Partizanai: Istorija ir dabartis

MŪSŲ JAUNIMO PERSPEKTYVOS YRA MŪSŲ PAČIŲ RANKOSE

- B. VAŠKELIS, Toronto, Canada -

Lietuvoje baigė 4 gimnazijos klasių kursą, Luebecke įsigijo brandos atestatą, Toronte technikos mokykloje 4 metų architektūros ir statybos kursą, o nuo 1954 Toronte studijuoja universitete. Veikia skautuose, dabar yra Kanados lietuvių studentų sąjungos pirmininkas ir T. Žiburiuose studentų skyriaus redakcijos narys.

I.

Kalbant apie jaunimo ateitį, tenka remtis dabartimi. Šiandieninis jaunimas yra rytdienos senimas. Kokia yra dabartis, tokia bus ir ateitis. Todėl, norėdami projektuoti mūsų jaunimo lietuvybės ateitį ir bandydami statyti užtvankas besibraunančioms į lietuvių čionykštę bendruomenę svetimybėms, pirmiausia turime realiai vertinti dabartį.

Apskritai šiandieninė lietuvybės padėtis šioje Atlanto pusėje dažnai piešiama gražesnėmis spalvomis, negu tikrumoje yra. Darbai stengiamasi padidinti, jų vertė — padauginti, klaidos ir negerovės — palikti nuošaliai. Betgi padėčiai objektyviai suprasti neužtenka tik džiaugtis viskuo, kas dar lietuviška, ar lietuviškai perteikiama, nes tai daugiau siejasi su vyresniąja karta. Padėčiai objektyviai suprasti neužtenka ir vien paskatų bei akstinimų jaunimui, kad jungtųsi į vyresniųjų lietuvybės darbą, užsimerkiant prieš visa tai, dėl ko vyresniosios kartos vadovaujamo darbo gretose tokie reti jaunimo veidai. Padėčiai objektyviai suprasti neužtenka ir atsiremti tik atskirais pavyzdžiais, išleidžiant iš akių visumą. Pagaliau, padėčiai objektyviai suprasti neužtenka ir vien matyti nutautimo grėsmė, pripažinti laiko neigiamas poveikis nuo savo kamieno atplėštai tautos šakai ir apgailestauti senosios išeivijos prieauglio likimas. Mūsų lietuvybės padėties objektyvus supratimas visų pirma privalo išsiaiškinti bei įsisąmoninti, ar yra ir kiek pozityvių priemonių mūsų jaunimo nutautimo procesui sulaikyti ar bent sulėtinti. Pastarąja prasme ir norėčiau pasvarstyti mūsų jaunimo perspektyvas.

II.

Paprastai po jaunatviško audringo veržlumo tarpsnio jaunimas kaip patvinusi pavasario upė vėl atslūgsta į tėvų gyvenimo vagą ir daugiau ar mažiau tęsia vyresniosios kartos darbus. Bet mūsojo jaunimo čionykštė padėtis yra daug kuo skirtinga nuo įprastinės jaunimo padėties laisvame ar net ir pavergtame, bet savame krašte. Mūsų čionykštis jaunimas ne tiek savo tėvų, kiek svetimųjų įtakos yra veikiamas. Bepigu buvo nepriklausomoje Lietuvoje. Ten jaunimas savaime nejučiomis įaugo į tautinę aplinką. Jaunųjų idėjos, polėkiai bei darbai buvo ne kas kita, kaip tik to paties tautos kamieno tos pačios žemės sultimis mintančios naujos atžalos. Ogi mūsų čionykštis jaunimas savo tautinę dvasią turi gaivinti ir stiprinti tik trupiniais iš vaikystės tolstančių prisiminimų, iš vyresniųjų pasakojimų, iš knygų ar iš kitų netiesioginių lietuvybės versmių. Šis jaunimas stokoja tiesioginio ryšio su savo tauta bei jos kultūra. Jo tautinės sąmonės bei dvasios formavimo ir ugdymo svarbiausias, o esamomis aplinkybėmis ir vienintelis veiksnys yra tik vyresniosios kartos čionykštė lietuvių bendruomenė. Todėl, svarstydami čionykščio mūsų jaunimo perspektyvas, pirmiausia turime atsakyti klausimą, kaipgi faktiškai yra su čionykštės vyresniosios lietuvių kartos misija jaunimui?

