PERIFERIJOS ŽYGIS LAISVINIMO KOVOJE
DARBAI IR IDĖJOS
Ar yra vilties Lietuvos bylą iškelti Jungtinėse Tautose
Amerikos lietuvių visuomenės potencialą reprezentuojąs Lietuvos laisvinimo vežimas rutinos ratais besisukdamas vos vos bejuda į priekį, stokodamas ir krypties, ir idėjų, ir plano ir veržlumo. Organizacinė šio veiksnio struktūra, atremta ne į kokį formalų statutą, bet į tradiciją, išsigimė į oligarchinę valdymo formą. Vad. „keturių srovių” principas nebeturi jokio pateisinimo Amerikos lietuvių visuomenėje, juo labiau, kad net su šiomis srovėmis save identifikuoją šio krašto lietuviai neturi įtakos į asmenų parinkimą, sudarant vykdomuosius organus.
Nereikia didelio akylumo, kad pastebėtume dabartinėje lietuvių visuomenėje dvi būdingas apraiškas: nuobodulį ir abuojumą tuose, kurie savo egoizmui ieško lengvų pateisinimų, nerimą ir jaudinimąsi (net pesimizmą) toje visuomenės dalyje, kurioje laisvos Lietuvos troškimas, nepajungtas asmeninei garbei nei autoreklamai, dar skaisčiai tebeliepsnoja. Pasižvalgę, tų nerimo ženklų pastebėtume gan daug. Vienu iš tokių reikia laikyti ir Kuchel-Lipscomb rezoliucijos JAV-bių kongrese atsiradimą.
Oficiali šio judėjimo gimimo data yra 1961 m. sausio mėn. 14 d. Aplinkybės tokios: būrelis losangeliečių tą dieną nagrinėjo nueitąjį laisvės kovos kelią ir dabar susidariusią situaciją. Prieita išvados, jog nėra vilties, kad esamose sąlygose žodinė deklamacija transformuotųsi į realią akciją už Lietuvos laisvę ir taip pat nėra priemonių susidariusią situaciją šiuo metu kokiu nors būdu pakeisti. Rutina naujai idėjai yra be galo negailestinga ir bet kokių kompromisų su naujų kelių ieškotojais nepripažįsta. Būreliui teko atsakyti į klausimą:
— Kas daryti: sudėjus rankas laukti stebuklo ar daryti tai, ką lietuviškoji sąžinė diktuoja?
Buvo pasirinkta antroji alternatyva, ir taip gimė Kuchel-Lipscomb rezoliucija.
Kas jau pasiekta?
Nors kova už rezoliucijoje pasistatytus tikslus yra tik pradinėje stadijoje, tačiau visą eilę apraiškų ir faktų jau galima įrašyti į laisvės kovos aktyvą. Vienu iš didžiausių laimėjimų reikia laikyti laisvės kovos reaktyvizaciją visuomenėje ir laisvinimo veiksniuose. Visuomenė, ilgą metų eilę laikyta statistės ir aukotojos rolėje, šiuokart pasijuto tiesiogine laisvės kovos dalyve. Stebėtinu entuziazmu atsiliepė į raginimą rezoliucijos reikalu rašyti laiškus Kongreso nariams. Per keletą mėnesių Vašingtoną pasiekė per 80.000 laiškų, ginančių Lietuvos laisvės bylą. (Amerikos komunistai giriasi galį per porą savaičių sumobilizuoti 50.000 laiškų). Tai yra didelis laimėjimas ne tik rezoliucijos reikalu, bet ir kitoms laisvinimo kovos operacijoms ateityje.
Kuchel-Lipscomb rezoliucija ir kova už jos pravedimą sudarė paskatą ir veiksniams susimąstyti ir pajudėti. Vieni jau daro konkrečius ėjimus, kiti dar vis skardenasi judėsią. Rezoliucija nurodė ir judėjimo kryptį — Jungtines Tautas.
Didžioji Amerikos, ypač Los Angeles, spauda rezoliucijai parodė nemaža dėmesio. Rezoliucija jau susilaukia rėmėjų ir iš amerikiečių visuomenės tarpo. Šia kryptimi pastangos bus stiprinamos. Pagaliau iš akių nereikia išleisti dar vieno, mūsų manymu, reikšmingo fakto. Atstovų Rūmuose kongresmano Glenard P. Lipscomb įneštajai rezoliucijai (H. Con. Re 3. 153) duota eiga. 1961 m. rugpiūčio mėn. 2 d. užsienio reikalų komisijos pirm. kongresmanas Morgan šios rezoliucijos reikalu paprašė Valstybės departamentą oficialaus komentaro. Departamento atsakymas, pasirašytas pasekretoriaus Brocke Hays, datuotas 1961. IX. 29, rezoliucijai nėra palankus. Motyvai nurodomi šie:
1. „JAV visą laiką laikosi nusistatymo, kad Jungtinės Tautos turi būti ne užsipuolimų forumas, bet, kaip JT statute pramatyta, rimtų ir atsakingų pastangų centras tarptautinės taikos ir saugumo išlaikymui.
