Partizanai: Istorija ir dabartis

IŠEIVIŲ VEIKLA LIETUVIŠKOS KULTŪROS ŠVIESOJE

JONAS GRINIUS, Miunchenas

JONAS GRINIUS, šio straipsnio autorius, gimė 1902.2.21 Jonišky, mokėsi Šiauliuose, prancūzų kalbą, literatūrą bei estetiką studijavo Kauno, Grenoblio bei Paryžiaus un-se; daktaro laipsnis už disertaciją “O. V. Milašius poetas” (1929), nuo tada prancūzų literatūros bei meno istorijos profesorius. Dabar gyvena Vokietijoje. Tarp mokslinių veikalų: Putino lyrika 1932, Grožis ir menas 1938, Vilniaus meno paminklai 1940.

I.

Lietuvių kultūros savybes, problemas ir uždavinius yra svarstę šie lietuviai filosofai: Vydūnas-Storasta, Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, Juozas Girnius. Kiekvienas jų į lietuvių kultūrą yra pažvelgę skirtingu žvilgsniu. Todėl jų išvados apie lietuvių kultūrą vienur skiriasi, kitur sutampa, bet iš esmės neprieštarauja.

St. Šalkauskisį lietuvių kultūrą yra pažiūrėjęs iš istorinio likimo ir geopolitinių aplinkybių, kuriose ji yra susiformavusi. St. Šalkauskis matė lietuvius gyvenant tarp dviejų pasaulių — Rytų ir Vakarų, — įspraustus tarp slavų ir germanų. Todėl ir lietuviškoje kultūroje jis regėjo Rytų ir Vakarų kultūrų sintezę, kuri pradėjo reikštis tautinio atgimimo laikotarpyje. St. Šalkauskis Lietuvos istorijoje buvo matęs, kad vienos ar antros kultūros persvara Lietuvoje lietuvių tautai yra pražūtinga, vedanti į katastrofą. Todėl lietuvių tautos pagrindiniu uždaviniu jis laikė vykdyti Rytų ir Vakarų kultūrų sintezę, sąmoningai kūrybiškai suimant tų dviejų kultūrų teigiamuosius pradus.

St. Šalkauskiui atrodė, kad iš rusų lietuviams reikia savintis ten pasireiškiantį “bendrai žmogiškąjį pradą”, iš vokiečių mokytis aktyvumo, organizacijos bei drausmės ir savo individualioms formoms “suteikti meniškumo ir subtilumo pagal lenkiškus pavyzdžius”.

Antanas Maceina St. Šalkauskio kultūrų sintezės idėją laiko lietuvių kultūros idealu. Jis gali būti vykdomas, nes “gyvenimo sintezė yra pagrindinis lietuviškos individualybės troškimas”. Lietuviams Rytų ir Vakarų kultūrų sintezė esanti galima ne todėl, kad būtų galima pasisavinti svetimų kultūrų objektyvinius laimėjimus civilizacijos formose, bet todėl, kad lietuviuose yra subjektyvių nusiteikimų, giminingų Rytams ir Vakarams. Lietuvių tauta iš priešistorinių laikų esanti įsigijusi etnologinių pradų, kurių yra rusuose iš vienos pusės, o vokiečiuose iš antros. Būtent, rusuose turįs persvarą matriarchatinis pradas, o vokiečiuose persveriąs nomadinis pradas. Lietuviškoji individualybė yra paveldėjusi tuos abu pradus. Tačiau jie vis dėlto nėra sudarę sintezės. Vienoj epochoj viršų paimdavo nomadiniai nusiteikimai, kitoje mariarchatinio paveldėjimo pradai. Nomadinis pradas yra palikęs lietuviuose plačių užsimojimų troškimą ir atlaidumą santykiuose su svetimų tautybių žmonėmis, o matiarchatinis pradas lietuvių individualybėje yra palikęs prisirišimą prie žemės ir atsparumą pavergėjams. Šitų gana priešingų pradų neišlyginimas lietuvių tautos paveldėjime padaro jos gyvenimą nelygų. Todėl Lietuva ir esanti istorinių paradoksų šalis, kaip yra nurodęs St. Šalkauskis.

Peržvelgęs lietuvių gyvenamosios aplinkos veiksnius — Lietuvos klimatą, žemę, kraštovaizdį — ir lietuvių tautos istorinio likimo svarbiuosius momentus — krikščionybės įvedimą, santykius su slavais, savos valstybės netekimą ir jos atstatymą, A. Maceina nurodo, kad vieni gyvenamosios aplinkos veiksniai ir istorinio likimo momentai čia yra stiprinę nomadinio paveldėjimo bruožus, čia gaivinę matriarchatinius pradus. Suvedęs įvairių veiksnių sukurtus bruožus, A. Maceina nurodo, kad “lietuviškoji individualybė gyvena susitelkusi savy, kad ji yra receptyvi santykiuose su išviršiniu pasauliu, kad ji trokšta didžių žygių ir kad ji yra prisirišusi prie žemės”, o “lietuviškas žmogus yra subjektyvus, receptyvus, plačia-dvasis ir žemę mylįs žmogus”.