III.

Yra faktas, kad mūsų vyresnioji karta nebepajėgia efektyviai prabilti į jaunimo širdį. Veltui ji jaunimo kryžkelėse kala skambiais vardais kelrodžius. Veltui jos ugningi pagraudenimai tautinių švenčių ir kitomis progomis. Veltui pamoksliniai straipsniai apie jaunimo pareigas savo tautai ir žemei. Kai žodžių nelydi juos patvirtinantieji darbai ir nuoširdumas, vyresniosios kartos prašantieji, skatinantieji ar įspėjantieji balsai nesujudina jaunų širdžių ir nepalenkia valios.

Jaunimas pasigenda vyresniojoj kartoj tolerancijos, atlaidumo. Nemato ar retai temato šviesių asmenybių, kurios, nepaisydamos pasaulėžiūrinių ar partinių etikečių, nuoširdžiai sveikintų kiekvieną tikrai lietuvišką pasireiškimą, nematuodamos jo tik dešinės ar kairės specifiniu masteliu. Jaunimas vyresniojoj kartoj nemato nei pavyzdžių, nei vadovų. O vyresniosios kartos visuomeninės veiklos priemonės ir metodai jaunimui atrodo atgyvenę ir neefektyvūs. Jaunimo akimis čionykštės tautinės mūsų bendruomenės vyresnioji karta jai duoto egzamino nėra kaip reikiant išlaikiusi ir todėl netinkanti vadovavimo pareigoms. Net ir buvę jaunimo autoritetai šiandien yra kažkaip nuo jaunimo atitrūkę ir izoliavęsi tik siauruose rateliuose. Ir jie jau nebepajėgia uždegti ir patraukti jaunimo masių.

Todėl nenuostabu, kad čionykštis mūsų jaunimas vis labiau linksta jieškoti savo atramai autoritetų šalia lietuvių bendruomenės. Net tam tikra dalis ir to mūsų jaunimo, kuris jau buvo įstatytas į lietuviškąjį kelią ir įjungtas į lietuvių organizacijas, po kurio laiko palieka lietuvių bendruomenę ir nueina į svetimuosius. Vėlgi tam tikra dalis čionykščio mūsų jaunimo, net ilgėlesnį laiką aktyviai dalyvavusio tautinėse mūsų organizacijose, ilgainiui pasijunta išaugusi tų organizacijų uždavinius bei veikimo metodus ir kažkaip savaime nutrūksta su tomis organizacijomis savo ryšį ir, nerasdama sau pritapti tinkamos kitos lietuvių organizacijos, pasidaro pasyvi lietuviškojo gyvenimo stebėtoja. Tai lietuviškosios veiklos apyvartai įšalęs kapitalas. Ir tik, palyginti, negausi dalis jaunimo, dalyvavusio jaunimo organizacijose, savo lietuviškąjį idealizmą įstengia išlaikyti gyvą ir išėję į savarankišką gyvenimą. Tačiau klausimas, kiek tokių idealistų beturėsime po dešimties ar dvidešimties metų! Yra faktas, kad jaunimo telkimas į dabartines organizacijas vis labiau sunkėja. Studijuojančiųjų augštosiose mokyklose vis daugėja, bet tik dalis jų įsijungia į dabartines lietuvių studentų organizacijas. Tai labai aiškiai mato ir ateitininkai, ir santariečiai, ir skautai ir bendrosios studentų organizacijos. Tai tam tikras SOS mūsų tautinei bendruomenei.

IV.

