LIETUVOJE
MEČYS MUSTEIKIS
Nuo 1958 m. rudens ligi šios vasaros iš Lietuvos į Vakarų Vokietiją atvyko didesnis skaičius naujų žmonių. Tai daugiausiai vokiškos kilmės lietuviai, jų šeimų nariai, artimi giminės. Leidimus išvykti gavo pagal V. Vokietijos—Sovietų Sąjungos 1958 metų balandžio 8 d. prekybos sutartį, kurios vykdymui vokiečiai išsiderėjo sąlygą — grąžinti iš Sovietų Sąjungos ar jos valdomų kraštų vokiečių tautybės asmenis.
Išvykimui iš Lietuvos procedūra nebuvo sunki tiems, kurie galėjo įrodyti savo vokišką kilmę. Dokumentų paruošimas Maskvoje trunka 4—6 mėnesius. Sunkiau išvykti šeimoms, kur vyras yra lietuvis, o žmona vokiškos kilmės. Paskutiniuoju metu tokios šeimos patiria vis didesnius trukdymus. Kai kurie atvykusieji Lietuvoje nepaliko jokių giminių, todėl kalba atvirai ir nesivaržydami. Čia patiekiame jų pasakojimus apie gyvenimą pavergtoje Lietuvoje.
Palaisvėjimo prošvaistės
Masiniai Lietuvos žmonių trėmimai į Sibirą vyko ligi pat Stalino mirties. Karui pasibaigus dalis tremtinių grįžo atgal į Lietuvą, bet 1949 m. sugrįžusius vėl pradėjo tremti. Apie 1952 metus grįžusiųjų iš Sibiro Lietuvoje vėl beveik neliko. Po Stalino mirties 1953 metais masinių trėmimų į Sibirą daugiau nebuvo. 1956 m. ištremtieji vėl pradėjo grįžti į Lietuvą. Nuo 1953 m. prasidėjo platesnis susirašinėjimas su giminėmis ar pažįstamais Vakaruose. Į kraštą pradėjo plaukti pirmieji siuntiniai.
Tautine prasme palengvėjimas pajustas 1956 metais. Teatruose pastatyta keletas veikalų lietuviškoje dvasioje. Išleista kelios laidos senesniųjų Lietuvos klasikų veikalų. Senosios lietuvių liaudies dainos plačiau leistos dainuoti chorams. Tautines nuotaikas sužadino muziko Švedo vadovaujamas šokių ir dainų ansamblis. Visuose koncertuose salės perpildytos. Milžiniškos ovacijos kildavo po dainos Lietuva brangi...
Sumažėjo persekiojimų baimė. Daugelis pareigūnų, kaip kolchozų pirmininkų, fabrikų direktorių, ir t.t., kažkur tyliai dingo. Vieni jų išvyko į Karaliaučiaus apylinkes, kiti persikėlė į kitas vietas. Jie buvo užkietėję komunistai, bet negabūs, pareigom netinkami, neretai beraščiai. Už tai jie bandydavo save pateisinti persekiodami jų žinioje esančius žmones. Jų vietas užėmė nauji žmonės, taip pat komunizmui patikimi, bet kurie jau rūpinasi jiems pavesto darbo atlikimu.
Nuo 1956 m. pradžios buvę rusiški krautuvių pavadinimai daug kur pakeisti lietuviškais. Kaune daug gatvių turi tik lietuviškus užrašus ir vardus. Prieš blogus pareigūnus, kad ir partiečius, daugiau pasirodo kritikos spaudoje. Žmonės šiek tiek drįsta pakritikuoti negeroves, pasakoja anekdotus apie komunistų bonzas.
Bet kiek ilgai tai truks? Jau vėl kai kuriems chorams varžomi senųjų lietuvių liaudies dainų repertuarai. Vėl pradedama vis garsiau šaukti prieš „buržuazinį nacionalizmą“. Krašte susidaro nuotaika, kad lietuviškas tautinis pasireiškimas vėl bus stipriau suvaržytas.