Kadangi žmogus sukuria tokią kultūrą, koks jis pats yra, todėl ir lietuvių tautos bruožai bei nusiteikimai pasireiškia ir susiformuoja tokiais kultūros pavidalais, kurie atitinka jos individualybę. Lietuvių tautos susitelkimas savy, suformavęs subjektyvų žmogų, pasireiškia subjektyvia kultūra. Turtingas savo viduje lietuviškas žmogus savo kūryboje mažiau domisi išviršiniais pavidalais ir tobulomis formomis, bet daugiau dėmesio skiria vidaus pasaulio — jausmų ir minčių — išraiškai su minimum išviršinių priemonių. Todėl lietuvių literatūroj nėra didelių epų, dramos menas silpnas, bet už tai stipri lyrika. Nemažai lyrizmo esą ir lietuvių muzikoj bei tapyboj. Dorovės srityje lietuviai daugiau reikšmės skiria sąžinei negu objektyviam dėsniui. Mes labiau vertinam svarią mintį negu dailią formą; labiau mėgstame kalbėti apie idealinius dalykus negu apie tikrovinius; nebranginame nustatytų formų santykiuose su žmonėmis, o ceremonialai mums atrodo tušti. Pasireikšdama ne tiek forma, kiek išraiška, lietuviškoji kultūra yra kupina simbolių, nes idėjos reiškiasi simboliais.

STASYS ŠALKAUSKIS, įžymiausias nepriklausomos Lietuvos filosofas, gimė 1886.5.16 Ariogaloje. Mokėsi Šiauliuose, teises baigė Maskvoje (1911); filosofiją Šveicarijos Fribourge daktaro laipsniu (1920). Nuo 1922 profesorius Kauno un-te ir paskutinis nepriklausomos Lietuvos rektorius. Mirė 1941.12.i ir palaidotas Šiauliuose.

Pagrindinis veikalas su šiame straipsnyje svarstomom jo mintim yra jo disertacija “Dviejų pasaulių riboje”; kiti jo stambūs visuomeninio pobūdžio veikalai: Visuomeninis auklėjimas (1932), Lietuvių tauta ir jos ugdymas (1933).

Lietuviškos individualybės receptyvumas pasireiškia išvidiniu veiklumu, atiduodančiu pirmenybę dvasinei kultūrai. Ji objektyvuojasi meno mokslo, mokslo ir dorovės srityse, kurios yra palaikomos gyvos dvasios. Šitos kultūros sritys lietuviuose labiau išvystytos negu technika, ekonomika, politinė bei visuomeninė organizacija. Tačiau šitokia vidaus kultūra nėra ryški. Ji pasilieka, lyg nevisai baigtas kūrinys, atviras svetimoms įtakoms.

Nomadinis paveldėjimas, istorinis likimas ir gyvenamoji aplinka suformavo lietuvį plačiadvasį. Jis nepasitenkina pilka ir siaura kasdienybe, ilgisi didelių žygių, veržiasi į platumas, kuria įvairius tobulus planus, kurių paskiau nepajėgia realizuoti. Todėl ir lietuviška kultūra yra plačiažygiška daugiau apmatais negu realizuotais darbais.

Pagaliau A. Maceina nurodo, kad prisirišęs prie žemės lietuvis kuria ne pasaulio ir miesto aikštės kultūrą, kur kiekvienas reiškiasi pagal savo specialybę, bet kaimo ir namų kultūrą, kur įvairios sritys susibėga krūvon ir yra kuriamos tų pačių žmonių ne parodai, ne eksportui, bet savo šeimos ir savo dvasios reikalams. Todėl lietuviškoji kultūra yra menkai specializuota. Ji — visumos kultūra.

Juozas Girnius A. Maceinos genetinį žvilgsnį į lietuvių kultūrą yra papildęs psichologiniu dvasiniu žvilgsniu (Lietuviškasis charakteris. T. Žiburiai, Augsburg). Žiūrėdamas, kaip lietuviai santykiauja su žmonėmis ir gyvenimu, J. Girnius randa, kad lietuvis yra humaniškas natūraliu širdies gerumu — svetingas, paslaugus padėti artimui, jaučiąs savigarbą, bet neužsidaręs ir neišdidus individualistas. Jis greičiau kuklus, bet savarankiškas autoriteto atžvilgiu. J. Girniui atrodo, kad lietuviams yra charakteringas personalistinis humanizmas, nes lietuviai vertina žmogų, bet ne žmonijos kolektyvą.

