Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVIŠKŲ PARAPIJŲ PROBLEMA

ANTANAS JUŠKA

Įvedamosios pastabos: Lietuviškų parapijų klausimas sunkus, sudėtingas ir itin komplikuotas. Ar tai nebus priežastis, dėl kurios mažai kas tenori ties ta mįsle sustoti ir ją narplioti. Tą problemą liesdami tenkinsimės daugiau faktais, komentarus palikdami nuošalyje. Mums atrodo, kad yra reikalingi kai kurie terminų paaiškinimai, kas sudarys mažą digresiją, už ką skaitytojas ,tikime, atleis.

Antanas Juška

spausdinamo straipsnio autorius apie lietuviškas parapijas Jungtinėse Amerikos Valstybėse, yra kunigas, istorikas, bažnyčios istorijos daktaras. Baigęs Kauno kunigų seminariją ir Vytauto Didžiojo universitete teologijos -filosofijos fakultete teologijos skyrių, kunigu įšventintas 1940-taisiais Lietuvos nepriklausomybės sutemų metais. Vokiečių okupacijos metu kapelionavo Šeduvos gimnazijoj. Tremtyje, trumpai pagyvenęs Regensburge, persikėlė į Romą gilinti studijų Gregorianumo universitete. Domėjosi ir studijavo Bažnyčios ir Valstybės santykius. Daktaro laipsnis suteiktas už disertaciją apie Lietuvos karaliaus Mindaugo santykius su Šv. Sostu. Visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje žinomas kaip ilgametis dienraščio Draugo bendradarbių klubo pirmininkas, 1000 dolerių romano premijos sumanytojas ir įgyvendintojas, ALRK Federacijos gen. sekretorius, Lietuvių Bendruomenės Tarybos narys, buvęs vienas iš Balfo direktorių ir vicepirmininkų, Kunigų Vienybės sekretorius, Ateitininkų Sendraugių Sąjungos vicepirmininkas. Aktyvus lietuvių spaudos ir Liet. Encikl. bendradarbis.

Bažnyčia ir valstybė

Individo kaip ir tautos gyvenime yra ryškios dvi institucijos — bažnyčia ir valstybė. Pirmajai paties Jėzaus Kristaus yra palikta rūpintis žmonių dvasiniu gerbūviu. antrajai paliktas uždavinys kelti medžiaginę gerovę. Viešpaties pasakymas “Atiduokite, kas Dievo Dievui, kas ciesoriaus ciesoriui” yra paprastas, tačiau tas dėsnis savyje talpina dideles komplikacijas. Žmogus susideda iš grynos medžiagos ir iš grynos dvasios, o ryšys tarp tų dviejų dalių toks subtilus, kad kartais neįmanoma atskirti, kur viena pasibaigia, o kita prasideda. Panašus bendravimas vyksta tarp bažnyčios ir valstybės. 

Istorijos bėgyje būta kovų, būta trinties. Nepriklausomoje Lietuvoje tarp bažnyčios ir valstybės nebuvo to karo stovio, kuris viešpatauja komunistinėje vergijoje. Sakytum, kad ir terminai — pogrindis, katakombos, tada dažnai vartoti, nesuprastini raidine prasme. Tarp tų dviejų institucijų, ypatingai autoritetinio režimo metu, vyravo stiprus trynimasis. Pagrindų tam įtempimui sudarė valstybės valdžios pastangos eliminuoti, apkarpyti bažnyčios įtaką jaunimo auklėjime. Be to, bažnyčios atstovai tada pagrįstai galvojo, kad pačio patriotizmo sąvokoje, apie ką jauna valstybė dažnai manė, kalbėjo, rašė, slypi fizinės jėgos primatas. Mūsų kariuomenė buvo visų pasididžiavimas, tačiau klaidinga buvo prielaida, kad ji bet kokį priešą nugalės, jei bus moderniais ginklais apginkluota. Visai kitą patriotizmo aptartį, mums yra palikęs didysis mūsų tautos filosofas prof. Stasys Šalkauskas. Jo manymu “tikras patriotizmas yra tautinės savo individualybes meilė pagrįsta pageidavimu savo tautai moralinės didybės, kylančios iš visuotino žmonijos dvasios turinio ir besireiškiančios individualinėmis tautinėmis lytimis” (prof. S. Šalkauskis, Ateitininkų Ideologija, 87 psl.). Jei anose dienose būtų siekiama tautiniame auklėjime moralinio, o ne fizinio tautos primato, kova būtų buvusi išvengta, darnus sugyvenimas ir bendradarbiavimas būtų vyravęs. Patriotizmo sąvokų skirtumai ir bus ta pagrindinė priežastis, kuri iššaukė tarp bažnyčios ir valstybes trynimąsi.

