PARTIZANAI ANTROSIOS SOVIETŲ OKUPACIJOS METU


Juozas Lukša — Daumantas — Skrajūnas — Miškinis,

vienas iš pagrindinių Lietuvos partizanų vadų antrojoj bolševikų okupacijoj. Atvykęs iš Lietuvos į laisvąjį pasaulį 1948 vasarą, jis paraše knygą Partizanai už geležines uždangosir grižo Lietuvon, kur žuvo didvyrio mirtimi 1951.

Lange parymo sena motulė, ir mergužėlė verkė viena ...
Jinai žinojo, kad vėjai siuto, kad partizano sunki dalia ...

Ginkluota lietuvių rezistencija prieš Lietuvos pavergėjus visa jėga išsiveržė prieš 20 metų visuotiniu lietuvių tautos sukilimu 1941 birželio mėn., kuriam vadovavo Liet. Aktyvistų Frontas. Ji nenutilo vokiečių okupacijos metais, dramatiškai išsiplėtė ir suliepsnojo visame krašte antrosios sovietų okupacijos metu.

Minint ginkluotosios lietuvių rezistencijos 20 metų sukaktį persispausdiname iš Lietuvių Enciklopedijos XXII tomo straipsnį apie partizanus, Juozo Brazaičio parašytą, atskleidžiantį legendarinius Lietuvos partizanų žygius, ligi savęs išsižadėjimo besąlyginį pasiaukojimą ir sudėtas aukas laisvę ginant.

JUOZAS BRAZAITIS

Šis partizanų pasireiškimo laikotarpis išsiskiria iš kitų savo platumu, apėmusiu visą tautą, ištvermingumu, trukusiu daugiau kaip dešimtmetį, žūtbūtinės kovos žiaurumu ir žuvusių gausumu — iki 50.000. Jo raidoje pažymėtini trys laiko tarpai: masinis sąjūdis iki 1947, centralizuota organizacija iki 1952, individualus partizaninis veikimas po to laiko.

PARTIZANŲ ATSIRADIMO VEIKSNIAI

Buvo keli veiksniai, lėmę kitokį Sovietų okupacijos sutikimą 1944 nei 1940: a) pirmosios okupacijos patirtis, kad su sovietiniu okupantu neįmanomas joks sugyvenimas tiems, kurie siekia savo tautai nepriklausomybės ir savo kultūros, o asmenims bent reliatyvios laisvės sąžinei: b) vokiečių okupacijos metu įsiūbuotas visame krašte pasipriešinimas ir sukurtos pasipriešinimo organizacijos; c) pogrindinės spaudos dar vokiečių okupacijos metu sukeltas optimizmas, kad bolševikų galima okupacija truksianti neilgai ir kad reikią tik išlaukti, iki bus įvykdyti Atlanto Chartos pažadai atstatyti nepriklausomybę tiems kraštams, kurie ją turėjo prieš karą, bet kurie jos buvo dėl karo netekę; d) reikalas gintis ir gyventojus ginti nuo sovietų kareivių prievartavimo ir plėšikavimo; e) noras išvengti suėmimo ar mobilizacijos į sovietinę armiją. Vienos tų priežasčių buvo svarbesnės vieniems, kitos kitiems, tačiau visos jos skatino trauktis į miškus masiškai ir virsti partizanais.

Anksčiausiai partizanai pasirodė ir ėmė organizuotis Žemaičiuose, kurie ilgiausiai buvo išlikę bolševikų neužimti ir kur dėl to buvo susitelkę daugiausia buvusių karių. Jau 1945 pradžioje partizanų judėjimas buvo apėmęs visas Lietuvos vietas, išskyrus rajonus, kur buvo dideli Sovietų kariuomenės daliniai — Paprūsėje, šiaurės vakarų Lietuvoje. Miškingosios vietos, kaip Rūdninkai, Prienšilis, Labanoro, Tauragės miškai glaudė didesnius partizanų junginius nuo keliasdešimt iki kelių šimtų vyrų (1945 III prie Naročiaus ežero partizanų grupės buvo 800 vyrų). 1945 IV buvo skaičiuojama, kad visoje Lietuvoje partizanų turėjo būti 30.000. Skaičius ir asmeninė sudėtis turėjo nuolat keistis: buvo skaičiuojamas partizano amžiaus vidurkis — dveji metai.

PARTIZANŲ SOCIALINIS IR MORALINIS CHARAKTERIS

Socialinės padėties atžvilgiu partizanai daugiausia buvo kilę iš darbininkų ir smulkiųjų ūkininkų. Jie buvo įvairios profesijos ir amžiaus — karininkai, tarnautojai, studentai, vyresniųjų klasių mokiniai, ūkininkaičiai, darbininkai. Paslankiausias buvo jaunimas — kaikur ištisos mokinių klasės prisistatė ir nesidavė perkalbamos grįžti į legalų gyvenimą. Moterys partizanų veikloje buvo ne tik ryšininkės, slaugės, bet ir aktyvios kovotojos, rodžiusios heroizmo lygiom su vyrais.

1945 I-II į įvairias Lietuvos vietas vokiečiai buvo nuleidę savo agentų, radistų, sabotažo vykdytojų lietuvių. Kartu buvo numesta ir nemaža ginklų, šaudmenų bei sprogdmenų. Daugumas desantininkų buvo grynai lietuviškos orientacijos. Vokiečių pagalba pasiekę Lietuvą, jie tuojau prisijungė prie vietos partizanų ir pasidavė jų drausmei ir direktyvoms. Prie partizanų paskui prisijungė ir negausūs nuo bolševikų pabėgę atskiri vokiečiai, išmokę lietuviškai ir vėliau pasiekę savo tėvynę repatriacijos keliu. Bet jie tebuvo išimtys. Kai partizanai ėmė glaudžiau organizuotis, buvo bendra taisyklė:    partizanais tegalėjo būti tik lietuviai. Tai įsakmiai pažymėjo Tauro apygardos statutas 1945.

