AR DAUG LIETUVOJE BEDIEVIŲ IR KOKIOS RŪŠIES?
VYSK. JULIJONAS STEPONAVIČIUS
Vilniaus ir Panevėžio vyskupijų valdytojas, už pasipriešinimą vykdyti komunistinius potvarkius religijos atžvilgiu, konkrečiai už atsisakymą suteikti kunigo šventinimus keliems komunistų partijos į kunigų seminariją atsiųstiems klierikams, nušalintas iš pareigų, ištremtas iš Vilniaus ir įkalintas. Šis liūdnas faktas rodo Valstybės ir Bažnyčios santykį sovietijoje, kur Bažnyčiai palikta tik klusnaus tarno ar vergo teisė.
Pirmasis straipsnis apie antireliginio žmogaus gamyklą, parašytas neseniai iš Lietuvos atvykusio lietuvio, rodo, kaip, kokiomis priemonėmis ir kokia apimtimi vedama ir plečiama antireliginė veikla paskutiniaisiais metais.
Antrasis straipsnis apie stalinizmą po chruščevizmo apsiaustu vaizduoja, kaip komunistinė propaganda per spaudą ir propagandinius leidinius siekia suniekinti ir nužmoginti už Lietuvos laisvę kritusius ar nukankintus partizanus ir dvasiškius, pastaruosius padarydama partizanų talkininkais, vadais, net panaudodama “autentiškus parodymus” sovietiniams tardytojams.
Abu straipsniai paimti iš Europos Bičiulio, Lietuvių Fronto leidžiamo Vokietijoje.
* VALSTYBINĖ KOVA PRIEŠ DIEVĄ IR TIKINČIUOSIUS ** RELIGINIŲ ŠVENČIŲ “NUSAVINMAS” ** NAUJAS PROPAGANDISTŲ ŠŪKIS — LIETUVIAI MARGUČIUS DAŽĖ DAR PRIEŠ MINDAUGĄ ...
Bolševikų konstitucijos straipsnis, kuriame sakoma, kad bažnyčia atskirta nuo valstybės, panaudojamas taip, kad kalbėti prieš bažnyčią gali kas nori, kaip nori ir kiek nori, bet jokiu būdu ne už bažnyčią. Visi tarnautojai, vadovaujantieji darbuotojai, inteligentai privalo kalbėti antireligingai. Visos bažnytinės apeigos, šventės laikomos prietarais, ir daroma šitokia išvada: koks gi tu mokytojas, jei pats tiki į Dievą? Juk tada pats griauni Darvino teoriją apie žmogaus kilmę. Koks gi tu gydytojas, jeigu tiki ? Vadinasi, nepasitiki vaistais, fiziniu požiūriu į ligą. Tokie žmonės gali tik šluoti gatvę. O to nenorint, turi tvirtinti, kad Dievo nesą, kad žmogus tikrai beždžionės proanūkis. Štai tokios rūšies “bedieviai” yra beveik visi mokytojai, gydytojai, agronomai ir panašiai.
Pastaraisiais metais bedievinimo taktika truputį pasikeitė. Dabar visas tas darbas pavestas vietiniams bolševikėliams. Intrigos ir taip vadinama kritika organizuojama vietoje: fabrikuose, mokyklose ir net kolchozuose. Darbininkai vienas su kitu kiršinami, skatinami skųstis, sekti vienas kitą. O tokios aplinkybės verčia slėpt darbus ir net jausmus. Ir štai šituo bolševikai pasigirti gali. Daug yra pasisakančių, kad Dievu netiki. Bet tai tik iš pirmo žvilgsnio. O iš tikrųjų? Dvasininkai konstatuoja, kad bažnyčių lankymas bei religinių pareigų atlikimas nedaug sumažėjo. Kaip visa tai suprasti?
