LFB simpoziumas
LAISVŲJŲ LIETUVIŲ
• Tema: Amerikos partijų nusistatymai bei vaidmuo užsienių politikoje.
• Laikas ir vieta: 1964 lapkričio 1 d. New Yorke, Apreiškimo parapijos salė.
• Dalyviai: Jz. Brazaitis — Lietuvių Pronto Bičiulių pirmininkas, — simpoziumo vadovas. Temos gvaldytojai: prelatas J. Balkūnas, prezidento Jolinsono bendruomeninių santykių tarybos narys, Centro ir Rytų Europos Kilmės Amerikiečių Federacijos prezidentas, Tautos Fondo pirmininkas, JAV Lietuvių Bendruomenės garbės pirmininkas, Maspetho lietuvių parapijos klebonas; A. Gureckas, Jaunimo organizacijų federacijos pirmininkas, tarptautinės raidos akylus stebėtojas, vyresniosios kartos viltis; dr. J. Kazickas, Yale universiteto ekonominių mokslų daktaras, eksporto - importo bendrovės “Neris” International steigėjas, tarptautinis biznierius, Lietuvių Fronto Bičiulių Vyr. Tarybos narys; dr. B. Nemickas, teisių daktaras, Talkos pirmininkas, Lietuvos Laisvės Komiteto ir Lietuvos Delegacijos Pavergtųjų Tautų Seime narys, Gerojo Patarimo kolegijos profesorius; faktų liudytojas J. Audėnas, buv. žemės ūkio ministras, vienas iš Vliko organizatorių, Lietuvos Laisvės Komiteto ir Lietuvos Delegacijos Pavergtųjų Tautų Seime narys, laikinasis Vliko pirmininkas.
• Klausytojai: per 200 įvairaus amžiaus bei nusistatymo lietuvių.
• V. Maželis, LFB New Yorko sambūrio pirmininkas, pradėdamas simpoziumą, paaiškino, kad simpoziumo reikalą ir temą kelia bendra tarptautinė raida, JAV reikšmė tai raidai ir Lietuvos laisvės kovos strategija bei taktika. Kadangi “nuo Amerikos užsienių politikos pareina daugelio likimas”, todėl yra naudinga ir reikalinga “panagrinėti Amerikos politikos ištakas, kanalus bei kryptis.”
• J. Brazaitis: Temą svarstydami, stengsimės išsilaikyti akademiniame lygyje, nenusileisdami į rinkimų akcijos plotmę. Kiekvieno krašto užsienių politiką galima spėti iš atsakingų jos vairuotojų pareiškimų. Bet tai tik spėjimas. Vertinti ir spręsti galima tik iš veiksmų. Ir objektyvus veiksmų vaizdas susidaro, tik atskirus veiksmus sugretinus ir jų tarpusavio istorinius ryšius išryškinus. Nuoseklu tad mūsų temos svarstymus pradėti Amerikos užsienių politikos istorine peržvalga.
TRYS AR KETURI AMERIKOS POLITIKOS TARPSNIAI?
• Dr. Kazickas: Kai demokratinėje santvarkoje periodiškais rinkimais valstybės likimas atiduodamas rinkikų valiai, natūralu yra rinkikui apsispręsti už tą kandidatą, kuris, rinkiko įsitikinimu, geriausiai atstovaus jo interesams ir geriausiai sugebės vykdyti tuos uždavinius, kurie rinkikui yra arčiausiai širdies. Pvz. kiekvienas lietuvis rinkikas natūraliai linksta savo balsą atiduoti tam kandidatui, kuris, jei bus išrinktas, Amerikos politiką rikiuotų sovietinei ekspansijai sustabdyti ir grąžinti laisvę belaisvėms tautoms. Polinkis labai suprantamas ir nepriešingas Amerikos interesams. Tačiau silpnoji jo vieta yra jo partikuliariškumas. O partikuliariniai interesai visada subordinuojami bendriesiems valstybės interesams. Todėl teisingas Lietuvos interesas Amerikos politikoje ras deramo atgarsio, kai mes sugebėsime jj Amerikai pristatyti kaip jos pačios interesą., šiuo atžvilgiu mums ir yra, sakyčiau, net būtina arčiau pažinti Amerikos politikos istorinį vyksmą ir atskirų veiksmų savitarpinius sąryšius.
