ANTANAS MACEINA — 50 METŲ SUKAKTIS

JUOZAS BRAZAITIS

1. NAUJAS FILOSOFAS PO ST. ŠALKAUSKIO

Šalkauskio gyvenimo filosofinėj sistemoj visa būtis telkiasi tarp dviejų ašigalių. Vienas — tai principų visuma, normatyvinis pasaulis. Antras — tai faktų visuma, žmogiškosios tikrovės pasaulis. Tiedu pasauliai vienas į kitą gravituoja, vienas kito siekia. Principai siekia būti realizuojami faktų gyvenime, kad gautų konkretų pavidalą. Vykstančių, kintančių faktų pasaulis siekia organizuotis, rikiuotis pagal principų sugestijas, kad gautų prasmės, pažangos, realizuojant teisingumą, gėrį, grožį, arba kitu Šalkauskio žodžiu tariant, gyvenimo tobulumą. “Momento reikalai” ir “principų reikalavimai” — tie terminai išreiškia Šalkauskio sistemos dvilypį charakterį.

Tokios gyvenimo filosofijos autorius negalėjo virsti faktų registratorium, rūšiuotoju. Iš kitos pusės, negalėjo nuo faktų atsitraukti ir pakibti abstrakcijose. Šalkauskis gyvai domėjosi, kiek tekančio gyvenimo faktuose realizuojasi principai, kiek “momento reikalai” yra suderinti su “principų reikalavimais”. Paskaitose, straipsniuose, knygose vertino lietuvių visuomenės einamą kelią ir rodė jo klaidas; rodė, kaip jis turėtų būti einamas ir ko siekiama.

Tai buvo vienintelis tokio plataus masto, gilumo ir reikšmės lietuvių tautai minties vadovas nepriklausomoje Lietuvoje.

Išimtinai nepriklausomai Lietuvai priklauso Šalkauskis. Savo gyvenimą baigė su pirmomis okupacijomis (1941). Dar jam tebesireiškiant, visuomenės dėmesį pradėjo traukti jo buvęs mokinys, paskiau jaunesnysis kolega Antanas Maceina. Baigęs studijas daktaro laipsniu už disertaciją “Tautinis auklėjimas” (1933), Maceina reiškėsi kaip dėstytojas Kauno universitete ir kaip paskaitininkas visuomeniniame gyvenime. Visuomenės akis jis atkreipė į save ne tiek tobulai išbaigta filosofine sistema kaip Šalkauskis, kiek atskirais žygiais giliai įsiskverbdamas į gyvenamojo momento dvasią, nuostabiu ryškumu iškeldamas jos diagnozę, sugebėdamas klausytoją žavėti minties žybčiojimais, patraukti ir sudaryti judėjimą. Tai buvo lyg pratęsimas ir papildymas vienos Šalkauskio sistemos pusės — faktų pasaulio analizės.

Analizuoti Maceina ėmėsi kiek skirtingomis pažinimo galiomis nei Šalkauskis. Šalkauskis buvo apdovanotas nepaprastai stipriu intelektualiniu, loginiu pažinimu. Maceina buvo apdovanotas stipriu intuityviniu pažinimu. Sunku būtų pasakyti, kuri jo pažinimo galia stipresnė — intelektas ar intuicija. Intuicijos gausumas ir stiprumas artina Maceiną į meninio, poetinio pažinimo kelią, į išradėjų kelią. Tas Maceinos pažinimo charakteris matyti iš jo žodinės išraiškos, kuri yra pusiau intelektualistinė, pusiau poetinė. Intelektualistinė griežtais logiškais sąvokų ir viso svarstymo skirstymais. Poetinė, gal net tiesiog lyrinė, žodiniais vaizdais, kartais labai rafinuotais, dėstyme minties variacijomis, kaip tai dažnai esti lyriniame kūrinyje... Čia yra didysis Maceinos sprendimams pavojus. Didysis ir pasisekimo šaltinis. Pavojus tas, kad poetinius vaizdus, kuriais mintis pareiškiama ir kuriuos reikia priimti netiesiogine prasme, tūlas skaitytojas gali mėginti aiškintis tų žodžių tiesiogine prasme ir tokiu atveju pasidaryti klaidingas išvadas. Bet čia yra ir didysis Maceinos pasisekimo šaltinis — jo mintis pagauna klausytoją, ypačiai jaunimą, nes jo raštai sugestyvia forma prašneka ne tik į intelektą, bet į visą žmogų.

