylinkių miškuose. Bolševikų partizanai birželio 26-27 naktį Vilijampolėje klastingai išžudė apie 20 vaikų. Bet sukilėliai žudikus išnaikino.
Iš Kauno fabrikų bolševikams nepavyko išgabenti mašinų. Iš maisto fabrikų bolševikai bandė išvežti konservų atsargas, bet ginkluoti darbininkai tą turtą taip pat apgynė.
Šančių kautynės
Sukilėliams pradžioje itin trūko buv. karininkų kautynių vadovybei. Silpniausia LAF buvo Šančiuose. Ten sukilo daug darbininkų ir jaunuolių (jų tarpe nemaža keturiolikmečių), bet ten pradžioje nebuvo nė vieno karininko. Kautynių pradžioje krito daug jaunų ir drąsių jaunuolių.
Tuo metu, kai Metalo įmonėje sukilėliai, sulaukę karininko V. M., jau tvirtai ir organizuotai veikė, buvo patirta, jog stambūs raudonosios armijos daliniai spaudė partizanus prie Nemuno ir grėsė persikelti. Iki tol partizanai ten kranto gatvėse gynėsi tik šautuvų ugnimi; tuo tarpu nuo Napoleono kalno ir kitų vietų pylėsi rusų kulkosvydžių šovinių kruša. Laimei, pakrantės partizanai iš Metalo fabriko gavo porą kulkosvydžių, keletą minosvydžių, atvyko kar. V. M. Gynyba sustiprėjo. Raudonarmiečiai bandė keltis ir keltu ir motorlaiviu ir valtimis vis nesėkmingai. Kai kurie persiyrę pasiekė beveik kulkosvydžių lizdus, bandė apmėtyti granatomis, bet čia jie krito nuo partizanų šūvių. Su vis didėjančia įtampa pakrantės partizanai kovojo nuo pirmadienio priešpiečių ligi ankstyvo trečiadienio ryto. kada raudonarmiečiai, nebetekę vilčių prasiveržti, atsitraukė ir išsisklaidė po Jėsios pakrantes.
Šančių kautynes vertinant, tenka pabrėžti, kad LAF Šančių sukilėlių daliniai birželio 23-25 d. istengė atlaikyti trijų raudonosios armijos divizijų pastangas persikelti kautynėmis per Nemuną ir užimti Šančius. Ir šiose Šančių Kranto gatvių kautynėse krito per 100 jaunuolių; raudonosios armijos aukos sunkiai apskaičiuojamos, nes jie žuvo keldamiesi ir dar daugiau nuskendo Nemune.
Laikinosios vyriausybės sudarymas
Tuo pačiu laikų, kai Laikinosios vyriausybės sudarymas jau buvo paskelbtas per radiją, Juozas Ambrazevičius, Jonas Grinius, Zenonas Ivinskis ir a. a. Jonas Virbickas, Aušros gatvėje suredagavo naujojo oficiozo “I Laisvę” pirmą numerį, atsišaukimus. Pirmasis numeris buvo išdalintas Kaune birželio 24 d. Jame buvo rašoma:
Atstatoma laisva Lietuva. Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisva nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. *
“Į Laisvę” pirmasis numeris toliau aiškino, kad;
Laikinoji vyriausybė jau sudaryta, kuri pasiima vadovauti valstybei. Grobuoniški įsibrovėliai, bėgdami iš krašto, apiplėšia turtą, naikina įstaigas ir išžudo piliečius. . . Valstybės tarnautojai, ūkininkai ir darbininkai prašomi apsaugoti tautinį ir privatų, turtą, suorganizuoti nuosavybės apsaugą, neklausyti bolševikų mobilizacijos atsišaukimų.
*Europos organizavimo naujais pagrindais tyčiomis liko neaiški sąvoka. Iškart atrodė, jog sutampanti su nacių nauja santvarka. Tačiau daugumas lietuvių aktyvistų tą naują pagrindą suvokė — demokratinę Europą ateityje.