Nusikaltimas būtų nuvertinti čionykštės lietuvių vyresniosios kartos pastangas ir aukas, keliant Lietuvą iš skurdo ir išvedant į laisvą gyvenimą Vyresnioji karta dirbo kaip mokėjo, bet dirbo iš širdies. Kartais ir klydo, bet iš klaidų mokėsi. Yra faktas, kad jos darbų rezultatai buvusiai nepriklausomai Lietuvai tikrai buvo milžiniški. Dalis vyresniosios kartos ir čia, kaip tremtiniai ar kaip išeiviai, tebeaukoja savo jėgas ir laiką įvairiems darbams Lietuvai. Kiekvienoje lietuvių kolonijoje nesunku pastebėti vyresniosios kartos pasiaukojimo bei idealizmo pastangų. Tiesa, tos idealistinės pastangos dėl vyresniosios kartos nevieningumo ir tarpusavinių kivirčų dažnai būva nesėkmingos ar neatneša tiek pozityvių rezultatų lietuvybei, kiek galėtų atnešti. Ogi jaunimo jos nepatraukia dar ir dėl to, kad nesuderintos su laiko dvasia. Pvz. jaunimas nestengia jau įsigyventi į vyresniosios kartos tiesiogiai išgyventą praeitį. Vyresniosios kartos didžiavimasis ta praeitimi jaunimui atrodo tolygus didžiavimuisi sudužusios brangios vazos šukėmis, tarsi šukės galėtų atstoti pačią vazą, kuri faktiškai rusų bolševikų jau eilė metų kaip yra sudaužyta. Lietuvos nepriklausomybės šūkis čionykščio mūsų jaunimo nei žavi, nei patraukia. Dėl to vyresnioji karta skundžiasi jaunimu, o jaunimas savo ruožtu kaltina vyresniuosius, nors faktiškai nei tie, nei tie nieku nėra dėti.

Nekalta vyresnioji karta, kad, savo geriausias jėgas atidavusi tėvynės gerovei ir pažangai kurti, dabar savo gyvenimo saulėlydyje žiaurių aplinkybių išblokšta iš savojo krašto, nepajėgia prie naujos aplinkos prisitaikyti ir jaunajai kartai nesugeba įkvėpti savosios jaunystės kadaise gyvento tautinio idealizmo dvasios polėkių. Suprantama, šios kartos mintys ir troškimai nuolat plaukia į anapus Atlanto, į gintaro žemę, kurioje prabėgo gražiausios jos gyvenimo ir išsipildymo dienos, kuriai ji skyrė savo talentus, sugebėjimus, savo išmintį ir sveikatą, o kartais rizikavo ir savo gyvybę.

Lygiai yra nekaltas ir čionykštis mūsų jaunimas, kad, tų pačių žiaurių aplinkybių išblokštas iš gimtojo krašto dar nespėjęs į jį įaugti, negali suprasti vyresniosios kartos sentimentų praeičiai ir nenuovokos, kad stovėjimas gyvenimo srovėje dar nereiškia, jog ir pati srovė stovi.

Konkrečiai vyresniosios kartos ir jaunimo santykių kompleksas arba vyresniosios kartos misija jaunesniajai pozityviai gali būti sprendžiami, tiktai nepaneigiant nė katros kartos psichologijos ir pripažįstant, kad jaunimas savo ateities negali aukoti praeičiai, kad ir kaip ji būtų buvusi graži ir didinga. Suprantama, visokiu atveju vyresniosios—jaunesniosios kartų santykių klausimo atsakymas turi atsiremti lietuviškąja plotme.

Tais konstatavimais nenoriu nuvertinti nei vyresniąją kartą, nei jos vadovaujamas organizacijas. Bet, vertindami dabartį ateities perspektyvoje, negalime užsimerkti prieš faktą, kad veik visa dabartinė vyresniosios kartos vadovaujama veikla ir jos metodai nėra užtenkami čionykščio mūsų jaunimo lietuvybei net dabartinėje padėtyje išlaikyti, nekalbant apie padėties pagerinimą. Dabartinė lietuviškoji veikla, palyginta su svetimos aplinkos skleidžiamu nulietuvėjimu, yra tik senovinio medinio arklo vaga, kai nulietuvėjimas čionykščio mūsų jaunimo dvasią tarsi traktoriniais daugiavagiais purena.

