TAUTIŠKUMO PERGALĖ PRIEŠ KVISLINGĄ
PRANO GERMANTO ATVEJIS
Ignas Malėnas
Švietimo tarėjas vokietinėje tarnyboje okupacijos metais. — Už vokiečių kalbos dėstymą nuo pirmo skyriaus — kaip bolševikai Lietuvoje dabar už rusišką liežuvi. — Kraujo kaina už tautos interesus.
IGNAS MALĖNAS
neseniai Clevelande atšventęs 60 metų amžiaus sukaktį, yra žinomas vadovėlių autorius, pedagogas, Vytauto Didžiojo universiteto teologijos - filosofijos fakulteto dėstytojas. 1936 metais kartu su eile kitų žinomų katalikų veikėjų reformistų Ignas Malėnas pasirašė Naujojoje Romuvoj paskelbtų deklaraciją „Į organiškos valstybės kūryba”. Vokiečių okupacijos metais vadovavo vidurinių mokyklų departamentui švietimo ministerijoj ir, vėliau vadyboj. Po 1945 m. aktyvaus lietuviškoio švietimo vadovas Vokietijoje ir JAV.
Čia spausdinami jo memuarai apie švietimo tarėją dr. Praną Germantą -Meškauską, kuris, bevadovaudamas lietuviškajam švietimui, iš stipraus vokietininko atsivertė į tikrą lietuvį patriotą. Vokiečių buvo kalintas Stutthofo koncentracijos stovykloje. Ten ir mirė 1945 metais.
1941 m. birželio mėn. gale man pranešė, kad aš kviečiamas į Švietimo ministeriją. Nuėjau. Radau J. Ambrozevičių, J. Rainį, dr. A. Jušką ir V. Kasakaitį. Mes visi buvom pakviesti vadovauti departamentams, o V. Kasakaitis departamento reikalų vedėju. Beje, netikslu būtų pamiršti sargą Lukauską, kuriam teko sutikti kiekvieną interesantą ir išaiškinti, kad trumpai pasirašytų, ko nori ir prašymą įduotų departamento direktoriui uždėti rezoliucijai. Jokių sekretorių nei mašininkių neturėjome. Būdavo, ateis interesantas, ant lapelio pasirašys ko jis nori, direktorius uždės jam rezoliuciją ir eina su raštu namo vykdyti kas parašyta. Bet interesantų būdavo tiek daug, kad kartais tekdavo užtęsti darbą net ligi 9 val. vakaro. Tačiau dėl šitokių darbo valandų niekas nenusiskundė. Tai buvo entuziazmo laikai. Kitaip galvojantį sutikęs manydavai, kad jis nesveiko proto. Šitokiu entuziazmu dirbome 6 vavaites, iki buvo paleista mūsų vyriausybė.
Panaikinama Laikinoji Vyriausybė
Pradėta kalbėti, kad gausime naują viršininką. Jis net buvo užėjęs porą kartų apsižvalgyti, kaip visa eina. Praną Germantą (Meškauską) pažinojau iš seniau. Bet tuo metu aiškiai prisimenu jo pagyrimą, pasidžiaugimą, kad čia mes esame prityrę darbininkai ir su tokiais būsią bepigu dirbti. Po Germanto paskutinio atsilankymo, rodosi, praėjo 3—4 dienos. Per tą laiką vokiečiai likvidavo Laikinąją Vyriausybę.
Įdomios buvo J. Ambrazevičiaus ir P. Germanto perdavimo-perėmimo kalbos. Jas ramus, sveiko proto referentas Jurgis Puodžiukynas taip charakterizavo: tai įsivaizduokit Ambrazevičiaus vietoj plataus masto vyrą, kokį nors anglų Eden, kuris pripratęs elegantiškai svarstyti problemas vien valstybiniu mastu, ir užkampio pilietį, kuris nežino ką išmurkti ir pasakoja apie tai, kaip jam botagas susipainiojo.
Pasijutome esą baloje. Kaip iš jo išeiti — nežinojome. Visi tylėjom kaip žemes pardavę.
Pagaliau atėjo metas eiti pas tarėją kasdieniniais reikalais. Nuėjau su parengta savaitine pamokų lentele. Projektas buvo parengtas pradėti vokiečių kalbą 4-me skyriuje, o kraštutiniu atveju 3-me skyriuje. Tarėjas tokiu siūlymu nusistebėjo. Vokiečių kalba turi būti įvesta 1-me skyriuje, Šito jo nusistatymo joki argumentai neveikė. Aš kėliau argumentą, kad žydai valstybinės kalbos mokė tiktai 3-me skyriuje. Priminimas tik sukėlė jo pyktį. Tada paprašiau nurodyti nors vieną kraštą, kuris moko savo vaikus svetimos kalbos pirmame skyriuje. Bet ir tai nieko negelbėjo. Man buvo atsakyta, kad mes patys turime intereso galiamai greičiau išmokti vokiečių kalbą. Mums jokių kitų pavyzdžių nereikia.