Birželio 24 d. rytą Laikinosios vyriausybės nariai susirinko pirmojo posėdžio, Donelaičio gatvėje, Žaibo spaustuvėje, ir skubiai periminėjo įstaigas į lietuvių administracijos rankas. Prie kiekvieno valdinio pastato stovėjo sukilėlių sargybiniai. Suimti komunistai, raudonarmiečiai ir nuginkluoti raudonieji partizanai buvo nugabenti į Kauno kalėjimus. Įvairios Laikinosios vyriausybės įstaigos per radiją skelbė savo įsakymus: perimti be globos turtą, vykdyti denacionalizaciją, vykdyti lauko darbus, užsėti neapdirbtus laukus linais ir kitomis kultūromis ir t.t. Per radiją perskaitytas ir arkivyskupo Skvirecko atsišaukimas.
Sukilimas visoje Lietuvoje
Sukilimas greit išsiplėtė visoje Lietuvoje. LAF sėkmingai perėmė ne tik Kauno, bet ir Vilniaus, Šiaulių ir Panevėžio administraciją. Visame krašte— miesteliuose ir kaimuose lietuviai griebėsi ginklo ir puldinėjo pavienius rusus kareivius arba mažus jų būrelius. Sukiliminė dvasia buvo tokia aistringa, jog net neginkluotos grupės neapgalvotai puldinėjo bėgančius rusus karius.
Birželio 23 d. Druskininkuose, kai raudonarmiečiai krovė į lagaminus išplėštą turtą, aktyvūs lietuviai jau organizavo miliciją ir partizanus. Nors raudonųjų vadai ir spėjo iš Druskininkų pabėgti, bet visai netoli, nes Pariešėje jiems buvo užstotas kelias. Uteną paėmė partizanai ir jų dėka miestas išliko sveikas. Ten pasižymėjo du broliai Straižiai iš Nemeikių kaimo, kurie drąsiai nuginklavo bolševikus. Aukštadvaryje birželio 23 d. 11 val. ryto pasirodė tautinė vėliava. Partizanai ginkluoti tik 4 revolveriais nuginklavo komunistus. Prienuose partizanai pradėjo organizuotis tik antrą karo dieną ir liepos pradžioje jie išvalė miškus nuo besislepiančių bolševikų. Subačiuje būrys lietuvių kareivių, kuriuos politrukai varė į frontą, juos iššaudė ir prisidėjo prie partizanų. Panašių atsitikimų įvyko daug kur. Apskritai raudonarmiečiams ir vietos komunistams pradedant evakuoti apylinkę, drąsesni jaunuoliai susiburdavo, įsigydavo vieną kitą ginklą ir puldinėdavo rusų ariergardus. Dažnai tie sukilėliai spėjo išgelbėti kaimus ir miestelius nuo bėgančių rusų keršto.
Birželio 22 d. 10 val., po pirmųjų vokiečių bombardavimų, bolševikai pradėjo planuoti Šiaulių evakuaciją. Sekančią diena jau buvo didelis bolševikų sumišimas. Komunistai partiečiai pradėjo deginti dokumentus. Prie kompartijos namų buvo kasami grioviai ir ten verčiami dokumentai įr deginami. Birželio 25 d. iš pat ryto per miestą masiškai bėgo raudonoji armija. Įsakyta gyventojams sunešti radijo aparatus, bet mažai kas paklausė. Birželio 26 d. vokiečių aviacija persekiojo rusus, kurie metė ginklus, drabužius ir bėgo. Tą pačią dieną, apie 6 val. vak., pasigirdo šautuvų ir kulkosvydžių ugnis — tai pirmieji vietos partizanų žygiai. Prieš saulėleidį apie stotį pasirodė pirmos vokiečių voros, kurios nustebo pamačiusios, jog Šiauliai lietuvių partizanų rankose.