Šalkauskis, pedagogas-filosofas, gyvenimo reiškimus vertino filosofinės plotmės kriterijais. Maceina, pedagogas, bet Lietuvoje ir paskutiniu laiku Freiburge studijavęs teologiją, prasiveržia į teologinę religijos sritį, su ja siedamas konkrečius žmogiškojo gyvenimo reiškinius ir tuos reiškinius kartais laikydamas metafizinio gyvenimo simboliais ar analogijomis.

Šalkauskis visa savo išore ir psichine struktūra buvo klasinio aiškumo, imponuojančio moralinio taurumo kandidatas į šventumą ir tuo išsiskirdamas iš aplinkos. Maceina ir savo išore ir santykiais su kitais, sakytum, savo realistiniu paprastumu nesiskyrė nuo kitų — tik gal didesniu jautrumu, intymesniu draugiškumu, gyvesniu humoru ar šiaip sparnuotesniu žodžiu.

2. DEGINANČIOS PROBLEMOS MACEINOS SVARSTYMUOSE

Nepriklausomoj Lietuvoj pirmas Maceinos blykstelėjimas visuomenės opinijoje buvo įspėjantis socialinio pavojaus demaskavimas. Neilgai gyvenusi valstybė suspėjo išauginti valdininkų, tarnautojų, miesčionių klasę, kuri turėjo patogesnes sąlygas nei darbininkai ir ūkininkai. Toji klasė, privilegijuotoj padėty būdama, sparčiai augino savyje buržuazinę dvasią. Maceinos knyga “Buržuazijos žlugimas”, analizuodama socialinę padėtį kituose kraštuose, buvo įspėjantis šauksmas ir Lietuvai. Prieš tai pasirodžiusi kita knyga “Socialinis teisingumas” buvo konstruktyvus raginimas užbėgti už akių augantiems klasių interesams ir laimėti socialinei taikai. Pastaroji knyga buvo platus filosofinis pagrindimas toms socialinėms idėjoms, kurios tik tezėmis buvo išreikštos 16 žmonių pasirašytoje deklaracijoje “Į organinės valstybės kūrybą” (N. R., 1936.II.23. Nr. 8).

Tremtyje, Vokietijoje, “Didžiajame Inkvizitoriuje” Maceina demaskavo politinės srities didžiąsias klaidas. Šiame veikale autorius komentuoja Dostojevskio legendą apie Inkvizitoriaus ir jo kalinio Kristaus susitikimą. Iškelia politinę problemą — valdančiojo ir valdomojo santykius. Inkvizitorius yra personifikacija valdytojo, kuris nori padaryti žmoniją laimingą ir tiki, kad to pasieks, duodamas jai duonos ir nuimdamas nuo jos atsakomybę, t.y. laisvę pasirinkti, o kur pasirinkimas, ten reikalas svarstyti, rūpintis ir kankintis. Tuos rūpesčius už visus valdinius Inkvizitorius prisiima sau.

Inkvizitorius galėtų pasiekti savo tikslą, jei jis būtų teisingai žmogų supratęs. Bet inkvizitorius, norėdamas žmogų patenkinti duona ir laisvės nuo jo nuėmimu, klaidingai suprato žmogaus prigimtį. Prieš jo žmogaus sampratą iškyla žmogaus samprata Kristaus šviesoje: prieš Inkvizitoriaus nuasmenintą žmogų — žmogaus asmenybės pagerbimas; prieš žmogaus degradavimą į duona ir žaidimais pasitenkinančią būtybę — dvasinių siekimų kupinas ir amžinai nerimstantis žmogus; prieš žmogų be laisvės ir nuosavos minties — laisva mąstanti būtybė.

