Tautos istorinio laimėjimo sukaktis

KODĖL ŠI SUKAKTIS SLOPINAMA?

LEONAS PRAPUOLENIS

Leonas Prapuolenis, Lietuvių Aktyvistų Fronto štabo viršininkas ir įgaliotinis prie 1941 m. sukilimo pastatytos Laikinosios Vyriausybės.

Gal būt tai slypi mūsų tautos ar tik jos kai kurių vadovaujančių sluogsnių charakteryje. Tačiau faktai rodo, kad savo dėmesį esame linkę labiau telkti į tautines nesekmes, nei į laimėjimus. Antai, Vytautui Didžiajam bei istorinės Lietuvos galybei prisiminti ir pagerbti neprikl. Lietuvos vyriausybė parinko ne Žalgirio ar kurio kito istorinės reikšmės karinio ar politinio laimėjimo faktą, bet Vytauto didžiausios nesėkmės įvykį. Vėlgi Vilniaus Dienai buvo parinktas ne nepriklausomos Lietuvos kariuomenės Gedimino pilies bokšte Lietuvos vėliavos pirmasis iškėlimas, bet Lenkijos generolo Želigovskio “sukilėlių” invazijos į Vilnių diena. Ir dabartinėje Lietuvos laisvės kovoje su sovietiniu okupantu jau tradicija tapo metai iš metų minėti pirmąsias masines deportacijas, bet laimėto Tautos Sukilimo prieš sovietinį okupantą net dvidešimties metų sukaktis, išskyrus LFB Tarybą, nė vieno kito mūsų veiksnio dėmesio nepatraukė. O juk 1941 birželis mūsų tautai ir valstybei daug reikšmingesnis yra Sukilimo faktu, nei deportacijomis. Kai pastarosios teliudija sovietinio okupanto beatodairinį žiaurumą ir mūsų tautos nuostolį bei kančią, tai Sukilimas skelbia urbi et orbi lietuvio pasitikėjimą savo jėgomis, nepalūžusią pasipriešinimo valią ir degantį ryžtą nublokšti okupanto užkartą jungą ir atsikovoti tautinę laisvę bei valstybinę nepriklausomybę. Sukilimas ne tik apnuogino sovietinės propagandos nuolat kartojamą melą apie tariamai savanorišką mūsų tautos atsisakymą savo laisvės, ne tik garantavo, nors ir tik laikinį, valstybės suverenumo vykdymą, bet taip pat parašė testamentą ateičiai, kad negali būti tokios tarptautinės padėties, kurioje tautai jau nieko kita nebeliktų, tik beviltiška rezignacija. Ir kai šiandieną šen bei ten tarp laisvųjų lietuvių pasiskardena, tegu tik paskiri, rezignacijos balsai, Sukilimo prasmės ir reikšmės prisiminimas yra juoba aktualus.

Nepakanka žinoti ir kitiems kalbėti tik apie okupanto žiaurybę. Reikia pažinti ir kitiems parodyti pirmiausia savosios tautos laisvės troškimas ir jos ryžtas priešintis svetimųjų priespaudai. Deja, ligi šiol nesunku įžiūrėti tam tikras lygiagretumas tarp dabartinių partinių tremties veiksnių pozicijos Birželio Sukilimo atžvilgiu ir partijų koalicinės vyriausybės nusistatymo Kremliaus 1940 ultimatumo atžvilgiu. Tąsyk partijų koalicinėje vyriausybėje, išskyrus patį prezidentą Smetoną, švietimo ministeri Jokantą ir susisiekimo ministeri Masiliūną, neatsirado kovos ryžto nepriklausomybei ginti ir Kremliaus ultimatumui atmesti. Ir dabartiniuose partijų koaliciniuose veiksniuose neatsiranda dėmesio tautos koviniu ryžtu įvykdytam ir valstybės suvereninių organų veikimą atstačiusiam Sukilimui prieš okupantą. Šiuo atžvilgiu ypač į akis krinta Vliko evoliucija. Tikrasis okup. Lietuvos Vlikas savo 1944.2.16 deklaracijoje pabrėžia, kad

1940 m. birž. 15 d. Sov. Sąjungos okupacijos ir tos okupacijos prievartoje padarytų kitų jėgos ir klastos aktų pertrauktas Lietuvos suvereninių organų veikimas 1941 m. birželio 23 d. Tautos sukilimo ir Laikinosios Vyriausybės veikimo buvo laikinai atstatytas.