Patys amerikiečiai JAV politikos raidoje įžiūri tris tarpsnius. Pirmasis — nuo JAV nepriklausomybės iki XIX amžiaus pabaigos. Tai pačių JAV susikonsolidavimo tarpsnis su Monroe doktrina (1823), su karais su Meksika (1845) ir su Ispanija (1893). Antrasis tarpsnis — XX amžiaus pirmoji pusė. Amerika kaip Europos jėgų pusiausvyros saugotoja. Savo intervencijomis į pirmąjį ir į antrąjį pasaulinį karą nulėmė dominuoti pakilusios Vokietijos sutriuškinimą. Trečiasis tarpsnis turėjo būti pax americana tarpsnis. Antrojo pasaulinio karo bendrininkai Rooseveltas, Churchillis ir Stalinas sutarė pasidalyti pasaulį įtakų zonomis. Pax americana vykdyti įsteigė Jungtinių Tautų organizaciją su penkių didžiųjų galybių veto teise, žinoma, Roosevelto puoselėta pax americana pasirodė labai trapi, nes Kremlius lygiagrečiai planavo ir vykdė savo pax sovietica. Po Roosevelto prezidento pareigas perėmęs, Trumanas tarptautinę raidą rado radikaliai kitokią, nei ją buvo jo pirmatakas vaizdavęsis. Karo bendrininkai staiga tapo tarp savęs konkurentais ir atvirais priešais. Amerika staiga atsidūrė prieš dilemą, ar Aziją ir Europą aukoti sovietinei ekspansijai, ar jai pasipriešinti. Amerika pasirinko antrą išeitį — pasipriešinti. Ir vietoj Roosevelto puoselėtos pax americana trečiojo tarpsnio JAV politika faktiškai išsivystė kaip “containment”, tariant, kaip sovietinės ekspansijos sulaikymo politika su Marshallo planu, su NATO, su Trumano doktrina, Korėjos karu ir t.t. Amerikiečiai šį JAV politikos tarpsnį apibūdina kaip Amerikos nuolatinio diplomatinio bei karinio įsipareigojimo laisvajam pasauliui nuo sovietinės ir komunistinės ekspansijos ginti tarpsnį, kuris tebetrunkąs ir po šiai dienai. (Plg. Kolumbijos universiteto prezidento Grayson Kirk straipsnį “World Perspectives, 1964” "Foreign Affairs” žurnale, 1964 spalio nr.) Atrodo betgi, kad JAV politikos trečiasis tarpsnis bus pasibaigęs su a.a. John Foster Dulles pasitraukimu iš valstybės sekretoriaus posto. “Containment” politikos sampratą, metodus ir taktiką Dulles paryškino ir papildė naujais elementais, šalia buvusių grynai defenzyvinių — ofenzyviniais. Į “containment” politikos sampratą jis įjungė ofenzyvinius elementus: “liberation by peaceful means” ir neutralumo pikto atžvilgiu nemoralumą; į “containment” politikos metodus jis įtraukė ofenzyvinį masinio atsikeršijimo metodą; o į “containment” politikos taktiką — ofenzyvinę briaunos taktiką (“brinkmanship”). Dulles, atrodo, teisingai buvo įvertinęs atominio pajėgumo vaidmenį savo diplomatinei veiklai ir tą vaidmenį gana sumaniai ir paveikiai vartojo čia kaip didelę lazdą, čia kaip saldainį.
Kaip po antrojo pasaulinio karo staigus lūžis įvyko buvusių karo bendrininkų santykiuose ir vietoj pax amerieana atsirado “containment” politika, panašiai 1957, sovietams pirmiesiems paleidus aplink žemę savo “sputniką”, staigus lūžis įvyko JAV “containment” politikoje. Wa-shingtono kai kurie politiniai sluoksniai ir šiandien yra įsitikinę, kad, jeigu ne Dulles liga ir mirtis, to nebūtų atsitikę. Prezidentas Eisenhoweris 1960 nebūtų vykęs į tą nelaimingą viršūnių susitikimą Paryžiuje; Kubos reikalai nebūtų nuėję tuo keliu, kuriuo nuėjo, žinoma, tai yra tik prielaidos. Faktas tačiau, kad su Dulles pasitraukimu iš Valstybės Departamento pasibaigė JAV politikos trečiasis tarpsnis ir prasidėjo naujas, kurį prezidento Kennedy patarėjas McC-eorge Bundy šiaip yra nusakęs: "Mr. Kennedy’s foreign policy was— policy of honorable settlement of all basic différencies between United States and Soviet Russia; respect of the United States for the reality of the Soviet strength and the insistence that both sides accept and meet their joint responsibility for peace; he insisted not on the innate wickedness of communism but on its evil effects” (Kennedy užsienių politika buvo garbingo susipratimo politika visais pagrindiniais JAV su Sovietų Rusija nesutarimais; politika JAV respekto sovietinės realybės jėgai; politika nusistatymo, kad abi šalys — JAV ir Sovietų Rusija — prisiimtų ir vykdytų bendrų atsakomybę už taikų; Kennedy rūpėjo ne [paties] komunizmo vidinis blogis, o tik jo blogos išdavos”). Aišku, kad čia vietoj “containment” ir “brinkmanship” politikos jau turime taikaus bendradarbiavimo politikų, šio krašto užsienių politikos kai kurie ekspertai bei įtaigotojai aiškina, kad tai vienintelė teisinga politika, nes a) Sovietų Rusija pasirodė patvarus ir gajus politinis ir ūkinis mechanizmas, kurio karinė jėga šiandien jau veik prilygsta JAV karinei jėgai; b) abi, Amerika ir Rusija, yra netekusios atominio monopolio ir jau turime atominį policentrizmų; c) sovietų revoliucinis veržlumas atslūgsta, ir patys komunistai pamažu "buržuazėja” ; d) sovietų užsienių politika apskritai atitinka carinės Rusijos politiką ir todėl, net ir įvykus didesnėms sovietinės santvarkos reformoms, Rusijos užsienių politikos tiksluose netenka laukti didesnių pasikeitimų; e) pasaulyje kylanti nacionalizmo banga taikos išlaikymo reikalų ypač aktualina; f) geležinė uždanga jau nebėra aklina; per kultūrinį bendravimų Vakarų idėjos pasiekia sovietinę visuomenę ir formuoja kritiškų nusiteikimų sovietinių lyderių atžvilgiu; g) 1948 Tito pradėta komunizmo schizma šiandien su Mao yra privedusi prie komunistinio policentrizmo; h) popiežiaus Jono XXIII taikos ir vienybės siekimas religinėj ir bažnytinėj plotmėj, kad ir netiesiogiai, taip pat ta pačia prasme skatino ir JAV politikų. Todėl Kennedy politikai pagrindinės gairės buvo; I) tarptautinės taikos išlaikymas, 2) sutikimas, kad pasaulyje visos esančios sistemos gali būt pakenčiamos; 3) kantrybė vietoj ofenzyvinės briaunos politikos; 4) palaikymas ir stiprinimas tarptautinių organizacijų, 5) principinis pritarimas sovietų pavergtų kraštų išlaisvinimo pastangoms, kiek jos nesikerta su taikos išlaikymu. Kennedy politikų paveldėjo prezidentas Johnsonas. Ar ir kiek ji bus sėkminga, gal būt, mes patys dar galėsime liudyti.