V.

Šiokiomis aplinkybėmis mūsų jaunimo perspektyvos atsimuša į dilemą: ar jaunoji karta turi rikiuotis į vyresniąją, turi jungtis į vyresniosios kartos vadovaujamas organizacijas ir senaisiais metodais tęsti lietuviškąjį veikimą? Ar jaunesnioji karta, nors ir nepaneigdama vyresniųjų patirties ir talkindama jų vadovaujamiems veiksniams bei organizacijoms, pati turi lietuvių bendruomenėje reikštis savarankiškai ir per savas organizacijas?

Teoretiškai pirmoji galimybė dažnam gali pasirodyti tinkamesnė. Gali atrodyti ideali padėtis, jei čionykštis mūsų jaunimas ar bent didžioji jo dalis pajėgtų įsijungti į vyresniosios kartos veikimą ir jį pratęstų. Praktiškai tačiau, kaip jau augš-čiau yra konstatuota, ši galimybė pasirodė mūsų jaunimui nepritaikoma. Jaunimas nenori maišytis į vyresniųjų tarpusavinius barnius bei kivirčus. Susiskaldėte, susiniovėte ir tą savo košę srėbkitės patys, nes mes jos nevirškiname, — galvoja jaunimas. Jis negali suprasti, kodėl jam nedera dalyvauti kad ir kurios vienos grupės suorganizuotoje lietuviškųjų reikalų demonstracijoje svetimiems. Tokiame atsiribojime jaunimas įžvelgia tik siaurą partiškumą, deja, pastatytą augščiau bendrojo lietuviškojo labo. Tad jaunimas niekaip negali pritapti prie vyresniosios kartos nuotaikų.

Besistengdami jaunimą įrikiuoti į vyresniosios kartos kelią, po kelerių metų lietuvybės tęstinumą galime išvysti labai apverktinoje padėtyje. Ir tiesiog skaudu, kad vyresnioji karta lig šiol šiuo atžvilgiu nėra parodžiusi nei sveikos nuovokos apie tikrą jaunimo lietuviškųjų reikalų padėtį, nei praktiškų pastangų atsiliepti į jaunimo gyvybines problemas. Atrodo, kad vyresnioji karta vis dar tebesitiki savo įvairiomis vilionėmis ir pamokslais patrauksianti jaunimą, nors šiokios pastangos aiškiai pasmerktos nepasisekti, nes, kaip senosios išeivijos prieauglio likimas ir dabartinės tremties patyrimas moko, jos nesulaukia jaunimo nuoširdaus atgarsio.

Antra vertus, atsisakymas įsprausti jaunimą į vyresniosios kartos gretas šiai kartai reiškia bent dalinį arba ir visišką atsisakymą savo grupinių ateities svajonių bei siekimų, o kartais ir turimų visuomeninių pozicijų. Taigi pati vyresnioji karta jaunimo atžvilgiu yra prieš dilemą.

