Iš Vinco Ramono kūrybos

Vincas Ramonas 1945 m., kai Vokietijoj rašė Kryžius


VINCO RAMONO KRYŽIAI

Stiliaus meistriškumu, idėja, personažų charakterių išvystymu ir giliu tikrovės pajautimu ir atvaizdavimu yra vienas iš iškiliausių kūrinių visoje lietuvių literatūroje. Parašyti ir išleisti tremties dienose Vokietijoje atženklinti Balfo premija, susilaukė didžiausio atgarsio ir komentarų.

1960 pasirodė australų rašytojo Morris L. West knyga The Devils Advocate, parašyta 1959. Ten yra tokia vieta: ’’That’s how they killed my father. On that tree. They stretched him out on it, like it was a cross, tied him up — and then shot him.” Toliau: “There are only two things one can do about God: affirm Him like the Catholics or deny Him like the Communists”. Arba: “One thing is clear to me — you’re either with Bolshevism or with God.”

Palyg. Kryžių 2 laidos 162 psl.

Į Laisvę Redakcija

JIS IR JI

(Iš novelės Linų žiedai, parašytos 1928 ir išspausdintos pirmame novelių rinkinyje Dailininkas Rauba 1934 Lietuvoje. Novelė išversta į latvių, suomių ir švedų kalbas).

SU klevo grėbliu ant peties ji ėjo pro žydinčius linus. Ant blakstienų mažyčiai kvepiančios rasos lašeliai. Ir akys primerktos po nemigos nakties. Po nemigos, nes visą naktį kvepėjo kmynai. Visą mėnesienos naktį lojo kaimo šunys. Toli toli žaibavo, ir buvo baisiai šilta klėty po patalais.

Nes vasara, nes daug sulčių, nes viskas žydi ir dega.

Pievoj, ties beržu, ji pamatė savo berną. Jis piovė šieną išsivilkęs, ir buvo marškinių rankovės atraitotos, ir prasegta krūtinė įdegusi saule. Ir juodi plaukai sutaršyti vėjo. Jis jai patiko šiandie, kažkodėl. Po nemigos nakties: Tos tvirtos rankos, ta krūtine ir plaukai tie juodi. Išsisklaidę ant kaktos.

—    Padėk, Dieve. Na, ar jau daug priekabei smilgų?

—    Dėkui. Užtektų mudviem pasikloti.

Bernas pamaži pasirėmė ant dalgio ir permetė ją akimis nuo galvos iki kojų. Ypač ilgai jis žiūrėjo į jos bliuzkaitę.

Berno žvilgsnis ir žodžiai keistai paerzino ją. Lyg kas būtų pakutenęs tą duobelę žemiau kaklo. Ji kažkaip keistai šyptelėjo, pažiūrėjo jam j akis ir, lyg gindamosi ko, bėrė jam tiesiog į veidą pilną saują linų žiedų. Tiesiog į plaukus. Tiesiog į tas akis, taip atkakliai karštai žiūrinčias. Tamsiai žalias. Meilias.

Net jis užsimerkė. Ir pirmas įspūdis buvo, kada jis pramerkė akis, jog tuoj ims ir pliš josios bliuzkaitė. Tokia plona ji buvo ir tokia ankšta.

O ji pamaži, šypsodama, pasisuko ir nuėjo tolyn. Aguona laukinė degė josios plaukuos.

Ji prisėmė pievoj šliures. Sustojusi išliejo vandenį ir atsigręžė:

—    Šliurės! Būta šliurių. Per mažos, išnešiotos. .. Kad geras būtum, padarytum naujas, — erzino ji primerkusi akis. — O dabar — guli apypiete po liepa ir dainuoja vis tą pačią savo “Ginsim mudu šėmus jaučius į žalią girelę”. I, tu, su savo jaučiais!...

Jis vis dar rymojo ant dalgės. Dalgiakotis pamaži smego vis gilyn ir gilyn į pievą.

—    Na, piauk gi! Ko išsižiojai?

Tarsi pabudintas jis pradėjo pamaži skambinti dalgį. Vis žiūrėdamas į ją. Staiga jis krūptelėjo, metė dalgį ant pievos ir sukandęs dantis susiėmė dešinės rankos pirštą.

—    Įsipjovei?

Jis tyli. Atsargiai šluosto žole kraują.

Ji priėjo, pažiūrėjo į jo kraują, į akis ir lyg nesusigaudusi nusigręžė. Staiga ji atplėšė savo plonų marškinių kraštelį nuo krūtinės ir vėl atsigręžė.

—    Ką tu darai?

—    Duok, — atsakė ji uždusdama.

Ji paėmė jo ranką, staiga pridėjo ją prie lūpų ir iščiulpė bėgantį kraują. Ir žiūrėjo jam į veidą kažkokiam apsvaigusiom akim. Paskui greit, drebančiam rankom, aprišo jo žaizdą, atstūmė tą ranką į šalį ir neatsigręždama nuėjo.

