Bjaurusis amerikonas
Ar ne keistas reiškinys: po paskutinio karo Amerika nė pėdos žemes niekam neatėmė; Amerika pirmoji atskubėjo su pagalba atsilikusiems kraštams, o betgi Azijoje, Afrikoje amerikietis labiau nekenčiamas nei sovietas, nors jis yra grobikas, galvažudys, apgavikas? Net Europos kai kurie kraštai, kurie dar laikosi ant kojų tik Amerikos pinigo dėka, šnairuoja į amerikie-tį. Kur priežastis?
*
W. Lippmannas ir kiti jo nusistatymo publicistai atsakymą, suranda greitai: kaltas valstybės sekretorius Dulles; kalta visa vyriausybės užsienio politika. Gilesnių priežasčių randa Amerikos nesėkmėms užsieniuose pusiau beletristiniame, pusiau reportažiniame, bet šarmantiškai parašytame veikale Ugly American du autoriai William J. Lederer ir Eugene Burdick. Lederer yra jūrų kapitonas, specialus asistentas prie Amerikos kariuomenės viršininko Pacifike, per penkeris metus išmalęs labiausiai pietų Aziją, buvęs radijo reporteris ir eilės knygų autorius. Burdick buvęs laivyno leitenantas, Kalifornijos universiteto politinių mokslų dėstytojas; jo specialybė Azija. Šitie kvalifikuoti žmonės ėmėsi pasakoti apie Amerikos veiksmus pietų Azijoje. Jie sakosi, kad faktai yra tikri, tik jie sukaitalioti vietomis ir sutelkti apie žmones, kurie virsta jau beletristiniais tipais. Tie žmonės tai amerikiečių pareigūnai, atsiųsti į Azijos kraštus su specialiais uždaviniais. Apie juos pasakodami, autoriai netiesiogiai ir atsako, kodėl vieniems nevyksta, kitiems pavyksta.
Iliustracijai atpasakojam vieną vaizdą. —
▲
Pietų Azijos valstybėje Sarkhanoje uraganas nusiaubė kraštą ir atnešė badą. Sovietų atstovybė per savo slaptą agentą (Amerikos atstovybės vertėją) patyrė, kad Amerika siunčia 14,000 tonų ryžių nukentėjusioms apylinkėms. Per kitą agentą (Amerikos atstovybės šoferį) patyrė, kad pirmas laivas su Amerikos javais atvyks per porą dienų. Tada Sovietų atstovas Krupitzynas ėmėsi veikti energingai. Jis nupirko sostinėje keletą tonų ryžių juodoje rinkoje, sukrovė į sunkvežimį ir nugabeno 300 mylių į pietus, kur labiausiai siautė badas. Ten komunistų laikraštis specialioje laidoje pirmo puslapio antraštėmis paskelbė, kad Rusija, Sarkhano draugas, palengvins badą ir kad Rusijos atstovas pats atvyksta su pirmu ryžių transportu.
Atvykęs Krupitzynas per garsiakalbius ir radiją pasakė, kad Rusija imasi pastangų draugams pagelbėti. Penkias tonas, kurias jis atgabenęs su savim, galima bus rasti vietiniame komitete. Bet reikią būti kantriems, — toliau kalbėjo Krupitzynas puikia sarkaniečių tarme, — keli laivai šiomis dienomis atvyks su Rusijos ryžių tūkstančiais tonų, ir bus laisvai javai išdalyti. Krupitzynas neužmiršo tarti, kad Sarkhana ir Rusija draugai ir sąjungininkai ir vienas už kitą stoja, kitaip daro kolonialiniai ir kapitalistiniai kraštai — jie kitiems nepadeda, jeigu negali iš to pasipelnyti.
Amerikos laivas su javais atvyko po poros dienų. USIS agentūra atsiuntė kino operatorius. Po Amerikos atstovo ir ministerio pirmininko fotografavimo ir jų kalbų, javus ėmė iš laivo ir krovė į sunkvežimius. Muitinės valdininkai tikrino kiekvieną maišą ir rašė kreida ant kiekvieno sava sarkhaniečių kalba. Kai sunkvežimiai atvyko į Plutal, sutiko juos 10,000 minia. Garsiakalbiai sarkhanietiškai paskelbė, kad Rusija laiko savo žodį, kurį neseniai davė Rusijos atstovas. Iš minios pasigirdo prieštaravimo: tai juk Amerikos sunkvežimiai ir šoferiai taip pat amerikiečiai. Sarkhanos komunistai tuojau atkirto: “Mes juos išnuomojom iš amerikiečių. Argi Rusijos atstovas neįspėjo, kad kapitalistinis pasaulis viską daro dėl pelno”.