Dabartinis tremties Vlikas, atvirkščiai šį Lietuvos nepriklausomybės atstatymo žygį nedviprasmiškai ignoruoja.

Laimei, tauta nepritarė ano meto partijų koalicinės vyriausybės daugumos ištižimui ir juo nepasekė. Jau pačioj okupacijos pradžioj įvykusiame mokytojų suvažiavime Kaune prasiveržė viešas, masinis, spontaninis rezistencijos iššūkis okupantui. Spontaniškai ir masiškai ėmė dygti pogrindyje ir organizuotos rezistencijos pabiri branduoliai.

Rezistencijos centralizavimas ir rengimasis sukilti

Pabiriems rezistencijos branduoliams apjungti ir vieningos vadovybės rikiuojamos organizuotos rezistencijos tinklu apkloti visą kraštą, pirmosios pastangos pasireiškė 1940 spaulio pradžioje. Lemiančios reikšmės šiuo atžvilgiu turėjo spalio 9 Kaune įvykęs organizacinis pasitarimas.

Pogrindžio rezistenciją centralizuojant, pirmiausia reikėjo žiūrėti, kad būtų galimai užkirstas kelias NKVD provokacijoms. Todėl pasirinkta mažų vienetų — penketukų — organizacinė schema. Pats organizacijos centras padalintas tarp Kauno ir Vilniaus. Vilniuje sutelktas karinis - politinis štabas, Kaune — organizacinis. Kai 1941 m. pavasarį Vilniaus štabą skaudžiai palietė NKVD areštai, Kauno štabas, nedaug tepaliestas, galėjo nedelsdamas perimti Vilniaus štabo uždavinių tolimesnį vykdymą ir Sukilimo plano galutinį parengimą.

Saugumo sumetimais provincijos daliniams buvo palikti jų savarankiški vardai: Apsaugos Gvardija, Geležinis Vilkas, Laisvės Armija ir kt., nors Kauno ir Vilniaus štabai veikė Liet. Aktyvistų Fronto vardu. Pats konsolidavimosi ir centralizacijos procesas turėjo būti labai apdairus, todėl lėtas. Pvz. L. L. Laisvės Kovotojų Sąjunga į LAF įsijungė tik 1941 balandžio mėn.

Nereikėjo nė didelio politinio įžvalgumo pramatyti, kad Hitlerio - Stalino draugyste negali būti patvari ir jųdviejų dalybos mažųjų tautų žemėmis ir laisve tėra laikinis manevravimas, kuris galų gale turės baigtis ginkluotu konfliktu. Antra vertus, taip pat nebuvo reikalinga nė didelės politinės išminties suvokti, kad šitokio konflikto atveju sovietų okupuota Lietuva neprivalo likti tik pasyvi stebėtoja, bet turi būti pasirengus įvykiams užbėgti už akių, t. y. eventualų naują Lietuvos okupantą pastatyti prieš nepriklausomos Lietuvos faktą, prieš Lietuvos valstybės suvereninės vyriausybes veikimo faktą. Šitoks įsitikinimas dėl Reicho - Sov. Sąjungos santykių vystymosi ir dėl lietuvių tautos vaidmens bei uždavinių tada, kai tie santykiai sprogs ginkluotu konfliktu, diktavo organizuotos rezistencijos centrams ir periferijoms uoliai ir kruopščiai ruoštis Lietuvos likimo vairą jėga perimti patiems lietuviams į savo rankas. Sukilimo idėja buvo visuotinai priimta.