Bernas palydėdamas ją akimis, pasiėmė nuo pievos dalgį ir pradėjo piauti su kažkokiu įnirtimu. Jis piovė ir kupstus ir akmenis. Ir sunkėsi raudonas kraujas pro josios marškinių audeklą ant klevo dalgiakočio.

NUKIRSTAS KRYŽIUS

(Iš premijuoto romano Kryžiai, parašyto 1945 ir išspausdinto 1947 Vokietijoj).

ROZENCVEIGAS pažvelgė į nukirstą kryžių, pažvelgė į medžius ir pasišnibždėjo su kareiviais.

— Taip, — nusprendė rusas. — Puikiai sugalvota. Už nuopelnus Hitleriui ir... Vietoj geležinio kryžiaus. ..

Du kareiviai nubėgo į Kreivėnų kiemą ir netrukus grįžo. Jie atsinešė didelių vynių, vielų, virvių ir kirvį.

Vienas kareivis žingsniais atmatavo atstumą tarp dviejų beržų, atmatavo kryžiaus liemens ilgumą ir mostelėjo ranka. Kareiviai paėmė nuo žemės kryžiaus liemenį ir prinešė prie beržų. Per tą liemenį į beržus įkalė po storą vy-nį, o paskui dar pritvirtino virvėmis ir vielomis. Pabaigę pasitraukė ir pažiūrėjo iš tolo: lyg du kryžiai, kurių skersiniai susisiekia. Du kryžiai su baltais liemenimis.

Dabar kareiviai priėjo prie Kreivėno ir Grūšto. Nuvilko juos, nuplėšė marškinius. Burnas pririšo žolės ir dar užrišo sudraskytais marškiniais. Daužydami šautuvų buožėmis, privedė prie beržų.

Giružis tarsi tik dabar suprato, kas čia darosi. Jis pribėgo prie Rozencveigo.

—    Drauge, nėr ko gaišti. Sodintam juos į mašiną ir skubėkim. O juk turės būti teismas.

—    Drauge Giruži! Proteliu tu niekad nepasižymėjai, už tai niekad ir negavai atsakingų pareigų. Nesikišk ne į savo reikalus, sudilusi kapeika! Ir ką reiškia šitas tavo išbalimas? Gailestis tai? Baimė? Tu žinai, ką partija daro su bailiais ir gailestingais?

—    Aš ne partijoj. ..

—    Tai dar blogiau! Džiaukis, kad radai nusikaltėlius. Tai tavo laimė.

Giružis išėjo iš kapinių ir užlindo už sunkvežimio.

Pirmiausiai kareiviai pagriebė Grūstą. Vieni už kojų kėlė, kiti išskėtė rankas ir prie skersinio priraišiojo vielomis. Grūštas spardėsi. Kareiviai kirvio penčia įkalė vinį į vieną jo delną, paskui į kitą. Grūštas muistėsi, kraipė apraišiotą galvą. Du kareiviai palaikė, o trečias su kirviu prikalė kojas. Vinis giliai suvarė į beržo liemenį. Vinys lindo smagiai. Kaip prigydamos. Rodos beržas pats ryte rijo jas.

Kreivėnas susmukęs gulėjo žolėje. Pakėlė ir jį. Pririšo rankas, prikalė vinimis, prikalė kojas. Iš jo rankų kraujas teškėte teškėjo ant diemedžių, žaliuojančių po beržu.

Plentu ūžė daugybė automobilių. Visa ilgiausia kolona skubėjo į rytus.

Rozencveigas parodė ranka į plentą. Raudonarmiečiai sujudo. Jie pasišnibždėjo, išsirikiavo ir, kartu kilstelėję šautuvus, iššovė į prikaltus ūkininkus.

Rozencveigas pirmutinis įšoko į sunkvežimį. Įšoko kareiviai. Paskutinis įlipo Giružis.

Tik spėjo sunkvežimis nuvažiuoti, o iš visų pusių į kapines jau bėgo žmonės. Kreivėnienė atbėgusi sukniubo žolėj ties vyro kojomis.

Žmonės išsigandę į prikaltus žiūrėjo iš tolo. Išbalę ir drebėdami bijojo ir žodį ištarti. Buvo girdėti tik skaudus Kreivėnienės kūkčiojimas ir dejavimas.

—    Nuimkit! Ištraukit vinis!

—    Reples! Bėkit replių!

Vyrai atsipeikėjo. Pribėgę nuėmė nuo kankinių veidų skarmalus.

Grūštas jau buvo miręs. Kreivėnas atmerkė akis. Iš burnos iškrito suseilėtos žolės gniužulas.

—    Tavo teisybė... Dabar žinau, — sunkiai ištarė jis, žiūrėdamas į žmoną. — Baisu... Ir tu žinok: aš uždegiau kluoną, per mane Petronėlė. ..

Iš burnos ištekėjo srovelė kraujo. Galva nusviro ant krūtinės.