Minioje dar buvo abejojimo. Jie buvo girdėję, kad laivas yra su Amerikos vėliava, ir matė, kad ryžius atgabeno Amerikos sunkvežimiai. Bet kada sunkvežimiai iškrovė ryžius, sarkhaniečiai pamatė, kad komunistų agentai buvo sakę teisybę: ant kiekvieno maišo sarkhanietiškai buvo užrašyta — “Šie ryžiai yra dovana iš Rusijos”.
Amerikiečiai fotografavo ryžių išdalinimo vaizdus ir besišypsančius laimingų žmonių veidus. Niekas neužsiminė apie amerikiečių dovanas, ir vietos spaudoje to taip pat nebuvo.
Tik po savaitės Amerikos atstovybė patyrė, kas buvo tikrai įvykę. Amerikos atstovas ėmė bartis, nuvykęs į Sarkhano vyriausybę. Patyrė apie tai ir Washingtonas. Bet gyventojai ir toliau tikėjo, kad tai buvo Rusijos dovana.
Mėnuo po istorijos su grūdais Sovietų atstovas reportavo į Maskvą. Girdi, Amerikos spauda atakuoja atstovą, kad jis davėsi apgaunamas. Gali jį pakeisti. Tai būtų nenaudinga. Jis, Krupitzynas, jau pasitvarkęs taip, kad vietos spauda pagirs Amerikos atstovą už vietos gyventojų reikalų supratimą. Patarė Maskvai tuo tarpu pulti Pravdoje Amerikos atstovą. Reikią tokiu būdu įtikinti Amerikos valstybės departamentą, kad jo atstovas Sarkhandoje labai gerai eina pareigas.
Tame pat raporte Rusijos atstovas betgi reiškė didelio susirūpinimo Burmoje pasireiškusiu Tėvu Finian. Tai katalikų misijonierius, kuris vartojąs jėzuitišką dialektiką ir darąs didelę įtaką. Reikią surinkti visus davinius, kaip jis turi būti likviduotas...
Ir autoriai jau ima pasakoti apie naują tipą — Tėvą Finian, gimusį Worchestery, bet paskirtą į misijas, kur labai įsigalėję komunistai. Prieš vykdamas, jis studijavęs Leniną, Bulganiną, Marksą, Staliną, kitų komunistų raštus. Greitai jisai suprato, kad visi tie nelogiški komunistų pareiškimai ir šūkiai yra tik simboliai, kuriais jie išreiškia savo tikėjimą. Jis įsitikino, kad komunistų tikėjimo nesugriauja žinios apie kruvinus valymus, kaip ir katalikai nenustoja tikėjimo dėl buvusios inkvizicijos. Komunistai pasisavino iš bažnyčios ritualo, tikėjimo, pasiaukojimo, entuziazmo reikalingumą, apaštalavimo energiją. Betgi skirtumas tas, kad komunistai tarnauja piktam. Kunigas suprato, kad tiedu tikėjimai negali būti vienoje vietoje tuo pačiu metu. Arba arba.
Nuvykęs apaštalauti tikrajam tikėjimui, Tėvas Finian žinojo, kad pirmiausia turi atlikti tris dalykus; susirasti vietos gyventoją drąsų kataliką, išmokti jų vietinę kalbą, priprasti prie jų vietinio maisto. Pastarasis dalykas jam reiškė keletą savaičių nuolatinės dezinterijos. Tik tada jis pradėjo organizuoti akciją prieš komunizmą...
Sekant tos akcijos aprašymą gauni konstatuoti, kad tai tas pats metodas, kaip lietuviai laisvės kovotojai organizavo pogrindį prieš okupantus—slapti būreliai, slapta spauda ir lapeliai ir t.t. Tėvas Finian taip elgėsi, kad sukūrė įspūdį, jog ne jis veikė prieš komunistus, bet vietiniai konspiratoriai. Jie iš tikrųjų ir kovojo toliau, kai Tėvas Finian išvyko kitur.
