MRP DE GAULLE RESPUBLIKOJE
Prancūzijos demokratija, de Gaulle ateinant į valdžią, išgyveno sunkią krizę. Ketvirtosios respublikos demokratija buvo per daug statiška, konstitucijos numatytas jos evoliucijavimo būdas buvo per daug nelankstus. Nors de Gaulle į valdžią atėjimas formaliai ir nebuvo coup d’etat ir susidariusi krizė pagaliau buvo įveikta demokratinėmis priemonėmis, betgi tame sprendime negalima paneigti ir Prancūzijos kariuomenės vaidmens. Kariuomenės įsikišimas į demokratinių institucijų procedūrą ypač skaudžiai palietė MRP (Mouvement Republicais Populaire). Faktiškai de Gaulle atėjimas į valdžią išstūmė iš ministerio pirmininko krėslo MRP pirmininką P. Pflimlin.
BIDAULT REVOLIUCIJA
Antra vertus, jei dėl paties de Gaulle demokratinio nusistatymo turbūt ir MRP neabejoja, tai dėl susitelkusių de Gaulle užnugaryje jėgų demokratiškumo didelis klaustukas yra ne tik MRP. Dėl to, de Gaulle atsistojus prie Prancūzijos vairo, MRP tuojau pat suskato persirikiuoti ir užimti naujai padėčiai pritaikytas pozicijas.
Tam reikalui MRP Centro Biuras sukvietė MRP Centro Komiteto pilnatį. 1958. 6. 14. susirinkęs Centro Komitetas betgi atsidūrė prieš įvykusį nemalonų faktą pačiose MRP eilėse. Vienas iš MRP steigėjų ir garbės pirmininkų, taip pat Centro Komiteto narys, G. Bidault, prieš susirenkant komitetui posėdžio, 1958. 6. 13. paskelbė steigiąs Prancūzijos krikščionių demokratų partiją. Kaip parlamentinės MRP frakcijos spaudos reikalų vedėjas J. Parini pastebi, tatai atsitiko ne dėl MRP vadų asmeninio rungtyniavimosi, bet dėl nuomonių nesutaikomo skilimo de Gaulle į valdžią atvedusios Alžyro revoliucijos klausimu. Po gegužės 13 įvykių G. Bidault Alžyro klausimu rado bendrą pagrindą su Alžyro revoliucijos dvasiniu tėvu J. Soustelle, dešiniuoju radikalu A. Morice ir ūkininkų partijos gen. sekretorium R. Duchet. Tuo tarpu MRP Centro Komitete vyravo visai priešingos nuotaikos. Komitetas birželio 15 deklaravo, kad MRP pasiryžęs siekti bendradarbiavimo ir pasiruošęs priimti kiekvieną jo galimybę tarp grupių ar asmenų, išpažįstančių politinę, ūkinę, socialinę demokratiją, kurios išlaikymas tebesąs MRP raison d’etre. Dar daugiau. Toks bendradarbiavimas, anot MRP pareiškimo, turėtų siekti „užkardyti kelią tiems partiečiams, kurie pasisako už jėga primestą (atseit, kariuomenės spaudimu) vyriausybę.” Šis MRP Centro Komiteto pasisakymas buvo tolygus Bidault iš MRP pašalinimui.
MRP 5-TOS RESPUBLIKOS RINKIMUOSE
Į de Gaulle arba penktosios respublikos pirmuosius parlamento rinkimus 1958 lapkrityje MRP išėjo atsirėmę daugiausia Prancūzijos krikščioniškomis profesinėmis sąjungomis ir surinko 11% balsų ir 63 mandatus iš 533. O G. Bidault pastangos išeiti į rinkimus bendru frontu su Soustelle, Morice, Duchet nepavyko. Nors pats Bidault ir buvo išrinktas, bet jo krikščionys demokratai balsuotojų nepatraukė
Ketvirtosios respublikos statinės demokratijos sukeltoji santvarkos krizė, o ypač MRP skilimas paskatino krikščionių darbininkų, pirmiausia krikščioniškojo darbo jaunimo veikėjus 1959. 1. 18 sudaryti Laik. Komitetą Demokratinėms Jėgoms Telkti. Komiteto tikslas — sukurti naujo tipo politinę organizaciją, atstovaujančią visoms krašto gyvosioms jėgoms, kad tuo būdu, pastaraisiais metais įvykęs, politikos divorsas nuo kitų tautos gyvenimo aspektų būtų likviduotas. Komitetas atsišaukė į visas Prancūzijos politines grupes, bet jo pagrindinis taikinys buvo MRP. Netrukus po to (sausio 31 — vasario 1) įvykęs MRP nepaprastas kongresas, nors Demokratinėms Jėgoms Telkti Komiteto iniciatyvą palankiai priėmė, galutinio sprendimo dėl alternatyvos, ar MRP įsilieja j Dem. Jėgoms Telkti Komiteto kuriamą naują politinę organizaciją, ar tik pats naujai persirikiuoja, — nepadarė. Kongresas taip pat sutiko su MRP gen. sekretorium M. R. Simonnet, kad MRP nebūtų tikslinga Italijos ar Vokietijos pavyzdžiu steigti kirkščionių demokratų partiją, lygiai nebūt tikslinga Britanijos pavyzdžiu steigti darbo partiją, pirmuoju atveju MRP jungiantis su dešiniųjų ūkininkų partijomis, antruoju — su socialistais.