Norėdami efektingai prabilti į jaunimą ir jį uždegti nauju ryžtu, norėdami jaunimo jėgas įjungti į lietuviškąjį darbą ir jį sustiprinti, norėdami jaunimą įauginti į lietuviškąją kultūrą ir per jį priaugančiajai kartai perteikti tautinę sąmonę ir tautines tradicijas, turime ne vien tik naujais autoritetais jaunimui užimponuoti, bet privalome ir jaunimo psichologijos gilesnio supratimo, ir daugiau atidos jaunimo problemoms, ir mažiau praeities kopijavimo. Maža to. Jaunimui lietuvių bendruomenėje išlaikyti privalome ir laiko bei vietos sąlygoms pritaikytos, tolerancijos ir pasiaukojimo dvasia alsuojančios, savo metodais jaunimą patraukiančios ir jo nuotaikas atitinkančios lietuviškojo veikimo organizacijos. Mūsų pedagogai ir sociologai, ypač mūsų jaunieji pritaikomosios psichologijos daktarai turėtų savo žiniomis bei patyrimu prisidėti, nustatant lietuviškojo organizuoto veikimo priemones ir metodus, ypač atsižvelgiant į jaunimo perspektyvas, į jo dvasios struktūrą ir nuotaikas, į aplinkos veikimą ir visokias kitokias dvasines ir medžiagines sąlygas. Jaunesniosios kartos perspektyvos, mano supratimu, įtaigoja šios kartos tam tikrą atsiribojimą nuo vyresniosios.

VI.

Atsiribojimą nuo vyresniosios kartos noriu suprasti kaip jaunimo savarankišką veikimą, talkinant vyresniesiems ir su jais bendradarbiaujant. Jeigu norime dabartinę jaunimo lietuviškųjų reikalų padėtį pagerinti, tikrai turime surasti mūsų jaunimui ir senimui vieningos, nors ir nevienodos, lietuviškosios veiklos bendrą pagrindą. Jaunimas su vyresniąja karta žengs į tą patį tikslą, nesivilkdamas tik vyresniosios kartos uodegoje, nebūtinai vienaip su vyresniaisiais išsirikiavęs ir nebūtinai tą pačią organizacinę uniformą dėvėdamas. Jaunimas gali į savo tautinę bendruomenę ateiti su naujomis idėjomis, su originaliais polėkiais ir lig šiol nemėgintais metodais. Noriu tikėti, kad toks naujas vėjas jaunimo burėms visos lietuvių bendruomenės tautinį laivelį galėtų išplukdinti į platesnius ir gilesnius lietuviškojo veikimo vandenis ir išsklaidytų vyresniosios kartos įtarimus bei nepasitikėjimą jaunimo idealizmu ir lietuviškomis nuotaikomis, o sykiu garantuotų dar jaunėlesnei priaugančiųjų kartai tautinį sąmoningumą, nes kelias į jauniausiuosius tik per jaunesniuosius.

Be abejojimo, senose veikimo formose ir senoje dvasioje sustingę konservatoriai prieš tokį jaunimo savarankiškumą gali šiauštis ir šaukti, kad tuo sudaromas ar didinamas pavojus nutolti nuo lietuviškųjų tradicijų ir t.t. Tačiau jaunimas jaučia, kad jau labai pribrendęs laikas gyvybinės reikšmės lietuviškiesiems klausimams pajudinti iš kryžkelės, nes antraip jie neatsakomi. Norėdami padėtį taisyti, neturime bijotis ir skaudesnių operacijų. Savo visuomeninį subrendimą, pajėgumą ir vieningą tarpusavinį bendradarbiavimą jaunimas jau yra pademonstravęs, tiek organizuodamas jaunimo peticiją, tiek rengdamas bendrą jaunimo Vasario 16-sios minėjimą, tiek kviesdamas jaunimo kongresą. Tai atskiri reikšmingi įvykiai, rodantieji, kad jaunimas gali ir pastoviai vieningai reikštis ne tik bendros studentų sąjungos plotmėje. Maža to.

VII.

Šalia atsiskyrimo nuo vyresniųjų yra būtina reforma ir pačių esamų jaunimo organizacijų. Keldami šiokios reformos reikalingumą, turime mintyje klausimus: ar dabartinės mūsų jaunimo organizacijos pajėgia išugdyti savo narius tinkamus tautinės bendruomenės uždaviniams atlikti; ar dabartinės mūsų jaunimo organizacijos pajėgios savo narius paruošti lietuvybės tęstinumui; ar ir kiek jos savo veikimo programomis ir jų vykdymo metodais yra priaugusios mūsų jaunimo dvasią, uždavinius ir nuotaikas; ar ir kiek jų veikla ir priemonės tinka čionykščiam gyvenimui, tiek jaunimą į organizacijas telkiant, tiek jį organizacijos priemonėmis formuojant lietuvišką.