JUOZAS GIRNIUS gimė 1915.5.25 Sudeikiuose, Utenos ap. Filosofiją studijavo Kaune, Louvaine, Freiburge (Vokietijoje), Sorbonoje (Paryžiuje); nuo 1941 dėstė filosofiją Kaune filosofijos fak.; 1951 daktaras už “K. Jasperso egzistencinę metafiziką" Montrealio un-te. Dabar Lietuvių Enciklopedijos redaktorius. Jo mintys lietuvių tautos charakterio klausimu buvo paskelbtos “Lietuviškojo charakterio problema" 1947.

J.Girnius taip pat nurodo, kad personalistinis humanizmas Lietuvos istorijoj yra apsireiškęs idealistiniu principingumu. Menkas paisymas materialinių interesų ir nesitaikymas prie momento patogumų, bet atkakli kova dėl žmoniško gyvenimo vertybių yra pažymėję lietuvių charakterį didvyrišku tragizmu. Lietuvių paprastumas, kuklumas, neprisipažinimas prie didvyrių nepaneigia jų didvyriškumo, nes “nė vienas tikras didvyris nemano, kad jis toks yra”. “Paprastas, net šiurkščiai paprastas lietuvis savo išore, bet žmogiškai šiltas ir drauge didvyriškai kietas savo vidumi”. “Mūsasis žmoniškumas gaivina mūsų didvyriškumą, o mūsasis paprastumas saugo jį nuo vienišumo’”, sako J. Girnius.

Kalbėdamas apie lietuvių dvasios bruožus ir juos lygindamas su kitomis tautomis, J.

Girnius pastebi, kad jis žiūri į tuos bruožus psichologiniu, bet ne moraliniu atžvilgiu. Tačiau iš tikrųjų jis labiau negu kas kitas yra nurodęs lietuvių kultūros moralinį aspektą. Tai ypač paaiškėja, kai jis E. Sprangerio tipologiją taiko tautų charakteristikai. J. Girnius sako, kad “lietuvį labiausiai tiktų charakterizuoti socialiniu žmogumi. Lietuviui aukščiausia vertybė yra patsai gyvas žmogus”, bet ne politinė ambicija, ne ūkinis interesas, ne teorinė tiesa, ne grožinis apipavidalinimas ir net ne religinis ilgesys. Nors lietuvis nėra šiems dalykams abejingas, bet juos pergyvena ryšium su pagrindine socialine vertybe — žmoniškumu, kurią jis giliausiai pergyvena, — pabrėžia J. Girnius.

Šis pabrėžimas yra teisingas, tik jo kvalifikacija atrodo perplati. Jei lietuvį iš tikro būtų galima charakterizuoti socialiniu žmogum, tai ir lietuvių kultūra pirmiausia turėtų būti socialinė, t.y. lietuvių gyvenime turėtų būti ryškesnės organizacijos profesiniais, luominiais, idėjiniais, ūkiniais ir kitokiais pagrindais. Tuo tarpu šitokiais pagrindais sukurtų organizacijų lietuviai, palyginti, nebrangina, į jų veiklą sunkiai įsijungia; jų pareigas nenoriai prisiima, nes organizacijose daugiau sveria nuostatai, formalinis autoritetas negu tiesioginis žmogaus su žmogumi santykis. O tai reiškia, kad lietuvis su kitais žmonėmis santykiauja ne tiek socialiai, kiek moraliai. Jis mažiau paiso įstatymų ir daugiau papročių; bet daugiausia jis paiso savo sąžinės. Ir šituo sąžiningumo, moralinio taurumo pagrindu lietuvis renkasi savo autoritetus. Ne formalinis, bet moralinis autoritetas jam svarbiausias. Ir atlaidumas svetimajam užuojauta nelaimės ištiktam priešui atskleidžia ne tik nomadinę toleranciją ir matriarchatinį žmoniškumą, bet ir lietuvių jautrumą dorovinėms vertybėms. Ne ką kita sako ir J. Girniaus iškeltas idealistinis principingumas, atkakliai ginant žmoniško gyvenimo vertybes net tada, kai beveik nėra vilties laimėti. Nors J. Girnius stengiasi verstis neutraliomis psichologinėmis sąvokomis, tačiau daug jo nurodomų faktų lietuviškojo charakterio analizėje turi taip pat moralinę prasmę, prašosi vertinami gėrio ir blogio matu ir tuo pačiu atskleidžia lietuvių kultūros moralinį aspektą.

