RAŠYTOJAS VERGIJOJE

ALOYZAS BARONAS

(Tęsinys iš 19-to nr.)

VAIKŲ LITERATŪRA

Vaikų literatūroj be Sluckio nedaug atsirado naujų žmonių. Kaip anksčiau, ir dabar Vyt. Sirijos Gira parašo po nedidelę knygutę. Rašo Jonynas, Matutis, Kubilinskas. Be Sluckio visi vardai seni. Daugiausia rašo jaunieji, kurie Antrojo pasaulinio karo metu dar tik buvo baigę gimnazijas. Kaip minėjau, labai gabus Anielius Markevičius vaikams parašęs apysaką Šūvis miške, o gal labiausia iškilus, jau Ateities ir Ateities Spindulių žurnaluose rašęs Kostas Kubilinskas. Reikia pasakyti, kad vaikams literatūra yra gana nebloga. Žinoma yra nemaža kūrinėlių, kuriuose apsčiai komunistinių aktualijų, kaip visokių leninų, gegužės pirmųjų ir spalių, tačiau yra nemaža ir grynai vaikiškos, jokiai propagandai nepajungtos, literatūros. Iš jų išsiskiria Kubilinskas, šiais metais už vaikiškas knygutes Buvo buvo kaip nebuvo, Kortų namelis ir Grybų karas laimėjęs augščiausias premijas. Eilėraščiai sklandus, ir čia su juo tegali susilyginti nebent tik jo mokytojai L. Žitkevičius ir Vytė Nemunėlis, kurie, reikia pasakyti, čia nedaug vaikams parašo. Knygutės dažniausiai gerai išleistos, neblogai iliustruotos ir skoningos. Tenka pripažinti, kad mes čia tremtyje vaikų literatūroj toli esame atsilikę. Bent priešmokyklinio amžiaus ir pirmųjų skyrių vaikams. Rašytojai gal surastų ką nors, tačiau tėvai nenoriai vaikams knygas perka ir nenori vargti su jais, kad šie skaitytų.

 Bet nuo dvylikos ligi keturiolikos ir daugiau metų vaikams ir ten nėra geros literatūros. Jaunimas nori nuotykių, komunistai tokių nuotykių knygų, kurias anksčiau leido, neleidžia, kaip tai įvairūs Reid romanai Raitelis be galvos, Baltaveidis vadas, arba kriminaliniai anglų rašytojo Wallace romanai Durys su septyniais užraktais ir kt. Šios ir panašios knygos, kaip bolševikinėj Tiesoj rašyt. Dovydaitis skundžiasi, yra jaunimo multiplikuojamos, išplyšę puslapiai perrašomi. Yra mieste tokių kygynų, kur jaunimas už penkis ar daugiau rublių išsinuomoja nepriklausomybės metais leistą knygą. Tokios knygos šiaip jau kainuoja dešimtimis rublių. Žodžiu, ir tenai, kaip ir čia nuotykinės literatūros trūksta. Ten nėra kam parašyti, čia nėra ir kam parašyti ir nėra kam išleisti. Tačiau    nežiūrint to, vistiek ten iš visų žanrų vaikų literatūra geriausiai stovi, nes lengviausia    išvengti    vadinamos marksistinės linijos.

DRAMA

Sunkiausia rašytojams. Muzikas ar dailininkas dar šiek tiek daugiau turi laisvės, nes jis kaip nori taip gali kūrinį pavadinti. Bet iš visų mažiausia turi laisvės dramaturgai. Čia labai akivaizdžiai matyti visi trūkumai. Sunku ir libretus paruošti. Putino Sukilėliaioperos buvo priimti, bet kai paruoštame librete bolševikai iš Maskvos pamatė, kaip scenoj vaikšto kunigas šaudydamas rusus, žinoma caro žandarus, operos pastatymas iš karto atkrito. Sovietai negali dovanoti, kad kas nors blogai atsiliepia apie rusus, kuriuos vistiek visi tapatina su bolševikais. Dėl tos priežasties, net Marcinkevičiaus (kuris ėjo nuo Oriolo ligi Vilniaus su bolševikų armija), raštuose nėra išspausdinta jo Kražių skerdynių, nes juk ten skerdė rusai, o rusų juk negalima liesti. Net ir leidinėlyje apie Kražius nėra tų skerdynių paminėta. Dramoje labiau matyti visos nemarksistinės skylės. Todėl ir čia stengiasi dramaturgai imti temas iš nekenksmingos srities. Juozas Grušas parašė visus sudominusį ir pasisekimo sulaukusį Herkų Mantą. Čia visas pasisekimas priklauso, kad lietuvis žiūrovas Prūsijos kovą su kryžiuočiais identifikuoja su tokia kova Lietuvos su Sovietais. Kitos Grušo dramos Dūmaiir Vedybų sukaktis turėjo mažiau pasisekimo. Pirmoji irgi turėjusi kokių nors trūkumų, tačiau Vedybų sukaktis esanti drama, kuri galėtų vaizduoti kapitalistinį gyvenimą. Šioje dramoje atvaizduota naujausios komunistų klasės buržuaziniai siekimai ir sukčiavimai. Drama intriguojanti, įdomi, tačiau ne pagal liniją, nes bolševikų vagių esą negali būti, ir tas pats aklasis Jonynas tą dramą jau nuplakė. Rašo dramą ir iš Sibiro grįžęs Gricius ir dar ne vienas, tačiau jos nereikšmingos. Kaikurios buvo nufilmuotos. tačiau filmai, kam teko matyti ir čia Amerikoj, yra skurdžiai ir nemeniškai susukti. Sako, jie Lietuvoj taip pat neturi pasisekimo. Dramaturgijoj iškilo taip pat ne vienas jaunas žmogus, iš kurių pažymėtinas Kazys Saja. Vyrukas dar gana jaunas, tačiau jo komedijos yra gyvos, intriguojančios, klasiškos komedijos matu sukirptos. Komedija Septynios ožkenos yra taip įdomi, kad net negalima suprasti, kaip bolševikai ją leido statyti. Nors ten iškeliama kolchozo netikėliai žmonės, tačiau iš jos matyti tipingas kolchozininkų gyvenimas, kuris čia mums atrodytų net graudus. Komedijose maža politikos ir todėl jos, nors nėra stiprios, tačiau neapspręstos kompartijos linijos iš anksto, yra patrauklios. Iš Sajos galima laukti dramaturgo, žinoma ligi mūsų, čia esančių, dramaturgų dar toli, nebent Grušas ką nors sukurtų, jeigu būtų laisvas. Dramą parašė ir minėtas romano Studentai autorius Rimkevičius. Tai Vandens lelija. Drama tam tikra prasme tapatintina su Landsbergio Penkiais stulpais, nes čia liečiamas partizanų judėjimas ir kalbama, kad nėra reikalo vienas prieš kitą kovoti, nes Lietuvoj visi tie patys žmones. Atrodo, kad dramos autorius bus paieškojęs ko nors naujo, o kad jis sugeba, matyti iš romano Studentai. Apskritai, nors dramaturgų nemažiau negu kitų. tačiau ji stovi toli gražu blogesnėj vietoj negu poezija ir beletristika.