Statutas paryškino ir moralines kvalifikacijas kandidatams į partizanus:' “Laisvės kovotojais gali būti lietuviai vyrai ir moterys be amžiaus skirtumo, aukštos moralės, drąsūs, ryžtingi, niekuomet nesusiteršę praeityje prieš lietuvių tautą ir visiškai atsidavę už Lietuvos išlaisvinimą”. Stojantieji į partizanų organizaciją turėjo duoti priesaiką: “Aš ... prisiekiu Visagalinčio Dievo akivaizdoje vardan kritusių brolių už Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę uoliai dirbti Nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbą, nesigailėdamas nei jėgų, nei gyvybės, grįežtai vykdyti vadovybės įsakymus, didžiausioje paslaptyje laikyti veikimą, nesidėti su priešu ir viską pranešinėti savo viršininkams. Man yra žinoma, kad už šios priesaikos sulaužymą būsiu baustas mirties bausme. — Tai, ką pažadu, tegul Dievas išlaikyti man padeda”. Partizanas negalėjo iš organizacijos išstoti, iki bus iškovota Lietuvai nepriklausomybe. Išstoti negali net ir atgavus nepriklausomybę, iki bus vadovybės leista. Iš margos masės, atsidūrusios miškuose, ar dar gyvenančių legaliame gyvenime partizanų vadovybė siekė sudaryti aukštų moralinių kvalifikacijų bendruomenę, pasiryžusią kovoti ne tik su priešo okupacija dėl krašto laisvės, bet ir su savim dėl savo asmenybės aukštesnio moralinio lygio. Tokių žmonių organizuota bendruomenė yra išskirtinė visos tautos kovojanti dalis, kaip viduriniais amžiaus riterių luomas.

Partizanai įvairiai vadinosi. Žemaičiuose buvo pradžioje populiarūs vanagai, Suvalkų krašte miško broliai. Paskiau buvo priimtas bendras pavadinimas laisvės kovotojai, nors šis terminas buvo suprastas plačiau ir reiškė apskritai rezistencijos narį. Pačiai organizacijai, kada ji pradėjo centralizuotis, buvo vartojamas Partizanų Sąjūdžio vardas, nuo 1948 Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdis.

PARTIZANŲ VEIKLOS SRITYS

Veikimo pradžioje tiek organizacinė dalinių struktūra, tiek veikimo sritys, būdai, uždavinių supratimas buvo skirtingas. Tačiau visi turėjo pagrindinius tikslus tuos pačius: paralyžuoti bolševikinio aktyvo veiklą, trukdant jų užsibrėžtus planus ir naikinant

NKVD pajėgas, provincijoj siaučiančias. Kitos rūšies uždavinys buvo palaikyti tvarką, apsaugant gyventojus nuo nuolatinių plėšikavimų, vykdomų tiek raudonarmiečių, tiek civilių. Vengdami atvirų kautynių su raudonosios armijos daliniais, partizanai stengėsi kontroliuoti bolševikų pastatytą administraciją ir atgrasinti jos pareigūnus nuo pataikavimo bolševikams ir gyventojų išnaudojimo bolševikų interesams. Pagarsėjusius NKVD pareigūnus ar jų įstaigas partizanų daliniai užpuldavo dienos metu net Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, Marijampolėje ir kt. Užpuolę valsčių vykdomuosius komitetus, sunaikindavo ar paimdavo dokumentus, kad nebūtų žinia, kurie gyventojai pyliavų nėra davę.

Pirmais okupacijos metais partizanams tekdavo kautis daugiausia su istrebiteliais (žmonių vadinamais stribais), kuriuos bolševikai organizavo 1944 rudenį vietinės administracijos apsaugai ir pagalbai išrinkti iš gyventojų rekvizijas, mokesčius, suiminėti ir kt. Kiekvienas valsčius turėjo sudaryti istrebitelių grupes po 30 žmonių: joms vadovavo rusai. Tai buvo savanoriai, atleidžiami nuo karinės prievolės. Algos jiems nemokėjo. Turėjo patys pasirūpinti pragyvenimu. Tokia santvarka skatino juos plėšikauti iš gyventojų. Kovai su jais partizanai vartojo lanksčią taktiką. Įspėjimais, grasinimais, prikalbinimu dirbti ir partizanų naudai, o dar daugiau ginkluotais užpuolimais partizanai pakrikdė stribus. Po pagarsėjusių likvidavimų Gižuose, Kačerginėje, Žaliojoj susidarė legendos apie partizanus ir jau 1945 stribai bėgo iš savo tarnybos, nustoję ir bolševikų pasitikėjimo. Likvidavus istrebitelius, nebuvo sunku administracijos aparatą padaryti neveiksmingą. Jis nepajėgė išrinkti rekvizicijų, griauti išvežtųjų ar į vakarus pasitraukusių trobesių, kirsti mišką, organizuoti kolchozų.

1946 - 47 partizanai turėjo uždavinį, — sutrukdyti rinkimus į “aukščiausią tarybą”. Jų veiklos dėka rinkimuose tedalyvavo 1946 tik 27 - 28%. Ligi 1947 buvo sutrukdyta ir žemės kolektivizacija bei atgabentų iš Rusijos kolchozininkų įkurdinimas.

Partizanų veikla buvo nukreipta ir prieš negeroves pačių vietos gyventojų tarpe: 1946 paskelbtas draudimas degtinę varyti, draugautis su atėjūnais. Buvo baudžiami vagys, plėšikai, įdavikai, komunistų pataikūnai. Gyventojams informuoti ir orientuoti leido lapelius, karikatūras, kabino juos prie medžių ar net kai kur įsakydavo kaimo pirmininkui pereiti per gyventojus, perskaityti kiekvienam. Leido pogrindinius laikraštėlius.

Ligi 1947 provincija buvo faktiškai partizanų kontrolėje. Miesteliuose enkavedistai turėjo tik atramos punktus, iš kurių darydavo išvykas kovai su partizanais ir kuriuos partizanai savo ruožtu atlankydavo užpuoliais.