Šitas J. Girniaus pabrėžtas moralinis aspektas, kurį jis vadina socialiniu, derinasi su A. Maceinos iškeltais kitais lietuvių bruožais. A. Maceinos nurodymai, kad lietuviuose turi persvarą vidaus kultūra; kad lietuviai labiau brangina dvasinius mokslus, menus dorovę negu realinius mokslus, techniką bei ekonomiką; yra išdava to charakterio, kokį piešia J. Girnius. A. Maceinos nurodymas, kad lietuvių kultūra yra namų arba visumos kultūra, yra atspindys J. Girniaus iškeltų socialinių bei moralinių lietuvių būdo ypatybių, nes namų arba visumos kultūra apskritai nebūtų įmanoma be moralinių vertybių puoselėjimo. A. Maceinos nurodymą, kad lietuvių kultūra yra neryški, nes neturi į akį krintančių civilizacijos formų, J. Girniaus lietuvių charakterio analizė papildo ir netiesiog nurodo vieną priežasčių, kodėl ta kultūra atrodo neryški. Ne tik etnologinis paveldėjimas, gyvenamoji aplinka ir istorinis likimas neleidžia lietuvių kultūrai pasireikšti ryškiomis objektyvinėmis formomis. Prie to nemažai prisideda ir moraliniai pradai, kurie apskritai pačia savo prigimtimi negali būti tokie ryškūs, kaip estetinės, mokslinės, technikinės bei ekonominės kultūros pradai.

Pavyzdžiui, intelektualinė kultūra gali apsireikšti moksliniais darbais, duodasi surašoma į knygas, kurios gali būti prieinamos visam pasauliui. Taip pat estetinė kultūra gali apsireikšti įvairaus meno kūriniais, kuriais gali gėrėtis visi žmonės. Juo labiau matomus pavidalus turi technika ir ekonomika. Tuo tarpu moralinė kultūra panašių objektyvacijos priemonių neturi ir visada yra susieta su asmens gyvenimu. Pavyzdžiui, kaip savo moralinį, beveik herojinį ryžtą galėjo patvariai užfiksuoti ir mums palikti knygnešė Karolina Laniauskaitė, kuri pirmoji buvo rusų ištremta į Sibirą už tai, kad nesiliovė platinusi uždraustas lietuviškas maldaknyges? Arba tokie nepaprastai dori ir kilnūs lietuviai, kaip Marija Pečkauskaitė, St. Šalkauskis ir Vydūnas, kurie suteikia garbę visai lietuvių tautai, — kaip jie galėjo savo moralinį taurumą palikti objektyvinėse ryškiose formose? Jų moraliniai nusiteikimai, jų taurūs veiksmai, jų asmenybių spinduliavimas jų aplinkose nutrūko su jų mirtimis. Jei jie nebūtų buvę intelektualai, nebūtų turėję savo mokinių, arba jei savo minčių jie nebūtų surašę į knygas, kas apie juos šiandien bežinotų? Tuo tarpu lietuvių tautoj yra buvę daug kitų moraliai taurių asmenų, kurie nebuvo intelektualai. Apie juos nieko nežinome ir nežinosime. Be abejo, jų įnašas lietuvių kultūroje pasiliko. Bet kaip jį galima apčiuopti ir pamatyti? Ir juo labiau nėra kuo jį kitiems parodyti.

Tiesa, būna retų atvejų, kai paprasti žmonės, neintelektualai ir nerašytojai, sužiba herojiškomis dorybėmis, pasiekia altorių garbę ir šitaip tampa visiems žinomi bei matomi. Tačiau, ar šitokie atvejai yra vienintelis kriterijus spręsti apie visos tautos moralinę kultūrą ir jos lygį? Jo paneigti negalima. Šventųjų skaičius liudija apie tautos dorovinę kultūrą. Bet tai yra retos išimtys, herojinės viršūnės. Jos nepasako, kiek toli nuo šitų viršūnių stovi apačios, koks yra jų vidurkis. Todėl šventieji gali būti liudytojai banguojančios, į priešingybes einančios, kultūros apraiškos. Tačiau ar negali būti tokios kultūros, kur nėra nei labai aukštų herojinių viršūnių, nei labai žemų daubų bei pelkių, o tam tikra aukštuma su nežymiais pakilimais ir nuolaidumais? Man atrodo, kad kaip tik tokia (be kontrastinių bangavimų) yra lietuvių kultūra, ypač lietuvių moralinė kultūra, mėginant ją nusakyti vaizdingai.

Vydūnasšitą ilgą ir seną lietuvių dvasinės kultūros tradiciją nuolat yra kėlęs. Tai ypač matyti jo veikale “Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen”, kur jis yra priverstas nuolat lyginti kolonistus vokiečius Prūsuose ir lietuvius bei senuosius prūsus. Vydūnas ten duoda ne vieną pavyzdį, iš kurių matyti lietuvių moralinės kultūros pranašumas. Tai ypač ryškiai Vydūnas yra nurodęs dviejuose savo dramatiniuose kūriniuose — “Probočių šešėliuose” ir “Pasaulio Gaisre”, kurių pirmasis yra iš Vydūno literatūrinio darbo pradžios (1908) ir antrasis — iš jo darbų galo (1928).