Kadangi Sukilimo pasisekimas pirmiausia priklausė nuo jo vienlaikiškumo su Reicho - Sov. Sąjungos karo pradžia, tad buvo labai svarbu iš anksto patirti bent apytikrė šios galimybės data, nors su tuo siejosi ir tam tikra rizika. Pvz., kai iš Berlyno atėjo žinia, kad Reichas savo žygį prieš Sov. Sąjungą galįs pradėti tarp gegužės 1 ir 10, LAF vadovybėje ir atskiruose daliniuose prasidėjo suintensyvintas pasirengimas. Aliarmas (dėl reicho aferos Jugoslavijoje) pasirodė priešlaikinis. Paruošties padėtį teko atšaukti ir sukiliminę mobilizaciją sustabdyti. Tatai ne tik paveikė sukiliminių dalinių savijautą, bet ir įgalino N KVD ofenzyvą prieš rezistenciją, nes platesnio masto mobilizacinis pasirengimas sukilimui negalėjo išvengti NKVD akių. Ypač buvo sustiprintas NKVD siautėjimas Marijampolės, Šiaulių, Rokiškio ir Utenos apskrityse. Skaudžiai nukentėjo ir LAF Vilniaus štabas. Areštai ir birželio masines deportacijos pusėtinai apgadino rezistencijos tinklą.

Savo uždavinį įvykdėm

Birželio 21 naktį praleidau dr. A. Damušio bute.

Birželio 22 ankstybą rytą jo kaimynas triukšmingai pranešė apie Reicho - Sov. Sąjungos karo pradžią. Per pora valandų Žaliakalnio prieglaudoje jau buvo įsitaisęs Sukilimo štabas ir pradėjo judėti visa Sukilimo mašina. Technologijos fakulteto laboratorijų rūsiuose pagal Sukilimo planą netrukus atsirado dviejų milicijos nuovadų vyrai — pagrindinė atrama radijo stočiai užimti. Birželio 22 vakare sukilėliai jau buvo įsitvirtinę Kauno pašto rūmuose, susprogdinę sovietų kariuomenės telefono centrinę, išjungę Kauno telefono - telegrafo centrines, sukėlę paniką sovietų armijos Kauno įguloje, kuri paskubomis pradėjo evakuotis, be pasipriešinimo ar su pasipriešinimu savo lengvųjų ginklų ir amunicijos dalį “perleisdama” sukilėliams.

Birželio 23 apie 3 vai. ryto Sukilimo štabe suredagavome Lietuvos nepriklausomybės atstatymo trumpą pareiškimą, Laikinosios Vyriausybės sudėtį ir trumpą atsišaukimą j ūkininkus, darbininkus ir tarnautojus, šeštą val. ryto radijofonas pranešė Sukilimo štabui, kad yra pasiruošęs Lietuvos nepriklausomybės atstatymo paskelbimui. Sukilėliai visą birželio 22 naktį R. Kryžiaus mašinomis gabeno į radijo stotį reikalingas atsargines dalis ir remontavo. Devintą val. ryto, ir radijo stotis pranešė Sukilimo štabui, kad per pusvalandį bus pasirengus transliacijoms. Tačiau atvykę į radiofoną, 9 val. 20 min. ir susirišę su radijo stotimi, iš jos sukilėlių būrio vado patyrėme, kad stoties apylinkėse labai gausu sovietų kariuomenės, kuri, pradėjus sukilimo transliacijas, galinti būt atkreipta prieš stoties sukilėlių įgulą, kuri nepajėgsianti atsilaikyti. Kadangi delsti radijofone su nepriklausomybės atstatymo ir Laikinosios Vyriausybės sudarymo pranešimu negalėjome, teko radijo stoties sukilėlių daliniui įsakyti, kad nedelsdamas stotį įjungtų. Dėl atsargumo neįjungėme tik gatvių garsiakalbių. Nors ne tik radijo stoties sukilėlių jėgos buvo silpnos, bet ir radijofone sukilėlių įgula taip pat buvo negausi ir silpnai ginkluota, pradžioje nė kulkosvaidžio neturėjome, tačiau dairytis pastiprinimo nebuvo kada. Sukilėlių didžiausia jėga buvo pasiryžimas savo uždavinį vykdyti. Ir tai mums pavyko geriau, nei patys tikėjomės.