AR ABIEJŲ PARTIJŲ NUSISTATYMAI UŽSIENI KLAUSIMAIS SUTAMPA?
• J. Brazaitis: Turime įvadų, kaip Amerikos politika priėjo iki dabartinės padėties. Toliau svarstydami abiejų partijų nusistatymus tos padėties atžvilgiu, mes apsiribosime keturiais konkrečiais klausimais ir jų atsakymais. Pirmas klausimas — ar abiejų partijų nusistatymai užsienių politikos klausimais sutampa ? O jeigu skiriasi, tai kuriais klausimais? Antras klausimas — koks yra partijų nusistatymas Sovietų Rusijos atžvilgiu ? satelitų atžvilgiu ? sąjungininkų atžvilgių? NATO atžvilgiu? Trečias klausimas — koks yra partijų nusistatymas sovietų pavergtos Europos atžvilgiu ir konkrečiai Lietuvos atžvilgiu? Ir ketvirtas klausimas — kas vienaip ar kitaip kreipia ar nulemia partijų nusistatymus įvairiais užsienių politikos klausimais? Iš eilės diskusijų dalyviams teikiamas pirmas klausimas ir pirmuoju dėl jo pasisako
• Prel. Jonas Balkūnas: Atsakydamas klausimą, ar Amerikos politika abiejų partijų yra tolygi, kaip paprastai čia sakoma “bipartinė”, pirmiausia atsakysiu kaip mažųjų tautybių federacijos pirmininkas, besidarbuojąs toje federacijoje jau aštuonerius metus ir turėjęs patirties ir su respublikonų administracija ir su demokratų. Prisipažinsiu, kad didesnio skirtumo tarp vienos ir antros administracijos politikos mes nejutome. Todėl mano išvada: pavergtųjų Europos tautų atžvilgiu abiejų partijų politika yra tolygi. Bene 1960 teko liudyti Mrs. Kelly pirmininkaujamam pakomisiui Amerikos Balso klausimu. Ta proga, besikalbant su pakomisio nariais, demokratais ir respublikonais, apie Amerikos - Rusijos santykius, man aiškėjo visų jų bendras nusistatymas už Rusijos imperijos nedalumą, prieš Rusijos imperijos skaldymą. Kai jiems aiškinau, kad, jei naikinam Britanijos kolonializmą ir skaldome Britanijos imperiją, tai lygiai tas pats reikia daryti ir su Rusijos kolonializmu, ir Rusijos kolonijoms reikia duoti nepriklausomybė, tai mačiau, kad lyg būčiau kalbėjęs pirmos klasės mokiniams, niekada negirdėtus ir nesuprantamus dalykus. Ten buvę ir demokratų ir respublikonų kongresmanai man aiškiai pasakė, kad nė viena Amerikos administracija, nei demokratų, nei respublikonų, su tomis mano mintimis nesutiktų. Tiesa, paskutinė respublikonų konvencija j savo prezidentinio kandidato rinkimų platformą jau įrašė Rusijos imperijos skaldymo principą. Demokratų konvencija tačiau, kadangi demokratų administracija ir Valstybės Departamento žodis daug lemia, tokio principo neįrašė, nors mano pirmininkaujama federacija veikė abiejose konvencijose ir abiem konvencijom įtaigojo vienodą pasisakymą už Rusijos kolonializmo likvidavimą. Antra vertus, abi partijos satelitų ir Baltijos valstybių atžvilgiu taip pat yra vienodo nusistatymo — moraliai palaikyti pačių pavergtųjų tautų pastangas išsilaisvinti, bet jokiu būdu ne materialiai. Čia geriausias yra Vengrijos sukilimo pavyzdys. Todėl lig šiol iš abiejų partijų esame girdėję daug gražių žodžių, bet neesame sulaukę konkrečių veiksmų. Čia neturiu minty karinio pobūdžio veiksmų, tik politinius ir diplomatinius. Nuo veiksmų sulaiko “bipartinė” politika už didžiąją Rusiją.
Prašant Pabaltijo tautų klausimo iškėlimo Jungtinėse Tautose, naudingiau būtų turėti peticiją, kurią pasirašytų ne koks milijonas Amerikos piliečių, o koks tūkstantis žymiausių pasaulio politikų, mokslininkų, menininkų ir apskritai žymių žmonių. Tokia peticija su gerai suredaguotu lydraščiu galėtų būti įteikta ir ne vien Jungtinėms Tautoms. Tai būtų kad ir ne oficialus pasaulio opinijos balsas, morališkai ne mažiau reikšmingas, negu oficialus Jungtinių Tautų atstovų žodis.