2. Gaila, JT narių didžioji dalis pripažįsta Pabaltijo valstybių inkorporavimą į Sov. S-gą ir jie rezoliuciją... palaikytų labiau pastangomis pastatyti Sov. S-gą į nepatogią padėtį, negu noru palengvinti baltų būklę. Todėl rezoliucija negalėtų gauti plataus pritarimo.”
Žinoma, motyvai neišlaiko nė logikos, nė gyvenimo tikrovės kritikos. Kadangi šitokie motyvai lemia visą šaltojo karo strategiją, tad ne nuostabu, kad šitas kraštas patiria vieną pralaimėjimą po kito. Tačiau tame rašte yra ir mūsų reikalui naudingas pasisakymas. Lietuvos okupacijos nepripažinimas yra išreikštas tokiais žodžiais:
„Jungtinės Amerikos Valstybės nepripažįsta Lietuvos, Latvijos ir Estijos prievartinio įjungimo į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą. Jungtinės Amerikos Valstybės tebepripažįsta ir palaiko diplomatinius santykius su Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstovais (officials), kurie, Jungtinės Amerikos Valstybės tiki, išreiškia tikrąsias Baltijos valstybių žmonių aspiracijas.”
Kad administracija duotų tokį pareiškimą krašto legislatūrai, regis, yra pirmas atsitikimas mūsų laisvės kovoje.
Tolimesni komiteto planai
Kuchel-Lipscomb rezoliucijai remti komitetas, išdiskutavęs kovos tikslus ir priemones, pramato tokius tris etapus: a) pravesti rezoliuciją kongrese, b) išgauti krašto administracijos pritarimą kongreso nutarimui vykdyti ir bylą perkelti į Jungtines Tautas ir c) laimėti bylą Jungtinėse Tautose. Šiuo metu visa komiteto strategija yra nukreipta į pirmąjį tikslą. Kadangi Atstovų Rūmuose rezoliucijai duota eiga ir yra duomenų, kad Senate šen. Thomas H. Kuchel rezoliucija (S. Con. Res. 12) irgi bus pajudinta, komitetas ruošiasi dideliam darbui: ieško naujų rezoliucijų sponsorių bei co-sponsorių Senate ir Atstovų Rūmuose, gruodžio sausio mėnesiais ruošia rezoliucijos reikalu laiškų rašymo akciją administracijos pareigūnams ir partijų vadams, o sausio - vasario mėn. — stiprų spaudimą į kitus kongreso narius; vasario gale pramato skaitlingą delegaciją į Vašingtoną; plečia rezoliucijai remti klubų tinklą, organizuoja finansinius resursus; sudaro iš žinomų amerikiečių garbės komitetą, ruošia atitinkamą literatūrą, judina latvius ir estus, skverbiasi į amerikiečių visuomenę ir t. t.
Visuomenės reakcijos
Visuomenė konkretizuotas pastangas už Lietuvos laisvę, kad ir išėjusias iš periferijos, sutiko entuziastiškai. To entuziazmo dėka geografiniai nepatogioje pozicijoje veikiančiam komitetui pasisekė palyginti ne taip sunkiai suorganizuoti rezoliucijos rėmėjus visame krašte ir pravesti sėkmingą laiškų rašymo akciją. Komitetas, vengdamas kai kam sukelti konkurencijos baimę, visai nesiekė apjungti organizuotų vienetų. Visos pastangos buvo ir yra kreipiamos ta linkme, kad į šį laisvinimo žygį įsijungtų kuo didesnis skaičius patriotiškai nusiteikusių individų. Lietuvos Vyčių, Kūrėjų - Savanorių S-gos, Lietuvos Dukterų ir kt. organizacijų organizuota parama išplaukė iš jų pačių iniciatyvos, liudydama šių organizacijų ištikimybę Lietuvai.
Vykdomajam komitetui, žinoma, nebuvo jokių galimybių kontaktuoti visus šio darbo entuziastus ir pakviesti jungtis į komiteto sąstatą. Plečiant klubų tinklą, pasidarys daugiau galimybių didesniam skaičiui komiteto darbuose tiesioginiai dalyvauti.
Pagrindinę organizacijos struktūrą suplanavo ir energingomis pastangomis sukūrė Leonardas Valiukas, šio komiteto koordinatorius. Jam talkina visa eilė kitų losangeliečių. Planuojant komiteto darbus, tariamasi su rezoliucijų autoriais — sen. Kuchel ir kongresmanu Lipscomb bei su visais šio reikalo rėmėjais. Pozityvios sugestijos ir konstruktyvi kritika laukiama iš visų lietuvių.
Rezoliucijos pravedimas kongrese yra realybės ribose, ir tai būtų pastarojo dešimtmečio Amerikos lietuvių visuomenės pirmas reikšmingas laimėjimas kelyje į Lietuvos nepriklausomybę. J. Viekšnys
Juozo Tysliavos minėjimas įvyko gruodžio 24 d. Jaunimo Centre. Minėjimą organizavo rašytojai, žurnalistai ir politikai. Minėjimo programa buvo kondensuota. Kalbėjo dr. S. Biežis ir B. Babrauskas. Smuikininkas Alf. Paukštys, akompanuojant prof. VI. Jakubėnui, pagrojo Viesnevskio “Andante religioso” ir Svendseno romansą. Elenutė Blandytė dviem atvejais paskaitė mirusiojo poeto eilėraščių.