PARTIZANŲ CENTRALIZACIJA IR ORGANIZACIJOS STRUKTŪRA

Karui 1945 pasibaigus ir nesulaukiant Atlanto Chartos autorius vykdant duotą pažadą atstatyti nepriklausomybės kraštams, iš kurių dėl karo jos buvo atimtos, kilo partizanuose pirmas didelis susirūpinimas: padėtis gali ilgiau užtrukti, ir reikia ruoštis ilgesnei kovai. Tam reikalinga partizanų centralizacija ir vieningas kovos planas. Iniciatyvos centralizacijai pirmieji ėmėsi suvalkiečiai. 1945 rugpiūčio 25 įvyko Suvalkų krašto partizanų dalinių suvažiavimas, kuris sujungė partizanus į Tauro apygardą. Jos vadu išrinktas Mykolas Jonas. Apygardos štabas užmezgė ryšius su Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Raseinių, Telšių ir kai kuriais dzūkų partizanų daliniais. Žemaičiai įkūrė tada Kęstučio apygardą, dzūkai A apygardą. 1946 balandžio 23 apygardos Tauras ir A susijungė. Visos pietų Lietuvos vadu išrinktas plk. Kazimieraitis (sovietų spaudos skelbtas kaip plk. Vitkus), jo pavaduotoju Mykolas Jonas. Pirmasis pasiėmė siekti ryšių su rytų Lietuvos partizanais, antrasis — toliau palaikyti ryšius su žemaičiais. Abudu žuvo 1946. Tačiau apsijungimas buvo ir toliau. 1946 IX - XI sudarytas “vyriausias ginkluotų partizanų štabas” su karine kolegija ir politiniu komitetu. O 1947 sausio 12 Vilniuje buvo jau partizanų vadų suvažiavimas. Centralizacija buvo atbaigta formaliai, tačiau niekad nebaigta faktiškai, nes vadų ir ryšininkų žuvimas reikąlaudavo nuolatinių pastangų ryšiams iš naujo sumegzti.

Kiekviena apygarda veikdama derinosi prie vietos sąlygų, tačiau visur partizanų organizavimosi pavyzdžiu iš pradžių buvo Lietuvos kariuomenės struktūra, lyg partizanai būtų jautęsi atkūrę Lietuvos kariuomenę, nors ir miškuose. Jie dėvėjo Lietuvos kariuomenės uniformą, vartojo kariuomenėje buvusius laipsnius ir kėlimą į juos, kadrų paruošimą miško karo mokyklose; ginklus komplektavo ir maisto tiekimu rūpinosi tam tikri skyriai, kaip kariuomenėje intendantūros.

Labiausiai yra pažįstama Tauro apygardos struktūra. Jos viršūnėje buvo vadas, renkamas. Prie vado štabas su dviem skyriais — kariniu štabu ir politine dalimi (pastaroji rūpinosi propaganda, visuomenės informacija, spaudos organizavimu). Karinis štabas turėjo 4 skyrius: rikiuotės, mobilizacijos, žvalgybos ir ūkio. Apygardos teritorija buvo padalyta į 4 rinktines. Prie kiekvienos rinkti] ės štabo buvo gydytojas ir kapelionas. Rinktinė padalyta į kuopa s, būrius, skyrius. Skyriaus dydis 8-10 vyrų. Šitoks partizanų prisirišimas prie tam tikros jų gyvenamos teritorijos buvo paskesnis padaras. Kai būti miškuose darėsi vis sunkiau, kai masinis partizanų sąjūdis virto vis labiau centralizuota pogrindine organizacija, — vis labiau nyko išviršiniai kariuomenės pavidalai, ir stiprėjo pogrindinės armijos charakteris — išsilaikyti nepastebėtam ir veikti gyvenamosios vietos ribose, dalyvauti vietos gyvenime ir per jį veikti. Tokia tvarka garantavo gerą orientaciją vietos padėtyje, greitą ir tikslų reagavimą, palengvino maitinimosi ir išsilaikymo klausimą. Sovietinė spauda paskiau vaizdavo partizanus tokiais žodžiais: dienomis jie dirbdavo kolchoze, o naktimis eidavę partizanauti.

BOLŠEVIKŲ KOVA SU PARTIZANAIS

Partizanų susidūrimai su NKVD vadovaujamais istrebiteliais ar enkavedistų kariuomenes daliniais sudarė legendą apie partizanų galybę tarp vietos gyventojų ir tarp pačių enkavedistų. Pažindami vietos sąlygas, ginkluoti dažniau kulkosvydžiais ir automatais, sovietinės spaudos prasitartam, geriau už istrebitelius ir, svarbiausia, vedami kovos dvasios, partizanai kautynėse pridarydavo priešui kelis kartus didesnių nuostolių, nei jų turėdavo patys, ir tada pasitraukdavo, jei tai buvo galima. (J. Daumanto Partizanuose minima aukų tokia proporcija: Žemaitkiemio kautynėse žuvo bolševikų 27, partizanų 3 ir sužeisti 5; Būdininkų kautynėse bolševikų žuvo per 100, partizanų 6; Palių kautynėse 200:17; Daukštagirės kovoje žuvo visi enkavedistai be partizanų nuostolių;; Alšininkų 79 partizanai kovėsi prieš diviziją, 94:11: Žiemkelio, prie Veiverių, kautynėse kur 47 partizanai kovėsi su 300 enkavedistų, partizanų žuvo 16; Gerčių, prie Kazlų Rūdos, kovėsi 150 partizanų su 2000 enkavedistų, žuvo partizanų 33, enkavedistų 290; Ruišupy žuvo visi 6 partizanai ir enkavedistų 67).

Tokia padėtis buvo aliarmuota Maskvai pačioje pradžioje. Iš Maskvos buvo paskirtas Suslovas prie Lietuvos komunistų partijos sovietiniam režimui įtvirtinti, o 1944 rudenį į Panevėžį atvyko vidaus reikalų ministro pavaduotojas Kruglovas ir partijos bei NKVD viršūnės instruktavo, kaip reikia likviduoti partizanus. Kruglovo direktyvomis, turėjo būti sustiprinta agentūrinė veikla partizanams, jų šeimoms, rėmėjams sekti, brautis į partizanų organizacijos vidų, kad galima būtų pirmiausia viršūnes likviduoti; turėjo būti diskredituotas partizanų vardas gyventojų akyse, sustiprinta ginkluotų pajėgų veikla, košiant miškus ir namus, stengiantis įtraukti partizanus į atviras kautynes; namai ir kaimai, kur buvo pastebėti partizanai ar jų rėmėjai, įsakyta sudeginti, žmones išvežti, gyvulius ir paukščius perduoti vietos partinėms vadovybėms. Atsakomybę už visą akciją pavedė vidaus reikalų ministrui Bartašiūnui. Pagal Kruglovo direktyvas 1945 tarp Tauragės ir Raudondvario (vasario mėn.), paskui Kazlų Rūdos miškuose (liepos mėn.) pasirodė provokaciniai desantai, vaidinę anglus ir vokiečius, kurie turėjo provokuoti vietos gyventojus ir p. Labiausiai pasisekė antrai jų grupei. Provokaciniai desantai buvo susieti su masiniu gyventojų ir miškų košimu, ieškant partizanų bunkerių miškuose ir trobose.