(Aidai, 1964 Nr. 1)
• J. Brazaitis: Prelatas Balkūnas išryškino dvi tezes, abiejų partijų politikoje tolygias: didžiosios Rusijos tezę ir pavergtųjų tautų išsilaisvinimo "savaeigiškumo” tezę. Toliau pirmuoju klausimu pasisako
• A. Gureckas: Amerikos partijų vaidmuo krašto užsienių politikoje apskritai yra labai aprėžtas. Amerikos politiką formuluoja ir vykdo prezidentas, o kongreso vaidmuo tėra sulaikomojo, negatyvaus pobūdžio. Pats kongresas užsienio politikos neformuluoja ir nevykdo, jis tegali prezidento politiką sabotuoti ir kliudyti. Tai eina iš Amerikos konstitucinės sąrangos. Nors prezidentinio kandidato, kaip ir paties prezidento pareiškimai, gali pavaizduoti jo nusistatymus užsienio politikos klausimais, bet apskritai rinkimų platformos yra skirtos tik rinkimų propagandai. Pvz. kad ir Eisenhowerio rinkimų akcijoje skelbta “liberation” politika pasirodė grynas propagandinis pažadas, kuris 1956 "užspringo Budapešto laisvės kovotojų krauju.” Naujausias Amerikos politikos tarpsnis prasidėjęs ne su Kennedy, o su Vengrijos sukilimo data. Tuo atžvilgiu abi partijos lygiai įveltos. Abiejų partijų užsienių politikos tikslai tie patys: 1) išlaikyti JAV egzistenciją, 2) išlaikyti Pietų Ameriką JAV ūkinėje ir politinėje įtakoje, 3) apsaugoti Europą. Amerika galėjo siekti pax americana. bet šiuo metu nė katra partija to nesiekia. Apskritai respublikonų užsienių politikoje daugiau palankumo skiriama Europai, daugiau dėmesio ūkio veiksniams, o demokratų — daugiau dėmesio politiniam veiksniam. Visokiu atveju abiejų partijų nusistatymai yra tapatūs. Skirtumai gali kilti tik iš prezidento asmens ir išreikšti jo nuomones, kurios tačiau nekeičia Amerikos politikos pagrindinių tikslų. Gal Goldwaterio politika ir kitokia būtų, tačiau iš turimų duomenų to spręsti dar negalima.
• J. Brazaitis: Tuo pačiu klausimu žodį turi
•Dr. B. Nemickas: Analizuodami Amerikos politikos turinį, matome, kad toje politikoje yra keletas pastovių elementų: 1) laisvės elementas; laisvės ne tik savo tautai, bet ir kitom tautom; 2) ūkio elementas; JAV ūkiniai interesai, kuriuose didelį vaidmenį vaidina ir privatus ūkis; 3) tarptautinė realybė, kuri savo nuolatiniu kitėjimu ir naujų faktų sudarymu verčia Ameriką vienaip ar kitaip reaguoti, šie trejopi elementai dažnai kertasi tarp savęs, ir faktinė Amerikos politika yra visų jų vienokia ar kitokia sintezė. Visi tie elementai yra bendri abiejų partijų politikoje, šiuo metu yra bendros ir abiejų partijų politikos priemonės — taikingos priemonės. Todėl į pirmąjį mūsų svarstymą klausimą tenka atsakyti — taip, Amerikos politika abiejų partijų yra tolygi.
ANTRAS KLAUSIMAS
• J. Brazaitis: Pirmojo klausimo svarstymas davė maždaug vienodus atsakymus: abiejų partijų politikos tikslai tie patys. Galima tik pridurti, kad ir kai kuriais konkrečiais atvejais abiejų partijų politikos solidarumas demonstruojamas. Taip buvo, atsimename, Mao ėmus pulti Matsu salą ir į Formozos sąsiaurį pasiuntus JAV septintąjį laivyną. Taip buvo šiemet, atsikeršijant už JAV laivų užpuolimus Tonkino įlankoje. Pateikdamas svarstymui antrąjį klausimą, ar yra koks skirtumas tarp partijų nusistatymų Sovietų Sąjungos, satelitų, sąjungininkų ar NATO atžvilgiu, pirmiausia prašau pasisakyti dr. Nemicką.
• Dr. B. Nemickas: Mano nuomone, šiais klausimais abiejų partijų politikoje skirtumų nėra.
• J. Brazaitis: Ar kolega Gureckas su tuo sutinka?
• A. Gureckas: Iš esmės taip. Abiejų partijų politika identiška trimis pagrindiniais klausimais Amerikos ir Sovietų Rusijos santykių atžvilgiu: 1) abi partijos pritaria Amerikos ir Rusijos atominiam bendradarbiavimui, 2) abi palaiko status quo padėties politiką, kurią suinteresuota Rusija, 3) abiejų partijų politika už res-pektavimą sutartų su Rusija įtakos sferų. Tatai buvo pademonstruota 1956 Vengrijos atveju, vėliau Suomijos atveju. Atrodo, kad Rusija taip pat įtakų sferas, bent spaudžiama, respektuoja, kaip parodė Kubos pavyzdys.
• J. Brazaitis: O kaip dr. Kazickui atrodo ?
• Dr. J. Kazickas: Man buvo įdomu šių klausimų atsakymus pasitikrinti pas prezidento Johnsono ir senatoriaus Goldwaterio užsienių politikos patarėjus. Spalio 30 aplankiau vienų artimiausią prezidento draugą ir patarėją. Paprašytas atsakyt čia mums dabar pateiktus klausimus, jis pareiškė, kad buvimas ar nebuvimas skirtumo tarp abiejų partijų nusistatymų pareina nuo prezidento asmens. Stiprus prezidentas abiejų partijų nusistatymus suvienodina, tariant, gauna savo politikai abiejų partijų paramą, silpnas prezidentas to gali ir nepasiekti, ir tada tie skirtumai ryškės. Admirolas Radfordas iš respublikonų pusės tačiau aiškino, kad pačia esme partijų politika šiais klausimais yra skirtinga. Ta proga dr. Kazickas pastebėjo, kad, vertinant Amerikos laikyseną Vengrijos sukilimo metu, reik turėt minty ir tą faktą, kad trys dienos prieš Vengrijos sukilimą Dulles buvo pateikęs Amerikos ultimatumą Britanijai ir Prancūzijai ryšium su jų akcija Suese ir kad ta Vakarų vienybės krizė veikė Vašingtoną. Gal būt, ir to nesant, Amerika tada dėl Vengrijos nebūt rizikavus karu, tačiau politiniai ir diplomatiniai ėjimai būt galėję būti kitoki, negu jie buvo Vakarų vienybės krizės sąlygomis.