Išgudrėjo ir tikintieji
Manau, kad paslapties neišduosiu, nes tą bolševikai ir patys jaučia: į bažnyčią atlikti religinių pareigų bei išklausyti pamaldų važiuoja ten, kur niekas nepažįsta. Alytaus bažnyčioj rasi ir gydytoją iš Kėdainių, ir mokytoją iš Šakių ir agronomą ar studentą iš Anykščių. Konkretūs pavyzdžiai pasilikusių Lietuvoj, žinoma, neleistini patiekti. Galiu suminėti tik save. Keletą metų aiškinau žemaičių komjaunuoliams “nesugriaunamą” materialistines pasaulėžiūros tiesą Raseiniuose, gi pats, susiradęs reikalą, nuvažiuodavau į Kauną ir bažnyčioj atlikdavau išpažintį. O Kaune, prisiklausęs panašių “išminčių, nuvažiuodavau Marijai pasimelsti jos gimimo dieną į Šiluvą.. Ir taip daro daugelis, kurie nenori išeiti į gatvę iš darbo ar geriau apmokamų pareigų.
Aišku savaime, kad neprotinga galvoti, kad per 15 metų komunistai nieko nenuveikė. Atšalimas bažnyčiai pastebimas. Bet tikrųjų bedievių skaičius auga ne taip jau greitai, kaip to norėtų bolševikai, o ir pas tokius pasąmonėje slypi tikėjimo jausmas: bėdų prispausti, ir jie šaukiasi Dievo pagalbos.
Bolševikai bando pasisavinti religines šventes
Prie naujausių metodų kovai prieš tikėjimą priklauso ir sovietų pastangos pakeisti didžiųjų katalikiškų-krikščioniškų švenčių prasmę. Jau pradėdami savo programą Lietuvoje bolševikai aiškino, kad religinės šventės, girdi, krikščionių pasisavintos dar iš pagonių laikų. Velykos — tai egiptiečių švęsta šventė, pažyminti pavasarį. Kalėdos — tai rudens šventė. Pora metų prieš tai jie surado, kad kai kurios šventės turi tikrai pagonišką charakterį. Pavyzdžiui, Sekminės. Juk tai “piemenėlių šventė”. Arba Joninės. Jos anksčiau buvo švenčiamos, kada diena pati ilgiausia, o naktis trumpiausia. Tada baigiasi pavasaris. Ir šiemet Lietuvoje jau ketvirtą kartą švenčiama “piemenėlių šventė”. Pradžioje nedrąsiai.. Pasigirdo net keletas priekaištų iš pačių ideologijos darbuotojų. Bet kitais metais jau drąsiau. Šalia “piemenėlių šventės” atšvęstos Jonines, nors tom ir nesurasta pagoniško pavadinimo. Pasigirdo teiginys, jog margučius lietuviškai dažė dar prieš Mindaugą. Reiškia, “pavasario šventę” galima švęsti. Tik tarybiškai. Masinis margučių ritinėjimas, po to antireliginė paskaita apie katalikų Bažnyčios reakcingumą. Ir jau pernai Kaune buvo galima matyti pirkimui išstatytų margučių, kurie anksčiau bolševikams atrodydavo kaip muzulmonams kiaulė.
Joninės pernai buvo atšvęstos Rambyno kalne. Visa vyriausybė iš Vilniaus suvažiavo. Linksminosi. Paparčio žiedo ieškojo. Pagaliau surado, kad Jurbarko vykdomojo komiteto pirmininkas yra Jonas. Tada jį kilnojo, šaukė “ura”. Aišku, jau kad Joninės, tai ir Jonas. Nežiūrint, kad vardinių šventimas yra religinio pobūdžio prietaras. Tai polemiškai “įrodyta” paties ekskunigio Ragausko.