1945 Bartašiūnas paskelbė amnestiją tiems, kurie prisistatys ir atiduos ginklus. Tokių partizanų buvo. Dalis jų vėl aptaisyti partizanų drabužiais, apginkluoti ir pasiųsti gyventojų provokuoti. Kurie gyventojai parodė jiems paramos, buvo suimami ir išvežami. Kurie paramos nerodė, buvo terorizuojami ar žudomi kitą dieną tų provokatorių, veikiančių partizanų vardu ir tuo būdu partizanus kompromituojančių. Toks teroras kėlė gyventojams pasiilgimą — kad viskas kuo greičiau baigtųsi. 1946 - 47 masiniai gyventojų trėmimai buvo skirti tam pačiam tikslui — kovai su pasipriešinimu, kad būtų įtvirtintas režimas. Nuo 1946 nukautųjų partizanų lavonus pradėjot mėtyti miestų įr miestelių aikštėse. Iš partizanų, patekusių į enkavedistų rankas, kankinimais stengėsi išgauti žinias apie draugus (Bagotosios pusgyvis partizanas Perkūnas buvo piūklu perplautas į tris dalis; partizanui Eumai, kai jis atsisakė išduoti paslaptis, išpiautas liežuvis). 1947 sausio 10 Punios miške buvo aptiktas pietų Lietuvos apygardos štabo bunkeris. Kai ten buvo paimti du granatų pritrenkti partizanai, jų vardu buvo paskelbtas atsišaukimas į partizanus, kad jie toliau nesipriešintų. Vyskupų vardu buvo skelbiami taip pat atsišaukimai. Kai arkiv. M. Reinys pamoksle pareiškė, kad jo vardas pavartotas be jo sutikimo, jis buvo suimtas ir išvežtas. Taip pat kaltinamas rėmęs partizanus buvo suimtas ir išvežtas vysk. V. Borisevičius. Ginkluotoje kovoje prieš partizanus vartojo patrankas ir lėktuvus.

Partizanų vadovybė mėgino iš pat teroro pradžios prisitaikyti prie naujos padėties- 1945 rugpiūčio 25 Suvalkų krašto partizanų vadų suvažiavime buvo nutarta nedrausti partizanams pasinaudoti Bartašiūno amnestija — registruotis ir atiduoti ginklus. Toki tuojau pat buvo išjungiami iš organizacijos. Partizanų vadovybei rodėsi, kad naujiems rezistencijos uždaviniams partizanų skaičius yra perdidelis, nematant greito padėties pagerėjimo. Partizanų sąjūdis turėjo susiaurėti, susidrausminti ir dar giliau nusileisti į pogrindį. Sovietų pareigūnai, kaip liudijo plk. Burlickis Kersteno komitete, turėjo įspūdį, kad po visų valymų ir provokacijų partizanų vadovybė silpnina aktyvų pasipriešinimą., dalį kovotojų atleisdama ir saugodama savo kadrus. Sovietinis saugumas betgi matė, kad galutinis pasipriešinimas nėra palaužtas. Kova vyko toliau, tik siauresniu plotu. Kovai su partizanais ir toliau buvo paliktas Lietuvoje dvi enkavedistų divizijos;

vienos štabas buvo Vilniuje, kitos Šiauliuose. Tačiau labiausiai NKVD stiprino agentų infiltraciją į partizanų eiles, ypačiai į vadovybes. Skatino taip pat, kad partizanai pasiduotų ir išdavinėtų savo vadus. Saugumas buvo nustebintas, kad partizanai toliau mažiau kreipia dėmesio į kitataučius, laikydami juos tik sovietų valdžios įrankiais, o naikina daugiausia savuosius išdavikus, lietuvių komunistų elementą. Išdavikai buvo pats pikčiausias ir daugiausia žalos pridaręs priešas.

Partizanų materialinę padėtį labiausiai apsunkino nuo 1949 sustiprėjusi kolektyvizacija. 1952 viduryje kolchozai buvo apjungę jau 96% ūkininkų. Pasunkėjo dėl to partizanų ryšiai su kaimu, pasunkėjo parama, prieglauda, maitinimasis. Šitas kolektyvizacijos įvedimas apytikriai sutampa su partizanų organizuotos ir centralizuotos kovos silpimu. Viena iš didžiųjų silpimo priežasčių buvo taip pat partizanų santykiai su Vakarais, kurie laužė partizanų moralę.

PARTIZANŲ RYŠIAI SU VAKARAIS

Pirmieji okupuotą Lietuvą pasiekė ryšininkai iš Vakarų: kai kurių tremtyje esančių lietuvių grupių įgalioti į Lietuvą atvyko 1945 rudenį du ryšininkai (Daunoras ir jo draugas). Sumezgęs ryšį su plk. Kazimieraičiu, pirmasis grįžo į vakarus. Kai jis antrą kartą atvyko į Lietuvą 1946 m. gegužės mėn., plk. Kazimieraitis jau buvo žuvęs. Ryšininkui pasisekė susisiekti su Tauro štabu ir prikalbinti štabo žmones, kad prisiimtų iš Vakarų atvežtą dvilypę organizacijos struktūrą — BDPS — (Bendras Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdis) ir VLAKas (Vyriausias Lietuvos Atstatymo Komitetas). Sutaręs radijo ryšius palaikyti, ryšininkas 1946 rudenį grįžo į Vakarus, parveždamas įgaliojimus septyniems asmenims sudaryti BDPS delegatūrą užsienyje. Tačiau sutartas radio ryšys neveikė. Nesulaukdama iš Vakarų atsiliepiant, partizanų vadovybė pasiuntė savo ryšininkus į Vakarus. Jie pasiekė Dancigą 1947 gegužės mėn. ir atnaujino ryšį su Daunoru. Pastarasis atkalbėjo partizanų ryšininkus nuo vykimo toliau į Vakarus, pažadėdamas rudenį vėl į Lietuvą pats atvykti. Krašto ryšininkai laimingai grįžo atgal birželio 6. Bet ryšio radijo pagalba su Vakarais ir vėl nebuvo. Vakarus bešaukdami žuvo du partizanų radistai.