ATSKIRA POLITIKA PARTIJOS VIDUJE?
• J. Brazaitis: Klausimą truputį modifikuodamas, norėčiau išgirsti pasisakymus dėl skirtingos politikos toj pačioj partijoj. Kaip aiškinti faktą, kad valdžios partijos įžymūs senatoriai oponuoja administracijos ir partijos daugumos politikai kai kuriais klausimais, pvz. Lenkijos, Jugoslavijos paramos klausimais . . . Gal kolega Gureckas?
• A. Gureckas: Faktas, abiejose
partijose yra mažumos grupės su skirtingom pažiūrom nuo daugumos tiek politikos tikslų, tiek priemonių atžvilgiu. Pas demokratus — daugiau atskiri senatoriai, pas respublikonus — labiau organizuota grupė. Pvz. respublikonų goldvateriškoji grupė, atrodo, Amerikos politikoje labiau atsižvelgtų Vokietijos interesų. Konservatyvieji respublikonai reikalauja keisti JAV politiką ir satelitų atžvilgiu. Bet jų didžiausia silpnybė — nerealumas. Kokį sprendimą satelitams Amerika gali siūlyt po 1956 ? Nuo 1956 rytų Europa atiduota Sovietų įtakos sferai, ir čia niekas nieko negali pakeisti. Gerų norų, pareiškimų neužtenka. Amerika nemėgsta Vengrijos bylos. Bet ta byla nuolat gyva Europos, Azijos, Afrikos ir okupuotos Lietuvos atmintyje. Niekas nenori Budapešto griūvėsiu matyt savo sostinėje! Washingtonas tatai supranta, ir jam nieko kita nebelieka, kaip duoti paramą, bandyti silpninti režimus. Tai vienintelė reali politika.
• J. Brazaitis: O kaip tuo klausimu galvoja prel. Balkūnas?
• Prel. J. Balkūnas: Vertinant Vengrijos bylą, reik turėt galvoj šiuos faktus: vengrų tauta pati išsilaisvino ir tris dienas gyveno nepriklausomą gyvenimą. Tik po to, kai Kremlius iš savo agentų Washingtone sužinojo, kad Amerika jokiu atveju į eventualius įvykius Vengrijoje nesikiš, pasiuntė savo tankus į Budapeštą. Iš to išvada aiški: Washingtonui reikia apsivalyti. Faktas taip pat, kad demokratų partija labiau tokio apsivalymo reikalinga. Prisiminkime tik vadinamą ADA sąjūdį. Kaip esu minėjęs, dabartinė abiejų Amerikos partijų politika yra bendro amerikiečių mentaliteto išdava. Abiejose partijose yra žymių politikų, siekiančių tą mentalitetą reviduoti, taip pat apsivalyti nuo svetimųjų infiltracijos. Tuo atžvilgiu ir mes turime atitinkamai ir visą laiką daryti įtakos.
• J. Brazaitis: Kaip dr. Kazickas aiškina išsiskiriančią laikyseną kai kuriais užsienių politikos klausimais tokių demokratų senatorių kaip Paul H. Douglas, Thomas Dodd ir kt. ?
• Dr. J. Kazickas: Amerikos partijos nenustato jokios partinės drausmės nei senatoriams, nei kongresmanams, kad jie būtinai rikiuotųsi pagal partijos daugumos ar prezidento nusistatymą. Galima net sakyti, kad čia kas senatorius — tai atskira partija. Faktas, kad ir užsienio politikoj kai kurie demokratai respublikoniškiau reiškiasi nei daugumas respublikonų. Faktas taip pat, kad įtakingų demokratų atsiranda respublikonų administracijoj, ar įtakingų respublikonų demokratų administracijoj. Amerikoj tai yra natūralu.
AUDĖNO LIUDIJIMAS
• J. Brazaitis: Pereidami trečiojo klausimo nagrinėti, pirmiausia turėtume prisiminti eilę konkrečių faktų, liudijančių vienos ir antros partijos vienokią ar kitokią politiką Lietuvos ir sovietų pavergtų tautų atžvilgiu. Čia susiduriame su Lietuvos nepriklausomybės pripažinimu ir inkorporacijos nepripažinimu, su Amerikos Balso lietuvių kalba įsteigimu, jo išplėtimu ar siaurinimu, su Kersteno komiteto sudarymu ir Pavergtųjų Seimo parėmimu. šiam reikalui mes turime liudytojų.
• J. Audėnas: Lietuva buvo pripažinta Amerikos de jure 1922, esant Amerikos prezidentu respublikonui Hardingui. Inkorporacijos į Sovietų Sąjungą nepripažinimą pradėjo demokratas prezidentas F. D. Rooseveltas 1940. Demokratas prezidentas H. S. Trumanas 1951 įsteigė Amerikos Balso lietuvių skyrių. Respublikonas prezidentas Eisenhoweris 1958 jį susiaurino. Respublikono prezidento Ei-senhowerio metais buvo sudarytas Kersteno Komitetas (1953), buvo suorganizuotas Pavergtųjų T. Seimas (1954), ir įvesta Pavergtųjų Tautų Savaitė (1959).
• J. Brazaitis: Vlikas, Laisvės Komitetas, Pavergtųjų Seimas turi reikalų Washingtone. Ar justi ir, jei justi, nuo kada ir koks skirtumas Washingtone Lietuvos ir apskritai pavergtųjų tautų atžvilgiu ?
