Balfas pažangos kelyje
Balfo seimai daromi kas dveji metai. Paskutinis buvo lapkričio 29-30. Newarke, N.J. Dalyvavo 86 skyrių atstovai (po vieną nuo 50 narių) ir 14 Balfo direktorių.
Seimas buvo labai rūpestingai paruoštas. Tai nuopelnas vietos rengėjų komiteto ir Balfo reikalų vedėjo kun. L. Jankaus. Valdybos pranešimai rodė, kad Balfo globojanti ranka pasiekė ne tik Vokietiją, Austriją ar kitą laisvąjį pasaulį, bet ir Lenkijos lietuvius, Sibirą, pačią Lietuvą.
Veikimui toliau gyvinti ir plėsti buvo galvojama, kad naudinga būtų ir Balfo vadovybėje duoti daugiau pasireikšti tiems Balfo veikėjams, kurie vietose pinigus organizuoja (šiam seimui suvežė apie 25.000 dol.). Jau prieš seimą Balfo pirmininkas buvo tuo klausimu taręsis su visuomeninių grupių centrais, kurie lig šiol skirdavo Balfo direktorius, kiekviena grupė po 5. Reformoms neprieštaravo tautinė sąjunga ir katalikų federacija, prieš pasisakė socialistai ir sandariečiai. Klausimas liko nesutartas, bet jis iškilo seime.
Kai nominacijų komisija jau paskelbė nominuotuosius grupių atstovus į direktorius, po penkis iš keturių grupių kaip ir anksčiau, Chicagos Balfo veikėjų (apie 60) vardu A. Bružas paskaitė jų rezoliuciją, kurioje buvo reikalaujama bent dalį direktorių rinkti seime iš aktyvių Balfo veikėjų. Rezoliucija regimai rado daugumos gyvą pritarimą. Bet ji susilaukė srovių lyderių pasipriešinimo. Nors Chicagoje katalikų federacija reformos siūlymui neprieštaravo, bet čia seime krik. demokratų veikėjai (Pr. Vainauskas, St. Dzikas, VI. Viliamas) norėjo išlaikyti senąjį grupių skyrimo, ne rinkimo principą. Jų triukas nukreipti dėmesį nuo rezoliucijos, suniekinant rezoliucijos skaitytoją, buvo seimo dalyviams kiaurai permatomas ir davė priešingą, nei jie siekė, rezultatą: po karštų diskusijų, kurias pirmininkaujančiam prel. P. Jurui nelengva buvo nukreipti į tiesią vagą, sustiprėjo pritarimas Chicagos Balfo veikėjų rezoliucijai. Seimo delegatai visais balsais nutarė vietoj 20 direktorių turėti 24 direktorius, Balfo pirmininką renkant skyrium. Pirmininku buvo perrinktas kan. J. Končius. Iš 24 direktorių pats seimas išrinko 12, kitus 12 paliko grupėms paskirti. Slaptu balsavimu buvo išrinkti kun. V. Martinkus, Providence, R.I., EI. Paurazienė, Detroit, Mich., P. Minkūnas, Woodhaven, N.Y., M. Zujus, Wilkes-Bare, Pa., VI. Dilis, Newark, N.J., V. Abraitis, Richmond Hill, N.Y., Al. Baronas, Chicago, Ill., S. Cerienė Mulks, Linden N.J., K. Paulis, Kearny, N.J., A. Rugys, Paterson, N.J., V. Alksninis, Maspeth, N.Y., J. Stukas, Hillside, N.J.; vėliau pirmame direktorių posėdyje atsisakius S. Čerienei Mulks, į jos vietą įėjo Ig. Daukus, Chicago.
Srovės paskyrė: tautininkai — A. Trečioką, J. Ginkų, N. Rastenį; katalikų federacija — kun. J. Pakalniškį, M. Rudienę ir K. Gaižutį; socialistai — N. Gugienę, B. Spudienę, St. Briedį; sandariečiai — A. Devenienę, J. Audėną, A Andriulionį Revizijos komisijon išrinkti I. Jatulis, St. Dzikas, St. Lūšys.
Nelabai vykusi procedūra pirma rinkti direktorius, o jau paskiau skirti grupių atstovus. Gal būt, galvojama: jei neišrinks, tai bus galima tą patį kandidatą paskirti. Gerai, jei skiriamasis nebuvo kandidatas rinkimuose. Bet jei jis buvo renkamas ir nebuvo išrinktas, tai kokia jo moralinė savijauta, kai jį jau paskiria. Tokia skriauda šiame seime padaryta A. Devenienei, J. Audėnui. Dar didesnė jiems skriauda, kada Sandara ir jų paskyrimo nepripažino, paskelbdama, kad niekas nebuvo tam įgaliotas.
Gerai, kad diskusijoje dėl organizacinės reformos parodė reikiamo lankstumo ir susiorientavimo Balfo pirmininkas kan. J. Končius, pranešdamas, kad tokioms reformoms Balfo statutas nėra priešingas. Tad Balfas lengvai persirito per tas uoleles, ant kurių taip nelaimingai buvo sukliuvęs Alto seimas. Tik keistas atrodė to paties pirmininko nesusiorientavimas, kada į Philadelphi-jos atstovės S. Ramanauskienės pasiūlymą padėkoti prel. J. Balkūnui, kuris išbuvo Balfo vicepirmininko pareigose 14 metų ir dabar jau pasitraukė, pirmininkas reagavo neigiamai: “Ne, o kam to reikia”. Krikščioniška yra padėkos nelaukti, bet žmoniška yra padėką pareikšti (d.).