1947 gruodžio mėn. partizanų vadovybė pasiuntė antrus ryšininkus į Vakarus pro Rytprūsius. Dviem asmenims pasisekė Vakarus pasiekti. Jie atvežė daug dokumentinės medžiagos, pavergtos Lietuvos atsišaukimą į laisvąjį pasaulį, Lietuvos tikinčiųjų laišką šv. Tėvui. Krašto specialus įgaliotinis, veikdamas BDPS prezidiumo vardu, turėjo įgaliojimus patikrinti ir patvarkyti pogrindžio atstovavimą užsienyje ir, svarbiausia, surasti pogrindžiui pagalbos. Krašto atstovavimą užsienyje perkėlęs iš BDPS delegatūros Vlikui (1948 Baden Badeno susitarimas) ir palikęs specialius krašto rezistencijos ryšininkus, Lietuvos pogrindžio atstovas tegalėjo grįžti į Lietuvą 1950.

Ryšys su Vakarais partizanų vadovybei nedavė svarbiausio dalyko — nesustiprino jų tikėjimo Vakarais. Tai- pasirodė jau 1947 po pirmos partizanų ryšininkų kelionės į Vakarus. Skaitydami iš Vakarų gautą informaciją, darėsi tokias išvadas: “Jie mus atidavė mirčiai Jaltoje, Potsdame... kartoja ir toliau tas klaidas, neišdrįsdami pakelti protesto balso prieš mūsų tautos naikinimą, net nenorėdami žinoti, kad mes dar esam jais ne tik nusivylę, bet kad tęsiam kovą su jų “sąjungininku”, nebežinodami pralaimėjimo... Ir ilgas ir baisiai kruvinas dar styro mums prieš akis kovos kelias— Belieka tęsti kovą toliau, pačiais gudriausiais metodais, kurie suteiktų mums galimybių šitą kovą išvesti ligi reikiamo momento” (Daumantas, Partizanai, 306 psl.). Krašto specialaus įgaliotinio raporte partizanų vadovybei, kuris pasiekė ją 1949, reiškiama kartumo dėl laisvėje esančių lietuvių. Specialiu raštu Vlikui tas pats įgaliotinis skundėsi atitinkamų Vliko žinioje esančių pareigūnų neveiklumu, dėl kurio žuvo pakeliui į Vakarus naujas ryšininkas iš krašto.


JULIJONAS BŪTĖNAS,

iš Vakarų Europos grįžęs Lietuvon įsijungti į partizaninę kovą prieš bolševikinius okupantus ir joj žuvęs didvyrio mirtimi 1951 metų pavasarį.

PARTIZANŲ PASIPRIEŠINIMO IŠGESIMAS

Kruglovas 1951 antrą kartą atvyko į Lietuvą vadovauti operacijoms prieš partizanus. Plk. Burlickio liudijimu, Kruglovo veikla buvo labiausiai nukreipta prieš partizanų vadovybę, kurios priekyje buvęs Miškinis ir kurio buveine buvusi Prienų miškuose. Pagal Burlickio pareiškimą Kerste-no komitete 1954 birželio 28, Sovietams “daugiausia rūpesčių pridaręs ir visuotinai pripažintas vadinamo lietuviu banditų judėjimo vadas buvo lietuvis, vardu Miškinis. Lietuvių tauta laikė šitą lietuvį tautiniu didvyriu, ir jis turėjo milžinišką autoritetą tarp lietuvių... Apsuptas ir pasijutęs beviltiškoje padėtyje, pagal vietinių NKVD pareigūnų informacijas, Miškinis nusižudė.” Tai buvo 1951 spalis. Tik vėliau Tiesa paskelbė, kad tas Miškinis kitaip vadinosi Skirmantas, Daumantas, Skrajūnas, o tikroji pavardė buvo Juozas Lukša, kuris buvo, kaip pogrindžio įgaliotinis, nuvykęs į Vakarus ir iš ten grįžęs.

Skirmanto žuvimas buvo didelis smūgis partizanams, tačiau jis parįizanų veiklos nesunaikino. Dar 1951 buvo paskelbta visa eilė išdavikų ir saugumo agentų, kurie žuvo nuo partizanų rankos. Tik nuo 1952, kada buvo baigta kolektyvizacija, laikoma, kad centralizuotas ir organizuotas partizanų sąjūdis išseko. Liko dar ilgam individualus ir vietinio pobūdžio veikimas. Jo buvimą liudijo ir tai, kad 1955 rugsėjo 17 buvo pakartotinai paskelbta Sov. Sąjungos amnestija. Ir 1956 kovo 22 KGB kreipėsi į “dar besislapstančius asmenis”, kad jie pasinaudotų amnestija. Tiesa Lietuvoje paskelbė 6 pavardes asmenų, kurie ta amnestija pasinaudojo. Taip pat dar 1957 buvo suimti kai kurie asmenys už partizanavimą, ir net 1959 Žemaičiuose buvę nušauti 3 partizanai. Tačiau pasipriešinimas iš ginkluoto partizaninio savo visuma jau įsiliejo į kitas formas.

PARTIZANŲ PALIKTOJI SPAUDA IR POEZIJA

Autentiško ir pilno partizanų veiklos vaizdo neįmanoma susidaryti be spaudos, kuri buvo vienas iš pagrindinių partizanų kovos ginklų. Tačiau Vakarus pasiekė tik labai maža jos dalis. Bent eilė jos vardų: Kova (leido BDPS), Aukuras (Lietuvos partizanų X-jo dalinio štabas), Aukštaičių Kova (Lietuvos Laisvės Armijos Vytauto Apygardos štabas), Mylėk Tėvynę (Merkio rinktinės partizanų štabas), Laisvės Talka (LLA 1-ji Liūto rinktinė, Laisvės Varpas (vėliau tapęs Kęstučio apygardos organu, leido Lietuvos partizanų A. apygardos štabas), Laisvės Rytas (Lietuvos partizanų I grupės štabas, Kovos Keliu (Tauro apygardos partizanai), kurį vėliau pakeitė Laisvės Žvalgas ,pasidaręs Tauro apygardos laisvės kovotojų organas; Už Tėvų Žemę (Lietuvos partizanų N grupės štabas), Partizanas (LLK pietų Lietuvos srities organas).

