Lietuvių tautos rezistencijos reikšmingieji momentai
LIETUVIŲ TAUTOS SUKILIMO PRIEŠ BOLŠEVIKUS DVIDEŠIMTMEČIUI ATŽYMĖTI
Birželis Lietuvos istorijoje paženklintas nepriklausomybės netekimu, masiniais Lietuvos gyventojų trėmimais, didvyrišku lietuvių tautos sukilimu ir nepriklausomybės atstatymu. 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Rusija karinėmis priemonėmis Lietuvą okupavo; 1941 m. birželio iš 13 į 14 dienos naktį pavergėjas pradėjo nekaltų žmonių deportacijas ir ištrėmė 40.000 Lietuvos gyventojų; 1941 m. birželio 23 lietuvių tauta didvyriškai sukilo, atstatė Lietuvos Nepriklausomybę ir paskelbė Laikinąją Lietuvos Vyriausybę.
Į Laisvę puslapiuose pasisakė 1941 m. lietuvių tautos visuotinio sukilimo pirmieji organizatoriai, sukilimo vadai ir kovotojai. Meskime žvilgsnį kaip tuos įvykius istorinėje šviesoje pristato istorikas prof. dr. Zenonas Ivinskis.
Zenonas Ivinskis
“Artėja visų Lietuvos žemių išvadavimo valanda... Broliai lietuviai!... Imkitės ginklo... Tegyvuoja laisva nepriklausoma Lietuva!"
Šitie žodžiai iš atsišaukimo į lietuvių tautą, kurį prieš dvidešimt vienerius metus, t.y: 1941-jų birželio 23-čios pusiau dešimtą rytą per Kauno radiofoną kaip labai išsiilgtą ir seniai lauktą naujieną skelbė Lietuvių Aktyvistų Fronto įgaliotinis Levas Prapuolenis. Tame pačiame atsišaukime, kuris iš minėto radiofono buvo kartojamas visą dieną, tapo paskelbta Lietuvos Laikinosios vyriausybės sudėtis. Jau vakar buvo prasidėjęs vokiečių-bolševikų karas, tačiau, kol Reicho kariuomenė pasiekė Kauną, dvi dienas čia jau tvarkėsi Laikinoji vyriausybė.
Jau birželio 23 d. sukilėliai buvo užėmę netik ginklų sandėlius, policijos nuovadas, automatinę telefono įstaigą, radio stotį, bet ir Kaune sutelktąsias centrines įstaigas.
Birželio 24-ją, t.y., trečiąją karo dieną, pietumis Kauno radiofone pasirodė dviejų kareivių lydimas vokiečių karininkas. Kai jis savo daliniui vokiškai pranešė: ‘‘Čia leitenantas Flohret, ką tik užėmiau Kauno radiofoną ir ant Kauno muziejaus bokšto iškėliau Reicho vėliavą”, Kauno siųstuvas jau pusantros paros sėkmingai veikė sukilėlių vadovybėje. Simptominga, kad visiškai nutylint Kauno sukilėlių aukas, tos dienos vokiečių kariniame OKW (Oberkommando der Wehrmacht) pranešime Flohret "žygdarbis” buvo specialiai įvardintas, paminint ir jo pavardę. Dar daugiau: Armijos vadui (vėliau feldmaršalui) Friedrichui Wilhelmui von Kuechler, kuris į lietuvių sukilėlių išlaisvintą Kauną galėjo birželio 25 d. žygiuoti beveik p a r a d i n ė s rikiuotės tvarka, už tai buvo apdovanotas geležinio kryžiaus riterio ordinu, gaudamas das Ritterkreuz zu Eizernem Kreuze.1)
1) Plg. St. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos II, 1957, 293-294.
Pagal iš anksto numatytą ir smulkiai išdirbtą planą, į kurį Kaune, Vilniuje ir visoje Lietuvoje buvo įtraukta tūkstančiai patikimų patrijotų, lietuvių tauta staiga sukilo. Revoliuciniu būdu atstačius sukliudytą Lietuvos suverenumą, buvo pastatyta ir Laikinoji Lietuvos vyriausybė. Ji tačiau iš pat pirmos dienos nacionalsocialistų partijos ir prieš žygį į Rusiją įkurtos Rytų Europos Ministerijos pareigūnams pasirodė lyg gerklėje įspringęs kaulas, kurį būtinai reikia pašalinti.
Bet vyriausybė jau buvo paskelbta antrąją karo dieną. Kai dvi dienas vėliau, t.y. birželio 25 d. Kaune buvusios Užsienių Reikalų Ministerijos rūmuose įsikūrė karo lauko komendantas generolas Pohl ir įkandin saugumo, t.y. Gestapo, organai, visa administracija Kaune jau buvo Laikinosios vyriausybės žinioje.