MACEINOS BIOGRAFINĖS DATOS

Gimė 1908.1.27 Bagrėnų k., Mariampolės apskr.
Gimnazija Prienuose 1921-24;
kunigų seminarija Gižuose 1924-28;
uni­versitetas (teol. fil. fak.) 1928- 32; pagrindinė šaka filosofijos sistema, šalutinės — filos. isto­rija ir psichologija-pedagogi­ka;
Studijos užsieny: 1932-33 Louvain (Belgija), 1933-34 Fri­burg (Šveicarija), 1934-35 Strassbourg (Prancūzija) ir Bruxelles (Belgija).
Doktora­tas Kaune 1934 už disertaciją “Tautinis auklėjimas”, rašytą pas prof. St. Šalkauskį. Habi­litacija “Pedagoginis aktas" 1935.

Privatdocentas 1935-40 Kau­ne;
1940-41 pabėgėlis Berlyne;
1941-44 docentas ir nuo 1942 extraordinarinis profesorius Kaune filosofijos fak.;
nuo 1943 to fak. dekanas.

1944-49 pabėgėlis įvairiose stovyklose Vokietijoje ;
nuo 1953 Baltų Instituto (Bonnoje) tikrasis narys;
nuo 1956 dėsty­tojas Freiburgo un-te.

Maceinos Inkvizitoriaus komentaruose pajauti atsiliepimą į aktualią Mussolinio, Hitlerio, Stalino ir kitų diktatorių totalistinio valdymo praktiką. Pajauti juose ir apskritai visų laikų visuomeninio santykiavimo tragediją, kada tarpusavio santykiai nėra pagrįsti Kristaus šviesoje iškilusia pagarba žmogaus asmenybei; asmenybės sunykimą, kada ji ima tenkintis Inkvizitoriaus siūloma duona ir atsisako nuo laisvės.

Prie tos pačios problemos Maceina grįžta vėliau vokiškai parašytame veikale “Geheimnis der Bosheit”. Čia komentuoja

Solovjovą. Ir čia valdovo ir valdinių santykiai. Bet čia labiau šviesa sutelkta į tą inkvizitorišką valdovą. Labai konkrečiai analizuojami jo valdymo metodai — smurtas, apgaulė, pridengta iškilmingais žodžiais. Bet čia Maceina naujas tuo, kad iš fizinio pasaulio jis pakyla iki metafizinio. Anksčiau rodytame inkvizitoriniame valdove dabar jis parodo įsikūnijusį Šėtoną, Antikristą, kurio visų darbų pagrindinis variklis — noras virsti pačiam tuo, kuo pasaulyje yra laikomas Dievas, noras griauti pasaulyje Dievo leistą tvarką ir įkūnyti savą, kuri yra pasityčiojimas iš Dievo ir žmogaus.

Su didele analizės jėga Antikristo valdymas yra atvaizduotas. Nei Maceina, nei Solovjovas neužsimena, kuris istorinis asmuo turi tas antikristiškas žymes. Tačiau skaitytojas pats suvokia, kiek daug Antikriste yra tų valdymo žymių, kurias labiausiai iš visų totalizmo pavidalų yra išplėtojęs komunistinis valdymas.

Gyvenimo reiškinių susijimas su metafizine plotme padeda suprasti ir gyvenamojo momento įvykius, kurie racionalistiniu keliu sunkiai suprantami — kaip Vakaruose intelektualai, mokslininkai, rašytojai, menininkai, mokytieji jėzuitai-teologai siūlosi bendradarbiauti su Antikristu, tardamiesi tarnaują Kristui (žiūr. Maceinos str. Į Laisvę, 1957, Nr. 12).

Pokario metais Europos jaunimas universitetuose turėjo pergyventi deziliuziją jiems anksčiau skelbtais politiniais visuomeniniais idealais. Pabėgti nuo jų, ribotis asmeniniu gyvenimu, rūpesčiu dėl duonos, be pragiedrėjimo perspektyvos — tokia pokarinio jaunimo nuotaika buvo palanki dirva egzistencialistų filosofavimams, ypačiai pesimistiniams, beprasmiškumo tonams. Lietuvių akademinis jaunimas Vokietijoje turėjo toje pat atmosferoje bręsti. Maceinos veikalas “Jobo drama” yra atsiliepimas į šio laikotarpio filosofines nuotaikas. Egzistencialistų mąstymo metodu Jobo pavyzdyje jis sekė vieną iš kraštinių situacijų — kentėjimą, kuris turėjo įtikinti Jobą viso buvimo ir kančios beprasmiškumu. Bet Jobas susirado prasmę kentėjimui, kada jis savyje atnaujino ryšį su Dievu. Prieš dažną egzistencialistų pesimistinį filosofavimą tokiu būdu Maceina išryškino Jobo galutinį optimizmą, prieš egzistencialistų kentėjimo beprasmiškumą — kentėjimo įprasminimą, prieš egzistencialistinį filosofavimą, vedantį į asmens susinaikinimą, logiškai einantį egzistencinį filosofavimą, vedantį į Dievą. Maceinos Jobas yra krikščioniško egzistencializmo atvejis.