• J. Audėnas: Lietuvos inkorporacijos nepripažinimo atžvilgiu jokio pasikeitimo nejusti. Apskritai Lietuvos ir kitų pavergtųjų tautų reikalams aktyvesnio dėmesio buvo daugiau iki 1956-1960 metų.
AR IŠSILAISVINIMĄ LEMS TIK LAIKAS?
• J. Brazaitis: Amerikos politikoj pavergtųjų atžvilgiu yra populiari teorija, kad laikas veikiąs pavergtųjų labui, kad ilgainiui pavergimas suliberalėsiąs iki tiek, kad pavergtieji atgausią pilną laisvę. Kaip mes šią teoriją vertiname? Kaip į ją žiūri prel. Balkūnas?
• Prel. J. Balkūnas: Mano supratimu, Amerika niekad negalės nei Lietuvos bylos, nei kitų pavergtųjų tautų bylos palikti tik “savieigai” jau vien dėl to, kad tai yra tam tikra lazda prieš sovietus Amerikos rankose. O kad Amerika tą lazdą tinkamai vartotų, daug pareina nuo mūsų visų. Rytų Europos kilmės amerikiečių skaičiuojame 15 mil. Tai jau jėga, su kuria kiekviena Amerikos administracija turi skaitytis. Deja, tie 15 mil. per daug palaidi ir pasyvūs. Jei pavyktų prastumti Flood rezoliuciją ir būtų sudarytas kongrese pavergtųjų tautų komitetas, mūsų reikalai stipriai pasitaisytų.
• Dr. B. Nemickas: Ta liberalėjimo teorija paremta ne faktais, o tikėjimu. Pradžioj man ji atrodė visai kvaila, bet dabar jau pripažįstu jai kokius 15% racijos. O ką gali žinoti, per eilę metų gal ir gali sovietų santvarka evoliucijuot į apygerę. Antra vertus, sovietinės santvarkos mechanizme užtenkamai yra prietaisų laisvėjimo procesui bet kuriuo metu ir bet kurioj stadijoj sustabdyti ir užgniaužti. Todėl mano įsitikinimo 85% yra šiai teorijai priešingi.
• Ką galvoja kolega Gureckas?
• A. Gureckas: Reikia skirti vidinės evoliucijos teoriją, satelitų atžvilgiu ir Baltijos valstybių atžvilgiu. Galvojant ilgomis distancijomis satelitams ta teorija faktiškai yra vienintelė reali alternatyva. Kitos nėra. Bet vidinės evoliucijos teorija netinka ir pačios Amerikos netaikoma ir negali būti taikoma Baltijos valstybėms. Laikydama savo interesams naudingu veiksniu stiprią Rusiją, tuo pačiu Amerika pasisako už Rusijos įtaką Baltijos regione, už Rusijos priėjimą prie Baltijos jūros. Todėl šiokia Amerikos politika išjungia bet kurią Amerikos talką Baltijos valstybėms atsipalaiduoti nuo Rusijos. Dabartinė Lietuvos reikalų padėtis Washingtone yra prezidento Wilsono idealistinės politikos nemalonus palikimas, neturįs realių simpatijų Wa-shingtono politiką formuluojančiuose sluoksniuose, kuriems Baltijos valstybių problema tėra nesveiko nacionalizmo apraiška. Mūsų dedamos viltys Washingtone yra tik pia desideria. Kol Amerikos politikos pagrindiniai tikslai yra tokie, kokie yra, Amerika mums nieko negali padėti. Principe Amerika nėra priešinga Lietuvos nepriklausomybei. Atvirkščiai, tam padėtų, jei su tuo sutiktų Rusija. Kitaip sakant, Amerika savo politikoje pirmumą atiduoda savo santykiams su Rusija ir tik šių santykių plotmėje rikiuoja savo politiką Baltijos atžvilgiu. Jei Baltijos valstybės būtų kur Afrikoje, Amerikos parama jų laisvei būtų visai kito pobūdžio. O dabar Amerika laukia, kad laikas užgydys Sovietų invazijos padarytas žaizdas. O Kremlius savo ruožtu laukia, kad Amerika kartą turės pripažint Baltijos valstybių aneksiją, ir tada klausimas bus baigtas. Mano supratimu, Amerikos interesai nebūtinai turi sutapti su Lietuvos interesais.
