Biurokratijos ir demokratijos susidūrimas ALTE
Alto sušauktas š.m. birželio 27-28 Amerikos lietuvių kongresas Bostone sukėlė daug aistringų kalbų dėl jame viešai prasiveržusios trinties tarp biurokratijos ir demokratijos.
Lietuvių Enciklopedija biurokratiją pažymi kaip “valdininkų valdžią, neprieinamą visuomenės kontrolei... atsakingą tik savo vyresnybei”. Biurokratija turi savo teigiamų ir neigiamų žymių. Teigiama joje yra valdžios centralizacija ir pastovumas. Tarp neigiamų žymių Enciklopedija mini stoką santykių su visuomene, perdidelį kišimąsi į visus reikalus ir asmens iniciatyvos trukdymą. Biurokratija yra pateisinama laikais, kada visuomenėje yra maža visuomeninio susipratimo ar nusimanymo ir kada ji yra linkusi nuoširdžiai, be kritikos pasitikėti autoritetais. Biurokratija yra sunkiau pateisinama, kada visuomenėje ima augti iniciatyva, o su ja ir atsakomybės už visuomeninius reikalus pajutimas bei aktyvaus dalyvavimo noras. Tai normalus kelias demokratiškai bręstančioje visuomenėje.
Amerikos Lietuvių Taryba veikia nuo 1940. Nuo to laiko ji daug pasitarnavo bendram Lietuvos reikalui. Jos vadovams ir veikėjams priklauso visų padėka už laiką., energiją, kuriuos jie atidavė Lietuvai pagal sumanumą ir išgales. Tačiau nuo 1940 iki dabar Amerikos lietuvių visuomenėje yra įvykę didelių atmainų, o Alto priekyje yra išlikę tie patys žmonės su tais pačiais psichologiniais nusiteikimais, kuriuos jiems per eilę metų išugdė Alto organizacinė struktūra su aiškia biurokratinio principo persvara.
Alto vadovybė sudaroma skyrimo ar delegavimo keliu: keturios grupės (ALRK Federacija, Tautinė Sandara, Socialdemokratų Sąjunga, Tautinė Sąjunga) skiria į Alto tarybą po 7 atstovus, o Susivienijimas Lietuvių Amerikoje ir Lietuvių Romos Katalikų Amerikoje Susivienijimas skiria po 3 atstovus — viso 34, į vykdomąjį komitetą keturios grupės po vieną atstovą. Nors įvairiuose miestuose yra Alto skyriai, bet jie neturi jokios tiesioginės įtakos Alto organams sudaryti. Jų veikla ribojasi vietos reikalais ir pinigų rinkimu centrui (vykdomajam komitetui). Tokios pat reikšmės turi ir Alto šaukiami Amerikos lietuvių kongresai. Jie išklauso Alto vykdomojo komiteto pranešimų, atveža vykdomajam komitetui pinigų, pareiškia sugestijų Alto veiklai. Tačiau tos sugestijos tėra rekomendacijos, pageidavimai, bet neturi jokios įpareigojamosios reikšmės Alto vykdomajam komitetui (skelbdamas Bostono kongreso rezoliucijas, Alto vykdomasis komitetas visai praleido tas, kurios jam nepatiko).
Tokia yra struktūra. Kol lietuvių veikėjų daugumas buvo susitelkę aukščiau minėtose šešiose grupėse, jie galėjo turėti bent netiesioginės įtakos Alto organus sudarant — rinkdami atstovus pačių Altą sudarančių grupių viduje. Kada ilgainiui padidėjo skaičius tų, kurie toms grupėms nepriklauso, bet stipriai pasireiškia Alto veikloje, jų dalyvavimas, net ir netiesioginis, Alto organų sudaryme yra neįmanomas. Tokia padėtis skatina jų kritiką esamai organizacijos struktūros rutinai, palankiai biurokratijai. Iš kitos pusės Altui vadovaujantieji žmonės susigyveno su tradicija, kad jie nebūtų kritikuojami, kad iniciatyva ir įtaka iš jų rankų nepereitų kur kitur. (Dėl to Alto vykdomasis komitetas ilgai tenorėjo pritarti tik tokiai Amerikos lietuvių bendruomenei, kuri būtų Alto žmonių kontrolėje; dėl to Naujienos ir Sandara taip stojo prieš bendruomenę, kai ji pasirinko nepriklausomą kelią; dėl to ir šiemet, kai dėl Amerikos Balso Europoje uždarymo aliarmavo ne Alto vadovybės žmonės, tai vienas iš altinės vadovybės žmonių spaudos vedamajame paaiškino: apie rengiamas reformas mes seniai žinojom, bet tylėjom; kai reikės, mes pasisakysim ir paraginsim visuomenę imtis akcijos).