Naujausiu ruošiamu veikalu ir to veikalo medžiaga paremtomis paskaitomis Freiburgo universitete Maceina ryškina kitą degantį klausimą — sovietinio žmogaus dvasią, kuri yra jau visai kita nei vakarietinio žmogaus.

Suminėtais ilgais ir nesuminėtais trumpesnio masto veikalais Maceina įsijungė į sprendimą problemų, kankinančių visą modernią Europą. Maceina pirmas iš lietuvių filosofų, suradęs sau nelietuvišką europinę auditoriją. Ir toji auditorija jam parodė reikiamo dėmesio — ir jo knygoms ir jo paskaitoms Freiburgo universitete ir suvažiavimuose.

3. LIETUVIŠKOJE VISUOMENĖJE MACEINA KONTRAVERSINIS MINTYTOJAS

Visuomenė nesti vienalytė. Visuomenėje, kur persveria konservatyvūs nusiteikimai, naujos idėjos sutinkamos su nepasitikėjimu. O jeigu jos griauja nusistojusius įpročius ir skatina gyvenimą pervertinti, keisti, — jos susilaukia opozicijos, pasipriešinimo.

MACEINOS RAŠTAI

1. Tautinis auklėjimas, 1934.
2. Kultūros filosofijos įvadas, 1936.
3. Socialinis teisingumas, 1938.    
4. Buržuazijos žlugimas, 1940.
5. Pedagogikos istorija I, 1940.
6. Didysis Inkvizitorius, 1946 ir 1950.
7. Jobo drama, 1950.
8. Saulės Giesmė, 1952.
9.    Der Grossinquisitor, 1952.
10.    Das Geheimnis der Bosheit, 1955.
11. Das Volkslied als Ausdruck der Volksseele, 1955.

Paties autoriaus labiau vertinamos ilgesnės studijos žurnaluose:
1. Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra, Židinys, 1939.    
2. Pirmykštės kultūros pagrindai, Logos 1937-39.
3. Prometeizmo problema, N. Romuva 1936.
4. Adam Mickiewicz als Dichter des Prometheismus, Zeitschrift fuer Ostforschung 1956. 5. Die europaeische Aufgabe der baltischen Emigration, Rinkiny “Die baltischen Voelker in ihrer europaeischen Verpflichtung” 1958.

----------------------

Antra, nauja idėja gali susilaukti pasipriešinimo ne dėl to, kad pati idėja nepriimtina, bet dėl to, kad nepriimtinas jos autorius. Nepriimtinas ar dėl priklausymo kitai visuomeninei grupei ar dėl kitų motyvų.

Trečia, visuomenėje, kurios opiniją sudarinėja žmonės be pakankamo intelektualinio lygio, atsitinka taip, kad opinijos sudarinėtojai pasigauna kritikuojamo autoriaus neesminę mintį, jai priskiria prasmę, kurios autorius neturėjo, ir tada ima smerkti visą sistemą.

Taip atsitiko su abiem — ir su Šalkauskiu, ir su Maceina. Šalkauskis kritikos susilaukė maža. Didelė visuomenės dalis jo idėjas mažiau suprato, bet jį gerbė. Katalikų visuomenėje jis buvo didelis ir gerbiamas autoritetas, nors katalikai politikai ir nesiėmė vykdyti jo siūlomos kultūrinės autonomijos. Ir kai 1936 šešiolikos žmonių pasirašyta deklaracija “Į organinės valstybės kūrybą” buvo paskelbta, Šalkauskis viešai prisipažino lig to laiko su savo idėjom buvęs vienišas. Prisipažino tuo pačiu metu dabar susiradęs talkininkų būrį. Aštresnės kritikos Šalkauskis susilaukė iš tautininkų ideologų ar prie jų prisitaikiusių. Bet jų kritikoje pasireiškė ne Šalkauskio idėjų svarstymas iš esmės, o tik anie du paskutiniai anksčiau minėti atvejai. Ir Šalkauskis tai nurodė viešai, padarydamas išvadą, kad tie kritikai nėra kvalifikuoti nei intelektualiniu, nei moraliniu atžvilgiu rimtai polemikai.

