METINIS SANTAROS SUVAŽIAVIMAS
Jau devintą kartą savaitgalis po Darbo dienos šventės Juozo Bachuno Tabor Farmoje reiškia Santaros suvažiavimą.
Kaip ir keli ankstesnieji, taip ir šis Santaros suvažiavimas, padalintas į dvi dalis: lituanistinius kursus jauniesiems santariečiams ir pagrindinę suvažiavimo programą. Vienai ir kitai daliai skirtos trys dienos. Lituanistinius kursus šiais metais pravedė Henrikas Nagys, palyginamuoju būdu koncentravęsis į lietuvių literatūrą, atskiriau — poeziją. Lietuvos istorijos konspektyvinį seminarą, plačiau sustodamas ties reviduotinais Lietuvos istorijos klausimais, pravedė Vincas Trumpa.
Pačioje suvažiavimo programoje taip pat atsispindėjo rūpestis tuo, kas aktualu mūsų išeivijos gyvenimui. Penktadienį, suvažiavimo pradžioje, Vandai Gegevičiūtei moderuojant, Henrikas Nagys, Valdas Adamkavičius ir Vytautas Kavolis padarė įžangas į diskusijas šių dienų lietuvių išeivijos gyvenimo pačiais aktualiausiais klausimais. Suvažiavimo dalyviai gyvai diskutavo paskutiniuosius įvykius politinėj ir kultūrinėj veikloj, įvairiomis nuomonėmis buvo pasisakyta dėl mūsų politinės veiklos situacijos, kuri, daugumos diskusijų dalyvių pažiūra, nesanti tokia, kokia iš tikrųjų galėtų būti.
Penktadienio vakare Birutė Vaitkūnaitė kalbėjo apie šokio raidą.
Antroji suvažiavimo diena pradėta Juliaus Kaupo paskaita Pasaka ir realybė. Knygos Daktaras Kripštukas pragare autorius buvo tinkamas prelegentas tokiai temai. Kalbėjo jis daugiausia apie lietuvių liaudies pasakas, ieškodamas jų interpretacijoj psichologinių paralelių gyvenimui ir kasdieniam žmogui. Paskaiton įpintas sąmojingas ir vietomis ironiškas tonas išlaikė reaguojantį klausytojų dėmesį per visą netrumpą pasakų interpretacinę analizę.
Antrąją šeštadienio paskaitą skaitė Vanda Sruogienė. Tiksliau ją apibūdinant, tektų pasakyti, kad tai būta asmeniško ir labai šilto prisiminimo ir pagarbos jausmo išreiškimo neseniai mirusiam Lietuvos nepriklausomybės akto signatarui profesoriui Mykolui Biržiškai.
Popietiniuose šeštadienio posėdžiuose šnekėjo Bronius Vaškelis ir Vincas Trumpa. Pirmasis padarė naujausios sovietinės Rusijos grožinės literatūros apžvalgą, išryškindamas tuos momentus, kurie skiria tą pačią literatūrą stalininiais ir postalininiais metais. Paskaitos pabaigoj prelegentas naujiems sovietiniams autoriams analogijos paieškojo ir naujuose pavergtosios Lietuvos jaunuose prozaikuose ir poetuose.
Vinco Trumpos paskaita buvo šeštadienio paskaitų ciklo kulminacija. Kaip keli po paskaitos vykusių diskusijų dalyviai pastebėjo, Vinco Trumpos žodis buvo lyg sąžinės apyskaita. Kalbėjo jis apie išeivio, politinio pabėgėlio ir emigranto sąvokas istorinėj perspektyvoj. Paskaitininkas kvestijonavo mūsų pačių tremtiniškumą. Ar mes iš tikrųjų esam tremtiniai, jeigu tuo pačiu vardu vadinami ir tie, kurie kentėjo Sibire? Ar mes esame politiniai tremtiniai, jeigu laisvės troškimo šūkį mes apribojame savimi pačiais? Vinco Trumpos žodis vietomis buvo skaudus savo bekompromisine teisybe. Bet tiktai tokia bekompromisinė teisybė, toks atviras žvilgsnis į save mums padeda atsekti tikrąją mūsų situaciją.
Priešpaskutinė suvažiavimo diena, kaip kiekvienais metais, baigta tradiciniu literatūros vakaru. Šį kartą vakaras dedikuotas praėjusiais metais grįžtant iš suvažiavimo žuvusiems Juditai Audėnaitei, Jurgiui Jaks Tyriui ir Antanui Škėmai. Po Valdo Adamkavičiaus dedikacinio žodžio salę pripildė Antano Škėmos balsas iš magnetefono juostos. Vėliau — Giesmė iš Antano Škėmos Čelestos, skaityta Dalios Mackuvienės. Literatūros vakare savo kūrybą skaitė: Liūne Sutema, Julius Kaupas, Algimantas Mackus ir Henrikas Nagys.
Devintasis metinis Santaros suvažiavimas uždarytas sekmadienį, rugsėjo mėn. 9 d. Uždaromajam posėdy kalbėjo Algimantas Mackus. Jo paskaitos tema: Įžanga į Artaud ir Brechto teatrines sampratas kaip įvadas į Absurdo teatrą.
Suvažiavime iš viso dalyvavo virš šimto asmenų. Dalyvių pasiskirstymas rodo, jog Santaros — Šviesos federacija natūraliai veda prie tokios integracijos, kad ateinantieji Santaros suvažiavimai greičiausiai jau vyks federacijos vardu.
Gasparas Velička, aktorius, režisorius, muzikinių scenos veikalų ir montažų rašytojas mirė Los Angeles mieste 1962. Mylėjo, rinko liaudies dainas, papročius ir juos perkėlė į sceną. Gasparas Velička pirmasis sukūrė kultūringą ir idealistinį Lietuvos ūkininko tipą. Tremtyje daug dirbo su Lietuvių Tautiniu Ansambliu, vėliau su Dainavos ansambliu Vokietijoje ir Amerikoje. Mirė vėžio ligos pakirstas sulaukęs 54 m. amžiaus. Palaidotas Los Angeles Kalvarijos kapinėse.