Sukilimo apimtis
Pagal prof. Kazį Pakštą, sukilime prieš komunistus dalyvavo 35,000 organizuotų ir ginkluotų partizanų ir 90,000 neorganizuotų sukilėlių. Be to, dar 6,000 lietuvių kareivių, kurie buvo įjungti į raudonąją armiją, išsivadavo ir prisidėjo prie sukilėlių. Viso būta 131,000 lietuvių, sukilusių prieš sovietus 1941 metais.2
2K. Pelėkis spėliojo, jog buvo 125,000 sukilėlių. Generolas St. Raštikis ir prof. Juozas Brazaitis teikia konservatyvesnį skaičių: 90,-100,000 sukilėlių.
Sukilėliai nebuvo tinkamai organizuoti ir neturėjo ginklų. Pradžioje nė kulkosvydžio neturėjo; visa įsigijo drąsa, nelygiose kautynėse. Sukilėlių didžiausia jėga buvo jų pasiryžimas išvaryti rusus iš tėvynės. Tų laikų sentimentus gražiai išreiškė vienas publicistas Santarvės 1956 m. gegužės mėn. numery:
Už ką sukilome? Už lietuvių tautos išlaisvinimą, už nepriklausomos valstybės atstatymą, už tai, kad okupantas būtų pašalintas, kad nesikartotų trėmimai, kad lietuvis būtų šeimininkas savame krašte.
Lietuvių sukilimas visiškai demoralizavo iš Lietuvos bėgančią raudonąją armiją ir okupacinio režimo pareigūnus. Kruvinos kautynės užvirė Vilniuje, Varėnoje ir Ašmenoje. Rusai bėgo pro kaimus įsėdę į sunkvežimius ar vežimus. Pakeliui lietuviai partizanai juos apšaudė iš paskos. Sužeisti rusai kariai buvo nugabenti į pirmosios pagalbos punktus. Nuginkluoti raudonarmiečiai arba buvo nuvaryti į laikines dabokles, arba dažniau — paleisti. Didelis skaičius žydų traukėsi drauge su sovietų pareigūnais.
Visoje Lietuvoje, per dvi dienas, kai kur tris ar penkias dienas, bolševikų jėgos buvo demoralizuotos, pakrikdytos ir priverstos bėgti. Silpnai apsiginklavusių sukilėlių heroizmas imponavo neutraliųjų šalių korespondentams, kurie lydėjo vokiečių kariuomenę į Lietuvą. Bet sukilimo nuostoliai buvo tragiški: lietuvių pusėje 4083 užmušti ir 8000 sužeistų. Du tūkstančiai partizanų žuvo kovoje, bėgą raudonarmiečiai išžudė dar 1500. Puolą vokiečiai išskerdė kelis šimtus; jie vėliau pasiteisino: girdi, “per klaidą” įvyko skerdynės. Keturi tūkstančiai užmuštų per kelias dienas buvo baisus skaičius mažai Lietuvai. Nepriklausomybės trijų metų kovų nuostoliai siekė 2,000. Kitaip sakant, 1941 m. birželio 22-27 d. savaitės metu, lietuviai nustojo dvigubai tiek vyrų, kiek krito per 1918-1923 metų kovas. Šie nuostoliai — 12,000 arba maždaug 10 procentų sukilimo dalyvių — įrodo prieš sovietų režimą lietuvių nusiteikimo intensyvumą.
Kokius nuostolius turėjo rusai kovoje su lietuviais sukilėliais? Tikrų duomenų neturime ir gal niekuomet neturėsime. Tačiau, turint omeny sukilimo staigumą, galima apytiksliai skaičiuoti, jog raudonoji armija nukentėjo dvigubai ar trigubai daugiau, negu lietuviai.
Vokiečių kariuomenė įžygiavo į Kauną tik birželio 25 d. Taip pat lietuviai partizanai ir sukilę kareiviai išlaisvino Vilnių prieš vokiečių atvykimą birželio 24 d. rytą.
NIEKO NEBŪTŲ pragaištingesnio, kaip apsiprasti su laisvės netekimu, nes tai būtų lygu patiems prisiimti vergiją savo ateitimi.
Juozas Girnius
Lietuvių kareivių sukilimas
Kokį vaidmenį atliko Lietuvos kariuomenės kariai, kurie buvo oficialiai įjungti į raudonąją armiją 1940 m. rugsėjo 30 d.?