Laikinosios Vyriausybės sudarymo paskelbimas ir atsišaukimas į tautą, kad griebtųsi ginklo savo žmonių gyvybei, laisvei ir turtui nuo besitraukiančių bolševikų apsaugoti ir visą krašto administraciją perimti į lietuvių rankas, sukėlė visuotinį tautos entuziazmą, neretu atveju pamiršusį bet kurį atsargumą. Antra vertus, tatai visiškai demoralizavo iš Lietuvos bėgančią sovietų armiją ir okupacinio režimo pareigūnus.

Sukilimo pradžioje labai trūkome ginklų. Tik užėmus sovietų armijos ginklų sandėlius Parados paviljonuose, sukilėliams pateko apie 25.000 automatinių šautuvų ir didelis kiekis pistoletų, granatų, kulkosvaidžių.

Tuo pačiu metu, kai radijofone skelbėme Lietuvos laisvės atgavimą ir suvereninės vyriausybės sudarymą, kita sukilėlių grupė jau redagavo pirmąjį išsilaisvinusios Lietuvos oficiozą Į LAISVĘ.

Birželio 24 rytą Laikinoji Vyriausybė susirinko pirmojo savo posėdžio.

Birželio sukilimas buvo visuotinis, entuziastingas ir tikrai didvyriškas. Mūsų tauta parodė savo valią atgauti valstybinę nepriklausomybę ir savo sugebėjimą, nelaukiant kieno malonės, ginti savo šventą laisvės teisę. Tauta, kuri labai skaudžiai išgyveno pažeminančią kapituliaciją — 1938 Lenkijos, 1939 Vokietijos ir 1940 Sov. Sąjungos ultimatumus, dabar atgavo pasitikėjimą savimi. Sukilimas sustiprino valstybingumo sąmonę ir sukėlė visuotinę rezistenciją okupantui, nepaisant jo spalvos ir ideologijos. Sukilimas, pagaliau, iš karto atskleidė Hitlerio vadinamos rytų politikos aneksinius planus, dangstomus sovietų pavergtų tautų laisvinimo kauke.

Reicho nusistatymas

Nors Sukilimo tiesioginis priešas buvo sovietinė okupacija, ta-čian jis lygiai buvo atkreiptas ir prieš reicho kolonizmo užmačias. Sovietinės propagandos melą, kad sukilimas buvęs reicho įkvėptas, nieku verčia paties reicho laikysena Lietuvos atžvilgiu.

Savo Mein Kampf knygoje Hitleris skelbė, kad Vokietijos “užsienio politikos tikslas ateityje neturi būti nei Vakarų, nei Rytų orientacijos”, bet kad “mūsų politika Rytuose turi užtikrinti vokiečių tautai reikalingą erdvę”. Ruošdamasis karui su Sov. Sąjunga šiai savo politikai praktiškai planuoti Hitleris įsteigė specialią įstaigą — Rytų Politinį Biurą. Hitleriui įteiktame šio biuro 1941.4.2 Denkschriffte apie Baltijos valstybes skaitome:

