MANO MALDA
FAUSTAS KIRŠA
Mes gedime tėvų, sūnų ir partizanų
Tėvynės parblokštos žmonių kraujų klanuos...
Bendros kančios žiedai vainikais laisvę puoš, —
O Dieve, nuodėmes atleiski jų ir mano ...
Mes kritom lūžime, mes kylame į dangų
Ir mūsų šauksmas palietė dausų skliautus.
Mes drebinam šventoves ir uolų krantus, —
Tesutrupie nelaisvės pragaro žabangai!
Ant amžių pilių krankliai lavonais sotūs
Užkeiktus burtus klykia žydintiems laukams,
O himnai sklinda pakartųjų palaikams, —
O Dieve, gelbėki tėvynės mano plotus.
Taip blankūs lūpų žodžiai, bet žmogaus esybė
Spindėjimais praskrodžia gelmes ir šaknis.
Tu, Dieve, tas, kurs padegs visas ugnis,
Kurs vandenynui duoda veido tapatybę!
Taviep, taviep iškeltos rankos nekaltųjų
Prie kryžių rymančių, prie sugriautų namų ...
Tu, Dieve, rūstume praamžių skaistumu
Malonės žvilgsnį kaip balandį leisk ant jųjų!
FAUSTAS KIRŠA, vyresniosios kartos ir gilios minties poetas mirė 1964 sausio 6 d. Bostone. Jis buvo gimęs 1891 vasario 13 d. Senadvaryje, Antalieptės vls., taigi rytų aukštaitis—sėlis. Mokėsi Vilniuje, studijavo Vokietijoje, buvo 1 pas. karo metu mokytojas, savanoris, kultūros žurnalų redaktorius ir leidėjas. Eilėraščius spausdino nuo 1912 m. Ateityje, Viltyje ir kt.; išleido 6 poezijos rinkinius ir I - II Pelenus—satyras.