Šventės pagal įsakymą
Bet ką tie įrodymai. Neseniai iki pamėlynuojant buvo įrodinėjama, kad visos religinės šventės buvo įvestos kunigų, siekiant sutraukti į bažnyčią kuo daugi.au žmonių ir kad šie atitinkamai suneštų daugiau pinigų. Iš tikro gi čia yra tik laiko gaišinimas. Gi dabar giriama, kad tai graži lietuviška tradicija, tik esą tai neturi būti religinio pobūdžio. Kaime švęsti Sekmines, t. y. “piemenėlių šventę”, pradėta beveik pagal įsakymą visuose kolchozuose. Kad ir labiausiai nuskurę kolchozai įsako karves ganantiems vyrams bei melžėjoms jas papuošti. Sukviečia visus dirbančius prie gyvulių, pirmininkas išdrožia poros valandų kalbą, kad tai senoji tradicinė “piemenėlių šventė”, kad ją buvo pasisavinusi Bažnyčia, o dabar ji švenčiama tokia, kokia buvo žiloje senovėje. Atseit, net ir šventes tarybinė valdžia išvadavo iš Bažnyčios priespaudos. Toliau čia pat išaiškinama Amerikos prisivijimo reikšmė, tuo reikalu būtinumas pakelti pieno primelžimo rodiklius, pagaliau sultingų pašarų įtaką į pieno riebumą bei kitos panašios temos. Po to net kai ką premijuoja. Oficialioj daly, didesnio efekto sumetimais, nepamiršta kai ką iš melžėjų paruošti kalbai. Rimtesnės to vengia. Bet už tai gabumais ar rimtumu nepasižyminčios — prisikalba iki soties. Iš to kilusi ir patarlė: “Nušnekėjai, kaip melžėja per susirinkimą.” Ir nufotografuoti ją kalbančią nepamiršta, o jau, žinoma, parašyti į laikraštį — tuo labiau.
Festivaliai katalikiškom šventėm konkuruoti
Kai kuriam iš bažnytinių švenčių labai sunku prisegti ką nors pagoniško. Tada vėl yra išeitis: kur nors netoliese organizuojama taip vadinami festivaliai. Jei parapijoje, sakysim, šventas Petras, ar Antanas — būtinai bus greta suorganizuota festivalis. Tuos festivalius praveda kas tik netingi: ir mokyklos, ir įstaigos, ir kolchozai. O tuo rūpinasi visuose bažnytkaimiuose įsteigti vadinami kultūros namai (pramogas tvarkanti įstaiga, susidedanti iš vadovo meno reikalams ir direktoriaus). Festivaliu pavadinta paprasta senoviška gegužinė, matyt, norint parodyti savo erudicijos platumą. Kas iš tų festivalių laimi — sunku pasakyti. Čia laimi ir komunistai, kurie tą dieną dalį jaunimo pamaldų metu patraukia pas save; ir jaunimas, kuris festivalio vardu išvyksta į kitų rajoną, o ten, apsidairęs, pirma nueina į bažnyčią, o jau iš ten į festivalį. Ir kultūros namai, kadangi į atlaidus užėję žmonės užsuks ir į festivalį o ten palieka rublį už bilietą. Tokiais atvejais žmonių gausu ir kultūros namų vadovai, kaip sakoma, “nuvaro pro šalį” desetką, kitą rublių. Neperseniausiai vienas iš docentų Tiesojeapgailestavo, kad “atlaidų metu bažnyčių šventoriuose galima matyti marguojančias studentų kepuraites.” Daroma išvada, kad reikia ateistinę propagandą jaunimo tarpe dar labiau stiprinti.
Lauktina naujų staigmenų
Kalėdos — kol kas per kietas riešutas, jo neįkanda Lietuvos komunistai. Bet, reikia manyti, kad po keleto metų ką nors prigalvos. Išgirsim ir čia būdami, kad gruodžio 24-tą Sniečkus su Paleckiu bei Šumausku suvalgys iš dvylikos patiekalų su pasninku vakarienę kokios nors pagoniškos žiemos šventės garbei. O komunistinėj ideologijoj nusimaną žmonės tvirtina, kad būsią ir dar stipresnių kuriozų.