“Dėl šių sričių kyla klausimas, ar joms bus skiriamas ypatingas uždavinys — ateityje būti vokiečių kurdinimo sritimis, rasiniu atžvilgiu tinkamus (jų gyventojus) asimiliuojant. Jei šis tikslas bus numatytas, šios sritys privalės, visiškai atskiro traktavimo (rytų erdvės) bendrų uždavinių rėmuose. — Kurdinant žymesnę vokiečių grupę (“mengenmaessig bedeutenden”) iš žemės ūkio, tenka turėti galvoje, kad tam eventualiai galės būti paimtas didelis kontingentas tinkamų vokiečių naujakurių iš Volgos vokiečių. Taip pat bus dėmesio vertas kurdinimas danų, norvegų, olandų, kad vienos ar dviejų generacijų būvyje šios sritys kaip naujai suvokietintas kraštas (“als neues eingedeutsches Land”) galėtų būti įjungtas į pagrindinę Vokietijos sritį. Šiuo atveju išgyvendinimas iš Lietuvos rasiniu atžvilgiu nevertingų gyventojų didesnių grupių taip pat negalės būt išvengtas.”

Kai šis Denkschriftas Baltijos valstybių atžvilgiu dar tik prielaidas patiekė, ne galutinį sprendimą, tai jau 1941.5.8 instrukcija (“Instruktion fuer einen Reichskommissar im Baltenland”1) visai aiškiai nurodo, kad

“Visos sritys tarp Narvos ir Tilžės visą laiką turėjo glaudžius santykius su vokiečių tauta — 700 metų istorija čia gyvenančias tautas — įjungė į didžiąją germanų gyvenamą erdvę (“dem grossgermanischen Lebensraum eingefuegt”). Reicho komisaro tikslas turi būti iš Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Gudijos padaryti tam tikro pavidalo vokiečių protektoratą ir, rasiniu atžvilgiu galimą elementą suvokietinant, kolonizuojant vokiečių kilmės žmonėmis, o nepageidaujamą elementą išgyvendinant, šią sritį paversti Vokiečių Didžiojo Reicho dalimi. Baltijos jūra turi tapti vokiečių vidaus jūra (“ein germanischen Binnensee”).

1 Instrukcijos žodis Baltenland vėliau pakeistas į Ostland.

Štai dėl ko 1941.7.14., kai vokiečių armija jau buvo užėmusi Baltijos valstybes, direktyvose reicho armijos vadovybei dėl užimtų kraštų civilinės administracijos reicho vyriausybės nurodyta, kad “Reicho karinės įstaigos ir pareigūnai — neturi teikti pripažinimo Baltijos valstybių tautinėms vyriausybėms ar kariuomenėms”. Tai nacių atsakymas į Birželio Sukilimą.

Sukilimas ir Laikinosios Vyriausybės sudarymas Lietuvoje buvo diametraliai priešingas nacių politikai Rytuose.

Sukilimo atgarsiai Amerikoje

Pirmosios žinios apie sukilimą New York Times jau pasirodė birželio 24, skelbiančios, kad Stockholme girdėtas Kauno radijas birželio 23 pranešęs apie Lietuvos nepriklausomybės atstatymą, nepriklausomos vyriausybės sudarymą ir Lietuvių Aktyvistų Fronto vykdomą sukilimą. Vietoje raudonosios vėliavos Kaune iškeltos tautinės Lietuvos vėliavos.

Kitoje žinioje N. Y. Times praneša, kad Lietuvos įgaliotas ministeris Berlyne K. Škirpa yra naujosios antirusiškos Lietuvos vyriausybės ministeris pirmininkas, o gen. Raštikis — krašto apsaugos ministeris, kad Kauno radijas Lietuvos nepriklausomybės atstatymą paskelbęs birželio 23 d. 10 vai. 25 min. ir po to sugrojęs Lietuvos himną.

Vėl kitoj žinoj iš Berlyno lietuvių sluogsnių N. Y. Times kartoja žinią apie birželio 23 Kaune prasidėjusį sukilimą ir nepriklausomos Lietuvos vyriausybės sudarymą. Kadangi po to Kauno radijas nutilęs, Berlyno lietuviai N. Y. Times korespondentui aiškinę, kad tatai galėję būti dėl to, kad miestą jau užėmė vokiečiai, arba dėl to, kad sovietų armija bus sukilėlius sutriuškinus ir radio stotį užėmus.