Pragyvenimo lygis labai žemas
Komunistinė spauda didžiuojasi ūkinio gyvenimo kilimu. Paskelbtasis septynių metų planas turi pavyti ir pralenkti Ameriką... Bet tai tik tušti žodžiai. Tiesa, tuoj po karo buvo sunkiau, kaip dabar. Anuomet kai kuriose vietovėse buvo tikras chaosas. Trėmimai į Sibirą buvo tokie dideli, kad kai kurių kaimų gyventojai buvo išvežti ligi vieno. Manoma, jog į Sibirą buvo ištremta trečdalis kaimo gyventojų. Dideli žemės plotai virto dirvonais. Žemės apdirbimui nebuvo darbo jėgos. Dabar kiek geriau, tačiau pragyvenimo lygis tebėra labai žemas, tiesiog skurdus.
Geras darbininkas fabrikuose uždirba 600 — 700 rublių mėnesiui. Specialistas gali uždirbti ligi 1000 rublių. Bet tokių nedaug. Darbininkų dauguma turi tenkintis 200 — 300 rublių uždarbiu mėnesiui. Prekių kainos pasakiškos. Vidutinė vyriška eilutė 1200 — 1500 rublių, cukraus kg. 10—12 rublių, karvė 4000 — 6000 rublių.
Butų, kaip mes juos suprantam (bent iš 2 kambarių ir virtuvės), beveik iš viso nėra. Butu laikomas kambarys su virtuve. Dažnai viena virtuve naudojasi kelios šeimos. Tokie butai nacionalizuotuose namuose apie 25 rubliai mėnesiui. Tai pigu, bet jų neįmanoma gauti. Dar sunkesnis gyvenimas kolchozuose. Jei gero darbininko uždarbį (apie 600 — 700 rublių mėnesiui) palygintume su V. Vokietijos darbininko uždarbiu, tai jo perkamoji galia prilygtų 100 DM.
Skurdžiam pragyvenimui užsitikrinti Lietuvos gyventojai priversti „kombinuoti“. Miestų darbininkai grobia prekes, kolchozuose grobiami grūdai, pašaras.
Maisto gaminių krautuvėse pasirodo daugiau. Bet reikia pirkti tuojau, nes rytoj gali nelikti. Prie krautuvių laukiančiųjų eilės yra nuolatinis reiškinys. Sovietinei santvarkai būdinga, jog vasaros metu krautuvėse nėra vasarinių batų, bet lengviau gauti žiemai reikalingų prekių, gi žiemos metu gausi vasarinių batų, bet negausi žieminių... Tokia padėtimi naudojasi spekuliantai.
Žmonių aprangos būklė Lietuvoje tebėra labai sunki, nors ji laikoma pačia geriausia visoje Sovietų Sąjungoje. Tai įvyko dėka Vakaruose gyvenančių lietuvių paramos kraštui siuntiniais. Toji parama gerokai sušvelnino ir visą pragyvenimo būklę krašte, nes siuntinius gauna maždaug kas trečia šeima.
Didėja apatija
Gyventojų nuotaikos labai liūdnos. Žmonės gyvena gražia praeitimi, o ateičiai neturi vilties. Visi laukia karo ir kiekvieną pavasarį apie karo galimybes pasklinda nauji gandai. Atominiai ginklai žmonių nebaugina.
Vis daugiau įsigali apatija, gyvenama tik šia diena, mažai besirūpinama, kas bus rytoj. Girtuokliavimas plinta mieste ir kolchozuose. Žmonės kalba, jog tik įsigėrę gali kiek linksmiau pagyventi ir užmiršti skurdą ir priespaudą. Prieš girtuokliavimą kovojo ir kovoja dvasiškija. Imasi priemonių ir valdžia. Bet tai lašas jūroje.
Atsiranda mišrių šeimų. Krašte didelis moterų perteklius. Daug vyrų pabėgo į vakarus, daug žuvo partizanaudami, kiti išvyksta „plėšinių“ plėšti ir negrįžta. Būdinga, jog mišriose šeimose vaikai gražiai kalba lietuviškai.