Pirmą ir antrą karo dieną politrukai maitino karius labai optimistinėmis informacijomis. Esą raudonoji armija beveik visur peržengė Vokietijos sieną, esą jau užimta visa Suomija, Klaipėda, Varšuva, jau esama netoli Karaliaučiaus, pusė Berlyno jau esą subombarduota. Ir labai charakteringa, kad visi lietuviai tokiom informacijom netikėjo, o tuo tarpu daugelis rusų manė, kad tai teisybė. Lietuvių 29-tojo teritorinio šaulių korpo karius užklupo karas poligonuose. Rusai labai nervinosi, tuo tarpu lietuviai buvo ramūs ir slaptai džiaugėsi, nes jautė, kad ateina iš bolševikų jungo išsilaisvinimas.
Buvusio Lietuvių teritorinio 29-to korpo dvi divizijos, 179 ir 184, ir Vilniaus pėstininkų karo mokykla, su ginklais, bet beveik be šaudmenų, rusų buvo išskirstytos dviejuose, vienas nuo kito toli esančiuose poligonuose — Švenčionėliuose ir Varėnoje. Lietuvių karių padėtis buvo ypatingai sunki: netekę visų savo vyresniųjų karininkų ir beveik visų geresnių savo vadų, sumaišyti su rusais, apsupti rusų vadų ir politrukų, neturį jokių ryšių su lietuviais kariais kituose pulkuose, jie tačiau nenusiminė, nenuleido rankų. Vienur karininkų, kitur puskarininkių vadovaujami, jie pradėjo organizuoti pasipriešinimą bolševikams.
Lietuviai kariai pradžioje buvo be šovinių, nes šoviniais buvo apginkluoti tik rusams ištikimieji kareiviai — rusai, komjaunuoliai ir kiti svetimieji. Vėliau, kaikur ir lietuviai gavo po 15 šovinių, kitur patys savarankiškai jų įsigijo. Pasipriešinimas įvyko be jokio ypatingo plano, spontaniškai. Komisarai ir rusų vadai vienur buvo nuginkluoti, kitur nukauti. Vienur lietuviai kareiviai kovojo vieni, kitur kartu su savo karininkais, vieniems pasisekė gana lengvai ir sėkmingai nuo bolševikų atsipalaiduoti ir pabėgti, kitur teko su rusais kautis arba vieniems, arba susidėjus su lietuviais partizanais. Atskiriems būriams, kol visai atsipalaidavo nuo rusų ir prasimušė iki savųjų, teko padaryti gan didelius žygius per nažinomas vietoves, miškus ir pelkes, naktimis, neturint jokių žemėlapių.
Varėnos poligone buvusioje 184-oje divizijoje beveik visiem lietuviam pasisekė išsigelbėti, tuo tarpu Švenčionėlių - Pabradės poligone buvusios 179-tos divizijos lietuviams teko turėti sunkesnių išgyvenimų, ir nemažam skaičiui Vilniaus karo mokyklos lietuvių buvo lemta būti bolševikų nuvarytiems toliau į rytus. Per vėlesnes kautynes dalis tų lietuvių pateko į vokiečių nelaisvę. Likusiųjų likimas nežinomas.
Tokiu būdu iš 7,000 - 8,000 lietuvių karių, buvusių 29-tame korpe karo pradžioj, pirmomis karo dienomis Lietuvoje nuo bolševikų atsipalaidavo ir susirinko savo senose dalyse per 5,000 kareivių ir per 500 karininkų. Be to, keli šimtai iš karto išsiskirstė tiesiog į namus. Kovų metu, besilaisvinant iš bolševikų, žuvo arba buvo nužudyta nemaža lietuvių karių (Kario redakcijos sužymėtos 120 pavardės 1942 m. vasario 8 d. numery).