Tiesa, kariniai Wehrmachto pareigūnai, lyg ir skaitydamiesi su įvykusiu faktu, savo siaurai apibrėžtose srityse bandė su atitinkamų sričių ministeriais kalbėti, imti iš jų informacijų.
Vokiečių planuose Pabaltijo kraštams laisvė nenumatyta
Viską sprendžiančios partijos politikos planuose tačiau Pabaltijo tautoms — 1941 metų vasarą pradėtame žygyje į Maskvą — nebuvo numatyta laisvės: Kaip vaizdžiai dar 1943 metų sausio mėnesį, prieš pat Stalingrado katastrofą, rašė SS organas Das Schwarze Korps, kad Pabaltijo tautos tesančios tik keli vandens lašai ant įkaitusio germanizmo akmens.
1941-jų birželio gale Lietuvos vyriausybės ministeriai, visus metus kaitinti a k l i n a i u ž d a r a m e sovietiško teroro katile ir džiaugdamiesi, kad savo nuo deportacijų apsaugotą sveikatą ir gyvybę gali paskirti laisvę atgaunančios savo tautos labui, viso to nežinojo. Iš pradžių tikrai sunku buvo įvertinti, kokia ateitis tą vyriausybę laukia. Tiesa, jau pirmą vakarą, t.y. birželio 24 d., kai per Kauno radiofoną vokiečių kariams buvo duota programa, girdėjosi susimąstymą keliančių posakių. Ten buvo paminėta, kaip Reicho Wehrmachto daliniai jau esą užėmę prie vokiečių upės “Memel" esantį Kauną, kur kitados stovėjusi kryžiuočių ordino pilis... Tad dabar esą atliekami nebaigti kryžiuočių uždaviniai. Kai kas buvo dar ir daugiau pasakyta, iš ko, tarp eilučių, buvo galima suprasti, kokia ateitis laukia Pabaltijo, per kurį žygiuojąs nenugalimas vokiečių karys. Atrodė, kad Lietuvos vyriausybės dienos tuojau bus suskaitytos, bet vis tiek ji išsilaikė 6 savaites.
Pradėjusiems Lietuvoje šeimininkauti išlaisvintojams nuo bolševikų jungo, staiga atsiradusi vyriausybė atrodė, lyg kokis nelauktai gimęs nelegalus kūdikis, bet kuriuo nusikratyti tuoj pat nebuvo galima. Gestapas tą sau nemalonią kliūtį stengėsi šalinti, imdamasis įvairių kovos priemonių: vyriausybei trukdė susisiekti su krašto gyventojais, atėmė jai susisiekimo priemones, draudė skelbti per laikraštį Į Laisvę ir radiją vyriausybės potvarkius, sukonfiskuodavo pašto ženklus su įrašu "Lietuva 1941.VI.23” ir ėmėsi dar daug kitokių priemonių.
Bet vyriausybė, vedama panašaus idealizmo, entuziazmo ir drąsos kaip 1918-19 metais, prieš statomas kliūtis sugebėjo surasti išeitį. Su kraštu ji susisiekė per LAF ryšininkus ir dviratininkus, išlikusius dar iš bolševikų okupacijos dienų. Savo potvarkius ji skelbė provincijos laikraščiuose, kurių vietinė cenzūra ilgiau nesukontroliavo.
Nedėstydami plačiau apie Laikinosios Lietuvos vyriausybės atliktus darbus, paminėsime tik, jog daugiausia buvo padaryta švietimo srityje. Netik buvo išlyginti nuostoliai, kuriuos per 12 mėnesių buvo spėjusi padaryti okupacija. Buvo suspėta, Švietimo ministeriui Juozui Ambrazevičiui pasirinkus pajėgius bendradarbius, atlikti reformų aukštosiose mokyklose (pvz., Vytauto Didžiojo universitetas gavo naują statutą, kuriuo jis tvarkėsi iki uždarymo 1943 m. kovo 16 d.). Buvo išplėstas gimnazijų ir specialiųjų mokyklų tinklas. Dar daugiau: ketverių metų okupacijos laikotarpiui buvo ypatingai reikšminga, kad Laikinosios vyriausybės reformos ir personaliniai paskirstymai švietimo srityje—su mažais pakeitimais — išsilaikė iki antrosios bolševikų okupacijos.
Jau praėjo lygiai 21 metai, kai lietuvių tauta labai akivaizdžiai pareiškė protestą prieš savo pavergėjus. Birželio 23-čioji netik tapo reikšmingiausia diena lietuvių tautos rezistencijoje, bet nuo jos reikia skaityti apskritai pradžią rezistencijos, kuri prieš okupantus iki šiol tebesitęsia. Tos dienos proga reikia minėti ir aną jau legendomis apipintą devynmetį aktyvios ir organizuotos rezistencijos po 1944 metų, kada ir vadai ir kovotojai, pasitraukę į pogrindį, iš apyvartos išėmę tikruosius savo vardus ir pavardes, pradėjo bevardžių ir neapdainuotų didvyrių kovą.
