Kai įvykiai pradeda riedėti
ATSTOVYBĖS PRIE VATIKANO LIKIMAS
Dr. S.A. Bačkio apžvalgoje parodyta, kokia buvo Lietuvos politinė padėtis tarptautinėje plotmėje iki dabar. Ją pratęsiant naujais įvykiais, tenka pastebėti, kad 1958 metai šiek tiek pajudino sustingusią padėtį. Deja, ne mūsų naudai. Niuansų pasireiškė Amerikos vyriausybės smulkiuose veiksmuose. Jie ėmė rodyti faktinį mažą slydimą nuo vyriausybės tebedeklaruojamos ir nekintamos principinės linijos — nepripažinti Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą: Briuselio parodoje žemėlapyje Lietuva atsidūrusi Sovietų Sąjungos teritorijoje; pranešime apie Amerikos lėktuvo pasirodymą viršum Baltijos pajūrio žemės (Lietuva ir Latvija faktiškai) vadinamos sovietine teritorija. Tai žygiai ne privačių asmenų, bet valstybes informacijos agentūros ir valstybės departamento. Su širdgėla sekėme Amerikos Balso Miunchene likvidavimą ir jį vertinom, kaip appeasemento naują žingsnį pakeliui į santykių atolydį ir susigyvenimą su status quo, kaip to reikalauja daugelis Amerikos opinijos formuotojų.
Daug didesnės politinės ir moralinės reikšmės yra Lietuvos atstovybės likimas prie Vatikano. Iš ligšiolinio status jis pajudėjo staiga 1958 gale. Šiuos žodžius rašant nebuvo dar tikrų žinių, ar atstovybė tikrai bus uždaryta, ar diplomatinis status atšauktas tiktai atstovui asmeniškai ir kokios to viso priežastys.
Eventualus atstovybės likvidavimas Lietuvai reikštų didžiausią politinį smūgį nuo pat Lietuvos okupacijos meto. Jo padarinius sunku tikrai apskaityti. Galimas daiktas, tuo būtų atimtas moralinis pagrindas laikyti Lietuvos atstovybes ir kitose valstybėse, ypačiai katalikiškose.
Rytų - Vakarų santykiuos tuo būtų atimtas moralinis pagrindas nepripažinti status quo politikos ir rytų Europoje.
Tai būtų simbolinis gestas, kad politikoje moralinis principas turi užleisti vietą oportunistiniam. Daug kur oportunizmas seniai jau dominuoja. Bet Vatikano šis žygis būtų aiškinamas kaip oportunistinio principo įpilietinimas, sankcionavimas.
Mūsų laikų paradoksams būtų pridėtas dar vienas naujas: kai Jungtinės Valstybės, palaikydamos Baltijos atstovybes, remia moralinį principą, Vatikanas, atšaukdamas vienai iš tų valstybių diplomatinį status, remia oportunistinį principą.
Šitokios išvados tiek sunkiai įtikimos; jos taip priešingos visai ligšiolinei Vatikano praktikai, kad ir tas Lietuvos atstovybės likimo faktas, iš kurio logiškai plaukia anos išvados, tenka priimti ir vertinti su dideliu apdairumu ir politine išmintimi, jieškant, kas už to fakto slepiasi ir kas reiktų daryti, kad Lietuvai būtų naudingiausia. Mūsų pačių tuo reikalu toki samprotavimai:
(1) Galimo atstovybės uždarymo faktas yra lietuviui skaudus, juo labiau jis skaudus lietuviui katalikui. Tačiau mes nesiūlytume argumentuoti, kad tokis faktas sumažins ištikimybę Katalikų Bažnyčiai ir sukels palankumą “tautinės bažnyčios” idėjai. Tai nieko bendro neturi su ištikimybe tikėjimui. Aiškinimas, kad tikintieji atsitrauks nuo bažnyčios dėl šio politinio fakto, parodytų tik paviršutinišką, naivų ir tikėjimo ir žmogaus dvasios pažinimą.