Partizanai vieni apgynė Kauną ir kartu su lietuviais kariais Vilnių. Vilniuje, Kaune ir kitur jie apgynė nuo bolševikų sandėlius, radijo stotis, tiltus ir kitus pastatus bei turtą. Jie apgynė daugelio lietuvių gyvybes. Vilniuje, ypatingai Antakalny, Pabradėje, Varėnoje, Kaune, Šančiuose, Aleksote, Aukštojoje Panemunėje, prie Kauno radijo stoties ir daug kur įvyko smarkūs karių ir partizanų susikirtimai su bolševikais. Ir visur lietuviai nugalėjo.
Vokiečių atvykimas į Kauną
Penki vokiečių kariuomenės žvalgai, leitenantas ir 4 kareiviai, pirmieji įžygiavo į Kauną. Jie rado miestą lietuvių rankose. Leitenantas susirišo su vietiniais LAF vyrais, kurie tuojau painformavo LAF štabą. LAF štabas pasiuntė automobilį ir liepė tą leitenantą atvežti į Kauno radiofoną. Jis buvo pristatytas kaip pirmasis vokietis, pasiekęs laisvąjį Kauną, paprašytas tarti žodį. Deja, jis prabilo: “Aš Kauną užėmiau!”. Tai buvo pirmieji vokiečių kalba vokiečio pasakyti žodžiai per Lietuvos laisvąjį radiją.
Birželio 24 d. popiety vokiečių pionieriai pradėjo statyti pontoninį tiltą per Nemuną ties Kaunu. Vokiečių kariuomenė įžygiavo į miestą be jokio trukdymo ir pasipriešinimo (frie-densmaessig). Vokiečių kariuomenės vadas Friedrich Wilhelm von Kuechler, be jokių kautynių įžygiavęs į Kauną, už šį drąsų žygį buvo apdovanotas aukščiausiu kariniu ordinu — das Ritterkreuz zu eisernem Kreuze.
Gyd. Bronius Stasiukaitis, eidamas LAF spaudos propagandos vedėjo pareigas, suorganizavo moksleivių ir studentų būrelius paruošti sutikimą atžygiuojančiai vokiečių kariuomenei. Tikslas buvo pasitikti vokiečių kariuomenę, kaip ypatingus draugus, su kuriais bus galima užgniaužti raudonąjį terorą. LAF apie tai painformavo tą leitenantą ir gavo iš jo atsakymą, kad nebūtų jokių sutikimų, gėlių ir ovacijų gatvėse, atseit vokiečių kariui tas sentimentas nereikalingas. Vėliau jis dar įsakė, kad visai nieko gatvėse nebūtų ir languose nepasirodytų.
Vokiečių kariuomenė tuojau užėmė Kauno paštą birželio 25 d., nors kiti valdiniai pastatai pasiliko Laikinosios vyriausybės rankose.
Kai vokiečiai įžygiavo į Vilnių birželio 24 d., juos pasitiko minios su gėlėmis ir ovacijomis. LAF iniciatyva buvo sudarytas Vilniaus komitetas, su prof. Stasiu Žakevičium priešaky, tvarkyti civilinius reikalus ir palaikyti ryšius su Vilniaus vokiečių komendantūra. Pirmą dieną Vilniaus komitetas paskyrė laikinus valdininkus perimti ir pertvarkyti įvairias miesto įstaigas.
Su prūsišku preciziškumu vokiečių okupaciniai daliniai išsidėstė po visą Lietuvą. Nuo rusų atsipalaidavę lietuviai kareiviai troško tarnauti lietuvių kariuomenėje. Šį karių norą vokiečiai pradėjo išnaudoti savo tikslams. Pirmiausia jie pradėjo grasinti, kad visus karius jie laikysią karo belaisviais ir jie būsią laikomi kartu su rusais belaisviais, kuriuos vokiečiai tuo laiku labai žiauriai marino badu ir naikino kitomis priemonėmis. Keli šimtai lietuvių jau buvo uždaryti bendrose karo belaisvių stovyklose su rusais. Įvykiai ritosi toliau. Lietuviai partizanai vokiečių greit buvo nuginkluoti, o kai kur net sušaudyti (Alytuje, Zapyšky, Kulautuvoje ir kt.). Iki savaitės galo, t. y. birželio 27 d., bolševikai buvo išvaryti iš Lietuvos teritorijos.