PAŽINIMAS IR BUVIMAS

Didėjant dorovės specialistų skaičiui, didėjo ir nuodėmės plitimas ligi visiško nejautimo, kas ji yra savyje. Aštrėjant teisinei sąmonei, darėsi vis ryškesnis kiekvienos teisės laužymas pačiu brutaliausiu būdu. Kilnėjant žmogaus asmens sampratai, žengė kartu visiškas jo nužmoginimas ir sutrypimas. Praraja tarp pažinimo ir buvimo pasidarė mūsų laikais tokia gili, kaip niekad žmonijos istorijoje nėra buvusi. (Saulės Giesmė 312 p.)

Maceina daugiausia populiarumo susilaukė tarp jaunimo. Daugiausia opozicijos susilaukė iš pačių katalikų. Nepriklausomoje Lietuvoje aštriai buvo sutiktas jo socialinio teisingumo reikalavimas, kai jį siūlė pradėti katalikams nuo savęs ir sava valia atsisakyti nuo klebonijų didesnių ūkių. Katalikų Veikimo Centro suvažiavime toji mintis Maceinos buvo mesta vaizdine-metaforine forma — reikalavimu nuimti auksą nuo altorių ir išdalyti vargšams. Piktinosi pasakymu, jį supratę tiesiogine prasme. Tik vėliau okupacijų metais pasirodė, kad tie kunigai, kurie iš anksto, dar nepriklausomoj Lietuvoj, dalinosi kąsniais ir širdim su neturtingaisiais, vykdydami ne tik socialinį teisingumą, bet ir artimo meilę, virto okupacijų metais didžiausiais apaštalais ir uolom, tvirtai parėmusiom tą žmonių tikėjimą. Ta prasme Maceina pasirodė teisingas.

Naujos opozicijos jau Vokietijoje susilaukė Maceinos idėja, pavadinta “nepasaulėžiūrinė politika”. Ji buvo smerkiama kai kurių katalikų ne tik spaudoje, bet suskųsta ir vyriausioje katalikų Bažnyčios hierarchijoje. Šios idėjos kritika tebegyva ir šiandien.

“Nepasaulėžiūrinės politikos” koncepcija Maceinai savaime plaukė kaip logiška išvada iš “Didžiojo Inkvizitoriaus” ir kt. Jei Inkvizitorius siekė žmogų nuasmeninti ir jį pavergti, tai jam priešingas siekimas yra apsaugoti laisvę žmogaus asmenybei reikštis. Maceina ir skelbė mintį, kad tai bus įvykdyta, kada valstybė atsisakys nuo prievarta kišimosi į žmogaus sąžinę, į jo pasaulėžiūrinius, religinius įsitikinimus. Valstybė ir jai atstovaujanti valdžia turi būti neutrali valstybėje esančioms pasaulėžiūroms ir leisti joms laisvę pačioms tvarkyti su pasaulėžiūra susijusius gyvenimo reikalus. Jo supratimu, tai pasiekiama kultūrinės demokratijos forma, arba kaip anksčiau kun. Pr. Būčys, St. Šalkauskis ir K. Pakštas buvo vadinę kultūrine autonomija.

ASMUO IR BENDRUOMENĖ

Bendruomenė yra laukas mums ir skleistis ir menkėti. Asmuo negali išsivystyti be bendruomenės. Bet joje atsidūręs ir įstrigęs, jis sunyksta, išsieikvoja, netenka savo turinio ir virsta galop miniažmogiu. Todėl šalia įgimto jam noro gyventi drauge su kitais esama jame taip pat nemenkesnio troškimo pasilikti vienam. Ir šis vienatvės ilgesys yra savaimingas asmens gynimasis nuo bendruomenės užgožėjimo. Juo giliau žmogus neriasi į bendruomenę, juo labiau jame auga vienatvės pasiilgimas. (Saulės Giesmė 210 p.)