* * *
Rezistencinė dvasia — neišsižadėti laisvės troškinio
Laisvajame pasaulyje daug kartų jau yra išryškinta ana skausmo ir gedulo diena — birželio 14-toji ir okupacijos diena — birželio 15-ji. Su jomis yra siejama didžiosios lietuvių deportacijos, kurios kaip tik prasidėjo savaitę prieš karo pradžią. Tai buvo tikrai baisios dienos! Kas visa tai savo akimis pergyveno, ir šiandien prieš akis iškyla anie šiurpūs vaizdai. Prie namų tamsiai žalias kariškas sovietų sunkvežimis, kuriame kokis mongoliškos išvaizdos kareivis su durtuvu ant šautuvo saugo jau pasodintą šeimos narį, kai kitus, ašarų ir sielvarto kankinamus, terorizuoja ir iš namų veja enkavedistai. Tokio pat masto deportacijų Lietuva dar keletą kartų išgyveno ir antrojoje bolševikų okupacijoje. Atsimindami tas tragiškas dienas, kurios yra telkiamos į baisiojo birželio minėjimus, prisimename ir gana didelius ištremtųjų skaičius, nukankintas aukas įvairiose Lietuvos vietose: Červenėje, Pečeros, Uralo koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklose, ir, žinoma, Sibire.
Bet tų pačių okupacijų istorija neabejotinai parodė, jog lietuvių tauta moka ne tik gedėti. Kiekvienas žuvęs, nukankintas ar deportuotas iš savo tėvynės lietuvis, žinoma, yra nuostolis lietuvių tautai, kuriai ypač reikia saugoti, branginti, net taupyti savo biologinės egzistencijos vienetus. Bet šiandien tautai išlikti, išlaikyti sveiką jos kamieną, svarbus dalykas yra sugebėti išsaugoti savyje rezistencinę dvasią. Juk didžiausias talkininkas kovoje prieš komunizmą yra labiau ne liūdėjimas bei gedulo skraistėmis apsisupimas, ne vien apraudojimas žuvusiųjų ir nežinion ištremtųjų, bet pačių pavergtųjų valia neišsižadėti laisvės troškimo,2) ir tą valingą nusistatymą sugebėti išlaikyti. Tad mums tremtyje šiandien labiau reikia įsisąmoninti ne tautai padarytus nuostolius, bet tuos momentus, kur ji apreiškia savo pasipriešinimo valią. Kaip birželio 15-ji yra tapusi data naikinamos, kenčiančios ir deportuojamos Lietuvos, taip birželio 23-ji reiškia pasipriešinančią, kovojančią, laiminčią Lietuvą.
2)Plg. J. Brazaitis, Rezistencijos pagerbimas (Į Laisvę, Nr. 6, 1955,45).
Kovojanti ir laiminti Lietuva
1941-jų birželio 23-čią lietuvių tauta sukilo. Tuo būdu ji atitaisė ir vyriausybei daromą priekaištą, jog sovietų okupacija buvo prisiimta, nepaleidus nė garbės šūvio, neparodžius nė simboliško pasipriešinimo. Revoliuciniu būdu apie 100.000 ginkluotų sukilėlių partizanų vardu paskelbtoji nepriklausomos Lietuvos vyriausybė buvo pirkta nemažomis kraujo aukomis. Per 2000 lietuvių kovotojų atidavė savo brangiausią žemišką auką, t.y. gyvybę, tvirtai tikėdami į Lietuvos ateitį. Šitas žuvusiųjų skaičius buvo didesnis negu per visą 1919-20 metų nepriklausomybės kovų laikotarpį. Vien Kaune krito 200 kovotojų. Birželio 23 iškilmingai iš karto buvo palaidotos 85 aukos.
Birželio mėnesio sukilimas buvo pats pirmasis ginkluotos rezistencijos išsiveržimas prieš komunistus. Jis parodė laisvajam pasauliui, jog visai niekingi yra bolševikinės propagandos argumentai, būk lietuviai 1940 vasarą patys laisvu noru esą įsijungę į Sovietų Sąjungą, siųsdami delegaciją Maskvon ir prašydami juos priimti. Kas gyveno 1941 vasarą Lietuvoje, prisimena, kaip visą kraštą užplūdo džiaugsmo banga, kada vėl atėjo sava valdžia. Per porą dienų radijas buvo jau stipriai išpopuliarinęs Lietuvos vyriausybę. Tad per specialius kurjerius, ar iki tol turėtus pogrindinius ryšius iš provincijos miestų, įstaigų, įmonių ir t.t, ėmė plaukti jaudinantys džiaugsmo sveikinimai. Labiausiai krito į akį, kad entuziastiškus sveikinimus, kurių susidarė stora byla, siųsdavo kaip tik dirbtuvių ir fabrikų d a r b i n i n k a i su daugybe rūpestingai išrašytų parašų.
