Kas yra infliacijos kaltininkas
Infliacija jau yra faktas Amerikoje ir Europoje. Apie ją daug kalbama, bet ji nesirengia sustoti. Vyriausybė Amerikoje sudarinėja komisijas infliacijai sustabdyti. Komisijos ir vėl daug kalba, bet pozityvių rezultatų neprieina. Kodėl taip dedasi, dalinį atsakymą nušviečia Sign, Amerikos katalikų žurnalo, redaktorius Tėvas R. Gorman, C. P., 1957 spalio nr. vedamajame. Jo mintys ir faktai gali paskatinti susimąstyti ir mūsų skaitytoją.
*
Infliacija — sako autorius, — jau yra. Ją pajunta labiausiai pensininkai ir kiti, kurie turi pastoviai ribotas pajamas. Organizuotos darbininkijos priešininkai infliacijos priežastį suranda labai pigiai ir vaistą jai pašalinti nurodo labai greitai: tegul tik darbininkai nereikalauja pakelti atlyginimo, tai ir kainos nekils.
Autorius tokį pigų aiškinimą nelaiko teisingu. Jis ragina įsižiūrėti į faktus ir keletą jų nurodo. Vienas— Amerikos plieno korporacija,kuri meta didelius pinigus, kad įtikintų Amerikos visuomenę, jog visa nelaimė tai unijos, kurios reikalauja kelti atlyginimą, tuo pačiu verčia kelti kainas ir taip vykdo infliaciją. Autorius nurodo, kad per vienerius metus toji plieno korporacija, pakeldama darbininkams atlyginimą, padidino savo išlaidai algoms 94 milijonais dol. Ta proga pakeldama plienui kainas, savo pajamas ji papildomai padidino 340 mil. Kiekvienas naujai darbininkams išmokėtas doleris atnešė korporacijai naujus 3.50 dol. Nuo 1945 korporacija pakėlė plieno kainas 21 kartą, o atlyginimus kėlė tik 9 kartus. Per visą tą 12 metų laiką korporacijos išleistas vienas naujai doleris atnešė papildomus 3 dol. Šiais metais korporacijos netto pelnas neatskaičius mokesčių, buvo 461,9 milijonai dol. Ar turint tokį pelną buvo būtina išspausti iš vartotojo dar po naują nikelį?
Kitas pavyzdys yra General Motors.Ji turi 400,000 darbininkų. Iš kiekvieno darbininko darbo valandos firma turi po 3.20 dol. pelno. Pridėdama darbininkui 21 cn. atlyginimo, firma sumažintų savo pelną iš 3.20 dol. iki 2.99. Bet užuot pelną mažinus, firma, prisidengdama atlyginimo pakėlimu, pakėlė kainas iki to, kad tokio pelno savo istorijoje ji niekad neturėjo. Atskaičius mokesčius, General Motors pelnas tarp 1947 ir 57 pakilo iki 234%.
Vėl kitas pavyzdys — Fordas.Fordo kompanija iš darbininko darbo valandos turi 3.06 dol. pelno. Užuot pakeldamas 21 cn. atlyginimą ir pelną sau sumažindamas iki 2.95 dol., Fordas pakėlė kainas savo gaminiams su viršum puspenkto karto daugiau, nei jis pakėlė darbininkams atlyginimą. Fordo pelnas nuo 1948 iki 57 pakilo 256.2%
O kokiu procentu pakilo darbininko atlyginimas? Tą klausimą atsakydamas, autorius nurodo darbo departamento davinius. Pagal juos fabriko darbininko savaitinio uždarbio vidurkis, jei darbininkas teišlaiko lik pats save dabar yra 67.73 dol. Prieš metus jis buvo 65.24 dol. Jei turi ką išlaikyti, dabar uždirba 75.13, o prieš metus 72.58 dol. Vadinas, tik sau dirbančio darbininko atlyginimas pakilo per metus puse procento, o turinčio išlaikyti tik dešimtadaliu procento.
Autorius iš tų faktų padaro išvadą: “Didysis biznis labiau kaltas nei didysis darbas (unijos. Red.) ir rodo mažiau supratimo infliacijos pavojui, kuris mums visiems gresia, o taip pat mažiau susirūpinimo bendrąja gerove”.
Prie autoriaus išvados tenka dar kitą pridurti: infliacija nesulaikoma, nes ji naudinga didžiajam bizniui, kuriam pavesta surasti priemones prieš infliaciją.