Dabartinėms jaunimo organizacijoms dažnu atveju vadovauja o dar dažnesnių atveju lemiamos įtakos daro vyresnieji. Kas čia negera? Negera čia yra tai, kad tokia vyresniųjų įtaka bei sprendimai dažniausiai remiami visai kitomis aplinkybėmis įgytu patyrimu ir todėl neatitinka laiko dvasios ir jaunimo psichologijos. Pvz. kaikas mėgina čionykštėje aplinkoje skiepyti jaunimui iš Europos atsigabentas politines nuotaikas, nors čionykštėje aplinkoje jos suvis neįskiepijamos. Negera čia ir tai, kad, bevadovaudami jaunimo organizacijoms, vyresnieji į tą vadovavimą taip įpranta, kad, ir išaugę vadovaujamos organizacijos uždavinius, nenori vadovavimo užleisti jaunesniesiems, baimindamiesi, kad be jų organizacija nepakriktų ar jaunimas nenuklystų, apleisdamas organizacijos reikalus ir t.t. Jaunimą tatai veikia neigiamai, juo labiau, kad jis žino nevieną tokį tarp vyresniųjų savo laiku dar jaunesnio amžiaus ir mažesnio patyrimo vadovavusį jaunimo organizacijai. Negera čia ir tai, kad vyresniųjų vadovavimas dažnai bando taikyti esamoms sąlygoms nepritaikomas ar netinkamas programas, netinkamus pasenusius nuostatus ar papročius. Tatai tik demoralizuoja ir nuo organizacijos atstumia jaunimą.

Esamų jaunimo organizacijų reforma ypač turėtų atsižvelgti į jaunimo dvasios bei nuotaikų skirtumus. Pvz. vadinamoji “Rock and Roll” karta — jaunimas tarp 14 ir 18 metų — labai skiriasi ne tik nuo V. Europos stovyklose brendusiųjų, bet jau ir nuo šiek tiek vyresnių šioje Atlanto pusėje bręstančiųjų. Pvz. aiškus skirtumas mūsų studentuose tarp vadinamų “fuksų” ir vyresniųjų kursų studentų. Būdinga, kad “fuksai” apskritai yra labai abejingi lietuvių studentų organizuotam veikimui.

Esamų jaunimo organizacijų reforma turėtų liesti ir tautinių papročių bei tradicijų praktiką. Mūsų gyvenamoji aplinka mūsų tautinių papročių bei tradicijų praktikavimui nėra palanki, o kartais net turime sunkumų savo tautinius papročius bei tradicijas praktikuoti. Todėl neatrodo tikslingas užsispyrimas šiuo atžvilgiu neatsižvelgti į gyvenamąją aplinką. Reikalingas tam tikras susiderinimas, kurio mūsų jaunimo organizacijos nevisada paiso ir tuo nepaisymu dalį jaunimo atstumia nuo tautinių papročių bei tradicijų praktikavimo iš viso.

Per šimtmečius ugdytos mūsų tautos gražiosios tradicijos yra gyvos tik dėka tinkamo jų perdavimo iš kartos į kartą. Laiko srovėje vienos jų tobulėjo naujomis variacijomis, kitos gilesnių šaknų nepajėgė įleisti ir yra užmirštos. Jaunimas tradicijas prisiima ne kieno verčiamas, bet savo laisva valia. Kad jo valia į tradicijas ir papročius linktų, juose turi būti kas patrauklaus, gražaus, įdomaus, vertingo. Tik tuos papročius jaunimas praktikuos ir brangins, kuriuos bus įsisąmoninęs, pamėgęs ir, kuriuos praktikuodamas, jaus pasitenkinimą. pvz. jei kas mėgintų mūsų mergaitėms įkalbėti, kad jos grįžtų prie lietuviškos tradicijos gyventi nedažytomis lūputėmis, tas būtų iš anksto pralaimėjęs. Lygiai yra daug kuo ir daug kartų keitusis šokių tradicija. Buvo madingos valencijos, madingi čarlestonai. Buvo svingo dienos. Šiuo metu tuščios pastangos vardan tradicijos kovoti su “Rock and Roll”. Jokia konservatizmo dvasia nepajėgtų nuo to šokio jaunimo sulaikyti, o tik pastūmėtų jo dalį į svetimuosius.