Prieš 21 metus birželio 23 d. prasidėjo g i n k l u o t a lietuvių tautos rezistencija. Nuo tos datos lietuvių tauta nebesiliauja ir vis priešinasi okupacijoms. 1941-44 metų laikotarpyje ji išugdė stiprią rezistencinę veiklą prieš nacistines užuomačias. Atsirado įvairių srovių gausi pogrindinė spauda, kuri davė visuomenei politinių gairių ir idėjų, nurodančių jai laikyseną. Pasipriešinimo dvasios nepalaužė nė koncentracijos stovyklos, į kurias dalis sukilimui vadovavusių vadų pirmieji pateko dar 1941 rugsėjo mėn.
Daug platesniu mastu prasidėjo rezistencija naujoje okupacijoje, kada raudonasis tvanas vėl užliejo Lietuvos laukus. Tada keitėsi metodai ir pačios pasipriešinimo formos, “nepakitusi betgi liko dvasia, iš kurios tekėjo pasipriešinimo veiksmai; dvasia, kuri reiškė pasiryžimą gyventi ir kurti lietuviškai, kuri reiškė pasiryžimą gintis nuo smurtu primetamo svetimo gyvenimo turinio ir stiliaus”.3)
3)Iš Liet. Fronto Bičiulių Tarybos atsišaukimo (New York. 1961.III.17): Atsiminkime 1941 birželio 23!
Chronologškai ir nuosekliai žvelgiant, reikia pažymėti, jog sveikų ir gana ryškių rezistencinės dvasios apraiškų pačioje Lietuvoje jau buvo atsiradę 1940 m. vasarą. Pasipriešinimas tada labiausiai reiškėsi jaunojoje karininkijoje, puskarininkiuose, kareiviuose ir apskritai jaunuomenėje. Antibolševikinė dvasia prieš okupantą dar labiau išryškėjo ir sustiprėjo, kai rudeniop į mokslo įstaigas susirinko moksleiviai ir studentai. Atsirado slaptų sambūrių. Kaune ir Vilniuje pasirodė slaptų lapelių, net perijodinių rotatorinių laikraštukų. Bet nebuvo koordinacijos, neturėta ir patyrimo. Tad provokatoriai, saugumo agentai turėjo pasisekimo. Iš to laikotarpio buvo dalis ir Pravieniškių, Rainių, Petrašiūnų suimtųjų, tapusių tragiškomis kankinių aukomis. Reikėjo organizuotos, visus slaptus ratelius apjungiančios ir gerai konspiruotos veiklos. Jai pradžia duota užsienyje.
Organizuotos rezistencijos pradžia.
Pirmasis savanoris kūrėjas Kazys Škirpa jos priešakyje
Lietuvos pasiuntinys Berlyne (anksčiau ten rezidavęs kaip karo atachė) gener. štabo pulk. Kazys Škirpa, kuris buvo gavęs Lietuvoje pirmojo savanorio kūrėjo vardą, 1940 m. lapkričio 17 d. iš įvairių srovių veikėjų suorganizavo Berlyne Lietuvių Aktyvistų Frontą, trumpai LAF vadinamą. (Žinia, į Vokietiją buvo iš Lietuvos pabėgę dar 1940 vasarą nuo tiesioginių areštų šimtai žymesnių asmenų).
Nuo užpernai, siekdami suniekinti didžiosios rezistencijos pastangas, komunistai Lietuvoje ir apie 1940-41 m. rezistenciją yra pradėję skelbti savo straipsnius ir komentarus (prie spausdinamos medžiagos). 1960 m. balandžio mėn. Mokslo ir Gyvenimo nr. kažkokio B. Baranansko strp. Penktoji kolona Tarybų Lietuvoje 1940-41 m. cituojant Lietuvių Aktyvistų Fronto organizavimosi savo laiku Lietuvoje plačiau paskleistus aprašymus, yra suminima organizacijos santvarka, jos programa ir jos organai. Mums čia užteks tiek pažymėti, kad prie paties organizacijos vado buvo sudaryta patariamoji Taryba iš ministerio Ernesto Galvanausko, Rapolo Skipičio, prof. Ant. Maceinos, dr. Dirmeikio, Antano Valiukėno ir karin. Puodžiaus. Kaip matome, ir čia krūvon buvo suėję iš anksčiau įvairių grupinių nusistatymų žmonės. Buvo išdirbtas tos kovos organizacijos statutas, sudarant net ir atstatytos Lietuvos politinę programą su korporaciniais rūmais, prezidentu ir seimu.