Paskutiniųjų popiežių pažiūros į patriotizmą

Bažnyčia su tokiu patriotizmu, kuriame vyrauja pageidavimas tautai moralinės didybės, negali kovoti. Ji tokį patriotizmą palaiko, ugdo. Tai tezei įrodyti itin daug medžiagos suteikia Pittsburgo dabartinio vyskupo J. Wright disertacija, išleista 1956 m., National Patriotism in Papal Teaching. Mums atrodo, kad popiežiai yra tikri autoritetai Katalikų Bažnyčios minčiai patriotizmo klausimu išryškinti. Popiežius Leonas XIII nurodo, kad patriotizmas stovi šalia religijos, kad jos abi sudaro kaip ir vieną, tarsi dvigubą dorybę, visiems privalomą. Šventasis Tėvas Benediktas XV ragina tuos, su kuriais dalinamės bendros tėvynės gėriais, ypatingesniu būdu (peculiari modo) mylėti. Prancūzijos kunigų patriotizmą pirmojo Pasaulinio karo metu pabrėžia ir giria Pijus XI. Popiežius juos parodo kaip pavyzdžius, kurie pamiršo prancūzų vyriausybės įžeidimus, aukodami gyvybes tėvynę ginant.

Patriotizmas siekia pagilinti, plėsti, išlaikyti tautinę individualybę, kuri reiškiasi įvairiomis formomis, kurios suranda kaip ir atbaigimą pačioje tautinėje kultūroje. Katalikas siekia tautinę kultūrą sudvasinti, sukatalikinti. Šventieji tuo atžvilgiu buvo itin jautrūs. Taip, pavyzdžiui, švento Pranciškaus Asyžiečio kūryboje, ypatingai jo Saulės giesmėj, atsispindi Italijos dvasios gelmės — skambi ir be galo turtinga italų kalba, tinkanti meilei išdainuoti, širdžiai išlieti. Visos tautos tą šventąjį garbina, tačiau italai dar daugiau — jų visoje kūryboje švento Pranciškaus kulto, pagarbos ir meilės pilna, šventos Joanos

Arkietės heroiškas patriotizmas visus uždega, tačiau prancūzams jis tampa įkvėpimo šaltiniu, atliekant pareigas savo tėvynei.. Mūsų šventasis Kazimieras, nors savo kūrybos ir nepaliko, tačiau mums tapo simboliu, didžiausiu ramsčiu, kovoje su carišku, kaip ir dabartiniu ateistiniu imperializmu.

Tautinės parapijos kanonų šviesoje

Katalikų Bažnyčia juridiniu atžvilgiu yra daloma į teritorijas. Didelė teritorija, apimanti daugelį parapijų, sudaro vyskupiją, kurią valdo vyskupas ordinaras. Vyskupiją įkurti, vyskupą ordinarą paskirti tegali Šventasis Tėvas. Pati vyskupija yra daloma į mažesnes dalis, mažesnes teritorijas, kurių kiekviena vadinasi parapija. Parapiją įkurti, ją panaikinti, jai kleboną, vikarą paskirti tegali tos vyskupijos vyskupas, kuriai parapija priklauso. Naujų parapijų įkūrime, kaip ir senų panaikinime vietos vyskupas yra savarankiškas — jam nereikia popiežiaus atsiklausti, jo sutikimo gauti. Kiekviena parapija turi savo ribas, tuo būdu ji vadinasi teritorinė. Tam tikra prasme vien teritorinės parapijos skaitosi tikrom, kanoniškom..