Lietuvos sukilimo pasekmės
Žinios apie lietuvių tautos sukilimą pasiekė Latviją, kur Rygos patriotinis jaunimas, kartu su karininkais ir kareiviais, kurie rusų okupacijos metu buvo pasislėpę, sukilo, pulkininkui Jeskei vadovaujant. Rygos sukilėliai užėmė daugelį valdinių pastatų ir radijo stotis. Taipgi Aizsargai (šaulių sąjunga) pradėjo sukilimą provincijoje. 1941 m. birželio 28 d. Stockholmo radijas pagavo transliacijas, jog sovietinė santvarka nuversta, ir Latvija paskelbta vėl laisva ir nepriklausoma. Birželio 29 d. raudonoji armija, bėgdama iš Lietuvos per Dauguvą, užklupo Rygą, nugalėjo ir sušaudė sukilimo dalyvius. Sovietai net perskaitė šimtų nužudytų latvių patriotų pavardes per Rygos radiją. Nelaimė latviams, kad jų staigus sukilimas nepavyko taip, kaip lietuvių.
Lietuvių sukilimas skelbė visam pasauliui lietuvio pasitikėjimą savo jėgomis, nepalūžusią pasipriešinimo valią ir ryžtą numesti okupanto jungą ir atsikovoti tautinę laisvę ir valstybinę nepriklausomybę. Sukilimas ne tik atidengė sovietinės propagandos kartojamą melą apie tariamai savanorišką Lietuvos atsisakymą savo laisvės, ne tik garantavo, nors ir tik laikinį, valstybės suverenumo vykdymą, bet taip pat parašė testamentą ateičiai, kad negali būti tokios tarptautinės padėties, kurioje tautai jau nieko kita nebeliktų, tik beviltiška rezignacija. Konkrečiai, sukilimas apsaugojo Vilnių ir Kauną nuo karo siaubo, išgelbėjo daug gyvybių nuo sovietų genocido, išlaisvino politinius kalinius, leido lietuviams perimti valstybinę administraciją ir pademonstravo visam pasauliui tautos nusistatymą būti laisva ir nepriklausoma.
Žinių apie Lietuvos sukilimą paskleidimas
Kauno radiofono transliacijų dėka, neutraliųjų šalių korespondentų buvimui su Wehrmachtu Lietuvoje ir Berlyno LAF pastangoms, neutralių ir Vakarų Europos šalių spauda paskelbė žinias apie lietuvių sukilimą ir Laikinosios vyriausybės sudarymą. Dr. Pr. Ancevičius, akredituotas korespondentas Berlyne, išpopuliarino šiuos Lietuvos įvykius švedų, šveicarų ir amerikiečių kolegų tarpe. Dr. Albertas Gerutis, buvęs Lietuvos pasiuntinybės prie Tautų Sąjungos sekretorius, siuntinėjo panašias žinias apie Lietuvos padėtį Lietuvos pasiuntinybei ir konsulatams A-merikoje. Pulk. K. Škirpa, kuris turėjo asmeniškus ryšius su šveicarų, ispanų, suomių ir švedų kariniais atstovais Berlyne, galėjo siųsti pusiau oficialius memorandumus Lietuvos reikalu tų atstovų vyriausybėms. Suomių karinis atašė ir švedų pulk. Danfeldas net rizikavo savo pozicijas, siųsdami plk. K. Škirpos raportus Lietuvos diplomatams užsieny savo oficialiose telegramose. Nors vokiečiai bendrai respektuodavo diplomatinių telegramų neliečiamybę, bet šioji melodramatiška taktika (t. y. lietuvių pranešimų paslėpimas oficialiose telegramose) buvo rizikinga K. Škirpos neutraliems kolegoms. Rapolas Skipitis, žymus Berlyno LAF narys, pranešė Amerikos lietuviams, kad lietuvių sukilimas ir vokiečių - rusų karas paliko miestus ir kaimus griuvėsiuose.
