Ar momento reikalai atskirai nuo principų reikalavimų?
LAISVŲJŲ LIETUVIŲ
Tokiai kultūrinei - pasaulėžiūrinei organizacijai, kokia yra Ateities Federacija, suderinti principų reikalavimus su momento reikalais yra pirmosios svarbos uždavinys. Todėl nieko nuostabaus, kad prie jo dažnai sustojama, o pastarajame ateitininkų sendraugių suvažiavime (lapkričio 25-29 d. Clevelande) tam reikalui buvo paskirta prof. dr. A. Sužiedėlio paskaita “Laiko dvasios iššūkis”.
Kaip paskaitos vardas liudija, jos autorius specialiau akcentavo laiko reikalavimus. Jis paskaitą baigė kvietimu išeiti iš miesčioniško, uždaro pasitenkinimo savimi ir daugiau angažuotis: "Laiko dvasiai atsiliepti — sakė dr. A. S. — reikia ne programos, o užsiangažavimo, tvirto ir teigiamo sprendimo elgtis — lygiai pačiai organizacijai ir kiekvienam atskirai — su didesne drąsa, mažiau atsargumo, stipresniu pasitikėjimu kitu žmogum, žymiai didesniu atvirumu, mažiau taisyklių, ir didesniu "taip”.
Kad ateitininkai, neišskiriant nė ateitininkų sendraugių, turi būti veiklūs, drąsūs, atviri, pozityvūs, dėl to netenka abejoti. Tačiau galima klausti, ar to užtenka ateitininkams atsiliepti į laiko reikalus. To gal užtektų, jei ateitininkuose sendraugiuose tesimatytų neveiklumas ir neigiama opozicija (kultyvuotas negatyvizmas), kuriuos kritikuoja dr. A. Sužiedėlis, ir jei ateitininkų organizacija neturėtų pusės šimto metų praeities, kuri narius įpareigoja.
Antra vertus, abejonių kelia raginimas pasekti reiškinius, kuriuose prelegentas mato laiko dvasią, būtent, “veiksmo, ne minties pirmenybę, ribų bandymą, akylų laiko pajautimą, atvirumą, autoriteto mažėjimą”. Jeigu čia tebūtų pagrindiniai momento reikalai arba laiko iššūkiai, ar verta būtų ateitininkams sukti dėl jų galvas, nes jie ateitininkų principų beveik nepaliečia? Ir pats dr. A. Sužiedėlis išsitaria: "Laiko dvasios savybės taigi yra formos, stiliaus, būdo reikalas, ne esmės”.
Jeigu prelegentas vis dėlto rado reikalo apie tas stiliaus savybes plačiau kalbėti ir skatinti ateitininkus prie jų derintis, reiškia, kad tai nebuvo kvietimas į estetines pratybas. Atrodo, kad eilė reiškinių, kuriuos dr. A. Sužiedėlis laiko būdingais laiko dvasiai, iš tikrųjų atskleidžia sumasėjusios visuomenės ypatybes, kurioms ateitininkai negali likti abejingi. Argi minima veiksmo pirmenybė prieš mintį nėra ypatybė, matoma minioj, ypač jaunoj minioj ? Ši nepakenčia pasyvumo, ypač kitų neveiklumo, nes tik judesys - veiksmas jai gali suteikti naujumo ir pramogos. Tokia minia atvira, bet atvira taip kaip aikštė, tik ne vertybėms, kurioms atsiveria asmuo, bet visokioms neujenybėms - įdomybėms, nors jos būtų ir neprotingos. Tai snobinis atvirumas pramogai, atvirumas pasyvumu vengimu įsipareigoti, užsiangažuoti idėjoms ir vertybėms. Kad mūsų laikų visuomenė nebrangina autoritetų, kaip sako dr. A. Sužiedėlis, tai taip pat tiesa. Bet slaptai ji ilgisi autoritetų, jiems paklusdama nejučiomis. Kitaip komunizmo, fašizmo, laisvamanybės ir pramogų autoritetai nebūtų dienos dievaičiai minioms.
Taigi dauguma tų reiškinių, kuriuos dr. A. Sužiedėlis vadina laiko dvasia, bet nelaiko jokiomis vertybėmis, atskleidžia mums technikinio amžiaus sumasėjusią visuomenę, šitokioj visuomenėj, čia vienur viena, kitur kita forma klesti nacionalizmo, rasizmo, marksizmo, ateizmo, skepticizmo, indiferentizmo, nihilizmo ir kitokie šūkiai bei su jais susijusios negerovės. Ateitininkams tai nėra nežinomi reiškiniai, nes prieš 55 metus jų organizacija yra įsikūrusi kovoti su šitomis negerovėmis lietuvių tautoj. Jų atžvilgiu ateitininkai buvo ir pasiliks kovos organizacija, opozicijoj minėtoms klaidoms, nors laiko nuotaikos gundytų atskirus ateitininkus pasisakyti kitaip, sakysim, už vieną ar antrą “izmą”. Kai kas tuo susigundo ir nebežino, kuo ateitininkai skiriasi nuo kitų. Ateitininkai taip pat niekada neturėtų tapti masės organizacija, nes tada jie turėtų atsisakyti inteligentiškumo ir gal visuomeniškumo principų.