Antra parapijų rūšis yra vadinamos tautines parapijos. Jos yra skirtos tam tikros tautos, kurių kalba yra skirtinga nuo valstybinės kalbos, tikintiesiems aptarnauti. Tokie katalikai gyvena dažniausiai miestuose ir yra plačiai išsisklaidę, todėl jų parapijoms nustatyti ribas neįmanoma. Jiems teikiama privilegija, kuria jie gali naudotis, ar ne, priklausyti ne prie tos parapijos, kurios teritorijoje jie gyvena, o prie savos, tautinės, kur jų tėvų kalba yra naudojama. Katalikų Bažnyčia sakytum tokią išimtį daro dėl to, kad tikintieji geriau suprastų jos mokslą, lengviau prisiruoštų prie sakramentų. Pagaliau per amžius Romos katalikybė skaitėsi visų tautų globėja, jos kultūrų palaikytoja.

Katalikų Bažnyčios kanonų kūrėjai iš anksto pramatė, kad tautinėms parapijoms įkurti gali susidaryti rimtų kliūčių. Pagaliau ir įkurtas vietos vyskupas gali lengvai panaikinti. Vyskupų tarpe Amerikoje dominuoja airių kilmės, gali atsirasti siaurų, tautinėms grupėms nepalankių, kartais net šovinistų, kurie gali daryti rimtas kliūtis tautinėms parapijoms įsikurti, o įkurtąsias lengvai panaikinti Pagaliau į vietos ordinarus gali daryti spaudimą valstybės valdžia, turinti tikslą viską suvienodinti, tautines grupes sutirpinti, suvirškinti. Tiems neigiamumams kelią užkirsti 216 kanonas, ypatingai jo 4 paragrafas, aiškiai nustato, kad tautinę parapiją įkurti, kaip ir ją panaikinti, vietos vyskupas turi gauti iš švento Tėvo raštu sutikimą. Procedūra tautinei parapijai įkurti yra panaši kaip ir teritorinei. Pirmoje eilėje čia yra reikalingas atitinkamas tikinčiųjų skaičius, kaipo garantija, kad įkurtas vienetas išsilaikys. Tokios tikinčiųjų grupes atstovai kreipiasi į vietos vyskupą, prašydami naują parapiją įkurti. Vyskupas jų prašymą rimtai svarsto, ar yra reikalas, ar jie sugebės parapiją išlaikyti? Jei nauja parapija bus teritorinė, vyskupas ją savarankiškai gali įsteigti, nieko ir niekur neatsiklausdamas. Jei tokia parapija pramatoma tautinė, ordinaras vyskupas raštu kreipiasi į Romą, prašydamas popiežiaus sutikimo. Šventas Tėvas gali tokį leidimą duoti, gali ir atmesti. Tautinės parapijos uždaryme klebonas nieko nereiškia. Jos panaikinti negali nė vietos vyskupas. Jei susidaro rimtų kliūčių, pavyzdžiui, parapijiečių tiek sumažėja, kad darosi nebeįmanoma tokios parapijos išlaikyti, dėl tokios parapijos panaikinimo vyskupas raštu kreipiasi į Šventąjį Tėvą. Jei popiežius su vyskupo įrodymais sutinka, parapija uždaroma. Praktika rodo, kad pats Vatikanas nori kaip galima ilgiau tautines parapijas išlaikyti, jas uždaryti leidimus sunkiai duoda. Tą žino ir vyskupai ordinarai Jie tad nėra linkę tuo reikalu į Romą kreiptis.

Lietuviškos parapijos Amerikoje

Jungtinių Amerikos Valstybių oficiali įstaiga — Bureau of Immigration of U. S. A. — iki 1899 metų lietuvius emigrantus priskirdavo arba prie rusų arba prie lenkų. Tuo būdu iki minėtos datos yra labai sunku nustatyti, kiek tautiečių iš tėvynės į, Ameriką emigravo. Tuo pačiu laiku Amerikos Lietuvių Susivienijimas pasišovė leisti seriją straipsnių, kurie vėliau pasirodė atskira knyga, pavadinta Lietuviai Amerikoje. Tame leidinyje esama įdomios medžiagos. Ten, pavyzdžiui, yra nurodoma pirmųjų emigrantų vardai, pavardės, jų atvykimo datos, organizacijos, klubai, prie kurių jie priklausė, o taip pat teigiama, kad iki 1899 metų į Ameriką lietuvių emigravo apie 250,000. Dėl minėto skaičiaus galima turėti tam tikrų rezervų, iš kur jis paimta, šaltiniai nenurodomi. Minėtas Jungtinių Amerikos Valstybių emigracijos biuras nuo 1899 metų iki 1914 metų užregistravo 252,594 lietuvius, naujus emigrantus. Pirmojo didžiojo karo metu emigracija sutrukdyta, gi po karo įvestos kvotos ji liko suvaržyta. Pasibaigus antrajam Pas. karui, naujų emigrantų, žinomų D.P. vardu, yra priskaitoma daugiau kaip 20,000.