VIII.

Svarstydami jaunimo perspektyvas, negalime aplenkti ir jaunimo tarpusavinio tarporganizacinio bendravimo ir bendradarbiavimo. Organizacinė ar ideologinė izoliacija mūsų sąlygomis lietuviškuoju požiūriu nepateisinama. Bendromis pastangomis vykdydamas bendruosius tautinius uždavinius jaunimas ne tik gali geriau tiems uždaviniams pasitarnauti, bet ir geriau suprasti skirtingus ideologinius nusistatymus, ir išsiugdyti džentelmenišką respektą skirtingoms nuomonėms ir įprasti į objektyvią, konstruktyvią idėjinių priešininkų kritiką bei objektyvų nuopelnų pripažinimą savo konkurentams. Tarporganizaciniam jaunimo bendravimui ir bendradarbiavimui gražiai pasitarnauja bendri suvažiavimai, kongresai, šventės. Didelis žingsnis šia prasme būtų žengtas į priekį, jei jaunimas turėtų ir bendrą savo spaudos organą, aplink kurį galėtų spiestis visi jaunieji plunksnos žmonės. Tai būtų ne tik tarpideologinės tolerancijos mokykla ir jaunimo idėjų bei aspiracijų pasirodymo scena, bet ir viena iš geriausių priemonių jaunimo kalba prabilti į jaunimą.

Dabartinė mūsų jaunimo spauda beveik visa seka vyresniųjų spaudos šablonu. Mūsų jaunimas, atrodo, dar spaudos bare nėra padaręs tiek pažangos, kaip visuomeninio darbo lauke. Vadinami jaunimo skyriai ar puslapiai dienraščiuose dažniausiai atstovauja tik vienai ar kitai grupei ir daugiau ar mažiau nudažomi dabartiniam mūsų jaunimui nepatrauklia spalva.

Kaip “Lituanus” eina bendromis viso jaunimo pastangomis angliškai kalbančiam svetimųjų pasauliui informuoti, lygiai taip viso mūsų jaunimo pastangomis galėtų eiti ir savajam jaunimui informuoti bei jo tautinei sąmonei formuoti lietuviškas jaunimo žurnalas. Tai galėtų būti ne tik jaunimo tribūna ir jaunimo lietuviškojo veikimo koordinuotojas, bet ir atrama jaunimo žurnalistinėms jėgoms bręsti ir spaudos etikai įsisąmoninti, nes lietuvių spaudos etikos dabartinis lygis jaunimą dažnai tiesiog piktina.

Be abejojimo, mūsų jaunimo bendrų pastangų organizuotas veikimas pirmiausia turi būti nukreiptas į tautinės kultūros apraiškas. Čia daug kas gerintina. Lietuviškoji kultūra, jei taip galima išsireikšti, yra daug kultūringesnė, negu neretai mes įstengiame ją pavaizduoti ar parodyti. Neretai ir su gerais norais, bet stingant nuovokos ir jėgų, mūsų kultūra labai nevykusiai atstovaujama. Tatai ne tik neparodo mūsų tautinės kultūros tikro veido, ne tik sudaro apie ją klaidingą įspūdį svetimiesiems, bet neretai atstumia ir mūsų jaunimą, kuriam menkaverčiai, šabloniški, lėkšti ir be skonio pateikti tautinės kultūros gabalai kartais stačiai gėda prisipažinti esą savi, lietuviški.

IX.