VYDŪNAS (VILIUS STORASTA), M. Lietuvos didžiausias mintytojas, gyvenimo išminties mokytojas, gimė 1868.S.22 Jonaičiuose, Šilutės ap., mokėsi Berlyne, ypačiai rytų kalbas ir kultūras. Ilgą laiką Tilžės gimnazijoje dėstė senovės kalbas. Mirė kaip tremtinis Vokietijoje 1958.2.20 ir palaidotas Detmolde.

Brangindamas moralinę kultūrą, Vydūnas ir lietuvių tautos prisikėlimą bei laisvę siejo su asmenine moraline laisve. Įsigyti šitą laisvę reiškia įsisąmoninti savo žmogišką vertę, tapti sau-žmogumi. Kas klauso savo geidulių, tas nėra sau-žmogus, kaip ir tas, kuris klauso kito geidulių. “O pastojęs saužmogumi, tuomet gali būti žmogumi ir kitam, iš meilės, kaip brolis broliui” (Prabočių šešėliai, 66 psl.). Todėl ir tautos laisvė priklauso nuo to, kiek joje yra žmonišką savo vertę jaučiančių sau-žmonių. Tauresnio žmoniškumo pabudimas yra pirmoji sąlyga tautai prisikelti. Vydūnas tai kelis kartus yra pabrėžęs savo pirmajame stambiame veikale (“Probočių šešėliuose”). “Pats savy sutverk žmogaus didybę ir dorą bei grožybę; apreiški tai tėvynėje, ir ji jau tek šviesybėje”.

Vydūno skelbtas tauresnio žmoniškumo užtekėjimas ir išsiskleidimas yra pats esmingasis kultūros veiksmas, glaudžiai susijęs su sava tauta. Ne savo tautoje jis negalimas, nes tauresnio žmoniškumo išsiskleidimas yra neįmanomas be savo individualios vertės, taigi ir be savo tautinės individualybės sąmonės. Todėl Vydūnui nėra kultūros be tautinės kultūros. Jos atsisakymas nutautimo arba nutautinimo procese Vydūnui reiškia kultūrinį smukimą, nukultūrėjimą, sau - žmogaus kapituliaciją arba atkritimą į ne-sau-žmones. Kova prieš nutautimą Vydūnui reiškė kovą dėl kultūros, kovą dėl pilnesnio žmoniškumo.

Vydūnas kovą prieš nutauti-mą grindė ir savo teosofiškai panteistine pasaulėžiūra. Vienos sąmoningos žvakės užgesimas savo tautoje jam reiškė ne tik lietuvių tautos susilpimą, bet ir apskritai žmonijos sąmonės menkėjimą, Amžinosios Ugnies prigesimą, nes savo tautos atsisakęs žmogus vis tiek į kitą tautą neįsijungia visa sava būtybe, nors jis pats to ir norėtų. Tai yra nuostolis visai žmonijai, ne tik savai tautai. Ir, priešingai, pabudimas savai tautai Vydūnui reiškė laimėjimą ne tik lietuvių tautai, bet ir visai žmonijai, nes tai reiškia pa-sivergimo atsikratymą ir žmonijos sąmonės sustiprėjimą. Šitą dvigubą procesą — lietuvių tautinį atgimimą nuo istorinių laikų pradžios iki “Aušros” ir žmoniškumo užtekėjimą — Vydūnas ir vaizduoja savo “Probočių šešėliuose”. Ir čia jis beveik sutaria su St. Šalkauskiu.

St. Šalkauskiui lietuvių tautinis atgimimas reiškė seniau nutrauktų ryšių tarp šviesuomenės ir liaudies atstatymą bei lietuvių tarptautinio pašaukimo pradžią, suvedant sintezėn Rytų ir Vakarų kultūrų pradus ir šita sinteze išreiškiant visuotinai žmogišką turinį. Vydūnui lietuvių tautinis atgimimas reiškė tauresnio žmoniškumo užtekėjimą ir Amžinosios dvasios atsiskleidimą grožiu, gėriu ir tiesa, t.y., bendrai žmogiškomis vertybėmis. Jungdamas dvasinę kontemplaciją su veikla, Vydūnas yra tasai žmogus, kuris St. Šalkauskiui atrodė pašauktas vykdyti Rytų ir Vakarų kultūrų sintezę.

II.

Peržvelgus lietuvių filosofų pasisakymus lietuvių tautinės kultūros klausimais, lieka pažiūrėti į dabartinę lietuvių padėtį ir pamėginti ją vertinti minėtų lietuvių kultūros ypatybių šviesoje.