LIETUVIŲ FRONTO PAŽIŪRA Į MRP
Šio proga pravartu prisiminti, kaip LF sutiko MRP debiutą. Tai buvo 1945 renkant ketvirtosios respublikos konstituantą. Tada greta didžiųjų socialistų ir komunistų (152 atstovai) partijų lygiomis iškilo ir MRP (151 atstovas), organiškai ir gaivališkai išaugęs iš Prancūzijos rezistencijos prieš okupaciją. Prancūzų rezistencija ėjo trimis srovėmis: komunistine, socialistine ir krikščioniškai revoliucine.
„Visiškai naujai susiformavo trečioji (krikščioniškoji) srovė”, — rašė J. Būtėnas Mažajame Židiny (1945, Nr. 2). — „Tai jaunų žmonių ir naujų idėjų tvarinys. Didžioji dalis jos intelektualinių galvų ir vadovaujančių asmenybių dar nebuvo pasireiškusios politiniame Prancūzijos gyvenime. Tie vyrai, kurie stovi MRP priešakyje... prieš trečiosios respublikos saulėlydį buvo jauni akademikai... Tie vyrai, okupacijos metu, aktingai dalyvaudami įvairiuose rezistencijos sambūriuose, susimetė krūvon, atsiminė senąją akademinę bičiulystę ir apsisprendė nuo seno brandintas savo socialines bei politines koncepcijas perkelti į politinę programą... MRP yra revoliucinis sąjūdis. MRP revoliucija skelbia galutinį ryšių nutraukimą su visais tais praeities veiksniais, kurie yra arba mirę, arba turi mirti... Nelauktas MRP laimėjimas Prancūzijoje liudija, kad šita naujoji revoliucija yra atitikusi tautos troškimų ir lūkesčių pulsą.”
Nors ketvirtojoj respublikoj MRP vaidino žymų vaidmenį ir savo socialine programa daug pasiekė, tačiau ne nuo MRP parėjusi statiškoji ketvirtosios respublikos demokratija sukėlė krizę ir pačiame MRP. Savo metu vienas iš MRP lyderių, Mare Sangier, savo kovos ir darbo bičiulius graudeno: „Svarbiausias dalykas yra žinoti, ar mes turime pakankamai dinamizmo ir valios, ar mūsų dvasia pakankamai tauri, preciziška ir užkariaujanti, kad galėtume savo norus ir viltis perkelti į savo tautos mases”. Jei tikrai šios MRP savybės tebėra gyvos, iš savo vidaus krizės MRP išeis sustiprėjusi.
• ELI dešimtmetis. Lietuvių Fronto Bičiulių įsteigta ir išlaikoma ELI (Europos Lietuvių Informacija) rudenį paminėjo 10 metų sukaktį. ELI veikla prasidėjo 1949 metai. Pirmųjų bendradarbių tarpe randame V. Brazaitienės, J. Būtėno, prof. J. Brazaičio, dr. J. Griniaus, prof. Z. Ivinskio, kun. prof. St. Ylos, kun. dr. A. Šidlausko ir V. Vaitiekūno vardus. ELI tikslas — organizuotu būdu rašyti straipsnius, rinkti žinias iš Lietuvos, Vakarų Europos ir jas pateikti lietuvių spaudai įvairiuose laisvojo pasaulio kraštuose. ELI veikla buvo nutrūkusi 1951 m. dėl tuometinės redakcijos ir administracijos emigracijos. ELI vėl atgaivinta 1954 m. Europos Lietuvių Fronto Bičiulių konferencijoje Ludwigshafene prie Bodeno ežero. Atgaivintoji ELI per paskutiniuosius penkerius metus lietuvių spaudai išsiuntinėjo 450 straipsnių - straipsnelių. Atgaivintoje ELI bendradarbiavo ar bendradarbiauja kun. A. Bunga, muz. M. Budriūnas, dr. K. Čeginskas, kun. J. Dėdinas, A. Grinienė, dr. J. Grinius, kun. D. Kenstavičius, kun. Br. Lubinas, J. Medušauskas, M. Musteikis, P. Narutis, V. Natkus, O Obolėnas, L. Prapuolenis, J. Uleckas ir N. N. ELI vadovauja M. Musteikis.