Rusų kultūra Lietuvoje neturi įtakos
Grynai rusiškų šeimų vaikai su lietuviukais kalbasi lietuviškai. Provincijoj rusų kalba nekenčiama ir tiesiog boikotuojama. Kaimuose rusų kalbos negirdėt. Fabrikuose rusų kalba daugiau vartojama, nes to daugiau ir reikalaujama. Dauguma rusų gyvena miestuose. Klaipėdoje jų yra apie 50%, panašiai Vilniuje. Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje rusų daug mažiau. Lietuvoje rusų kariuomenės daug nesimato. Jos daugiau Latvijoje ir labai daug Karaliaučiaus srityje.
Lietuvių — rusų tarpusavio santykiai šalti. Lietuviai rusų neapkenčia, o pastarieji tai jaučia ir lietuvių nemėgsta. Lietuviai nelanko rusiškų teatrų ir neskaito jų spaudos. Kinuose nemėgsta žiūrėti kolchozininkiškų filmų. Žmonės labai veržiasi į vakarietiškas filmas, nors jos rodomos retai, pasenę ir dažnai menkavertės. Svarbu, jog nerusiškos.
Sovietizacija neįleidžia gilesnių šaknų. Tai, ką okupantas atsiekė, tai tik prievartos būdu. Sovietinio socializmo neapkenčia tiek vyresnieji, tiek jaunimas. Jaunimas, kuris nepriklausomos Lietuvos neatsimena, gerai žino, jog nepriklausomoj Lietuvoje buvo geras gyvenimas, jog vakarietiškoji santvarka geresnė, turi supratimą apie gyvenimą Vakaruose. Nesupranta, kodėl nutilo Amerikos Balso transliacijos, kurios Lietuvoje buvo pakenčiamai girdimos.
Religinis — dorinis gyvenimas
Tikėjimas Lietuvoje nepalaužtas. Katalikų bažnyčios, kuriom leista veikti, visuomet pilnos tikinčiųjų. Kaime bažnyčias lanko beveik visi. Tik kai kurie pareigūnai, mokytojai bažnyčiose lankytis bent viešai vengia, nes jiems tai griežtai draudžiama. Miestuose bažnyčios taipgi pilnos, tik jos ne visos atdaros. Kauno kai kuriose bažnyčiose neleidžiama skambinti varpais. Veikia protestantų ir ortodoksų bažnyčios. Į ortodoksų pamaldas atvyksta ir rusų, atvykusių iš Sovietų Sąjungos gilumos. Tarp įvairių tikybų tarpusavio santykiai geri. Protestantai dažnai savo vaikus krikštija pas katalikų kunigus.
Katalikų beveik visi vaikai krikštijami. Išimtį sudaro komunistai (apie 2%). Kai kurie partiečiai savo vaikus krikštija slaptai. Bažnytinės santuokos neatlieka apie 5% vedančiųjų. Skyrybų Lietuvoje labai mažai. Jaunimo dorinis gyvenimas miestuose jau daugiau pašlijęs. Atsiranda nemažai pavainikių, kurių motinoms komunistinė valdžia moka 50 rublių mėnesiui.
Vietoj Dievo — „dievukai“
Antireliginė veikla labai plačiai vykdoma ir dabar. Ji vedama per spaudą, radiją, specialiomis paskaitomis (kurių privaloma išklausyti) įmonių bei įstaigų tarnautojams — fabrikų darbininkams, per komjaunimo organizaciją, o ypač per mokyklas ir kitokiais būdais. Antireliginis auklėjimas mokyklose pradedamas jau nuo vaikų lopšelių.
Antireliginiame auklėjime skiepijamas „dievukų“ — Lenino, Stalino, Chruščiovo — garbinimas. Kaip katalikų tikėjime vaikai auklėjami nusiimti kepurę einant pro kryžių ar bažnyčią, taip sovietiškame auklėjime vaikai jau nuo pat mažens dresiruojami, einant pro Lenino, Stalino ir panašių paminklus, sustoti, kariškai atiduoti pagarbą ir net pasakyti specialų eilėraštuką.
Visose mokyklose mokytojai turi aiškinti, kad religija yra tik prietarai, kad lankyti bažnyčią yra atsilikimo ženklas.