Pirmieji lietuviai emigrantai čia įsikurti turėjo didelius sunkumus. Didelė jų dalis, (Bureau of Immigration of U. S. A. net 112,716 priskyrė prie mažamokslių, o 11,185 prie tokių, kurie mokėjo skaityti, tačiau negalėjo rašyti) buvo be didesnio išsilavinimo. Vienok jie jautėsi lietuviai, jie įsižeisdavo, kai juos tam tikros įstaigos priskirdavo arba prie rusų arba prie lenkų. Juos, be abejo, veikė ta atgimimo banga, tada apėmusi Lietuvą su Aušra, Varpu priešakyje. Jie reikšdavo stiprų nepasitenkinimą, kuris kai kada išsivystydavo į atvirą kovą, kai buvo verčiami garbinti lenkiškai Dievą. Tuo tarpu lenkai nenorėjo nuo lietuvių skirtis net bažnyčiose, tikėdami į vieną tautą, į vieną Dievą, į vieną uniją. Visiškam atsiskyrimui nuo lenkų, įkūrimui savų lietuviškų bažnyčių, savų lietuviškų parapijų, vadovavo du garbingi asmenys, pirmiau buvę draugais, vėliau likę dideliais priešais — katalikų kunigas Aleksandras Burba ir laisvamanių vadas dr. J. Šliupas. Savų religinių židinių steigimui trūko lietuvių kunigų. Jie buvo viliojami, kviečiami persikelti per Atlantą, apsigyventi šiame krašte. Vienas kitas iš jų buvo priverstas palikti tėvynę — rusų valdžiai buvo įskųsti, grėsė kalėjimas. Kun. A. Miliukas sudėtiniame veikale Catholic Builders of the nation tvirtina, kad iki 1899 metų buvo įkurtos 27 lietuvių parapijos. Kitų lietuvių parapijų steigimas ypač padidėjo šio šimtmečio pradžioje. Keistas dalykas — didelis trūkumas lietuvių kunigų, tikintieji daugumoje paprasti darbininkai, nemoką angliškai kalbėti, o vienok surado, susikvietė savus kunigus, susekė, kur kreiptis, su kuo kalbėti, dažnai vertėjų pagalba, norėdami įsteigti savas lietuviškas parapijas. Jie tada mažai uždirbo, daug siuntė giminėms į Lietuvą, o vienok paskutinius centus aukojo naujų bažnyčių, mokyklų, vienuolynų steigimui. Tas laikotarpis Amerikos lietuvių istorijoje yra aukso raidėmis įrašytas. Čia parodytas visiškas pasišventimas, tikras susiklausymas, nuostabus organizuotumas. Pirmoji lietuvių parapija įsteigta, regis, Pittston, Pensilvanijoje. Ji ir šiandien palieka tautinė. Paskutinioji parapija įkurta 1941 metais Los Angelės mieste, Kalifornijoje. Keista, kad ši paskutinioji, kur lietuvių skaičius kasmet didėja, kai kitur nyksta, panoro likti jau teritorine, ne tautine. Tuo būdu pilnai suprantamas kai kieno pasipiktinimas anos parapijos vadovų užmačiomis. Viso lietuvių parapijų šiandien priskaitoma iki 120.