Pirma žinia apie sukilimą New York Times pasirodė birželio 23 d. A. P. telegrama iš Berlyno, pažymėta birželio 22 d., buvo sekančios informacijos: “Sekmadienį, birželio 22 d., vokiečiai užėmė Kalvary (Kalvariją) ir Stoyanov (?) maždaug 150 mylių Lietuvos viduje. Kiti daliniai žygiuoja Gardino link”. Tas pats straipsnis talpino U. P. žinią iš Stockholmo: “Šiandien 50 aistringų lietuvių (Berlyne) iškėlė savo šalies vėliavą buvusios Lietuvos pasiuntinybės kieme ir pastatė garbės sargybą. Jie buvę pašalinti iš pasiuntinybės rugsėjo mėn., kada Rusija užgrobė Lietuvą”.
1941 m. birželio 24 d. New York Times numery buvo žinutė iš Helsinkio, pažymėta birželio 23 d., kuri pranešė, esą, Karaliaučiaus vokiečių radijas raginęs Pabaltijo valstybes sukilti. UP pranešimas iš Stockholmo, tą pačią dieną, pranešė apie transliaciją iš Kauno, kad Kauno radijas įsakęs nuimti raudonąją vėliavą nuo valdinių pastatų ir iškelti lietuvių trispalvę. Škirpa paskelbtas ministeriu pirmininku”. Naujoji vyriausybė ragino žmones sukilti ir padėti vokiečių kariuomenei išlaisvinti Lietuvą nuo bolševikų okupantų ir įspėjo juos draugiškai priimti vokiečius”.
Birželio 24 d. A.P. iš Stockholmo pranešė naujieną, kad sukilėlių transliacija buvo girdėta 10:25 val. ryto, skelbianti Lietuvą “laisvu ir nepriklausomu kraštu”. Žinios iš Berlyno Stockholmo laikraščiui Afton Bladet patvirtino, jog sukilimas apimąs visas tris Pabaltijo valstybes, jog 150,000 sukilėlių veikią Pabaltijyje ir sudarą sunkumų rusams išsiplėtusiu sabotažu, bet vokiečių pareigūnai dedasi nieko nežiną.
Tiesioginės reakcijos į sukilimą
Anot Tribune de Geneve, vokiečių karininkai pripažino, jog lietuviai kovojo drąsiau už suomius,* tačiau vokiečių radijas ir spauda gavo įsakymus neskleisti informacijų apie lietuvių didvyriškumą ir Lietuvos nepriklausomybės skelbimą. Šis piktas nacių sąmokslas prieš lietuvius iš dalies pavyko, nes okupuotos Europos spauda nutylėjo lietuvių sukilimą.
*“Jeigu vokiečiai taip greit galėjo pralaužti rusų frontą šiaurėje, skubiai pasiekti Minską ir Rygą, sunaikinti prie Balstogės didžiules sovietų pajėgas, jie turi būti dėkingi narsiajai mažajai Lietuvai. Lietuviai išlaikė tris svarbiausius tiltus per Nemuną ir Nerį. Tokiu būdu von Reichenau armija, pradėjusi žygį Suvalkuose, galėjo eiti pirmyn Minsko ir Daugavpilio link”. Tribūne de Geneve pacituotas A. Geručio Biuleteny Nr. 81, 1941 m. liepos 18 d. Neue Zuericher Zeitung pranešė birželio 25 d., kad Kaunas lietuvių rankose, kad gen. Pundzevičius vadovaująs sukilusiems lietuvių kariams, ir kad plk. Bobelis paskirtas Kauno komendantu.
Birželio 29 d. New York Time citavo Lietuvos atstovo Vašingtone min. Žadeikio notą, birželio 25 d. įteiktą JAV valstybės departamentui:
The Lithuanian Nation insists on its unalienable right to complete sovereignty and independence and is determined to fiqht for and defend these sacred rights with all means at their disposal no matter who the new invader may be and regardless of administrative qualifications of a new puppet regime most likely to be set up by him.