Antireliginis auklėjimas vaikų sielose iššaukia nuolatinę dvikovą. Mokytojai auklėja vienaip, o tėvai — kitaip. Tėvų įtaka visgi stipresnė. Religingų tėvų vaikai pasiduoda daugiausiai tėvų įtakai ir nenukrikščionėja. Priešingai yra su netikinčiųjų vaikais. Pastarieji jau lengviau pasiduoda ir bolševizmo įtakai.
Blogiau yra ten, kur vaikai, belankydami mokyklą, gyvena ne pas tėvus, bet vadinamuose mokyklų internatuose. čia tėvų įtaka mažai turi galimybės pasireikšti. Tokių internatų steigiama vis daugiau.
Komjaunimas kaime neturi pasisekimo. Iš komjaunuolių tiesiog tyčiojamasi, aiškiai rodoma jiems neapykanta. Tačiau tikrumoje yra ir antikomunistiniai nusiteikusio kaimo jaunimo, priklausančio komjaunuoliams. Tai mokslo siekiąs jaunimas, nes ne komjaunuoliams kelias į augštesnį mokslą užtvertas.
Už tai augštosiose mokyklose jaunimo tarpe jau daugiau pasireiškia ir ateistinė dvasia. Universitete teisei ir istorijai studijuoti išviso teprileidžiami tik patikimi komunistai.
Partizanų gadynė ir jos pabaiga
Lietuvių partizanų veikimo laikotarpis daugeliui atvykusiųjų iš Lietuvos yra giliai išlikęs atmintyje. Tai buvusi aršios kovos gadynė. Daugiausiai partizanų likviduojami buvo tie, kurie savuosius skųsdavo, persekiodavo. Tačiau, prieš sulikviduojant, „kandidatai mirčiai“ visuomet buvo perspėjami, kad liautųsi darę pikta. Daugelis to paklausydavo, o kurie nepaklausydavo — sulaukdavo negailestingos mirties.
Kovai su partizanais buvo siunčiama pulkai sovietų kariuomenės, santykiu maždaug vienam partizanui — šimtas karių. Bet ir tokios jėgos nepajėgdavo partizanų sunaikinti. Galutinai partizanus pribaigė ne kariuomenė, bet išdavimai. Slapti bolševikų agentai įsiskverbdavo į partizanų eiles, per ilgesnį laiką įgaudavo pasitikėjimą ir po to visus kovotojus išduodavo.
Kaip taisyklė, nukankintųjų ir užmuštų partizanų nuogi išniekinti lavonai būdavo kuriam laikui išmetami miestelių aikštėse, stebint sargybiniams. Dvi naujai atvykusios moterys buvo liudininkės tokio vaizdo ir susigraudinusios pasakojo savo liūdnus prisiminimus. Partizanų lavonų sargybiniai atydžiai stebėdavo praeivius ir vargas būdavo tiems, kurie gailestingai pažiūrėdavo į išniekintuosius; nevienas už tai buvęs ilgai tardytas ir nubaustas 25-kiems metams į Sibirą. Nežiūrint to, pasitaikydavo nuostabios žuvusiems pagarbos ir didvyriškumo žygių. Vieną kartą viena mergaitė, slapta susitarusi su keliais partizanų draugais, praeidama pro partizanų lavonus vieno miestelio aikštėje, užkalbino sargybinį ir besišnekučiuodama nusiviliojo jį į šalį. To momento laukę minėti mergaitės suokalbininkai, staiga atbėgę į aikštę pagrobė partizanų lavonus ir juos toli nuo tos vietos nugabenę tvarkingai palaidojo.
Apie 1950 metus partizanai galutinai nustojo veikti, nes jų buvo likę jau labai mažai ir tolimesnė kova būtų buvusi beprasmė. Likučių dalis, kurie išliko neišaiškinti, prisitaikė esamam gyvenimui, kiti paklausė tuo laiku išleistos „amnestijos“ ir savanoriškai pasidavė. Pastarųjų gal tik keletas išliko Lietuvoje, kiti buvo išsiųsti 25 metams į Sibirą ar net nužudyti.
Pasipriešinimas įgauna naujas formas.
Šiuo laiku jokios partizaninės veiklos krašte nėra, tačiau rezistencija nėra žlugusi, tik ji pasireiškia kitomis formomis.