Lietuviškumas lietuvių bažnyčiose

Katalikų Bažnyčios oficiali kalba buvo, yra ir paliks lotynų. Ji kaipo tokia yra likusi per daugelį daugelį šimtmečių. Sakytum, kad pasirinkimas nėra blogas — ji yra mirusi, jokia tauta jos dabar nevartoja, tad tarp tautų nesukelia ir jokio pavydo. Tačiau kalba nėra esminis, nėra dogminis dalykas, nes sakramentai, kaip išganymo ženklai, įrankiai, yra žmonėms, o ne žmonės sakramentams. Popiežius, kaip Kristaus vietininkas, vienu plunksnos pabraukimu, vienu dekretu galėtų įsakyti, kad viskas būtų atliekama tik ta kalba, kurią tikintieji supranta. Šiandien lotynų kalba yra naudojama tik pagrindinėse apeigose, didžiųjų sakramentų administravime — šventųjų Mišių aukoje, kunigystėje, maldų dalyje moterystėje, esminėse dalyse krikšte, tepime paskutiniųjų aliejų, išrišime per išpažintį, komunijos davime, šventieji tėvai, ypatingai paskutinieji, kad tikintieji vis daugiau suprastų, geriau pasiruoštų prie sakramentų, prie pamaldumo praktikų, leidžia didelę dalį naudoti žmonių šnekamos kalbos, gyvos kalbos. Prie gimtosios kalbos leistinų dalykų priskiriami — laiškų, evangelijų skaitymai šventose Mišiose, jų aiškinimai, pamokslais vadinami, moterystės sakramente, kaip ir krikšte, kai kunigas kreipiasi į, vienus ir kitus su tam tikras klausimais, išpažintyje, kai duodami patarimai, nustatoma atgaila, tam tikrose mirštančių maldose, antraeilėse religinėse praktikose — rožančiaus kalbėjime, gegužinėse, spalio mėnesio, gavėnios pamaldose, giesmių giedojime, jei tai atliekama ne Mišių metu.

Lietuvių parapijose, kiek tas liečia Čikagą, visose leistinose apeigose, maldose, konferencijose bei pamoksluose visur čia buvo naudojama tik lietuvių kalba, nė žodžio angliškai, rodos, iki 1918 metų. Pirmas anglų kalbą į savo parapiją bus įvedęs a.a. prel. Krušas. Kai kas dar prisimena anų dienų istorinį Kunigų Vienybės susirinkimą šv. Jurgio parapijos klebonijoje, Čikagoje, kur tuometinis, regis, dienraščio Draugo redaktorius kun. B. Bumša viešai protestavo prieš anglų kalbos įvedimą į lietuvių bažnyčią, viešai paties parapijos šeimininko jis buvo paprašytas kleboniją palikti. Mes ano klebono parėdymo, žiūrint dabar iš laiko perspektyvos, negalėtum ir smerkti. Bažnyčia negali likti lietuvių kalbos mokykla, ne toks jos uždavinys. Lietuviškai išmokyti turi šeima ir mokykla. Jei kartą šios dvi garbingos institucijos savo pareigose apsileido, negi bus bažnyčios kaltė. Daugiausiai painiavos lietuvių bendruomenei sudarė mišrių tautybių vedybos: negi galima vyrą nuo žmonos atskirti, jei vienas šeimos narys priklauso vienai parapijai, o antras kitai.