Visa organizacijos struktūra buvo perdėm rezistencinė. Miestuose ir miesteliuose turėjo būti skiriami vadai, kurie savo ruožtu — pagal griežtai slaptai išdirbtą sistemą — telkė branduolius trejukėmis ar penketukais. Penketukų vadai savo keliu vėl sudarinėjo savo penketukus, ir taip susidarė visa virtinė grandžių. Organizacijos svarbiausioji žymė buvo slaptumas. Tad ir ji organizuota pagal rezistencinį pogrindžio bei partizanų dėsnį, kuris vėliau buvo plačiai pritaikytas Lietuvoje: nežinok daugiau nei tau reikalinga turimam uždaviniui įvykdyti.
Šitaip užkonspiruota perdėm pogrindinė organizacija savo trejetukų-penketukų tinklu aptraukė visą Lietuvą, miestų reikšmingas įstaigas — nuovadas, ligonines, pašto įstaigas ir t.t. Nors birželio mėn. deportacijos tą tinklą apardė, aktyvistų frontininkų eilėse buvo skaičiuojama 36.000 lietuvių.
Kaip pats plk. Škirpa 1959 m. Lietuvių Dienose (birželio mėn.) dvidešimtmečio perspetyvoje paaiškino: vadovybė veikė decentralizuotai, pasidalinusi funkcijomis. Tik politinė platforma, organizacijos planas ir bendros sukilimui pravesti gairės buvo nustatytos Berlyne, pirmininkaujant pačiam Škirpai. Šiaip jau viskas turėjo būti suorganizuota pačioje Lietuvoje.
Sukilimui pravesti ir vyriausybei pastatyti, net ir tokiu atveju, jeigu plk. Škirpai nepasisektų Berlyne gauti sutikimo, buvo Lietuvoje susidarę “du vadovaujantys centrai — vienas Vilniuje, kitas Kaune. Jie vystė pogrindžio darbą lygiagrečiai taip, jog kiekvienu metu galėtų viens kitą pavaduoti, jei kuris iš jų okupanto būtų buvęs susektas ir likviduotas. Kontaktas tarp LAF vadovaujamosios grandies užsienyje ir anksčiau suminėtų pogrindžio centrų pačiame krašte buvo palaikomas per patikimus ryšininkus, taip, kad visų tų organų veikla buvo reikiamai suderinta.”4)
Nedėstysime čia plačiau LAF organizavimo ir pačios jo veikimo istorijos, juo labiau, kad eilės reikalingų suminėti asmenų likimas tebėra nežinomas. Norėčiau tik du įsidėmėtinus ir autentiškus pavyzdžius duoti."5) Jiedu parodo, kaip sunku buvo iš Lietuvos palaikyti ryšius su Berlyne veikiančia Aktyvistų vadovybe ir kaip rezistentų veikimo sąlygos Lietuvoje buvo surištos su pavojais gyvybei.
4) Plk. K. Škirpa: Apie tris birželio įvykius (Lietuvių Dienos, 1959, Nr. 6 (birželis), 5 psl.).
5) Tuos pavyzdžius tiksliai aprašė Ad. Damušis, Pasiruošta ir įvykdyta, (Į Laisvę, Nr. 3, 1954, 4 psl.).
Taip seniai su išsiilgimu lauktas ryšininkas iš anapus sienos su reikalingomis instrukcijomis apie LAF organizacijos veiklą ir apskritai bendrą padėtį, Kaunan atvyko 1940 m. gruodžio viduryje. Tai buvo aviacijos kapitonas, kuris atnešė faktų ne tik rezistencinei dvasiai sustiprinti, bet ir duomenų, kaip organizaciją toliau plėsti. (Minimas ryšininkas buvo aviacijos kapitonas Albertas Švarplaitis. Jo gyvenimo, rezistencinę veiklą, atliktus narsius žygius ir mirtį plačiai aprašėme Į Laisvę 1961 gruodžio mėn. nr. 27, 64. Į Laisvę Red.).