Dažnai jaunimo perspektyvos bandomos susieti su Lietuvos valstybinės nepriklausomybės atstatymo perspektyva. Aišku, Lietuvos išsilaisvinimas iš okupacijos čionykščio mūsų jaunimo perspektyvoms yra didžiausios reikšmės faktorius. Gyvenamoji aplinka veikia žmogų. Pvz. kaikurie mūsų studentai, dar tik prieš kelerius metus kaip DP atvykę šiapus Atlanto, nuvykę atgal Europon studijuoti, jau pajutę tam tikrą sentimentą — namų sentimentą — Amerikai. Tas namų sentimentas gyvenamajam kraštui bus juo stipresnis mūsų jaunimo priaugančioje kartoje. Ir juo Lietuvos išsilaisvinimas ir grįžimo tėvynėn momentas tols į ateitį, juo stiprės čionykščio mūsų jaunimo namų sentimentas gyvenamajam kraštui. O augštas gyvenimo lygis, visokeriopi technikiniai patogumai, demorkatinė santvarka namų sentimento vaidmenį gyvenamajam kraštui ypatingai stiprins. Tačiau kad ir kaip stiprus būtų tas namų sentimentas gyvenamajam kraštui, jis niekada neapspręs ir negali apspręsti žmogaus tautinės priklausomybės, tautinės sąmonės ir dvasios. Zoologijos sode gimęs ar brendęs liūtas be abejojimo “namų sentimentą” gali turėti savo narvui. Bet dėl to dar tas ar kitas zoologijos sodas niekada netaps liūtų giminės tėvyne.

O kad namų sentimentas gyvenamajam kraštui neužgožėtų tautinės sąmonės ir to paveiktas mūsų jaunimas nepradėtų “filosofuoti”, kad jam lietuviu būti neprasminga, nes Lietuvos išsilaisvinimo perspektyva neaiški ir tėvynėn grįžimas netikras, tai nuo šiokios “perspektyvos” mūsų jaunimą tegali apsaugoti mūsų tautinės bendruomenės — pradedant gimtąja šeima ir baigiant visų laisvojo pasaulio lietuvių sutelktine šeima — nuolatinės planingos lietuvybei išlaikyti pastangos. Nesvarbu, kada Lietuva išsilaisvins ir susidarys grįžimo galimybės. Antai, Izraelis išsilaisvino tik po dviejų su viršum tūkstančių metų. Svarbu betgi, kad tautinės priklausomybės sąmonė būtų perteikiama iš kartos į kartą. O šį pastarąjį uždavinį sėkmingai įvykdysime tik tada, kai ir senimas ir jaunimas, pagarbiai pakėlę kepurę praeičiai, pasidės švarkus ir atsiraitos marškinių rankoves mūsų tautinei dabarčiai. Mūsų jaunimo perspektyvos yra mūsų pačių rankose.

JAUNUOMENĖ apskritai yra reformatoriškai nusitekusi. Ji yra jautri tam, kas yra negera pasaulyje ir pačiame žmoguje, ir tiki, kad reikia tik geros valios, kad viskas galėtų būti pakeista į gerą pusę. Ji mažai vertina, ar net visai nevertina susidariusių tradicijų ir sunkiai pakenčia gyvenimo šabloną. Kas nauja ir ypatinga, kas laimima nauja kūryba, patraukia jos dėmesį ir sužadina jos entuziazmą. Būdama jautri taip pat ir savo netobulybėms, jaunuomenė gyvai nori ir ryžtasi tobulintis ir tobulinti pasaulį.

Vyresniame amžiuje tas pasiryžimas susilpsta ir dažnai visai išnyksta, kai patiriama, kaip sunkus yra pažangos kelias, kiek apsivylimų ir skausmų jis slepia. Bet kas nesuklumpa tarp tų sunkenybių, nenusivilia nepasisekimais ir nenustoja traukos tobulėti, tame yra dvasia, nes jis yra dvasiškai jaunas.

STASYS ŠALKAUSKIS