Popiežius leidžia, vyskupai pageidauja, kad lietuvių parapijose dirbantieji kunigai, jei to pageidaujama, galimuose dalykuose patarnautų tikinčiųjų gimtąja kalba. Kas tos kalbos neišmoko, kas ją pamiršo, kas niekina visa tai, kas sava, lietuviška, gražu ir šventa, negali lietuvių parapijose pasilikti. Tokie turi paduoti pareiškimus vietos vyskupams, kad juos perkeltų į kitataučių, į airių parapijas. Lietuviškose parapijose pasilikdami jie dvigubai nusikalsta — nusikalsta prieš meilę, atstumia tikinčiuosius nuo Dievo, nusikalsta ir prieš teisingumą, kadangi lietuvių bažnyčios buvo statomos tik lietuviams ir lietuvių aukomis. Šiandien lietuvių kunigų trūkumo nėra, nes daugelis naujųjų ateivių lietuvių kunigų yra priversti dirbti kitataučių parapijose. Kartais pastebimi keisti reiškiniai, kai vienoje ar kitoje vietoje vyskupai daugiau simpatijų reiškia tiems kunigams, apdovanodami juos titulais, skirdami į geresnes vietas, nors jie būtų ir kur kas jaunesni už kitus, be jokių nuopelnų, kurie linksta lietuvių kalbą savose bažnyčiose apkarpyti ar net: ją visai panaikinti. Mažai, bet tokių įvykių. jau yra. Tam tikro nesklandumo sudaro ir lietuviškuose pamoksluose, kai naujiems ateiviams primetama kaltė, kad lietuvių tauta prarado nepriklausomybę tik per jų klaidas, per jų nuodėmes. Ką Dievas apdovanoja, už ką baudžia, pasilieka gilioje paslaptyje. Visa tai neprieinama mūsų protams, tad kam spekuliuoti, kam žmones erzinti? Visokie pamokslai, kur viena grupė išgiriama, kita kryžiuojama, neatsiekia savo tikslo. Visos lietuvių parapijos savo narių skaičiumi menkėja, mažėja, tad visų kunigų pareiga kaip galima savas parapijas ilgiau išlaikyti, parapijos narius jungti, o ne skaldyti.

Klysta tie. kurie manytų, kad mūsų religiniai židiniai tik nuo kunigų priklauso, kad pasauliečiai jokio vaidmens nevaidina. Tikintieji gali įsirašyti į teritorinę parapiją, bet jiems teikiama privilegija priklausyti prie savo tautinės parapijos. Lietuviai tėvai nusikalsta, kurie savo vaikų namuose lietuviškai nemoko, neleidžia jų į savo mokyklas. Nemažesnis nusikaltimas įsirašyti į kitataučių, o ne savas parapijas, kai gyvenama toliau, ar dėl didesnio parapijinio mokesčio. Tas neatpalaiduoja nuo priklausymo saviems, nuo rėmimo savų religinių židinių. Ankstesnieji lietuviai ateiviai lieka pavyzdžiu naujiesiems ateiviams savų bažnyčių lankimu ir aukomis. Pastarieji pamiršta, kad čia bažnyčia nuo valstybės atskirta, negauna jokios medžiaginės paramos, o parapijų išlaikymo išlaidos, ypač parapijinių mokyklų, yra milžiniškos. Lietuvoje kunigai daugiau pajamų turėjo, stipriau medžiaginiai gyveno. Jei čia pasitaiko vienas kitas turtingesnis klebonas (tokie pavyzdžiai kai kam nepatinka), dažniausiai jų pajamos yra pašalinės, nieko bendro su parapija neturinčios.

Antroji pasauliečių lietuvių pareiga yra lankyti tas Mišias, tas pridėtines pamaldas, kurios yra skirtos vien lietuviams. Neseniai dienraštis Draugas paskelbė įdomų pedagogo Petro Maldeikio straipsnį, kuriame skundžiamasi, kad vadinama lietuviškoji suma, su gražia giesme Pulkim ant kelių, susilaukia vis mažiau ir mažiau lankytojų, o atvirkščiai tose Mišiose, kur nė žodžio lietuviškai negirdime, vadinamomis skaitytomis, angliškomis, naudojasi ir daugelis mūsų ateivių. Tiesa, tame pačiame dienraštyje Karnėnas nurodo priešingus pavyzdžius — Clevelande, Bostone. Šių eilučių autorius yra dirbęs 10 metų lietuviškoje parapijoje, žino situaciją visų lietuvių parapijų Čikagoje. Jis sutinka 100% su Maldeikio teigimais. Jei dėl nepakankamo lankytojų skaičiaus Mišios, kitos pridėtinės pamaldos, kur vartojama tik lietuvių kalba be jokio angliško žodžio, klebonų bus panaikintos, ne jų, ne jų asistentų bus kaltė — visą atsakomybę pasiims lietuviai parapijiečiai, kurie žodžiu apie lietuviškumą kalba, bet darbais to neįrodo. Visų susirūpinimas turėtų būti didelis, o ypatingai tų, kurie šiuos krantus tepasiekė vos prieš 10 ar daugiau metų, o apsigyvenę prisiekė išlikti visur ir visuomet lietuviais