Visa lietuvių tauta dabartiniu metu nebegali laisvai vykdyti nei tauresnio žmoniškumo, kurį jai skelbė Vydūnas, nei Rytų ir Vakarų kultūrų teigiamų pradų sintetiškai kelti iki visuotinio vertingumo, kaip nurodinėjo St. Šalkauskis, nei suvesti ryškion sintezėn etnologinio paveldėjimo pradus, kaip nurodė A. Maceina, nei puoselėti personalistinį humanizmą, kurį lietuvių būde buvo išskaitęs J. Girnius. Tai kliudo svetima priespauda. Visai lietuvių tautai tėra likusi viena galimybė — vykdyti pasyvų pasipriešinimą, atitinkantį lietuvių idealistinį principingumą.

Šitokiai padėčiai esant tėvynėje, kyla klausimas: ar lietuvių kultūros uždavinių negali vykdtyi ta laisvoji lietuvių tautos dalis, kuri gyvena išeivijoj ir nori pasilikti lietuviška?

Atsakant į klausimą teoriškai, atrodytų, kad lietuvių išeivijoj labiausiai galimi vykdyti personalistinis humanizmas ir idealistinis principingumas. Tačiau praktiškai šitų uždavinių vykdymas sutinka ir sutiks didelių sunkenybių, nes lietuvių išeivių ir tremtinių didžiuma yra nublokšta į tokius Vakarų kraštus, kur vakarietiška kultūra yra labiausiai koncentruota ir išvystyta iki kraštutinumo. Joj lietuviai išeiviai yra panerti be pasirinkimo galimybės. O šitokį vienašališkumą St. Šalkauskis laikė labai pavojingu.

Neminint konkrečių reiškinių, kaip lietuviai yra neabejotinai asimiliuojami naujoje aplinkoje, kyla klausimas: ar nieko negalima imtis, kad lietuvių kultūra būtų palaikoma ir toliau kuriama?

Man atrodo, kad kai kurie lietuvių kultūros aspektai duoda vilčių, ypačiai tie, kurie yra susiję su matriarchatinių pradų paveldėjimu.

Tiesa, jie skatina užsidarymą, izoliaciją. Tai mūsų išeiviams netinka. Pirma, ji tegalima tik tam tikrose socialinėse aplinkybėse. Antra, ji veda į sustingimą ir pagaliau į mirtį. Tuo tarpu tikras kultūrinis gyvenimas yra dinamiškas. Jame vyksta nuolatinis keitimasis gėrybėmis, taigi ir kultūrinių tradicijų laipsniškas pakitimas. Jei, pavyzdžiui, lietuviai vakaruose labiau pakryps į specializaciją negu savo tėvynėje, jei jie pasidarys veiklesni, jei labiau pamėgs išviršines formas ir bus mažiau užsidarę savo vidaus pasauly, tai nėra iš esmės nieko blogo. Svarbu, kad jie nenueitų į kraštutinumus — kad jų specializacija nepasidarytų siaurumu, kad jų veiklumas netaptų robotiškas; kad išviršinių formų pamėgimas nevirstų jų sielos tuštybe. Kad šitaip neatsitiktų, svarbu sąmoningai paremti kai kurias lietuvių kultūros ypatybes.

Matriarchatinis paveldėjimas kaip tik yra prisidėjęs prie to, kad lietuvių kultūra yra namų kultūra, kaip nurodė A. Maceina. Šitas mūsų kultūros polinkis, lig šiol skatinęs mūsų šviesuolius siekti kultūros visumos arba bent nepasitenkinti viena siaura specialybe, mūsų civilizacijos epochoj yra brangi atsvara prieš sustingimą siauroj specialybėj. Gal šita lietuvių kultūros ypatybė nėra pelninga Vakaruose, bet ji nuteikia žmones prasmingai sunaudoti laisvalaikį — domėtis įvairiomis kultūros sritimis ir net jose šį tą kurti.

Matriarchatinis paveldėjimas su namų kultūra, atrodo, daug yra prisidėjęs prie tos lietuvių būdo ypatybės, kurią J. Girnius vadina personalistiniu humanizmu. Nors šita ypatybė atitraukia lietuvių dėmesį nuo didelių kolektyvų ir anoniminių organizacijų, tačiau personalinis santykiavimas žmogaus su žmogum turėtų būti puoselėjamas, nes tai svarbi lietuvių būdo ypatybė keleriopu atžvilgiu. Ji padeda apsiginti nuo paskendimo anoniminėje masėje; ji skatina lietuvį išeivį palaikyti asmeninį santykį su savo tautiečiais; ji padeda susipažinti su svetima kultūra ne iš knygų, bet iš asmeninių santykių su naujo krašto žmonėmis; ji paruošia galimybę lietuvių išeiviui supažindinti svetimuosius su lietuvių kultūra. Praktiškai pastarasis uždavinys įmanomas jaunajai kartai.