Dramatiškas buvo kito ryšininko atvejis. Tai studentas, skautų Vyt-ies korporantas, kuris priklausė Lietuvių Aktyvistų Fronto štabui Vilniuje ir buvo žinomas slaptažodžiu "Kumpis 24”. Jis pasiėmė svarbų uždavinį, būtent, apie pasiruošimus sukilimui ir konkrečius projektus sudaryti laikinąją vyriausybę painformuoti Berlyno LAF vadovybę. 1941 metų kovo mėn. jis laimingai nuvyko ir atliko savo uždavinį. Bet jis turėjo taip pat Lietuvon atgabenti daug reikalingų žinių, kurias išmoko atmintinai, nes bet kokių raštų gabenimas galėjo virsti pavojingiausiu įrodymu. Ryšininkas laimingai perėjo pasienio vielų užtvarą, bet buvo pastebėtas budrių sargybinių, kurie pradėjo šaudyti. Atsišaudydamas jis bandė grįžti atgal, bet ir iš ten jau girdėjo taip pat šūvius. Vienos kulipkos sužeistas per krūtinę, kitos į dešinę koją, jėgas sukaupęs leidosi į gretimą miškelį. Atsivijusius pasienio sargybų šunis nušovęs, jau buvo bepasiekiąs priedangą, kai trečia kulipka peršovė dešinę ranką. Paskutinėmis jėgomis jis pasislėpė miškelio tankumyne, kur rytojaus dieną sargybiniai jį rado jau be sąmonės.
Kai ryšininkas buvo pristatytas į Tauragės ligoninę, kaip tik ten laimei budėjo viena iš seselių, kuri buvo slapta aktyvistų bendradarbė. Trumpam laikui atgavęs sąmonę, ryšininkas seselei perdavė, ką jis buvo anksčiau atmintinai iškalęs. O toji žinojo, per ką reikia toliau siųsti informacijas, kurios buvo tokios svarbios.
Tuo tarpu sužeistasis, iš Kauno gavus įsakymą, NKVD sunkvežimiu buvo atgabentas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo ligoninę, kur buvo, žinoma, tikimasi jį — jau sustiprėjusį — ištardyti. Buvo jo didelė laimė, kad karui kilus, jis nebebuvo spėtas paimti iš ligoninės. Galima pridėti: aną Tauragės seselę pasiėmęs savo gyvenimo drauge ir, kaip daugelis tremtinių, įsikūręs laisvajame pasaulyje, šis vyras yra liudininkas tos stiprios rezistencinės dvasios, kuri buvo išsiskleidusi anais okupantui pasipriešinimo metais Lietuvos jaunime.
Pirmoji sąlyga būti rezistentu tada reiškė nebijoti išsižadėti savęs. Jaunimas tada nesvyruodamas aukojosi ir buvo pilnas nuostabaus entuziazmo. Todėl ir į Lietuvių Aktyvistų Fronto eiles jungėsi daugiausia jaunimas. Net pačioje vadovybėje buvo daugiausia jaunieji universitetų dėstytojai, akademikai, studentai, buvę karininkai. Aukštosios mokyklos virto svarbiais pasipriešinimo centrais.6)
6) K. Ambrozaitis, Aukos ir vilties dienos (Į Laisvę, Nr. 10, 1956, 95).
* * *
Birželio mėn. sukilimas akivaizdžiai parodė lietuvių tautos pastangas vėl laisvėje ir nepriklausomai gyventi. Kartu jis dar kartą išryškino sovietinį melą, būk lietuvių tauta savanoriškai įsiprašė Sovietų Sąjungos vergijon. Bet pasiryžimas suorganizuoti sukilimą ir jo eigoje paskelbti Lietuvos Vyriausybę buvo įvykdytas ir tada, kai nacionalsocialistinis Reichas tam nepritarė, grasino ir vėliau ėmėsi represijų. Juk pačiam ministeriui pirmininkui plk. K. Škirpai, Berlyne laikomam namų arešte, nebuvo leista atvykti į Kauną net į sukilėlių aukų iškilmingas laidotuves, ir ministerio pirmininko pareigas visą Vyriausybės veikimo laiką ėjo švietimo ministeris Juozas Ambrazevičius.
Tad niekingi yra bolševikinių skribentų aiškinimai, jog Lietuvių aktyvistų Frontas buvęs tik Reicho "penktoji kolona”, ir sukilimą rengę “hitlerininkai". Tikroji faktų istorija yra visai kitokia.