Lietuviškumas bažnyčiose gali reikštis, tarpti per meną. Mūsų religiniai siužetai yra platūs ir labai turtingi. Pavyzdžiui reta tauta teturi tiek daug Mergelės Marijos apsireiškimų. Kiek įkvėpimo menininkas gali semtis iš mūsų istorijos didvyriško tarpsnio, kai buvo vedama žūtbūtinė kova už lietuvišką maldaknygę. Dailininko teptukas gali paliesti ir dabartinę mūsų tautos golgotą. O ir kankinių krauju yra mūsų žemelė su laistyta. Katalikų Bažnyčia yra meno, tautinės kultūros, gerbėja, palaikytoja. Ji neatstūmė, nesunaikino, net ir pagoniškos Graikijos meno kūrinių, kurie savo turiniu įkvėptai religijai yra tolimi, net priešingi. Paskutiniu laikotarpiu buvo pastatytos tik kelios bažnyčios, koplyčios Amerikoje lietuvių rūpesčiu, lietuvių lėšomis. Vienur daugiau, kitur mažiau naujuose Dievo namuose lietuviškumo įdėta. Daugiausiai savus talentus galėjo pritaikinti tie dailininkai, kurie dirbo prie vitražų. Jų darbai yra patrauklūs, meniški. Tokiems ir tolimesnės perspektyvos yra platesnės. Mažiau tegalėjo pasireikšti gryno teptuko atstovai. Šių pastarųjų darbai tiek klebonų, tiek parapijiečių lieka mažiau vertinami, o kai kuriais atžvilgiais lieka lyg kontroversiniai. Vos keli architektai mėgino į bažnyčių, koplyčių naują statybą įjungti ir lietuviškus motyvus. Tai savo bokštu bei bokšteliais, tai prieangiu, tai vidaus stulpais, tai presbiterija tie nauji Dievo namai skiriasi nuo kitų, yra mums artimesni, savesni. Bažnyčių, koplyčių statyboje vis dar vyrauja klasikinis stilius. Čia modernumo dar nepripažįstama, į jį neįeinama.

Per muziką gali mūsų tautos siela, jos pulsas reikštis. Paskutiniu laiku atskirose vyskupijose yra sudarytos muzikų komisijos, kurios išleidžia direktyvas parapijų vargonininkams, jų chorams. Čia kai kur padaryta stipresnių suvaržymų, pavyzdžiui Mišiose teleidžiama lotyniškai giedoti, liko atmesti kai kiurių žymių muzikų kūriniai kaip neatitinką Bažnyčios dvasią. Nebe visos parapijos beturi stiprius prapijos chorus, nebe visiems chorams vadovauja su aukštu mokslu, stipriu pasiruošimu vargonininkai. Laikraščiuose vis tenka pastebėti nauji ir nauji kvietimai, raginimai rašytis į parapijos chorus. Didelė dalis vargonininkų yra senesnio amžiaus, o naujų prieauglis tėra mažas. Trūksta mums ir kompozitorių. Vienas J. Kačinskas yra Mišias parašęs, prelatas P. Juras jas savo lėšomis išleido. Regis, kad šio kūrinio niekas iki šiol neišpildė. Sakoma, kad naujosios Mišios yra labai ilgos ir gana komplikuotos. Gavėnios metu tai viena, tai kita stipresnė lietuvių kolonija pasirodo su religiniais koncertais, kur turi progos pasireikšti solistai, chorai. Visuomenė tokius koncertus mėgsta. Didesnę programos dalį sudaro lietuvių kompozitorių kūriniai, lietuvių poetų žodžiai. Tenka kartais iš chorvedžių nugirsti nusiskundimus, kad tokių kūrinių pasirinkimas tėra menkas, kad jaučiamas jų didelis trūkumas. Jei Mišiose yra nustatyta, kas galima giedoti, kaip giedoti, tai religinių koncertų programoms yra palikta plati laisvė. Svetimtaučių dėmesį atkreipia kai kurie mūsų religiniai kūriniai, religinės giesmės. Čia ypatingai visus sužavi giesmė Marija, Marija...