Dar kitoje žinioje N. Y. Times cituoja sukilėlių atsišaukimą į lietuvių tautą, kad griebtųsi ginklų ir “visomis įmanomomis priemonėmis kovotų dėl laisvės ir nepriklausomybės”.

Pagaliau dar vienoj N. Y. Times žinioje korespondentas praneša, kad Vokietijos valdžios sluogsniai apsimetą nieko nežiną apie antirusišką sukilimą ir vyriausybės sudarymą Lietuvoje.

Birželio 25 d. N. Y. Times cituoja birž. 24 d- Stockholmo Nya Dagligt Allehanda paskelbtą Kauno radio pranešimą, kad mieste jau pasirodžiusi vokiečių kariuomenė ir kad Vilniuje tebevyksta kovos tarp sovietų kariuomenės ir sukilėlių.

Kitoje žinioje, antrašte Wide Uprising Reported, N. Y. Times praneša iš Stockholmo, kad Kauno radijas paskelbęs naujo Kauno karinio komendanto pulk. Bobelio įsakymą registruoti visus ginklus, valdininkams grįžti į savo prieš sovietų okupaciją eitas pareigas, judėti tik iki vakaro tam tikros valandos.

Tačiau dar kitoje žinioje iš Berlyno N. Y. Times pažymi esą Berlyne sakoma, kad Kauno radijas birželio 23 paskelbęs Lietuvos nepriklausomybę nuo Rusijos (“independence from Russia”), bet kad Lietuva priimsianti Hitlerio “Europos naujosios tvarkos” principus. Nepasakyta, ar ši pronacinė interpretacija iš Berlyno lietuvių, ar iš vokiečių sluogsnių.

Birželio 29 d. N. Y. Times cituoja Lietuvos atstovo Washingtone Žadeikio notą, birželio 25 d., įteiktą Valstybės Departamentui:

Lithuanian nation insists on its unalienable right to complete sovereignity and inedependence and is determined to fight for and defend these sacred rights with all means at their disposal no matter who the new invader may be and regardless of administrative qualifications of a new puppet regime most likely to be set up by him. Neturint visos notos, negalima spręsti, ar ir kaip joje Lietuvos atstovas Washingtone birželio sukilimą ir Laikinąją Vyriausybę yra pristatęs Valstybės Departamentui. Iš N. Y. Times paskelbtos notos citatos, turint akyse notos datą, galima betgi spėlioti, kad žodžiai “regardless of administrative qualifications of a new puppet regime most likely to be set up by him” per nesusipratimą galėjo būt atkreipti į Laikinąją Vyriausybę. Tokį spėjimą tarsi sutvirtina ir liepos 2 N. Y. Times žinios antraštė 2,500 Lithuanians Said to Have Held City for Nazis. Pati žinia atpasakoja Stockholmo Nya Dagligt Allehanda reportažą apie pasisekusį sukilimą Kaune. Esą birželio 22 ankstybą rytą, patyrus apie karą, per 2 valandas tautinės lietuvių vėliavos plevėsavo “nearly everywhere”, o lietuviai sukilėliai iš langų ėmė apšaudyti rusų karius. Toliau pasakojama, kaip žymus lietuvis lakūnas Dženkaitis su 30 savanorių 6 valandas gynė tiltą per Nemuną, kurį rusai iš desperacijos susprogdinę. Pati žinia su tendencinga pronacine antrašte nesiriša. Bet ar ta antraštė neturi kokio ryšio ir su Lietuvos atstovo nota Valstybės Departamentui? Minint Birželio Sukilimo dvidešimmetį labai praverstų autentiškas mūsų atstovybės Washingtone paaiškinimas.