*
Eina tipas po tipo (vienas iš Texas, kurio tėvai esą atvykę iš Lietuvos). Jais rodoma, kad pagrindinė Amerikos nepasisekimų užsieniuose klaida yra žmogus, — siunčiamų į užsienį asmenų menkas intelektualinis ir moralinis pasiruošimas: jie nemoka vietinės kalbos, nepažįsta papročių, neturi apaštalavimo dvasios; atvykdami į svetimus kraštus, jie atsiveža amerikinio gyvenimo stilių, juo demonstratyviai gyvena, atsiriboję nuo vietinių žmonių kaip getho, o vietinio gyvenimo pažangą užsimoję organizuoti amerikinio gyvenimo stilium. Tuo serga ne tik amerikiečiai bet ir prancūzai kolonistai, kurie dar turi kitą žymę — norą pasipelnyti. Bet dėl to ir eina pralaimėjimai. Autoriai sako, kad tokios klaidos nedaro sovietų atsiunčiami žmonės. Pozityviais tipais autoriai rodo, kaip ir amerikiečiai turėtų elgtis, kad laimėtų vietinių gyventojų pasitikėjimą ir dėkingumą.
*
Jų išvados bei sugestijos gali būti išreikštos ambasadoriaus MacWhite prašymais valstybės departamentui:
(1) Aš prašau, kad kiekvienas amerikietis (ir jo šeimos nariai), siunčiami į Sarkhaną, mokėtų skaityti ir rašyti sarkhanietiškai. Tai liečia karinį ir civilinį personalą.
(2) Aš prašau, kad nė vienam amerikiečiui tarnautojui nebūtų leista atsigabenti savo šeimos narių, kol jis nepareikš sutikimo tarnauti bent dvejus metus. Jei jis atsigabens šeimą, jis turi žinoti, kad jam nebus duota prabanginių butų, bet turės gyventi patalpose, kurios šiame krašte laikomos normalios. Ir maistą jie turės pirktis vietinėje krautuvėje.
(3) Aš prašau, kad Amerikos “pieksai” (parduotuvės) būtų atšauktos iš Sarkhano ir kad joki Amerikos produktai čia nebūtų pristatomi, išskyrus tualeto reikmenis, kūdikių maistą, pieną dėžutėse, kavą ir tabaką.
(4) Aš prašau, kad amerikiečiam nebūtų leista atsigabenti į šį kraštą savo privačių automobilių. Privačiam susisiekimui čia užteks taxi, dviračių.
(5) Aš prašau, kad visi amerikiečiai, kurie tarnauja Sarkhane, būtų įpareigoti perskaityti knygas Mao Tsetungo, Lenino, Chou En-lai, Markso, Engelso ir Azijos komunizmo vadų. Tai turi būti atlikta, prieš vykstant į Sarkhaną.
(6) Aš prašau, kad visa mūsų veikimo programa būtų pažįstama valdžios tarnautojui ir kad jis vykdamas neturėtų jokių iliuzijų...
Aš žinau, pone, kad tie prašymai yra nepaprasti. Masinio ginklavimosi ir didžių imperijų rungtynių metu jie gali atrodyti net komiški. Bet, kartoju, didieji dalykai yra ne kas kita kaip suma mažiausių dalelių, ir, svarbiausia, mes pralaimime kovas kaip tik šioje srityje... Kiek turiu teisės ir galimybių, aš jau taip darau priimdamas naują personalą.
Jei mes negalime užsienio tarnybai turėti amerikiečių, kurie yra pakankamai treniruoti, pasiaukoję ir atsidėję uždaviniam, mes ir toliau pralaimėsime Azijoje. Rusai laimės ir toliau be šūvio, ir mums beliks tik vienas pasirinkimas — tapti agresorium su atominiais ginklais.
Aš laukiu jūsų atsakymo...
Po kelių savaičių ambasadoriui MacWhite atsakymas atėjo — sugestijos buvo atmestos, ir jam liepta grįžti į Washingtoną...
Tai finalas ne amerikoniškas -be happy end. Bet mes norėtume tokį happy end pridėti: kai knygą perskaitys daugiau pareigūnų ir Amerikos visuomenės, tada gal ims rodytis ir MacWhite siūlymai priimtini, o knygą, tikrai paskaitys — jau dabar ji yra virtusi bestselleriu.
Kai “The Ugly American” perskaitys George Allen, Amerikos informacijos biuro direktorius, reikia manyti, jis pradės gėdytis savo tvirtinimo, kad Amerikos Balsui nereikia kalbėti tautinėm kalbom į pavergtuosius kraštus, nes ten pakankamai suprantą ir angliškai...