Sunkiausia ateitininkams veikti svetur dėl to, kad čia diasporoj iš visų pusių yra atakuojamas lietuviškumo principas, kurį išduodami supančios minios konformizmui jie nebebūtų ateitininkai. Kaip ateitininko negalima įsivaizduoti be katalikybės, taip pat jo negalima įsivaizduoti ne lietuvio. Todėl ateitininkai turi pasilikti veiklūs lietuviai ir kitus tokiais ugdyti, nes Lietuvai tol neužges laisvės bei dvasinio atgimimo viltis, kol Vakarų pasauly bus sąmoningų lietuvių krikščionių, besirūpinančių ne vien asmeniniais patogumais. Dėl šitos pareigos, susijusios su visais ateitininkų principais, tenka ne kartą būti opozicijoj aplinkai, pasakyti nekonformistinį ne, tačiau tai nereiškia, kad ateitininkai yra ar turėtų būti neigimo ar prieštaravimo organizacija.
Retai kuris lietuvių visuomeninis junginys tėra toks pozityvus, nes visi ateitininkų principai yra pozityviai įpareigojantieji. Šūkis “Viską atnaujinti Kristuje” nepalieka nieko šalia ir neleidžia į nieką žiūrėti abejingai. 50 metų prieš amerikiečių nutarimą skristi į mėnulį ateitininkai jau buvo įsipareigoję būti atviri pasauliui ir veikti jį pozityviai. Jei šiandien ateitininkuose pastebimi konservatizmo, neveiklumo, siaurumo, baimės angažuotis reiškiniai, tai nereiškia laiko nuotaikų neigimo. Priešingai, tai greičiau reiškia ateitininkų principų ir pareigų nevertinimą arba bėgimą nuo jų į miesčionišką hedonizmą.
Tiesa, kad visiems ateitininkams Vakarų pasauly daug trukdo Lietuvos žemės neturėjimas po kojų. Kad jie nesijaustų veikią tuštumoj, turėdami prieš akis tik tolimą Lietuvos ateitį, jie turi susirasti darbo sričių savo antrojoj tėvynėj. Tų sričių beieškant, pasigirsta tarp ateitininkų balsų, raginančių aktyviau jungtis į kovą už negrų teises, kaip už konkretų socialinį teisingumą. Tai teisinga. Bet savo antrojoj tėvynėj ateitininkai gali rasti vieną antrą sritį, kuri dar arčiau liečia jų pačių kailį. Tai tardamas turiu galvoj kultūrinės autonomijos idėją, pagal kurią visų laipsnių mokyklos katalikams neturėtų kęsti jokios diskriminacijos, palyginus su savivaldybių išlaikomomis mokyklomis. Ši idėja yra susijusi su ateitininkų vadų — prof. St. Šalkauskio ir prof. K. Pakšto — vardais. Kultūrinė autonomija — viena pažangiųjų socialinio teisingumo idėjų. Ateitininkų nešama ji galėtų būti ta platforma, kuri juos padarytų naudingus ir reikalingus kovoj už socialinį teisingumą amerikinėj arba kanadinėj visuomenėj. Tai būtų angažavimasis veiksmui, pirma įsipareigojus idėjai. Be abejo, tai nesiderintų su dr. A. Sužiedėlio aptariama “laiko dvasia”, bet iš tikrųjų tai būtų normalu ir natūralu: asmuo ir organizacija, kuri nori pozityvių rezultatų, pirma turi turėti idėją ir jai įgyvendinti planą, o ne vadovautis tik to momento intuicija.
Sutikdami, kad kultūrinė - visuomeninė organizacija turi žiūrėti laiko reikalų, dar nesakome, kad ji turi vaikytis laiko madų. Tai du skirtingi dalykai. Tikras momento reikalas visada palies kokį nors principą ir pareigą, tuo tarpu mada gali ir nieko nepaliesti. Todėl madų reikalais ir nėra ko labai rūpintis, bet reikia sielotis momento reikalais, kad į juos būtų atsakyta taip, kaip reikalauja principai.
J. Gr.