(2) Su kartumu prisimename faktus iš nepriklausomos Lietuvos santykių su Vatikanu, kada mums trūko ir politinės išminties, ir elementaraus takto (Vatikano atstovui langų daužymas, apmėtymas kiaušiniais, deportavimas, oficialių pareigūnų pareiškimai, kad Vatikanas neturi kariuomenės...). Už tat su juo didesniu jautrumu už praeitį norėtume, kad kreipiantis pareiškimais į Vatikaną būtų vengiama ir šiuo atveju “protestų” ar panašių nevykusių žodžių, kuriais negalima santykių pagerinti su tais, su kuriais tų santykių norėtume. Jei jų nenorime, tada jau kitas reikalas, kitas tada ir žodynas... Jeigu jų norime, tada yra pareiga pasigilinti į savąją pusę, ar ji yra tvarkoje ir ar ji nepagreitino Vatikano apsisprendimo pasinaudoti formaliu pretekstu (kredencialų panaujinimas) kad baigtų santykius su atstovu, ir kas daryti, kad galimai mažiausiai nukentėtų Lietuvos reikalas.
(3) Lietuvos nelaimingoje padėtyje jos likę atstovai yra respektuojami ne tik pagal tai, kiek antroji pusė turi politinio intereso. Gera dalim priklauso ir atstovo intelektualinio, moralinio imponavimo, pranašumo, nuo jo taktingo dinamizmo. Mes turim eilę tokių atstovų kitur. To negalime betgi pasakyti apie Vatikaną. Vatikanui nebuvo paslaptis, kad Lietuvos atstovas Vatikane neturi santykių su kitais atstovais; kad jis neturi santykių su savo lietuviškąja visuomene. Dar daugiau: savo atstovybėje jis nėra šeimininkas. Net kada pakibo klausimas ties atstovybės likimu, lietuviškos diplomatijos vienintelis šiuo metu užnugaris, lietuviškoji visuomenė, informavosi iš svetimos spaudos, o iš savo atstovo apie padėtį nieko negirdėjo. Iš ten atėjo tik pavėlintas šauksmas: gelbėkit! Ar tai nepribrandino ir Vatikane nuomonės, kad Lietuvos reikalais rūpinasi ir jiems atstovauja kas kitas, bet tik ne Lietuvos oficialus atstovas?
Mums rodos, kad Lietuvos atstovo likimas Vatikano yra didelis ir skaudus įspėjimas ir kai kuriems atstovams kitur. Įspėjimas arba atstovauti darbais, ne tik titulu, arba negalint eiti pareigų, pačiam imtis iniciatyvos, tartis ir jieškoti formulės, kuri įgalintų pasitraukti ir perleisti pareigas naujam asmeniui. Esama padėtis gresia baigti Lietuvos atstovavimą su dabartinių atstovų išnykimu. Kai kurie atstovai daro daugiau, nei sąlygos leidžia. Bet kai kurių atstovų veiklos pobūdis, tikriau neveikimas, gresia to atstovavimo baigmę paskubinti.
(4) Su atstovybės prie Vatikano likimu mums nutiko tas pats, kas nutikdavo staigiais sunkesniais momentais Lietuvoje — pritrūkdavo informacijos ir vadovaujančios rankos. Ir šiuo klausimu pasimetėm. Veltui vienas dienraštis paskelbė; veiksniai budi ir veikia. Bet veiksniai tylėjo. Prabilo tik tada, kada iniciatyva pradėjo verstis per galvas iš šalies. Dalis tos iniciatyvos sveika - telegramomis prašyti Vatikaną, kad atstovybės nenaikintų. Dalis iniciatyvos abejotinos vertės. Mums ji rodos pačiam reikalui net žalinga, nes užuot kovojus už atstovybės pripažinimą pradėjo kovą už diplomatijos šefo pripažinimą.
Tokiu žygiu kova dėl atstovybės išplečiama į kovą pirmiausia dėl diplomatijos šefo, paskui tik dėl atstovybės. Išplėstai kovai laimėti yra mažiau galimybių nei susiaurintai,
Kai tokia yra padėtis, vargiai yra tikslingos pastangos kovoti Vatikane dėl diplomatijos šefo pripažinimo. Lygiai nebuvo pagrįstas kai keno tikėjimas. kad nepripažinus šefo gali būti pripažintas Vliko skirtas atstovas. Kovos dėl atstovybės suplakimas su kova dėl diplomatijos šefo ar Vliko primato mums rodos taktinė klaida, jei tikrai norima atstovybę išlaikyti. Jei kliūva kredencialų klausimas, reiktų jieškoti lengvesnio kelio, kuris nebūtų kontraversinis ir dėl to gal lengviau priimtinas ir svetimiesiems, šiuo konkrečiu atveju ir Vatikanui.