“Ši antrosios bolševikų okupacijos pirmųjų metų laisvoji pogrindžio spauda, palyginti su vokiečių okupacijos metais leistąją pogrindžio periodika, atrodo žymiai menkesnė technikiniu atžvilgiu. Daugumas tų leidinių spausdinti ne spaustuvinemis priemonėmis, bet rotatoriais, šafirografais, kiti tiesiog surašyti rašomąja mašinėle. Daugelio jų popierius la-bai blogos rūšies, pasitaiko leidinių, spausdintų ant vyniojamo popieriaus” (S. Žymantas, Santarvė, 1954 nr. 10). Tačiau visų jų kovingai dvasiai gali būti būdingi Kovos 1947 kovo 22 vedamojo Lituania Militans — Kovojanti Lietuva žodžiai: ‘‘Ta kovojanti Lietuva gyva ir yra čia, kur teka Nemunas ir Vilija, kur vaitoja okupacijos lietuviai, nes čia teka kraujas, nes čia gęsta už laisvę kovotojų gyvybės, kaip žvakės, nes čia yra milžinų kapai ir jų ainiai — Lituania Militans”.

Žymiai gausesnis partizanų palikimas yra jų poezija, pasiekusi Vakarus. Partizaninė bendruomenė kūrė savo poeziją — dainas, kurios plaukė iš jų specifinės aplinkos. Tos poezijos kolektyvinį vartojimą ir jos socialinę funkciją atvaizdavo Daumantas 1946 Naujų Metų sutikimo aprašyme, kur po oficialios kalbos “atsiradusi susimąstymo tyla buvo pertraukta partizanų mėgiama daina” :

Toli už girių leidosi saulė, ..

Dainavo broliai ardami, 

Dainavo tėviškės artojai, 

Arianą juodą versdami...

Stovėjai, mama, tu prie vartų,

Kalbėjai — vakaras gražus... 

Ir per naktis tu nemiegojai, 

Prie lopšio supdama vaikus...

“Dainavome toliau. Visų balsuos skendėjo didelis graudumas, dar daugiau ryškindamas jau ir taip graudžius dainos žodžius”, —

Dabar ilgu žaliajam sodžiuj

Toli išklydusių vaikų.

Ir vakarai čia taip nuobodūs

Be jokio džiaugsmo, be dainų.

Bet lauk, motule, aš sugrįšiu,

Sugrįšiu tavęs išbučiuot...

“Vis skambėjo dainos posmai, pildami graudulingą skausmą į kiekvieno sielą ir versdami nenoromis susimąstyti... Po to sugaudė kita daina, grynai partizaniška. Ją vedė skambiu tenoru Skirmantas, padedamas draugų:”

Pražydo pirmos melsvos žibuoklės,

Paukštelių dainos skriejo linksmai,

Tėvynės ginti išėjo broliai,

Tylūs, bet narsūs, kaip sakalai.

Lange parymo sena motule,

Ir mergužėlė verkė viena...

Jinai žinojo, kad vėjai siuto,

Kad partizano sunki dalia...

“Daina kėlė prieš akis partizaninio gyvenimo vaizdus, dainuojantiems primindama ne vieno draugo mirtį”, —

Miegoki tyliai tu, partizane,

Tavęs gimtoji šalis liūdės.

Pačioj jaunystėj padėjęs galvą,

Lietuvą laisvą visad regi.

Tokia yra socialinė partizaninės dainos aplinka ir socialinė jos prasmė: daina buvo priemonė išvengti kankinančios tylos kolektyve, ypačiai pirmoje partizanų veiklos stadijoje — stovykliniame gyvenime: buvo priemonė stiprinti kolektyviai heroinę dvasią. Kai kurios dainos lietė ir konkrečias kautynes (Kalniškių mūšis, Raišupio didvyriai) ir savo turiniu kalbėjo apie heroinį aktą — kovą ir žuvimą už tėvynę, tikėjimą, kad tėvynė juos atsimins, tačiau vaizdai apie motulę, mergelę, mums yra tiek elegiški, kad partizaninėse dainose, kaip ir ilgų amžių liaudies dainose, persveria minoriški tonai. Čia gali įžvelgti juo didesnį vidaus dramatizmą, nes partizanas laisvu apsisprendimu yra pasirinkęs auką kovoje už tautinį principą ir atsisakęs nuo to, į ką taip veržiasi visa jo prigimtis, sėslaus, namų žmogaus prigimtis.

Neišaiškinti yra partizanų dainų kūrėjai. Tačiau savo forma dainos yra artimos tai poezijai, kuri ieškojo artimo ryšio su liaudies kūrybos elementais vadinamo neoromantizmo metu (Miškinio, Aisčio, Brazdžionio, S. Nėries laikotarpis). Poetinio grožio ir melodijos originalumo atžvilgiu daugelis partizaninių dainų buvo praeinamo pobūdžio; jos bus ateityje tam tikro istorinio laikotarpio liudininkas. Tačiau tarp jų yra ir didelio skonio, gilios, nuoširdžios nuotaikos dainų, kaip Žilvino Partizanai, Kariūno Partizano dalia, Partizano kapas (Į Laisvę, 1953 nr. 1, 1954 nr 2, 3).