KRITIKA

Vienas dalykas Lietuvoj gerokai pažengė į priekį, tai kritika. Nežinia, ar Mykolaičio, ar tai Korsako nuopelnas, bet literatūroj išprusintų žmonių yra. Pažymėtini Lankutis ir Kubilius. Jiems įsakyta, kaip vertinti knygą, kokios linijos laikytis ir ko reikalauti, tačiau iš jų rašymo atrodo, kad jie turi supratimą ir moka aptarti. Žinoma, jie gavo ne kartą barti už nuo linijos nukrypimą vertinant Krėvę ar Sruogos Dievų mišką,kuris tebuvo išspausdintas tik po Stalino mirties, bet kritikai parodo supratimą ir išsilavinimą. Ir svarbiausia, kad jų yra nemaža. Atrodo kontrastas, tačiau kritika negali padėti auklėtis rašytojams, nes ji irgi privalo laikytis linijos, tačiau iš kritikinių straipsnių matyti, kad jie reikalui esant mokėtų vertinti. Galimas daiktas, kad daugelis literatūros žmonių negalėdami patys rašyti, o visdėlto mylėdami literatūrą, pasinešė į kritiką.

Baigiant šias bendras pastabas pažymėtina, jog literatūrą žlugdo ir tai, kad kaikurie autoriai, negalėdami rašyti ką nori, visai nerašo, gi kiti, kad ir su mažesniais gabumais, veržiasi į literatūrą, kurion normaliais laikais jie niekad nepatektų arba būtų dešimtaeiliais. Nors šiandien jau laisviau, nors žiūrima daugiau literatūros vertės, nors nereikalaujama garbinti vieno asmens, tačiau linija tebėra, reikalavimai jos laikytis dideli ir tai literatūrai peilis. Šis vadinamas atlydys, kurio metu drįso net ir Pasternakas savo raštus pasiūlyti, vistiek teigiamai paveikė lietuvių literatūrą. Žmonės turėjo progos laisviau pasikalbėti, nuvertė kaikuriuos stabus, daugelis, net ir komunistams parsidavusių, pradėjo bijoti liesti komunistines temas, nes jos pasidarė nepastovios. Net ir jų pačių spaudoj buvo pasiskųsta, kad liepta rašyti apie traktorių stotis, gi dabar jos panaikintos ir tuo pačiu tie kūriniai liko beverčiai. Chruščevo atėjimas be abejo atnešė daug laisvės, tačiau jos toli gražu maža, kad galima būtų laisvai ugdyti literatūrą. Mes čia esantieji negalime iš daugelio tų rašytojų juoktis, nes nežinom jų sąlygų, tačiau vertinti turim. Žinoma, turime pasakyti ir tiesą, ypač tiems, kurie yra formalūs komunistai ir kurie daugiau enkavedistai negu rašytojai. Apskritai, laisvėj esantieji tegalime tik gailėtis pakinkyto į kompartijos vežimą rašytojo, kuris mato, kad laikas eina ir talento negali panaudoti taip, kaip jis nori. Ir tai stebint, atrodo lyg tavo turtas degtų. Iš antros pusės mūsų čia esančių pareiga remti savo literatūrą, kad jos puoselėjimas ir laisvėj nors dalinai galėtų užpildyti tą žalą, kurią daro bolševikai Lietuvoj, versdami lietuvį vergauti, o rašytoją tą vergiją garbinti.