* * *
Lietuvos laisvės kovų istorijos klastotojai
Šiandien okupuotoje Lietuvoje yra suniekintos ir dvasinės bei kultūrinės lietuvių tautos vertybės. Visai naujai — pagal okupanto valią — yra perrašyta ir Lietuvos istorija. Tad ir kiekvienas lietuvių sukilimas prieš rusus įgauna visai naują aiškinimą. Pvz., imkime 1863 metų sukilimą. Kaip žinoma, sukilėliai, pasitikėdami palankia tarptautine politika, ypač pozityviu Prancūzijos nusistatymu, siekė grynai politinių tikslų. Visi jų ginkluoti veiksmai buvo sutelkti į vieną pagrindinį uždavinį: nuversti caristinę valdžią ir atstatyti XVIII amžiaus gale išdalintą valstybę. Sovietiniams "istorikams” tačiau šis 1863-jų sukilimas esąs buvęs valstiečių sukilimas prieš ponus. Jis esąs tik pagreitinęs feodalinių liekanų likvidavimą ką tik prasidėjusiuose kapitalistiniuose gamybos santykiuose ir stipriai prisidėjęs prie klasių kovos paaštrėjimo, (įdomu, kad didysis lietuvių tautos XIX a. antros pusės rezistentas prieš pravoslaviją ir rusinimą, būtent vyskupas Motiejus Valančius, komunistams tėra sukilimo malšintojų bendradarbis, Muravjovo draugas). Kai 1905 metų judėjimas įspraudžiamas į tuos pačius dialektinius klasių kovos rėmus, tada ir garsiajam Didžiajam Vilniaus seimui, kur 1905-jų gruodžio 4-5 Gedimino sostinėje per 2000 lietuvių, suplaukusių iš visos Lietuvos, pastatė savo tautinius ir kultūrinius reikalavimus, neišskiriant nė autonomijos, nepriskiriama jokios politinės reikšmės.
Tad suprantama, kad dar labiau stengiamasi falsifikuoti naujieji faktai, kur apsireiškia lietuvių tautos rezistencija prieš taip vadinamą “vyresnįjį brolį”. Jau kelinti metai imta rašyti perijodinėje sovietinėje lietuvių spaudoje, smarkiai puolant 1941 m. ir antrosios sovietinės okupacijos žymiuosius vadus. Ne tik anie legendomis jau apipinti vyrai, kaip Daumantas - Juozas Lukša, Julijonas Butėnas, apie kuriuos yra išleista atskira knyga (Vanagai iš anapus), bet ir eilė kitų pagrindinių partizanų vadų, kurie su savo mirtimi daug rezistencinių paslapčių yra nusinešę, yra visaip niekinami, vaizduojami parsidavėliais, svetimų valstybių agentais, banditais.
Jei per paskutinius kelerius metus tokie puolimai sustiprėjo, matomai anų žuvusiųjų vardas gyviesiems darosi vis brangesnis.
Mums iš tolimos periferijos dar yra sunku bandyti duoti tos titaniškos kovos įvertinimą. Iš vienos pusės, be abejo, reikia apgailėti dideles aukas. Bet iš kitos pusės yra tikra, kad šitoji rezistencija sustiprino antimaskolišką, t.y. antirusišką ir antikomunistinę dvasią. Ne visi privalėjo ir ne visi okupuotame krašte galėjo anų didžiųjų rezistentų keliu eiti. Bet čia su vengru sukilėliu norėčiau kartoti širdį veriančius žodžius:
Motin, yra ir mirtyje vilties.
* * *
Kas anais laikais rezistentų buvo atlikta kaip eilinė gyvenimo pareiga, šiandien atrodo kaip principinė prievolė. Ir jeigu tada lietuvių rezistencinė dvasia nebūtų veiksmu pasireiškusi, dabar jaustumėsi pažeminti ir prasikaltę, kaip neįrodę ištikimybės tiems idealams, kuriais laisvės laikais tikėjome.
Sukilimui pasiruošta iš anksto. Visame krašte buvo organizuojami kariniai daliniai. Surasti patikėtiniai susisiekimo, ryšio įstaigose, lietuvių kariuomenės daliniuose, milicijoje. Buvo aiškinami svarbūs karinio ryšio punktai. Su Lietuvių Aktyvistų Fronto štabu užsienyje susitarta dėl Laikinosios Vyriausybės skelbimo. Laukta patogaus laiko, kada didieji priešai susidurs, nors tuo metu jie pasidalinę grobį buvo pasirašę draugiškumo sutartį. Jų konflikto metu buvo ruošiamasi pareikšti lietuvių tautos valią gyventi laisvai ir nepriklausomai.
Didvyriškos veiklos valanda atėjo sekmadienį, 1941 birželio 22 dienos rytui auštant... Aktyvistų daliniai, kurie dėl artėjančios lemiamos valandos buvo įspėti, dideliu ryžtingumu ir pasitikėjimu pradėjo vykdyti numatytus uždavinius...
Pirmadienį, birželio 23, apie 9 val. rytą Lietuvių Aktyvistų Fronto štabo nariai iš senelių prieglaudos nuvyko į Kauno radiofoną, kuris buvo aktyvistų būrio saugomas...
9 val. 28 min. Lietuvių Aktyvistų Fronto vyriausiojo štabo vardu Lietuvių Aktyvistų Fronto įgaliotinis Levas Prapuolenis paskelbė Nepriklausomos Lietuvos atstatymą ir Lietuvos Laikinosios Vyriausybės sudėtį.