PARTIZANŲ SĄJŪDŽIO ATGARSIAI LIETUVOJE

Partizanai dvejopai vertinami Lietuvoj buvo jau pirmaisiais jų veiklos metais. Vieni juos brangino ir rėmė, kaip atliekančius heroišką ir Lietuvai naudingą žygį. Kiti prikaišiojo jiems egoistinius motyvus, ieškant išsigelbėjimo partizanavime ir užtraukiant grėsmę nepartizanaujantiems. Tai matyti iš Kęstučio apygardos vado Visvydo kalbos Vilniaus suvažiavime 1947: “Kai kurie asmenys nori įžiūrėti, kad šiandieniniai laisvės kovotojai yra pilna to žodžio prasme “bėdos vaikai”... Kas buvo “bėdos vaikai” ir troško išsaugoti kailį, tas rado priemonių ir būdų — ir daug saugesnių, negu ginklas. Pagaliau ir tiems, kurie buvo išėję laisvės kovos keliu su ginklu rankoje, aš manau, buvo kelių ir būdų... pasigauti tos tariamosios “laisvės” (tam tikslui “nemažą lengvatą buvo juk suteikęs ir “draugas” Bartašiūnas)... Taigi naivu ir netikslu tvirtinti, kad asmeninių bėdų verčiami kovoja laisvės kovų sąjūdžio nariai. Kas taip galvoja, tas nepažįsta kovos sąjūdžio arba jį pažįsta tik iš dalies... Laisvės kovos sąjūdžio narys su granata kišenėje veža slaptąją spaudą, laisvės kovos sąjūdžio narė lietuvaitė... tamsią darganotą naktį neša slaptąją korespondenciją, laisvės kovos sąjūdžio narys... apsuptas iš visų pusių priešo, iššaudęs paskutinius šovinius, žūsta susisprogdinęs granata... Laisvės kovos draugai, pasakykite, ar tai eina kalba apie kailio saugojimą” ? (Daumantas, Partizanai, 237 psl.)

Vakarus yra pasiekęs pranešimas apie gyventojų neigiamus atsiliepimus partizanų adresu, apie partizanų vadų nesutarimus. Pranešimas iš tų laikų, kada saugumas labiausiai buvo paleidęs partizanus provokatorius, ir gyventojai nebegalėjo orientuotis, kur tikrieji partizanai, kur tik provokatoriai, siekę plėšimais ir žiaurumais kompromituoti partizanus. Plk. Burlickio liudijimas apie tuos pačius laikus priešingas: Miškinis buvęs laikomas visos tautos didvyriu ir turėjęs tarp lietuvių didžiausią autoritetą. O į teigimą, kad dėl partizanų veiklos buvo ištremta daug asmenų ir šeimų, netiesiogiai atsako kaip tik tų tremtinių rašyta 1953 ir Vakarus pasiekusi 1959 maldaknygė Marija, Gelbėk mus. Joje apie laisvės kovotojus kalbama kaip kankinius ir šventuosius. (“Mūsų tautos kankiniai, išmelskite stiprybės, sumanumo ir vienybės mūsų Tautos darbuotojams, išmelskite tikrai šviesų amžinąjį poilsį galvą paguldžiusiems už savo žemę”). Paskesni pranešimai rodė, kad Lietuvos jaunojoj kartoj reiškėsi partizanų kultas. Jo įtakoje rodėsi tos pačios pasipriešinimo dvasios ženklai (Vėlinių iškilmės kapuose, Vasario 16 demonstracijos, partizanų dainų dainavimas, žr. Į Laisvę 1959 nr. 14, 15).

Sovietinis režimas Lietuvoje pirmiausia stengėsi partizanus paskandinti tyloje. Nuo 1957 ėmėsi kitos taktikos — laikydamas partizanų sąjūdį jau likviduotą, prašneko, kiek sovietinis saugumas turėjo vargo su partizanais. K. Liaudis, “valstybes saugumo komiteto prie LTSR ministrų tarybos pirmininkas”, skelbė: “Pokario metais saugumo organai didelį dėmesį skyrė buržuazinėms ginkluotoms gaujoms likviduoti vakarinėse Ukrainos, srityse, Baltarusijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje... Lietuvos valstybės saugumo darbuotojai negailestingai kovojo su ginkluotomis banditų gaujomis” (Tiesa, 1957 gruodžio 22). To pirmininko pavaduotojas L. Martavičius: “Pokariniais metais LTSR čekistų organų dėmesys buvo nukreiptas į likvidavimą ginkluoto nacionalistinio pogrindžio, kuris rimtai trukdė taikiai socialistinei statybai” Komjaunimo Tiesa, 1957 gruodžio 22). Prašneko jau taip pat apie sovietų pagrindinį metodą partizanų sąjūdžiui likviduoti — agentų, išdavikų inifiltraciją. K. Liaudis ėmė kalbėti ir apie pagalbą iš Vakarų. “Hitlerininkų sumanymą sukurti Lietuvoje ginkluotą pogrindį parėmė JAV ir Anglijos imperialistinės žvalgybos ir kontrevoliucinė lietuvių emigracija” (Tiesa). Konstatuoja, kad saugumas tą pogrindį jau sutriuškinęs, taip pat ir iš Vakarų siunčiamas grupes. Ogoniok 1957 aprašė, kaip vienoj grupėj Palangos pajūry žuvo lietuvis Nėris, kurio sovietinė spauda nedašifravo. Bet labiausiai dėmesys į tas grupes buvo sukeltas 1959. Tiesoje (nr. 139 -177, VI 17 —VIII 31) ir kituose sovietiniuose laikraščiuose paskelbta ‘dokumentinė apybraiža”, vardu Vanagai iš anapus, vaizduoja dviejų grupių iš Vakarų atvykimą. 1960 praplėtus ji išleista atskirai. Pirma grupė parašiutais nuleista 1950 spalio 3 d. Joje buvę J. Lukša, B. Širvys ir Trumpis. Antroji grupė nuleista 1951 m. balandžio 19. Joje buvę Julijonas Būtėnas ir Jonas Kukauskas. Pirmos grupės narys Trumpis žuvęs kautynėse. Širvys buvęs paimtas gyvas. Antros grupės vyrai, po keliolikos dienų, beieškant ryšio su J. Lukša, buvę apsupti bunkeryje. Būtėnas nusižudęs, Kukauskas pasidavęs. Išdavęs J. Lukšą, kuris dėl tos klastos žuvo 1951 rugsėjo mėn., Kukauskas nusipelnęs laisvę ir teisę studijuoti politechnikos institute. Tais pat metais Tiesa ir kita spauda skelbė saugumo tardymo davinius, kaip Telšių vyskupas V. Borisevičius rėmęs partizanus; kaip vysk. Borisevičių ir jo pavaduotoją vysk. P. Ramanauską išvežus, vyskupijos valdytojas kan. J. Juodaitis rėmęs partizanus, patvirtinęs Lietuvos tikinčiųjų laiško Šv. Tėvui tekstą. Tiesa 1960 vasario 20 paskelbė ir Jono Deksnio “išpažintį”, iš kurios aiškėjo, kad Deksnys' buvo tas pats J. Daumanto knygose minimas Daunoras, pirmasis ryšininkas iš Vakarų. Deksnys Vakaruose daręs pastangų, kad negrįžtų į Lietuvą J. Lukša, krašto rezistencijos specialus įgaliotinis. Pats Deksnys grįžęs į Lietuvą 1949 drauge su krašto rezistencijos nariu Mažvydu. kuris buvo į Vakarus atvykęs drauge su J. Lukša. Nuomonės tarp Mažvydo ir Deksnio išsiskyrė. Mažvydas Lietuvoje žuvęs, Deksnys patekęs į bolševikų rankas- Šitie sovietų spaudos daviniai patvirtino, kaip plačiai ir visuotinai partizanų sąjūdis buvo apėmęs Lietuvą.