• J. Brazaitis: Prieš duodamas žodį dr. Kazickui, noriu priminti, kad šiemet Pavergtųjų Tautų Savaitės proga išleistame Pavergtųjų Seimo atsišaukime yra pareikšta kaip tik priešinga mintis čia svarstomos laiko poveikio teorijos atžvilgiu. Atsišaukimas, būtent, konstatuoja, kad vadinamas satelitų laisvėjimas yra ne laiko, o spaudimo išdava. Ir tik tolimesniu spaudimu galima tikėtis laisvėjimo procesą tęsti. Toliau
• Dr. J. Kazickas: Nėra abejonės, kad dabartinė Amerikos politika grindžiama tikėjimu į Rytų Europos išsilaisvinimą natūraliu padėties liberalėjimo keliu. Negalima tačiau sutikti su kolega Gurecku, kad Amerikos interesai privalo galingos Rusijos ir kad dėl to Amerika realiai negali paremti Lietuvos išsilaisvinimo. Kur yra tokių konkrečių duomenų, kad Amerika reikalinga galingos Rusijos ? Dr. Nemickas minėjo ūkio interesų reikšmę Amerikos užsienių politikai. Bet nuo 1945-46 metų Amerikos ūkio apyvarta su Rusija labai maža, su Kinija nuo 1948 — jokių ūkio santykių. Tuo tarpu Amerikos ūkinė gerovė klesti, kaip dar niekada neklestėjo. Man nežinoma nė vienos ūkio srities, pirmiausia stambiosios pramonės srities: plieno, naftos, automobilių, chemijos, — kuri turėtų interesą plėsti apyvartą su Rusija ar Kinija, žinoma, ūkio plitimui nėra soties ir ta prasme, išvystymo prasme, rinkų niekada nėra per daug. Tačiau Amerikos privačios firmos puikiai verčiasi, ir apie bet kokį Amerikos ūkio interesų spaudimą Amerikos politikai Rusijos atžvilgiu nėra kalbos. Jei bičiulio Gurecko nuomonė būtų teisinga, mūsų visų uždavinys būtų jokiu būdu su tokia nuomone nesutikti. Yra daug įvairių subtilių priemonių laisvės atgavimą Europos tautoms paskubinti, nepaliekant to reikalo vien laiko eigos poveikiui. Kad ir ūkio srity, laisvieji Vakarai gali žymiai paremti ir pagreitinti pavergtųjų išsilaisvinimų. Tegu kurį laiką politiniu atžvilgiu pavergtieji dar ir pasiliks sovietų priklausomybėje, bet tegu jie atgaus ūkio nepriklausomybę ir tai jau bus didelis žingsnis į pilnutinę nepriklausomybę. Sutinku, kad Baltijos valstybių ir vadinamų satelitų padėtis nėra tolygi. Bet mūsų visų pareiga yra žiūrėt ir veikt, kad Baltijos valstybės nebūtų išskirtos. Tam yra priemonių. Tam yra mūsų atsakomybė, kad tos priemonės būtų vartojamos, kad klausimas būtų nuolat gyvas. Paprastas Valstybės Departamento aplinkraštis Amerikos ambasadoms su pastaba, kad tinkamomis progomis jos paminėtų Baltijos valstybių padėtį ir joms padarytos skriaudos atitaisymo reikalą, jau būtų reikšmingas faktas. Susigyvenimą su mintimi, kad Baltijos klausimas yra baigtas, laikyčiau didžiai nelaiminga Lietuvos istorijos valanda. Demokratinėj valstybėj didžiausia jėga yra pati visuomenė, mes visi. Kalbant hiperbole, galima tarti, kad jeigu mes visi norėtume pakelti Empire State Building dangoraižį, tai ir pakeltume. Bet visi. Jei mes visi esame sąmoningi Lietuvos klausimu, mūsų nuotaikos subtiliausiais keliais gali pasiekti pačias Amerikos politikos ištakas. Visi esame žmonės. Ir Amerikos politiką formuluoja ir vykdo žmonės, tokie pat, kaip mes visi. Ir jei galima prie jų prieiti ir klausimus, Lietuvos klausimus, diskutuoti, išsiaiškinti ir įtikinti, tai galima Lietuvai daug laimėti. Teisybė aiškėja tik per diskusijas. Svarstydami ir diskutuodami Amerikos politiką ir Lietuvos politiką, mes išeiname iš Amerikos interesų. Tai natūralu. Bet Lietuvos laisvės reikalai nėra priešingi Amerikos interesams. Pagrindinis Amerikos tarptautinis interesas yra taika. Bet taiką gali garantuoti tik laisvi ir nepriklausomi kraštai. Taika gali būt išlaikoma tik visų tautų laisve. Tad ir Lietuvos laisvė yra Amerikos interesas.
PASKUTINIS KLAUSIMAS
• J. Brazaitis: Einame prie paskutinio klausimo — kurie veiksniai veikia ir lemia Amerikos politikos sprendimus. Prel. Balkūnas jau minėjo kai kuriuos politinio aparato veiksnius. Kokia šiuo klausimu yra dr. Kazicko patirtis ?
• Dr. J. Kazickas: Nors už Amerikos užsienių politiką tiesiogiai atsakingas yra prezidentas, tačiau didelę įtaką Amerikos politikai daro pirmiausia kongresas ir valstybės departamento “aparatčikai” ir tokios organizacijos, kaip “Council on Foreign Affaires” ir įvairūs komitetai atskiroms problemoms ar atskirų problemų grupėms. Svarbus vaidmuo tenka ir oficialiems bei neoficialiems prezidento patarėjams užsienių reikalais. šuio metu dar nėra nusistojęs prezidento Johnsono patarėjų štabas.
Pačių Sovietų statistikos duomenimis vien lietuvių Azijos plotuose tebėra per šimtą tūkstančių. Daugelis jų tremtyje gyvena jau 23 metus. Išsklaidytiems Sibiro plotuose, jiems gresia nutautimo pavojus, nes ten jokių lietuviškų mokyklų nėra. Dėl to sugrąžinimas tėvynėn yra labai svarbus ir aktualus reikalas.
Aidai, 1964 Nr. 1
Neabejotinai tarp jų yra A. Harrimanas, Thomas Mann, McNamara, Mc George Bundy,, D. Achesonas, R. B. Andersonas, Lovettas.
• J. Brazaitis: Ar kolega Gureckas norės papildyti?
