DR. JONUI GRINIUI 60 METŲ

Kiekviena sukaktis, jeigu ji liečia reikšmingą istorinį įvykį ar brangaus asmens gyvenimą, mus pažadina lyg skardus gongo dūžis. Tik išgirdę jį, mes staiga suklustame, išsiplėšiame iš mechaniško kasdienybės ritmo ir aiškiai praregime tai, ką anksčiau išsiblaškęs žvilgsnis matė, bet nesuvokė. Ir juo žymesnė sukaktis, juo skardžiau nuaidi tas gongo dūžis. Šia prasme sukaktis yra ne tik į mus prabylanti pareiga ją derančiai pagerbti, bet drauge mus pačius praturtinti įžvalga, taigi, tikra dovana. Ne tik artimiesiems bičiuliams, bet ir platiems mūsų visuomenės — pirmoje eilėje katalikų — sluoksniams tokia yra solenizanto profesoriaus Jono Griniaus 60-ties metų amžiaus sukaktis. Įžymus dabarties lietuvių kultūrininko ir visuomenininko nueitasis gyvenimo kelias yra ryškus ir padrąsinantis dvasios ir idealo pergalės liudijimas mūsojoje tikrovėje. Medžiaginės civilizacijos barbarijos sąlygų supami ir demoralizuojami, mes ypatingai ilgimės tokio liudijimo, akivaizdaus ir įtikinančio.

— o —

Susitinka frontininkai Los Angeles mieste

Iš kairės dešinėn: L. Valiukas, dr. Pr. Padalis, prof. J. Brazaitis, J. Kojelis ir J. Jodelė (jis oficialiai LF bičiuliams nepriklauso, bet anot jo, esąs tikras “bičiulių bičiulis”).    L. Kančausko nuotr.

Sukaktuvininkas pasaulio šviesą išvydo Šiaurės - Vidurio Lietuvos kaime mūsų neramaus šimtmečio pradžioje — 1902 m. vasario mėn. 21 d. Prigimtis jo neapdovanojo žemiškais turtais. Priešingai. Net pačio brangiausio — sveikatos — jam pašykštėjo. Gal kaip tik dėl to jis labiau brangino gautąsias šviesaus proto ir jautrios širdies dovanas, savo įtemptu darbu jas patobulino. Dar mokyklos suole savo darbštumu, gabumais ir idealizmu atkreipė į save auklėtojų akis ir tuo būdu nusipelnė paramą, kurios dėka neturtingas jaunuolis išėjo aukštuosius mokslus nepriklausomoj Lietuvoj ir Prancūzijoj, gerai pasiruošė akademiniam darbui. Nuo 1929 m. jis įsijungė į Vytauto Didžiojo Universiteto Teologijos-Filosofijos fakulteto dėstomojo personalo sudėtį, kurioje išbuvo iki Nepriklausomybės sutemų.

Intelektualą, ypač kai jų buvo tiek mažai, tyko didelė pagunda, vaizdžiai tariant, pasilikti Taboro kalno viršūnėje, nebenusileisti žemyn iš savo pasiektųjų aukštumų, užsidaryti patogiame darbo kabinete, pasitenkinti tuo ryšiu su gyvenimu, kurį užtikrina katedra. Tokia pagunda turėjo būti itin didelė iš prigimties į kontempliatyvų mąstytojo būdą linkusiam jaunuoliui. Juo labiau, jog šalia mokslinio akademinio darbo jis neužsimiršo kūrybinės gyslelės ir ją uoliai prižiūrėjo. Rodos, ką daugiau ir pageidauti būtų galima. Juk tai dvigubai vaisinga išliekamųjų vertybių kūrybos sritis.

Bet ne taip galvojo mūsų Jubiliatas. Galbūt, jo paties sunkus gyvenimo kelias neleido jam užmiršti nei asmeninės skolos visuomenei, nei to vargo, kurio buvo apsčiai po šimtmetinės socialinės ir nacionalinės vergovės nepriklausomai gyventi pakilusioje Lietuvoje ir kuriam jautri širdis negalėjo likti abejinga. Jubiliatui buvo svetimas intelektualinio ari-visto kelias — egoistiškai mėgautis pasiektos iškilios padėties vaisiais. Jis pasirinko visuomeninį intelektualo pašaukimą, aiškiai suvokęs dėsnį: kam daugiau duota, iš to daugiau reikalautina.