Palinkimas prie personalistinio humanizmo lietuvių psichikoje skatintų padaryti atitinkamų išvadų ir dėl išeivių organizacijų. Pirmiausia reiktų sumažinti masinių organizacijų skaičių; antra, šitų ir kitų organizacijų veikimą reiktų sukonkretinti, kad jos taptų panašesnės į šeimą ar šeimų junginį. Kad šita kryptimi organizacijų pertvarkymas būtų lietuvių būdui artimesnis ir organizacinis gyvenimas prasmingesnis, tai gali paliudyti du faktai — Amerikos Lietuvių Rymo Katalikų Federacija ir būreliai Vasario 16 gimnazijai remti. Pirmoji yra didelė, visus lietuvių katalikus apjungianti organizacija, kuri kas kelinti metai suruošia masinius kongresus. Jei pastaruoju metu šita organizacija nebūtų nupirkus sklypo žemės jaunimo stovyklai, būtų nelengva pasakyti, ką ji konkrečiai yra nuveikusi lietuvių krikščioniškai kultūrai per eilę metų. Tuo tarpu būreliai Vasario 16 gimnazijai remti organizacijos nesudaro, kongresų neruošia, narių teturi apie 3—4 tūkstančius, bet jie sudeda per metus apie 40 tūkstančių dolerių. Šitų būrelių mėnesiniai įnašai po dolerį nuo asmens Vasario 16 gimnazijai sudarė finansinį pagrindą per šešerius metus. Būreliai tokį didelį darbą galėjo atlikti todėl, kad jie pagrįsti personalistiniu principu (kiekvieno būrelio pirmininkas turi tiesioginį kontaktą ir su būrelio nariais ir su tuo neturtingu moksleiviu, kurį būrelis šelpia). Man atrodo, kad tai yra pamokomas pavyzdys ir kitoms organizacijoms.

Kas nežino, kiek gero yra padaręs Balfas netolimoj praeity. Dabartis jam iškelia naujų uždavinių — šelpimas Lietuvoj ir pagelba tremtiniams Sibire. Yra likę ir Vokietijoj paliegėlių. Šitiems uždaviniams atlikti Balfas senuoju anoniminiu ir griežtai centralizuotu būdu sunkiai bepajėgia sutelkti aukų. Jeigu jis pašalpos reikalingus asmenis Sibire, Lietuvoj ir Vokietijoj paskirstytų šelpti atskiriems skyriams ir net asmenims, o pats centras tepasiliktų derinimo ir priežiūros reikalus, jo veikla nuo to galėtų tik suintensyvėti. Taupant jėgas, gal Balfui reiktų glaudžiau bendradarbiauti ir su Lietuvių Bendruomenės organizacija, o šiai gal reiktų persiorganizuoti klubų pagrindu, kad personalinis kontaktas tarp lietuvių padidėtų. Gal taip pat reiktų, kad į Bendruomenę įsilietų didžiosios apdraudos organizacijos.

Personalistinis santykiavimas yra vartojamas kai kur Amerikos parapijose. Kai kurie klebonai supranta, kad šiais laikais pradžios mokyklų neužtenka ir parapijos veikimo negalima riboti tik religine sritimi, nes be platesnės dvasinės kultūros religijos apeigos gali atitrūkti nuo žmogiškojo asmens. Tai suprasdami, kai kurie ėmėsi platesnės kultūrinės veiklos. To ryškus pavyzdys yra prel. P. Juras, kuris, nors būdamas negausioje parapijoje, betgi išleidžia vidutiniškai per metus po knygą. Tai jis padaro, palaikydamas gyvus ryšius su autoriais, rašytojais, muzikais. Jei lietuvių parapijų yra per šimtą ir jei panašios rūšies darbai rastų tų parapijų vadovuose panašaus atgarsio, jaunimui netektų skųstis, kad lietuvių kultūra menka.

Kitas pavyzdys, kur personalistinį principą taikant, pasiekta gerų vaisių, tai Pranciškonų šv. Kazimiero provincija. Kas galėjo manyti, kad pranciškonai išvystys tokią plačią šalia religinės ir kultūrinę veiklą, rengdami jaunimo stovyklas, leisdami laikraščius, žurnalą, laikydami gimnaziją ir kt. Panašia linkme eina Nekalto Prasidėjimo seserys, Jėzuitai, Marijonai, kiekvienas iš jų paimdami darbo sritį, kuri atrodė laukia darbininkų. Ypačiai dėmesio verta, kad jėzuitai imasi globoti lietuvius dailininkus. Jei pastariesiems sudarys gyvą židinį ir šita kryptimi veiks toliau, lietuvių jėzuitų užsimojimas gali turėti reikšmės visam krikščioniškam pasauliui, kaip jėzuitų veikla yra turėjusi XVII amž. menui. Juk tada greta mokslinės kūrybos stipriai palaikydami meną, jie įspaudė neišdildomus pėdsakus į baroko meną. Vėliau jie meno sritį apleido, ir tai neliko be neigiamų pasėkų krikščioniškame mene.

Jei dabar lietuvių iniciatyva rimčiau susidomėtų visas jėzuitų ordinas, tai galėtų turėti nevietinės reikšmės.