Vasario 16 ar kitomis panašiomis progomis kai kuriose vietovėse dar ir dabar kartais, nakčia išlipinami atsišaukimėliai ar kur iškeliama tautinė vėliava. Tam tikromis dienomis, kaip Vėlinėse ar pan., lietuviai gausiai renkasi kapinėse. Didelėmis demonstracijomis kraštas pasireiškė 1956 m. po Vengrijos įvykių.
Šiuo metu jaunimas, ypač miestuose, pasipriešinimą išreiškia savotišku būdu: stengiasi pamėgdžioti Vakarus madomis ir šokiais. Pirmiausia tai pasklido, berods, Lenkijoje, o Lietuva jau paskutinė. Sovietai prieš tai labai kovoja, naujų madų pamėgdžiotojus aštriai puola spaudoje, vadina keliaklupsčiautojais Vakarams ir kitokiais piktais vardais, tačiau jaunimas to nepaiso. Krašte sovietų propaguojami Lietuvoje vadinami „rusiški“ šokiai (senoviniai, kaip „kadrilis“ ir panašūs), neturi pasisekimo daugiausia dėl to, kad juos propaguoja rusai. Kur tik įmanoma, jaunimas stengiasi šokti šių laikų moderniuosius šokius, ir tai daugiausiai dėl to, kad jie yra vakarietiški ir kad juos draudžia sovietai. Tokiems šokėjams pritaiko chuliganizmo įstatymą ir baudžia, bet jaunimas nė to nepaiso.
Iš kaimo kilę studentai vakarietišką dvasią atneša ir į kaimą. Mados prigyja jau ir kaime, bet šokiai dar neturi pasisekimo, nes viena — kaimas yra konservatyviškesnis, o antra — mažai kas tuos šokius bemoka šokti. Už tai kaime modernių šokių šokėjai kai kur net pašiepiami. Bet kaimo jaunimas turi kitą „naujovę“: vis drąsiau pradeda dainuoti partizanų dainas. Štai vienos tokios partizanų dainos žodžiai, dainuojama daugiausia Suvalkijoje:
Palinko diemedis daržely,
Palinko jievaras gražus.
Tada išėjo narsus Tigras,
Palikęs žmoną ir vaikus.
Jis atsisveikindams žmonelę
Bučiavo skaisčius veidelius;
Paėmęs ant rankų tvirtųjų
Bučiavo mažus vaikelius.
Pradėjo verkt maži vaikeliai
Ir klaust: „Tėveli, kur eini?
Kam šautuvas pečius tau slegia,
Kam mus mažyčius palieki?“
Jo šautuvas išlietas plienu
Ir toks nepaprastai puikus,
Ir jo kepurėj žiba Vytis,
Herbas lietuviškas, gražus.
Jis peržengė seklyčios slenkstį
Ir pasitiko jį draugai,
Ir pasitiko partizanai
Narsų karžygį Lietuvos.
Tautinė sąmonė gili
Bene vienas iš džiugiausių reiškinių tai, kad krašte lietuviška tautinė sąmonė nesumažėjusi. Netiesioginiu būdu ją stiprina patys okupantai. Priespauda, persekiojimai, o ypač trėmimai į Sibirą palietė daugumą Lietuvos gyventojų. Tą baisią skriaudą giliai išgyvena ne tik vyresnieji, bet ir jaunimas. Tauta to ilgai (gal niekad) neužmirš!
Kraštas net labiau, kaip kitados, prisiriša prie savo papročių, vertina savo kalbą, savo tautinį turtą, dainas, šokius ir t.t.
Beveik visos lietuvaitės, jau nuo 16- kos metų, stengiasi turėti tautinius rūbus ir juos nešioja dažniau, kaip kad anksčiau, įvairiomis progomis: per šventes, vestuves, išvykose ir kt.
Stipriausio lietuviško kraujo kraštui atneša grįžtantieji iš Sibiro. Bet ir vakaruose gyveną lietuviai, išvystę didžiausią akciją siuntiniais į Lietuvą, ne tik materialinę būklę pagerino, bet sukėlė ir pasididžiavimą būti lietuviu. Tuo parodytas lietuviškas tarpusavio solidarumas, neturįs sau lygaus kitų tautų tarpe.