—    o —

Visuomeninis darbas turi savo pavojų. Kartais taip smarkiai pasinešama eiti visuomenėn, “veikėjauti”, ypač jaunesniame amžiuje, kad nuo to nukenčia pati veikėjo asmenybė: jis ima nebesirūpinti savo asmenine pažanga, nustoja mokytis, kurti. Viską užgožia besaikis noras “veikti”. Tai tuščių girnų malimas. Neretai visuomeninis veikimas tampa nežaboto egoizmo, asmeninės garbės ir naudos priemone. Pro šitą Scilę ir Charibdę, tykojančią kiekvieno visuomenininko, mūsų Jubiliatas pavyzdingai praplaukė. Jis laimingai, kaip retas, savojoje intelektualo prigimtyje suderino specialybės profesiją ir visuomenininko pašaukimą. Jau daug metų — tiek nepriklausomoje Lietuvoje, tiek okupacijoje, tiek tremtyje — jis stovi priešakinėse katalikų rinktinės šviesuomenės eilėse.

—    o —

Nėra čia tiek vietos, kad galėtumėm bent paviršutiniškai apžvelgti Jubiliato daugeriopą kūrybos ir veiklos darbą. O ir iš viso tatai neįmanomas užsimojimas tam, kuris negali prilygti nei amžiaus patirtimi, nei sugebėjimuose atitinkamose srityse. Juk vienu metu tenka vertinti ir mokslininką, ir kūrėją, ir auklėtoją, ir visuomenininką.

Kaip pajėgus savo srities specialistas, sukaktuvininkas pasižymėjo jau savo brandžia daktarine disertacija (1929), kurioje tiek saviesiems, tiek svetimiesiems pristatė poetą O. V. Milašių. Vėliau šalia akademinio dėstomojo darbo išleido keletą veikalų. Lietuvos nelaimė buvo asmeninė jauno akademiko nelaimė: jis neteko ryšio su pamėgtuoju darbu. Tačiau ir sunkiausiose sąlygose liko ištikimas akademinei tradicijai. Kam tremtyje jis nežinomas savo studijiniais straipsniais ir paskaitomis? Ypač didelis solenizanto indėlis tremties literatūros istorijai ir kritikai. Lyg budrus karys sargybos poste, jis stebi ir nuolat vertina naująsias kūrybos apraiškas, savuosius supažindindamas su kitų tautų laimėjimais, svetimiesiems, saviškius pristatydamas.

Ne tik mokslininkas, kitų kūrybos tyrinėtojas, bet ir pats produktyvus kūrėjas, rašytojas. Čia irgi išliko ištikimas sau. Tuo pačiu metu, kai užbaigė savo disertaciją, sukaktuvininkas paskelbė savo pirmąją dramą Sąžinę (1929). Plunksnos nepadėjo iki šiandien. Ir čia visuomeniniam rūpesčiui skirta daug vietos. Meniniam istorinių bei dabarties siužetų fone sprendžiamos gyvybinės tautinės problemos.

Negalima pamiršti auklėtojo. Skirtingomis sąlygomis, bet vienoda meile jis ieškojo kelio į akademinio jaunimo širdį tėvynėje — VDU — ir tremtyje — L. Europos kolegijoje Strassburge. Su dėkingumu jį prisimena ne vienas Schw. Gmuendo ar Vasario 16 gimnazijos mokinys. Tiek rūpestingu žinių perdavimu, tiek dėmesiu jaunimo reikalams jis išsiskyrė iš kitų dėstytojų, kurio tikrovėje atsitvėrę nuo jaunimo jo nemato arba jame tik sau sekėjų ar gerbėjų teieško. Šitas asmeninis nesuinteresuotumas, savęs užmiršimas ir drauge nuoširdus, pastovus domėjimasis jaunaisiais, sielojimasis jų nepasisekimais ir džiugesys jų laimėjimais — tai labiausiai krintančios į akis Jubiliato kaip auklėtojo savybės.