Buvo katalikų, kurie nesutiko su Maceinos “nepasaulėžiū-rine politika”, kultūrine demokratija, kaip lygiai su Būčio-Šalkauskio-Pakšto kultūrine autonomija. Jų įsitikinimu, katalikų uždavinys yra vykdyti Bažnyčios siekimus visose gyvenimo srityse, jei reikia net ir valstybine prievarta. Nors žmogus save laiko netikinčiu, bet jeigu jis bus verčiamas valstybiniu būdu imti šliūbą bažnytiškai ir leisti vaikus į mokyklą su privalomu jiems tikybos mokymu, ilgainiui jis gali tai priimti teigiamai ir savo paties įsitikinimu.

Čia jau skirtingos nuomonės iš esmės. Pagal Maceiną, vykdyti Bažnyčios mokslą valstybine jėga yra jau Inkvizitoriaus kelias, ir jam nepriimtinas.

Kiti “nepasaulėžiūrinės politikos” oponentai kritikavo ją ne iš esmės, tvirtindami, kad Maceina eile savo “nepasaulėžiūri-nės politikos” reikalavimų laužiasi į atviras duris: esą Lietuvoje nebuvo prievartos tuoktis tik bažnytiškai, esą netikinčių vaikam nebuvo prievartos mokytis tikėjimo tiesų... Tokis paaiškinimas rodo norą faktus patempti, bet tai neesminis dalykas — esminis yra tas, kad šie oponentai tuo pačiu pripažįsta patį principą palikti tiems žmonėms laisvę ir paremia Maceinos “nepasaulėžiūrinės politikos” esmę.

Maceina nesileido į šios rūšies polemiką. Jis žino, kad kiekviena aštresnė idėja susilaukia pasipriešinimo. Polemika gali oponentą priblokšti, bet retai kada įtikina. Tik per ilgesnį laiką teisingos ir svarios idėjos savaime įsipilietina. Ir buvę joms opozicijoje pradeda įrodinėti, kad jie seniai taip galvoję. Naujoms drąsioms idėjoms atviras esti jaunimas ir Maceinai jaunimas buvo nuoširdžiausia auditorija.

Tarp liberalų nebuvo niekada priimtina nei Maceinos kultūrinė demokratija, nei Šalkauskio, Pakšto kultūrinė autonomija. Tačiau ypatingai jautrūs pasirodė liberalai Maceinos komentaram dėl V. Ramono “Kryžių”. Maceinos aiškinimas, kad istorinis liberalizmas savo filosofiniais pagrindais atsiremia į socializmą, jiems rodės užgaulus. Jiems priimtimesnis rodės kitas jaunas filosofas, kuris liberalizmo charakteristiką mėgino sudaryti ne pagal liberalų istorinį reiškimąsi, bet pagal liberalizmo principinį turinį. Tai buvo dr. Juozas Girnius, kuris pajėgiai ėmė reikštis labiausiai tremtyje ir iš Maceinos, pasilikusio Europoj, perėmė populiarumą tarp jaunimo Amerikoje.

*

Maceina susilaukė 50 metų amžiaus. Filosofui pats kūrybingiausias amžius, jei sąlygos yra normalios. Deja, Maceina nėra normaliose sąlygose. Jis kaip gal ir ne vienas kitas jaučia savyje pasikartojančią Jobo dramą. Jeigu jis egzistencinėse kraštutinėse situacijose, jam siųstuose kentėjimo mėginimuose, nepraranda optimizmo ir gyvenimo bei kūrybos prasmės, tai priežastis, turbūt, yra ta pati kaip Jobo.

Tokiose sąlygose būdamas, jis skatina paskutiniais raštais ir lietuvius, esančius tremties kelyje, nesustoti ir neprarasti kūrybos ir pažangos dvasios.

LIETUVYBĖS išlaikymas nėra galimas be tautinės kultūros. Todėl kalbant apie veiklą lietuvybei išlaikyti, reikia žinoti du dalykus: pirma, kas yra charakteringa lietuviškajai kultūrai; antra, kokie yra pavojai, galimybės ir būdai lietuviškai kultūrai išlaikyti bei kurti svetur, būtent Vakaruose, išeinant iš tos pačios kultūros ypatybių.