Sovietinėje lietuviškoje literatūroje partizanai rado atgarsio Dovydaičio Tiltas, Usiačiovo Nemunas laužia ledus, Baltrūno Pavasaris Dainavoj,plačiausiai — 1959 premijuotame Alf. Bieliausko romane Rožės žydi raudonai. Visų bendra tendencija — pristatyti partizanus kaip banditus, dirbančius prieš liaudies interesus, siekiančius grąžinti buržuazinį režimą, dirbančius už amerikiečių pinigus. Toks gausus prašnekimas po ilgos tylos apie partizanus turėjo pagrindinį tikslą — diskredituoti partizanus ir, jei negalima jų visai ištrinti iš žmonių atminimo, tai padaryti juos neigiamus. Prieš juos sovietinis režimas padiktavo rašytojams vaizduoti sovietinius partizanus, kurie padėjo raudonajai armijai ateiti į Lietuvą. Prieš J. Daumanto Partizanus už geležinės uždangos, išleistus 1950 Vakaruose, nuo 1958 Lietuvoj pradėti leisti bolševikų partizaninės veiklos pasakojimai, pvz, P. Kutkos Girioj aidi šūviai ir kt. Nors partizanų sąjūdis sunaikintas, bet būtina buvo sunaikinti jų aureolę tautoje, norint, kad sovietinis režimas būtų įtvirtintas.

PARTIZANŲ ATGARSIAI VAKARUOSE

Vakaruose lietuvių dėmesys į partizanus nukrypo su partizanų ryšininkų atvykimu 1948. Jų atgabentos partizanų dainos buvo pasisavintos ir dainuojamos jaunimo. Stovyklose buvo inscenizuojamas partizano kapas. Partizanų kultas labiausiai plito nuo 1954, kai spaudoje buvo paleistas šūkis atžymėti pasipriešinimą komunizmo okupacijai specialia rezistencijos diena ir spaudoje buvo gausiai skelbiama partizanų poezija bei vaizdai, žinias apie partizanus Vakaruose panaujino iš Lietuvos atvykę repatriacijos keliu vokiečiai ir lietuviai.

Poezijoje B. Brazdžionis rezistencinę lietuvių tautos dvasią personifikavo Vaidila Valiūnu 1956 su specialiu atsižvelgimu į partizano motinos ir sesers pergyvenimus. Didesnio atgarsio partizanai susilaukė dramoje. Jai medžiagos davė J. Daumanto dokumentiniai vaizdai Partizanai už geležinės uždangos 1950. Ypatingai dramos autorių dėmesį patraukė sovietinė kovos prieš partizanus priemonė — partizanų lavonų laikymas aikštėse. J. Griniaus drama Žiurkių kamera1954 pirmoji į santykius tarp sovietinio saugumo ir partizanų pažiūrėjo moraliniu atžvilgiu ir rado lietuviškoje partizanų lavonų niekinimo medžiagoje atsinaujinus sofokliv nės Antigonos dilemą: ar laikytis moralinio principo ir rizikuoti gyvybe, ar laikytis biologinio išlikimo principo ir eiti prisitaikymo keliu? Partizaninėje kovoje autorius matė moralinio principo pasirinkimą. A. Landsbergio drama Penki stulpai turgaus aikštėje 1959 pažvelgė egzistencinio tikslingumo požiūriu ir iliustravo dilemą: ar tikslingiau yra priešintis

ir žūti, ar tikslingiau prisitaikyti stengiantis išlikti, tikintis išlaikyti tautinę gyvybę, nors ir vergijoje? Autorius pateikė labiau išgyventus argumentus antrosios galimybės naudai. V. Alanto pasakojimas Tarp dviejų gyvenimų 1959 eina kitu keliu: kuria epochinį vaizdą, kuriame sovietinės okupacijos brutalumas pažadino partizaninį pasipriešinimą, nes kito kelio nebuvo, norint lietuviui išlikti žmogumi.

Vakaruose nelietuviškas pasaulis ilgai nebuvo palankus prisiimti informacijai apie partizanus: Sovietų adoracija Vakaruose dar nebuvo pasibaigusi. Iš partizanų ryšininkų atneštos medžiagos daugiausia atgarsio susilaukė Lietuvos tikinčiųjų laiškas Šv. Tėvui, kuriam laišką įteikė kan. F. Kapočius 1948. Laiškas buvo gausiai cituojamas spaudoje. Šveicarijos leidykla jį paskelbė atskiru leidiniu su rašytojo E. Schaperio baigiamuoju žodžiu 1949. Vokietijos krikščioniškajai kultūrai ginti komitetas jį taip pat išleido kaip savo pirmąjį leidinį 1950. Tačiau Vakarų oficialios institucijos neatsiliepė į partizanų šauksmą. Nebuvo atsakymo iš popiežiaus. Nebuvo laiškas pateiktas vad. Kersteno komitetui ir dėl to nebuvo įtrauktas į kongreso tyrinėjimų protokolus. Nebuvo kovojančios Lietuvos medžiaga paversta oficialiu dokumentu, kuris liudytų Lietuvoje kilus pasipriešinimą prieš sovietinį žmogaus pavergimą anksčiau ir trukus ilgiau nei sukilimai rytų Vokietijoje, Lenkijoje, Vengrijoje. Lietuvos partizanų kovos nebuvo dėl to pastebėtos nė tarptautiniame forume, Jungtinėse Tautose, šalia kovojančios rytų Europos kitų tautų. Lietuvos partizanai buvo palikti tyloje.