Adolfas Damušis
* * *
Rezistencija išugdė naujuosius rezistentus
Suomių tauta užsigrūdino, išaugo, padėjusi daug aukų kovose su rusais XIX amžiaus pradžioje. Mūsų nepriklausomybės kovų laikotarpio aukos padėjo išauginti patrijotiškai nusiteikusias nepriklausomybės laikų jaunimo kartas. Yra daug duomenų spręsti, jog ir anos didžiosios rezistencinės aukos Lietuvoje, kurios dažnai mėgstamos beprasmiškomis kvalifikuoti, yra davusios peno tolimesnei rezistencinei dvasiai.
Tos dvasios yra Lietuvoje, yra ir nepalūžusiuose Sibiro tremtiniuose. Štai imame į rankas laisvąjį pasaulį pasiekusią keturių Sibiro tremtinių lietuvaičių 1955-jų vasario 16 d. paruoštą ranka surašytą maldaknygę Marija Gelbėki mus. Tai gyvu tikėjimu į Lietuvos ateitį, širdies krauju rašytas testamentas, kuris ištisai tinka rezistencinei dvasiai palaikyti ir laisvojo pasaulio lietuviuose.
Verčiame puslapį po puslapio. Kiekvienos maldos tekstas giliai įsijaustas!
Štai Ryto malda: "Šv. Trejybe... Palaiminki mano mylimuosius ir visą mano Tautą, o ypač Tėvynės gynėjus, našlaičius ir visus kenčiančius už tiesą. Sujunki mus visus vienybėn gyvu tikėjimu.
Mūsų tautos kankiniai, išmelskite stiprybės, sumanumo ir vienybės mūsų tautos darbuotojams, išmelskite tikrai šviesų amžinąjį atilsį galvą paguldžiusiems už savo žemę...
Vakaro maldoje skaitome:
Viešpatie dėkoju —... už kiekvieną malonumą, už viltį, už savo gimtąją kalbą, kurią svečioj šalyje girdžiu... Marija... maldauju pagalbos Tėvynės gynėjams, maldauju tikro poilsio gyvybę paguldžiusiems už savo žemę...
Po Mišių: Marija, leiski prisikelti mūsų šventai Lietuvai, kad kitų tarpe šviestų, spindėtų kaip šviesi žvaigždė...
Štai Velykinis šauksmas, kad Prisikėlęs Viešpats padėtų p r i s i k e lt i “mano tautai"!
Štai malda į Girkalnio Gailestingumo Motiną: “Grąžinki mus į šalį, kurią mums pats dangus dovanojo, į kryžių ir bažnyčių žemę, į kraštą, kurį Tu nuo amžių pamėgai...”
Štai malda į Šv. Juozapą: "... kuris pats išgyvenai tremtinio dalią, išmelski mums suvargusiems ištvermės, kad nepalūžtume vargo dienose, kad visi sunkumai, kaip ugnis plieną, užgrūdintų mus".
Štai vėl malda į Šv. Antaną: “Praradome brangenybių brangenybę — laisvę. Prašome, išmelski ją mums ir išmokyki mus ją branginti, mylėti ir ginti. Padėki mums nugalėti vergiją savyje, kad mūsų tarpe išnyktų visoks pataikavimas, skundai, kerštas, neapykanta, kišimasis į kitų reikalus, kad aš nebūčiau kitų laisvės žudikė (kas). Šv. Antanai, padėki man ir mano Tautai pakilti iš klaidų bei apsileidimo šviesiam mūsų rytojui."
Visa tai surašyta ištrėmime — Sibire, kur ir daugiau yra nepalūžusios dvasios ženklų.
Tos kelios lietuvaitės, simboliškos atstovės tūkstančių ten tremtų lietuvių, su nuostabiu dvasiniu nusistatymu rezistuoja niūriai aplinkai, maldaudamos jėgų ir sau, ir dvasinių pavojų ištiktiems broliams.
* * *
Iš kraujo kelsis Lietuva
Geležinė uždanga nepajėgia nuslėpti tos rezistencinės bei pasipriešinimo dvasios. Reikšmingai pradėta jinai prieš 21 metus aną birželio 23-čią. Tad ir mums reikia gyventi tuo pačiu tikėjimu, kurį laisvės kovotojo kapo akivaizdoje išreiškia vienas autorius į Vakarus patekusios gausios partizanų poezijos.1)
Ir čia žuvai. Ir parašei krauju ant tėvų žemės:
Lietuvi, amžiais būk didus, nes
Tavo kelias — kruvina kova.—
Ir metai eis, žydės laukai prie kelio,
Ir kelsis vėl iš kraujo Lietuva.
1 ) J. Brazaitis, Rezistencijos pagerbimas (Į Laisvę Nr. 6, 1955, 45).