Tuo metu Lietuvos atstovas Vašingtone Žadeikis įspėjo ir savo tautiečius, gyvenančius užsieny:
Galimas daiktas, kad sovietų ir jų simpatikų propagandos mašina bandys lietuvių sukilimą peikti ir dergti. Gal būt, prikaišios naciškumą. Tačiau kiekvienas kenčiančios Lietuvos draugas skaitys savo pareiga priekaištus atmesti.
Įvyko taip, kaip ministeris įspėjo. Sovietų Sąjungos liaudies komisaras užsienio reikalams Molotovas pats pirmas užsipuolė lietuvių sukilimą. Birželio 23 d. jisai grasino Lietuvos “fašistams” per Maskvos radiją. Per neapdairumą Molotovas pripažino ir išreklamavo sukilimo faktą visam pasauliui. Porą dienų vėliau Molotovo padėjėjas Lozovskis aiškino spaudos konferencijoje, jog, girdi, svetimųjų korespondentai nesupratę radijo pranešimo, jog sukilimas Lietuvoje nenukreiptas prieš sovietus, bet prieš vokiečius.
Tarp lietuvių vakaruose 1941 m. sukilimas iš pradžių sukėlė džiaugsmą. Buvo ir juokingų atgarsių, kaip pavyzdžiui, birželio 30 d. komunistų mitingas Brooklyne. Komunistėlių oficiozo “Laisvės” redaktoriui Antanui Bimbai pasakius, kad Lietuvoje susidaro valdžia iš Škirpos, Raštikio ir kitų, sukėlė nenorom griausmingą plojimą salėje, kuris tęsėsi kelias minutes. Priblokštas Bimba turėjo vargo nuraminti šį mitingą ir išaiškinti, kad čia ne ta valdžia, kuriai reikia ploti.
Kokios buvo eilinių Lietuvos gyventojų reakcijos, ypatingai tų, kurie nesireiškė nei politikoje, nei sukilime? Kaip eilinis žmogus tuomet žiūrėjo į birželio sukilimo įvykius? Galbūt, vaizdžiausias tipiško eilinio lietuvio sentimentų atpasakojimas buvo užrašytas nežinomo lietuvio korespondento, žygiavusio su Wehrmachtu Kaunan. Šis korespondentas užfiksavo sekantį eilinio piliečio monologą:
— Brangus prietėliau, — šluostydamas ašaras, virpančiu balsu, išvargęs, nedrąsiai man kalbėjo artimiausias mano draugas, — ką mes dabar galime kalbėti apie tuos barbarus ir mūsų tautos per metus patirtas kančias. Juk, žiūrėk, mes palikome gyvi ir neišvežti, per ištisus metus nei vienos nakties ramiai nemiegojome . . . Praradom nervus, esame užguiti, paversti mašinomis, gyvuliais, mums išplėšta betkokia teisė, mes apsvaiginti, duokite mums atsikvėpti, tada mes būsime sau žmonės ir galėsime būti objektyvesni . . . Tik, gink Dieve, nekalbėkite mums apie politiką, partijas ir kitus panašius dalykus. Būkime lietuviai ir tik lietuviai.
Pavargę, nustebę, nesudomėję partine politika, bet susijungę patriotiniais ryšiais su visais tautiečiais — štai buvo eilinio lietuvio požiūriai 1941 m. birželio mėnesio pabaigoje. Tačiau lietuviai negavo atsikvėpimo valandėlės. Dabar prieš akis stovėjo didelis darbas, kadangi nauja — rudųjų nacių — okupacija buvo beprasidedanti Lietuvoje.
NEREIKIA jokių sukaktinių datų priminti, kad tautai išplėšta laisvė. Tai kasdien primena mūsų pačių likiminė dalia. Išplėšiant laisvę tautai, ji išplėšiama ir visiems jos nariams. Kaip tik tokioje nelemtyje akivaizdžiai prasiregi, kad tauta nėra tik anapus mūsų kažkur pakibusi abstrakcija, o visus mus gaubianti ir nešanti tikrovė. Tik laisvoje tautoje ir mes patys galime būti tikrai laisvi.
Juozas Girnius