Šitos dvejopos nuotaikos psichologiškai jau tiek buvo pribrendusios, kad šiemet Bostone įvyko tai, ko anksčiau nebūdavo. Tiesą sakant, ten nieko ir nebuvo, kas normalioje demokratinėje santvarkoje būtų sukėlę kivirčą. Tiktai su biurokratine dvasia susigyvenusiai Alto vadovybei kongrese tarti kritikos žodžiai pačiai kongreso tvarkai, tikriau netvarkai, atrodė revoliucija ir pasikėsinimas prieš Altą ir Lietuvos laisvinimą. Reakcija į kritiką buvo sumelodramatinta (pirmininkaujančio išėjimas iš prezidiumo ir posėdžio). Kiti du vykdomojo komiteto nariai per savo laikraščius Naujienas ir Sandarą pasistengė pirmininką pristatyti kankiniu (jis susirgęs iš susijaudinimo!), o patys reikšdami jam užuojautą ir smerkdami jo tariamus skriaudėjus, suvaidino, lyg visa kritika kongrese jų neliečia, lyg ji būtų nukreipta tik prieš Alto pirmininką, nors ji buvo taikoma visam komitetui ir gal daugiausia pačiam sekretoriui P. Grigaičiui, kuris visą Alto politiką dominuoja ir labiausiai yra tos biurokratinės dvasios reprezentantas.
Alto vykdomojo komiteto narių, reiškusių “užuojautą’, spaudoje buvo kaltinami dėl įvykių Bostone “bendruomenininkai”, “tautininkai,” “frontininkai”. Tų visų “kaltininkų” priekyje pastatė prof. Balį Vitkų. Likimas pasityčiojo iš Alto vykdomojo komiteto narių tuo, kad prof. B. Vitkus kaip tik yra krikščionių demokratų grupės žmogus. Pažymėtina betgi, kad prof. B. Vitkus buvo vienas iš šešiolikos tų asmenų, kurie 1936 buvo pasirašę dekliaraciją “Į organiškosios valstybės kūrybą”. Vadinas, anais laikais turėjo pilietinės drąsos pasisakyti prieš sustingimą autoritetinio režimo rutinoje. Netenka stebėtis, kad jis ir šiuo metu išėjo prieš sustingimą Alto biurokratijoje, negriaudamas nei Alto, nei jo žmonių, o tik norėdamas daugiau modernios racionalizacijos ir kūrybingumo veikime. Alto vykdomojo komiteto žmonių nukreiptas prieš jį pyktis pavertė jį šių metų demokratinio pažangumo ir opozicijos prieš biurokratinę rutiną simboliu. Bet dėmesio vertas faktas, kad kitu keliu nuėjo jo grupės oficiali vadovybė — oficialiu raštu jį dėl to įspėdama ir jo žygį papeikdama.
Kokios išvados? Jei Alto vadovybė būtų jautus bent kiek lietuvių visuomenės evoliuciją, ji būtų galėjus nesunkiai įjungti naujas jėgas į savo vykdomą darbą, o taip pat būtų sustiprinus ir savo asmeninį svorį visuomenės opinijoje. Tai būtų buvęs laimėjimas ir Lietuvos reikalui. Bet Alto žmonių pasigriebta kovos linija, nevengiant iškraipyti faktus, priskirti prof. B. Vitkui tuos pasakymus, kurie priklausė visai kitiems asmenims ir dėl kurių pirmininkaujantis išėjo iš posėdžio, ir toliau netiesą kalbėti per akis; neiškentimas neoperavus pačiame kongrese berniškos kultūros stiliumi (“Jei turėčiau revolverį, tai aš jį nušaučiau”, “norėjau į jį paleisti kėdę”.
- M. Vaidyla) neleidžia daryti išvados, kad Alto vadovybės žmonės būtų norėję suprasti laiko dvasią. Laiko dinamika, deja, pralenkė tuos daug pasidarbavusius, bet biurokratijos supančiotus veikėjus.