(5) Atidedant į šalį diplomatijos šefo kontraversinį klausimą, galėtų būti svarstoma viena iš galimybių — turėti veikiančių diplomatų kolegiją ir veikti jos vardu.
Tokios kolegijos moralinis svoris galėtų būti didesnis ir svetimųjų ir savųjų akyse, nes jis remtųsi ne kontraversiniu raštu-įgaliojimu, bet realiai veikiančių, su svetimais ir savais susiduriančių diplomatų konsulų pasitarimų sprendimais. Jis reikštų ne vieno asmens, bet visų sutarimą ir veikimą. O tokio sutarimo tarp diplomatų pritrūko net šiuo konkrečiu atstovybės klausimu. Vienas elgėsi vienaip, kitas kitaip. Vieningo veikimo nepajėgė duoti diplomatijos šefo titulo buvimas, kaip tas titulas nepajėgė atstovus įpareigoti, kad jie visi lygiai būtų apsikrovę darbu, lygiai ir atlyginimu. (Atlyginimo dydis dabartinėj praktikoj yra atvirkščiai proporcingas darbams).
Tiesa, tokia diplomatinė kolegija nėra įstatymais pramatyta ir formaliai negali būti pripažinta. Bet ar pripažinta kita institucija, kurią norim įsiūlyti, bet kurios nepriima.
Faktinis pripažinimas tarp svetimųjų priklausys tik nuo kitų geros valios, kaip nuo jos priklauso ir atstovų pripažinimas. Tačiau ir svetimųjų akyse būtų daugiau moralinio autoriteto, jei būtų veikiama ne vieno, bet kolegijos vardu ir dar jeigu jos sprendimai būtų paremti vieningai visuomeninio užnugario. Ar nebūtų tada lengviau išsprendžiamas ir klausimas, kada vietoj negalinčio eiti pareigas diplomato ar mirusio reiktų pristatyti naują, kandidatą. Tokis sprendimas gal būtų tokiu atveju priimtinas ir Vatikanui, jei jis tenorėjo ar tik naujų kredencialų, ar tik naujo atstovo, o ne atstovybės likvidavimo.
Diplomatinės kolegijos buvimas apsaugotų ir nuo pavojaus, kad Lietuvos atstovavimas greitai gali baigtis su atskirų asmenų išsibaigimu.
Tai viena iš galimybių, kuri darosi labai aktuali, kai įvykiai ima riedėti ir laikas neveikia mūsų naudai. O išeities reikia jieškoti, kad būtume pasiruošę ir didžiausiems smūgiams.
J. B.
*
P. S. Sprendimas dėl atstovybės paaiškėjo — tai kompromisas tarp to, kas buvo, ir visai nieko. Tenka priimti faktą, nors skaudama širdimi, ir toliau prie jo derintis. Sunkiau priimti to fakto priežasties aiškinimą.
Oss. Romano aiškinimas, kad Lietuvos atstovui diplomatinis status atšaukiamas grynai technikiniais-juridiniais motyvais, gali būti lengviau suprantamas ir priimtinas psichologijai pietų žmogaus, labiau linkusio į formą, o juo labiau psichologijai žmogaus, išaugusio senosios Romos formalistinėse ir legalistinėse tradicijose. Sunkiau tai suprantama šiaurės žmogui, kuris linkęs labiau vertinti esmę, ne formalinę pusę. Noras laikytis raidės juo sunkiau suprantamas, kada šis popiežius parodė, kad su tradicijom nesiskaito ir lengvai jų atsisako. Anas laikraščio legalistinis aiškinimas (šiaurės žmogui primena Evangelijos šeimininką, kuris negelbės į duobę įkritusio asilo, nes jam svarbiau įvykdyti legalistinę pareigą — subatą švęsti.
Šiaurės žmogui būtų lengviau susigyventi su atviru, tiesiu esmės pareiškimu: daroma tai, tikintis palengvinti tikinčiųjų padėtį Lietuvoje. Tokis pareiškimas būtų suprantamas kaip noras iš dviejų blogybių rinktis mažesnę.