Organizuotos pastangos

Pavieniai asmenys, nors būtų įtakingi, turėtų geriausių norų, užsimojimų, lietuviškumo klausimo lietuvių bažnyčiose niekuomet neišspręs. Tokiems kiti galės pagrįstai sakyti, iš kur jie gavo teisę mus mokyti, direktyvas ar menkiausias sugestijas patiekti ? Nenormali padėtis lieka ir dabar, kai lietuviškos pamaldos tarp lietuvių parapijų nėra suderintos, kai viskas paliekama nuo paskirų klebonų malonės. Kas turėtų rūpintis ?

Pirmoje eilėje tas klausimas turėtų būti svarstomas Amerikos Lietuvių Kunigų Vienybės sąjungoje. Ši organizacija yra sena, praeityje labai didelį vaidmenį suvaidinusi. Ji ir dabar pasauliečių tarpe turi aukštą markę, jai reiškiamas didelis pasitikėjimas. Kitaip dalykai stovi kunigų tarpe. Su liūdesiu tenka konstatuoti, kad dauguma jos narių beliko senieji klebonai ir naujieji ateiviai, vadinami dypukais. Kunigai, čia gimę, augę, mokslus baigę, maža dalimi į ją tėra įsijungę. Ryškiausias pavyzdys yra Čikaga, kur provincijos susirinkimuose pastarųjų tedalyvauja vos 1%. Savaime aišku, kad ne nariai daugiausiai ir kelia klausimą, kas yra ta Kunigų Vienybė, iš kur ji gavo teisę visokias direktyvas reikšti? Praėjo liek metų, o mes negalime džiaugtis, kad nors vienas šio krašto lietuvis kunigas būtų pakeltas į vyskupo sostą, užimtų ne padėjėjo, ne svečio, o tikro valdytojo, ordinaro vietą. Ar šiuo dalyku buvo rūpintasi, kreiptasi į atitinkamas įstaigas, prašyta, maldauta, ne pavieniai, bet organizuotu būdu? Autorius nežino tokių įvykių. Mes esame visada per daug kuklūs. Nedėta pastangų gabesnius jaunesniuosius lietuvius kunigus, čia gimusius ir augusius iškelti į priekį, paruošti vadais. Visur tematome tas pačias pavardes, tuos pačius vardus, o kas bus, kai jie mirs, juk daugumoje jau amžiaus palaužti? Teisybė lieka, kad jauniesiems trūksta lietuviškumo, tačiau dažnai senieji stokoja nuoširdumo, lietuviško vaišingumo, linkę prie perdėto taupymo.

Didelė reikšmė skiriama ir pasauliečiams, ypatingai organizuotiems, kas liečia lietuviškumą lietuvių bažnyčiose. Pirmoje eilėje čia juos atstovauja Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacija. Pavarčius šios organizacijos seimų, konferencijų protokolus, susidarai įspūdį, kad praeityje ji buvo vienas iš didžiausių promotorių lietuviškas parapijas kurti, rūpintis, kad Dievo namuose lietuviška dvasia viešpatautų. Katalikų Federacija nuo 1940 metų pergyvena didelę krizę, kai iš jos veiklos buvo išimti Lietuvos laisvinimo, kaip ir labdarybės reikalai. Ji šiandien bevaidina reprezentacinę rolę. Jos apskričiai yra apmirę, jos skyriai sumenkę.

Ateitininkų Federacija, švenčianti savo auksinę sukaktį, nors savo paskirtimi yra religinė, tačiau savo veikloje tapo parapijinė, savuose organizaciniuose rūpesčiuose paskendusi, kankinama katalikų politinio susiskaldymo, nėra atkreipusi ypatingesnio dėmesio, kas liečia lietuviškumą lietuviškose bažnyčiose.

Neseniai vienoj Amerikos Lietuvių Bendruomenės Tarybos sesijoje tas jautrus klausimas buvo iškeltas. Ten buvo pasiūlytos ir konkrečios rezoliucijos, kurioms mažai palankumo teparodė kunigai (ne visi), kaip ir liberalinio sparno atstovai.

Išvadoje lietuviškumui lietuvių bažnyčiose gresia pavojai. Ateityje jie bus daug didesni. Juos nugalėti tesugebės bendros, organizuotos pastangos lietuvių kunigų, lietuvių pasauliečių.