Atskirai tenka suminėti visuomenininką, kuris nesiliovė sirgęs savo laiko visuomenės rūpesčiais. Gausiuose publicistiniuose raštuose daug kartų yra judinęs labiausiai degančius klausimus. Jo žodis visuomet tiesus, taiklus, reiklus. Ir dar kartą galima pasimokyti iš Jubiliato pilnatviško platumo. Jis niekad neapsiribojo tik teoriniu visuomeninių klausimų svarstymu, tarsi užtektu tik kitiems pareigas nurodinėti, pačiam jų nesiimant. Reikalaudamas iš kitų, iš savęs dar daugiau reikalavo. Dar studentu būdamas, įsijungė į katalikų organizacinį veikimą, buvo įvairių vadovaujančių organų narys. Neapsiėjo be jo Ateitis, Pavasaris, Židinys, XX Amžius, Aidai. Dalyvavo krikščionių darbininkų sąjūdyje. Vienas iš 16 pasirašiusųjų manifestą “Į organiškosios valstybės kūrybą!” Vėliau rezistencinės kovos dalyvis. Drauge su kitais universiteto senato nariais nacių suimtas. Rezistencijos minties ir įtradicijų puoselėtojas tremtyje. Nuo Europos LFB susiorganizavimo 1953 pradžios kiekvienos kūrybinės iniciatyvos rėmėjas, įkvėpėjas arba tiesiog vykdytojas, labiausiai nusipelnęs Studijų Savaičių rengėjas ir pravedėjas. Pagaliau, atsidavęs L. Bendruomenės veikėjas.

Jau paviršutiniška apžvalga kelia nejučiomis klausimą:    iš kur tokia dvasia? Kas pagimdė šitą idealizmą?

Gerbiamasis Sukaktuvininkas šiltai atsiliepia ir visuomet pavyzdžiu rodo atgimusios Lietuvos filosofinį genijų St. Šalkauskį. Neabejotinai, jog pastarojo mintys turėjo didelės įtakos jo mokiniui, kuris jas imliai priėmė ir kūrybiškai išplėtojo. Tačiau kas išpureno, priruošė pačią dirvą, kurion kritę išminties grūdai galėjo nešti daugeriopą vaisių? Čia aiškiai prasišviečia Lietuvos kaimo subrandintas nuoširdus tikėjimas ir esminiai dorinio pobūdžio humaniškumas.

Ant šitų pamatų išaugo naujas patrauklus lietuviško visuomenininko tipas. Jau viena ta aplinkybė, kad šį žodį sunku išversti į kitas kalbas, rodo jo turinio lietuvišką savitumą. Plati tai tema. Sukaktuvininko asmenyje turime gyvą visuomenininko pavyzdį. Tai ne savo asmeninės naudos ieškotojas, kaip neretai matome vyresnės kartos “politiko” tipe, į kurį, neapvaldytos prigimties traukiamas, orientuojasi ir nūdienis “auksinis jaunimas”. Prieš šį tipą stovi visuomenininkas-asketas. Žmogus, kuris iš savęs daugiau reikalauja negu iš kitų. Improvizacijos, darbu neremiamų žodžių priešininkas; apgalvoto ir planingo veikimo šalininkas. Principingas, bet drauge sugebąs įžvelgti tiesą priešininko pozicijoje. Neatitrūkęs nuo gyvenimo tikrovės, bet nuolat ją veikiantis savo pozityviomis idėjomis, idealizmu ir asmeniniu įsipareigojimu.

Kad tokia visuomenininko asmenybė nėra racionalistiškai šalta, bet žmogiškai šilta, tą patvirtina mūsų Sukaktuvininkas. Paprastas ir jautrus asmeniniuose santykiuose, surandąs kiekvienam žodį jam suprantama kalba. Nors sukaktis mus verčia daugiau žvilgsnį nukreipti į Jubiliato atliktus darbus, į jo nueito kelio kūrybines pėdas, tačiau prieš save turime ne šaltą akmens paminklą, bet gyvą, šiltą spinduliuojančią asmenybę. Tiesa, ne angelą, bet žmogų. Tai reiškia, kad ir jis buvo gundomas, bet nepasidavė. Klydo, bet klaidoje nepasiliko. Visų svarbiausia, nuolat degė idealo akivaizdoje. Šviesus pavyzdys dvasinių vertybių užgožimo, krizių ir pasimetimo laikais.

Julius Vidzgiris— (ELI)