• A. Gureckas: Nenorėčiau sutikti su mintimi, kad Amerikos politikai turėtų įtakos tam tikri gaivalai, kaip čia buvo minėta, juo labiau svetimųjų agentai. Ir grįžtant prie dr. Kazicko pastabų priešpaskutiniu klausimu, kvestionuočiau jo optimistines kai kurias išvadas Lietuvos atžvilgiu. Man atrodo, kad Baltijos valstybių klausimas yra tik maža dalis didelio Amerikos politikos klausimo, pagrindinio klausimo — Amerikos santykių su Sovietų Sąjunga. Netikiu, kad dėl Lietuvos Amerika norėtų gadinti savo santykius su Rusija. O Rusijai Baltijos valstybės yra jos dalis ir reikalavimas Baltijos valstybes išjungti iš Sovietų Sąjungos Rusijai tolygus reikalavimui pačią Rusiją skaldyti. Kai Mao paminėjo sovietų užgrobtas Baltijos valstybes kaip Rusijos kolonijas, ai-ai, kaip Chruščiovas, tada dar valdžioje, baisiai supyko. Sutinku, kad reikia daryt pastangų Amerikos politikos prielaidoms keisti, nes iš esmės kažin ar Amerikos - Rusijos draugingumo prielaida atitinka tikruosius Amerikos interesus. Todėl laikyčiau tikslinga veikti į pačių pagrindinių Amerikos politikos premisų pakeitimą.
• Dr. B. Nemickas: Kokie veiksniai veikia ir lemia Amerikos politiką? Manyčiau, kad vienas pagrindinių lėmėjų Amerikos politikai yra Amerikos idealizmas. Pvz. ir Amerikos nusistatymas nepripažint Lietuvos aneksijos. Eilė didžiųjų valstybių į tai žiūri savanaudiškai. Amerika žiūri principo, sau gal ir nenaudingo. Amerika ypač laikosi pacta sunt servanda principo. Nors dr. Kazickas paneigė, kad Amerikos ūkiniai interesai spaustų Amerikos politiką, bet nesu tuo įtikintas. Amerikos ūkio interesai veržia valdžią į tam tikrą santykių kryptį su Rusija. Be abejojimo, dr. Kazicko išvardintųjų institucijų vaidmuo taip pat yra reikšmingas. Ir didelis dalykas būtų rasti į jas kelią ir veikti tarptautinės tikrovės interpretaciją. Negalima sutikti su Gurecku, kad esame visiškai bejėgiai.
• Prel. J. Balkonas: Kalbėdami apie Amerikos politikai poveikio turinčius veiksnius, neturime iš akiračio išleisti ir tautybių poveikio Amerikos partijoms apskritai. Jei lig šiol Amerikos partijose mažesnių tautinių grupių svoris nejuntamas, tai tik todėl, kad jos nesusifederavusios ir neveiklios, šiuo atžžvilgiu ir mums, lietuviams, prieš akis dideli uždaviniai. Antra, Amerikos lietuviai turi stengtis įsitraukti į pačių Amerikos partijų mechanizmą. Lig šiol per mažai tuo dalyku domimasi.
-o-
• J. Brazaitis: Amerikos politiką svarstėme įvairiais atžvilgiais. Buvo pareikšta įvairių minčių. Visos jos, tartum atskiros srovės, suteka į mūsų tautos laisvės rūpestį. Kalbėdami apie Amerikos politiką formuluojančius ir lemiančius veiksnius, mes neprisiminėm vieno veiksnio — amerikiečių tautos. Ji giliai išgyvena savo laisvę ir kitų tautų laisvę. Ji džiaugiasi su besidžiaugiančiais ir kenčia su kenčiančiais. Tai nuoširdus mūsų tautos laisvės kovos sąjungininkas. Tačiau ir amerikiečių tautoje yra žmonių, mums nepalankių. Tam tikrom teorijom jie nori mus nukreipti nuo laisvės siekimo, nutildyti mūsų laisvės šauksmą. Mūsų uždavinys parodyti, kad jų teorijos atremtos ne tikrove, o tik jų norais. Mūsų pareiga išlaikyti laisvės siekimą gyvą.
Post Scriptum
• Korespondentas: Įdomu buvo stebėti skirtingas priėjimas prie tų pačių dalykų, tarsi temos gvaldytojai būtų dviejų skirtingų pasaulių atstovai. Vieni jų klausimus aiškinosi gyvenimiškai, sakyčiau, pragmatiškai. Kiti — kabinetiškai, atitrauktai, principiškai. Vieni kėlė faktus, ieškojo jų tarpusavio ryšių ir iš to darė išvadas, derindami Amerikos interesus ir Lietuvos laisvės siekimus. Kiti dėstė JAV politikos bendruosius tikslus bei elementus ir jų dialektiką, nerasdami Amerikos politikoje vietos Lietuvos laisvės siekimams, neigdami ir pačius faktus, jei jie nesutapo su jų dialektinėmis išvadomis iš bendrųjų elementų. Vieni teigė, kad pagrindinis veiksnys Amerikos politikai yra planuotojai, vykdytojai, patarėjai, tai yra tokie patys žmonės, kaip ir mes visi, ir kad tereikia rasti į juos priėjimas, su jais rūpimų klausimų pasiaiškinimas, jiems teisingų sprendimų paieškojimas, kad JAV politikos ėjimai nebūtų priešingi Lietuvos lais
vės siekimams. Kiti Amerikos politikai pagrindiniais veiksniais laikė JAV politinį idealizmą, pacta sunt servanda taisyklę ar J. A. Valstybių -Sovietų Sąjungos santykius, tai yra tam tikras bendrybes ir jų dialektinę logiką. Susidarė įspūdis, kad vieni kalba iš patirties, kiti — iš knygų. Vieni save išreiškė autentiškai ir originaliai, kiti — daugiau ar mažiau atspindėjo pašalines mintis. Vieni, ta prasme, buvo subjektyvūs, kiti — objektyvūs. Tie dvejopi, skirtingi priėjimai prie tų pačių dalykų suteikė diskusijoms gyvumo ir tam tikros įtampos. Tai buvo naudinga. Antra vertus, buvo tačiau nuostabu klausytis žmonių, savo įsitikinimais visiškai tolimų marksistiniam determinizmui, savo mąstysena betgi visai su juo sutampančių. V. Tautas