Jei lietuviai išeiviai atsisakytų popierinių organizacijų ir pradėtų labiau telktis aplink gyvus židinius, reiktų atsisakyti nuo iliuzijų apimti visą išeivių ir tremtinių masę. Nereikia jos užmiršti, bet ir neverta jos link daugiausia pastangų dėti. Reikia atsiminti, kad ne masė kuria kultūrą, bet asmens, subrendę vieno ar antro židinio aplinkoj. Ne masės skaičius lemia kultūros gyvastingumą bei patrauklumą, bet daugiau ar mažiau rinktiniai asmens, susitelkę į vienokį ar kitokį židinį. Tuo tarpu lig šiol išeivijoj dažniausiai atskiri veiklūs idealistai arba silpni židinėliai svaido savo jėgas į masę. Net jai pataikaudami, net norėdami patraukti ir savinaudį oportunistą, nusileidžia kartais nuo principingumo plotmės į oportunizmą arba meno srityje nuo meninio vertingumo į meninį pigumą ir banalumą. Šitokia kiekybinė veikla tegali privesti prie pavienių pasiryžėlių išsisėmimo ir prie nupiginimo kultūrinių gėrybių, kurių galų gale niekas nebenorės. Šitokia veikla nei naujų kūrybinių jėgų neišaugins, nei miniažmogių bei oportunistų lietuvių kultūrai neišgelbės, nes šiems vistiek labiau užimponuos autochtonų masės. Todėl sąmoningų lietuvių dėmesys pirmoje eilėje turi būti nukreiptas į kokybę.

Todėl reikia atsisakyti nepaskelbto, bet beveik visuotinai praktikuojamo šūkio: “kad ir bet kaip, kad tik daug!” Vietoj šio turi įsigalėti kitas: “kad ir nedaug, bet gerai! ne tiek kiekybės, kiek kokybės!” Ir tai atitinka personalistinį humanizmą, J. Girniaus nurodytą lietuvių būde. Tuo tarpu kiekybinė veiklos kryptis yra nusižengimas jam. Antra vertus, kokybinė veikla sutaptų ir su mažųjų tautų misija šiais sumasėjimo laikais, būtent, išlaikyti ir duoti pasauliui tokių kokybinių vertybių, kokių nesąmoningai atsisako, arba nebepajėgia duoti didžiosios sumasėjusios tautos.

Pagaliau visiems aišku, kad kultūrinė veikla ir kūryba išeivijoje be idealizmo neįmanoma. O idealizmo nešėjai vėl yra ne masė, bet asmens. Susitelkę į vienokį ar kitokį židinį, jie savo idealizmą išspinduliuoja į periferiją. Tiesa, idealizmo lietuvių išeivijoje yra. Jo yra visų sluogsnių asmenyse ir židiniuose. Tik pirmoje eilėje nukreiptas į kiekybę, tas idealizmas išsisklaido po įvairias smulkmenas, praskysta ir nebetenka to principingumo, kurį išskaitė J.

Girnius lietuvių būde. Patys sutelkdami savo jėgas aplink kultūrinius židinius, principingieji lietuviai idealistai turi moralinę teisę laukti talkos išeivijoje iš tų šviesuolių, kurie yra mažiausiai slegiami profesinės degradacijos arba jos visai nepažįsta.

Kai šiandien lietuvių tauta yra atsidūrusi gal didesniame pavojuje negu spaudos draudimo laikais, laisviesiems lietuviams: kunigams, gydytojams, inžinieriams bei technikams tenka pareiga išvystyti tokį pat principinį idealizmą, kokį jų pirmatakai yra parodę caristinės priespaudos metais.

Jei susipratę lietuviai išeiviai atliks savo pareigas pagal lietuvių būdą ir kultūrines tradicijas, išeivija gali atlikti nemažą darbą, kurio reikšmė ypač pasirodys, kai Lietuva pradės išsilaisvinti. Be abejo, Vakaruose palaikoma ir tęsiama lietuvių kultūra įgaus kitokį pobūdį, negu ji turėjo tėvynėje. Ji taps ne tiek žemės, kiek miesto kultūra. Iš namų išeidama į pasaulį, ji taps labiau specializuota, įgys ryškesnių pavidalų, labiau sudaiktės. Šitoks pakitimas nėra blogas, ir tendencija šita kryptimi jau buvo matyti nepriklausomoj Lietuvoj. Šitų tendencijų išryškėjimas nesudarys pagrindo nesusikalbėti su savo tautiečiais, likusiais tėvynėje, nes ten gyvenimas prievarta šita kryptimi sukamas. Pavojus nesusikalbėti būtų tada, jei išeivija paskęstų materialiniuose patogumuose, taptų tranais ir užmirštų išlaikyti bei kurti tokias kultūrines vertybes, kokių pavergta tauta negali kurti.