Pagaliau rimčiausias argumentas prieš vokiečių kalbos dėstymą buvo vokiečių kalbą mokančių mokytojų stoka. Šitą argumentą išklausius, klausimą nukėlėme pergalvoti rytojaus dienai. Kad visi mokytojai seminarijoje mokėsi vokiečių kalbos — tarėjas to nežinojo.
Taip pradžioje turėjom kovoti su tarėju dėl kiekvieno lietuviško reikalo. O jau turėjome lietuviškus reikalavimus jo administracijos pabaigoje švelninti, kad vokiečiai mokyklų visai neuždarytų.
1942 m. rudenį, turbūt spalio mėnesį, tarėjas parėjo iš posėdžio su vokiečiais ir liepė sušaukti direktorių ir skyrių viršininkų posėdį, nes turįs pranešti svarbių duomenų. Susirinkome jo kabinete. Tarėjas Germantas pradėjo:
— Dabar karo metas ir vokiečiai turi taupyti visas jėgas, kad galėtų atsispirti už save daug stipresniam priešui. Ryšium su šiuo vokiečiai peržiūrėjo ir mūsų įstaigas ir atatinkamai pakeitė jų sąrangą. Bet mes čia nieko nenustojom. Sumažinom mokytojų seminarijas į 4. Gimnazijų turime perdaug. Todėl jų pirmosios paralelės klasės panaikinamos visur, paliekant tik po vieną klasę. Filharmonija uždaroma. Operos choras uždaromas, bet jo vietoj įsteigiamas meno ansamblis ir dar visa eile reformų, kurių dabar aš negaliu nė atsiminti.” Kalbą užbaigė pabrėždamas, kad yra karo metas ir kad ir mes turime aukotis, kad karas būtų laimėtas mūsų pusės.
Aš tuoj ypač užprotestavau prieš seminarijų sumažinimą, nurodydamas, kad mums seminarijų dar trūksta, todėl jos neuždarytinos, bet plėstinos.
Priekaištai tuoj įgavo asmeninio pobūdžio, stačiai barimąsi, nes jis, mane pertraukdamas, ėmė man priekaištauti, jog aš ginąs tik savo reikalus, o bendrojo gerbūvio visai nežiūrįs. Aš atsikirsdamas jam atrėžiau, kad man būtų daug geriau ant lietuviško vežimo plytas vežioti negu tokiu būdu tvarkyti lietuviškas mokyklas.
Tarėjas pareiškė, kad aš reiškiąs tik savo nuomonę, bet kitų neatstovaująs, nes kiti šiuo reikalu nepasisakę.
Tada žodį paėmė dir. J. Rainys. Jis pareiškė, kad jie visi taip mano, bet aš pirmas taip pasisakęs dėlto, kad man pirmam buvo duotas žodis.
Salėje prasidėjo sumišimas. Tarėjo lūpos pradėjo drebėti. Pasiūliau posėdį atidėti rytdienai. Pasiūlymas buvo priimtas, ir nelemtas posėdis baigtas.
Rytojaus dieną posėdis nebuvo šaukiamas. Nėjau su raportu pas tarėją 3 dienas. Ketvirtą dien pas mane į kabinetą atvyko pats tarėjas.
— Tai ko pyksti? Čia nėra ko!
Pasakiau, kad nepykstu, bet tokiai situacijai susidarius net nežinau, kaip iš jos išbristi.
Pagaliau išlyginom dalykus gražiuoju. Tarėjas pasiūlė seminarijų reikalu parašyti stipriai motyvuotą raštą. Jis pažadėjo dalyką ginti. Sutikau.
Nuo tada su tarėju beveik kasdien pasišnekėdavom ir pamačiau, kad mūsų pokalbiai nuolat darėsi glaudesni. Pagaliau jis man pasiūlė tokį dalyką: visa, ką aš sužinosiu apie jį, o jis apie mane — vienas kitam pranešime.
Aš įsižiūrėjau šiame darbe aiškų šnipinėjimą ir atsakiau, kad šitokiems darbams visiškai netinku.
Kaip ten bebūtų, po to pasikalbėjimo mes lyg ėmėme arčiau bendradarbiauti. Pirmas toks nuoširdesnis pasikalbėjimas įvyko tarp 1942 m. Kalėdų ir Naujųjų Metų, einant į mokytojų susirinkimą Saulės rūmuose Kaune. Jis tada pasakojo, kaip jis klausėsi anglų radijo, ir kaip tas visokiais būdais suniekinęs Vokietiją. Tiesiog plaukai jam šiaušėsi ant galvos. Jis klausęsis anglų radijo pirmą kartą. Paskui jis jau slapta klausydavosi anglų ir kitų kraštų radijo ir dažniau. Taip tai mūsų tarėjas palengva iš vokiečių šalininko atvirto į tikrąjį lietuvį. To priežastis — labai kietas visų tarnautojų lietuviškas nusistatymas, kuris jį vertė apsigalvoti, kol pagaliau jis galutinai atsivertė.
Prof. M. Biržiška, rodosi Mintyje rašė, kad Germantas atėjęs į Švie'.imo vadybą kaip katalikų atstovas. Tai aiškus prasilenkimas su tikrove. Germantas į vadybą atėjo kaip aiškus vokiečių šalininkas, o užbaigė, kaip aiškus lietuvis patriotas.
Germanto areštas
Ar kovo 15 d. 1943 m. Germantas sugrįžo iš Kauno ir spėliojo, kad, turbūt, šiąnakt jį areštuosią. Jis to tikėjosi pereitą naktį Kaune. Bet tai neįvyko. Germantas sakėsi griežtai užprotestavęs prieš vokiečių apgaulingus pažadus išleisti lietuviškąjį kalendorių, kuriam vokiečiai sakėsi nesurandą popieriaus. Patariau peržiūrėti visus stalčius, kad nerastų ko nors įtartino, dėl ko vokiečiai paskui galėtų prikibti. Tada mudu ėmėmės tikrinti visus stalčius ir sudeginome viską, kas tik sukėlė nors mažiausio abejojimo. Tą pat patariau padaryti ir pas save namuose. Rytą į darbą nebesulaukem. Naktį buvo areštuotas. Iš patarnautojos sužinojom, kad pas jį nieko įtartino nerado.
NEKROLOGO VIETOJ
Germantas turėjo valenrodišką prigimtį. Ką Adomas Mickevičius pavaizdavo savo poemoje, Germantas vykdė tikrovėje. Valenrodas buvo tik legenda apie prūsų lietuvį Alpį, kuris suprato, kad jo tauta nenugalės kryžiuočių atviroje kovoje. Alpis pasivadino Konradu Valenrodu, svetimuose kraštuose pasiekė riterio garbės, įstojo į ordiną ir buvo išrinktas didžiuoju magistru. Tada jis išvedė ordino armiją į žygį prieš Vilnių ir sąmoningai leido lietuviams sužlugdyti visą jos galybę. ...
Germantas vokiečių galybės nesužlugdė: jis tik sumaišė jų planus Lietuvai iš vidaus pavergti. Tokį vaidmenį tik jis ir galėjo atlikti. Pasivadino Germantu (buvęs Meškauskas), įstojo į nacių partiją, pasiekė SD karininko laipsnio, pasidarė jų generaliniu tarėju, tačiau širdyje liko lietuvis.
* * *
Pagaliau ir pats Germantas kartą nukrypo nuo savo rolės. Kai generalkomisaras Rentelnas, sušaukęs tarėjus, reikalavo priversti jaunimą stoti į sumanytą įkurti Lietuvos SS Legioną, Germantas nebepakartojo savo „jawohl”. Priešingai, pasakė ilgą kalbą, kritikavo nevykusią partijos politiką ir savo atsakymą dėl SS Legiono užbaigė žodžiu „nein”.
Tai buvo 1943 m. kovo pradžioj. Kovo 15-tos naktį jis buvo areštuotas Vilniuje, o kitą dieną pergabentas į Kauną ir prijungtas prie mūsų, jau sėdėjusių SD kalėjimo rūsyje.
* * *
Germantas, užsikrėtęs būdamas voroje, dar vaikščiojo. Buvo apatiškas, nieku nesidomėjo, savimi ir švara nesirūpino. Netrukus atgulė ir nebekėlė. Jo liga vystėsi paralitinėj formoj, kaip pas Antaną Januševičių. Sirgo 10 dienų. Matyt, buvo paliesti smegenys, nes tris dienas prieš mirtį neteko žado. Mirė balandžio 10 d. Jo pelenus draugai pasistengė išgelbėti. Papirko krematoriumo komandą, paprašė, kad jį atskirai sudegintų ir pelenus jiems grąžintų. Pasidarę urną, juos sudėjo ir saugiai paslėpė.
STASYS YLA — Žmonės Ir žvėrys dievų miške, 1951 m., psl. 310 ir 548.
