Jėgos ir aukos dvasia kariuomenėje
TĖVYNĖJE
Kas metai spaudoje prasiveržia dvejopi pasisakymai apie buvusią kariuomenę. Arba jos niekinimas, arba jos pagyrimas. Vieniems gyrimas nepatinka, kitiems nepatinka niekinimas. O mėginimas pastatyti klausimą kitokioje šviesoje nepatiks abejiems. Nepatiko nė J. Brazaičio tokis mėginimas, kurį jis darė pranešime apie “Jėgos ir aukos dvasią kariuomenėje” tos kariuomenės minėjime. Pora laikraščių vadino tai šališku pranešimu. Kaip tik dėl to ir atrodo tikslinga tą pranešimą pakartoti kaip paskatą žiūrėti į kariuomenę ne kaip į kastą, klasę, siekiančią savo intereso, bet kaip į tautos dalį, kurioje daugiau ar mažiau reiškiasi tos pačios dorybės ir tie patys negalavimai kaip ir visuomenėje.
*
Minėjimai kasmet tie patys. Kasmet kartojami gal ir tie patys žodžiai. Nuogąstauti dėl to netenka. Ir bažnytinių švenčių metu kasmet kartojami Evangelijos tie patys žodžiai. Tačiau Evangelijos žodžių niekad nebus žmogui perdaug. O jos aiškintojas kiekvienu kartu juose galės surasti naujos šviesos ir aktualios prasmės ... Tautinėje šventėje tenka kasmet priminti pagrindinius įvykiu^, susijusius su ta švente, kurie turi virsti kiekvieno atmintyje tautinio gyvenimo tiesomis. Tokius įvykius reikia priminti ir kariuomenės šventėje.
Iš nepriklausomos Lietuvos 22 metų gyvavimo kariniai žygiai susitelkia tik į porą metų—į 1918 pačią pabaigą, ištisus 1919 ir iki 1920 arti pabaigos. Kelios tų įvykių datos:
1. Pirmas įsakymas organizuoti kariuomenę išleistas 1918 lapkričio 23. Vadinas, po 12 dienų A. Voldemarui sudarius pirmą Lietuvos vyriausybę.
Platesnio masto organizavimas, savanorių šaukimas, buvo pradėtas tik sudarius naują koalicinę vyriausybę M. Sleževičiui ir paskelbus atsišaukimą į savanorius. Tai buvo 1918 gruodžio 29.
1919 kovo 5 paskelbtas pirmas naujokų šaukimas. Kariuomenės dydis 1919 tebuvo iki 5-6000 pėstininkų, 10 patrankų, 200 raitelių. Jau 1920 pradžioje buvo skaitoma 3 divizijos. Kada, po karų, teko kariuomenę demobilizuoti, tai, K, Škirpos teigimu, jos buvę arti 100,000. Paskesniais taikos metais buvo laikoma 20-30,000.
2. Lietuvos kariuomenei teko kovoti su trim priešais. Pirmiausia su bolševikais. 1919 sausio 5-6 bolševikų banga užėmė Vilnių. Sausio pabaigoje jau užėmė Šaulius, pas;ekė Telšius, artinosi prie Kauno ir prie Alytaus. Lietuvos gynimą teko organizuoti iš Kauno.
Pirmas su bolševikais laimėtas mūšis istorikų minimas prie Kėdainių 1919 vasario 7-9. Tada krito ir pirmas Lietuvos kareivis Povilas Lukšys.
Balandžio mėn. talkinant vokiečiams, bolševikai buvo atstumti iki Vilniaus. Rugpjūčio mėn. jau buvo atimti Zarasai. Ir 1919 gale prie Daugpilio buvo paskutinės kautynės su bolševikais. Po jų ėjo paliaubos, derybos, ir baigėsi 1920 liepos 12 taikos sutartimi.
3. Antras priešas — vadinamieji vokiečiai bermontininkai.Jie kovojo prieš bolševizmą už carinės Rusijos atstatymą. Lietuvoje jie pasirodė iš Latvijos 1919 liepos 29 pro Kuršėnus. Dar tuo metu, kai Lietuvos kariuomenė buvo užimta fronte su bolševikais, bermontininkai užėmė Šiaulius, Biržus, Linkuvą, Radviliškį ir plėšė vietos gyventojus, likvidavo Lietuvos administraciją. Tai buvo spalio mėn. Atsipalaidavusi nuo kovų su bolševikais Lietuvos kariuomenė ties Radviliškiu sudavė bermontininkams lemiamą smūgį. Tai buvo 1919 lapkričio 21-22. Santarvininkams reikalaujant kovos buvo nutrauktos, ir bermontininkams leista laisvai pasitraukti į Vokietiją. Gruodžio 15 dingo iš Lietuvos paskutiniai bermontininkų daliniai.
4. Trečias priešas buvo lenkai.Kalinis konfliktas su lenkais prasidėjo nuo 1919 balandžio 19. Tą dieną Pilsudskio įsakyta Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių, lietuviams spaudžiant prie Vilniaus bolševikus. Nuo tada lygia greta tarp Lietuvos ir Lenkijos ėjo tai kariniai, tai diplomatiniai santykiai, kišantis į tarpą trečiajam — santarvininkų komisijai ar atstovams. Ginkluotam konfliktui tarp Lietuvos ir Lenkijos sustabdyti 1919 birželio 18 Prancūzijos karo misija nustatė tarp Lietuvos ir Lenkijos demarkacijos liniją, Vilnių palikdama Lenkijai. Lenkų karinė jėga demarkacijos liniją peržengė. Liepos 27 Fochas nustatė antrą demarkacijos liniją, palikdamas Lenkijos pusėje ir Suvalkus. Lenkijos kariuomenė ir ją peržengė, užimdama Punską, Seinus, Daugus, Butrimonis, Stakliškes, Žiežmarius, Širvintus, Malėtus. Ši padėtis kurį laiką stabilizavosi, kai lenkams teko sunkiai kovoti su bolševikų invazija. Įsikišusi santarvininkų komisija nužymėjo šiuo tarpu ir demarkacijos liniją tarp Lenkijos ir bolševikų, vadinamą Curzono liniją, 1919 gruodžio 8. Pagal tą liniją Vilnius turėjo tekti Lietuvai. Bet jį Lietuva atgavo tik po taikos sutarties su bolševikais. 1920 rugpjūčio 15 Lietuvos valdžios įstaigos jau buvo Vilniuje. Šiuo kartu prasidėjo liūdniausias karinių santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos tarpas. 1920 rugsėjo 22 ties Seinais lenkai rado lietuvius nepasiruošusius ir Lietuvos karinės jėgos pietuose buvo pakrikdytos. Toliau ėjo Suvalkų derybos su garsiąja 1920 spalio 7 Suvalkų sutartimi ir dar garsesniu Želigovskio žygiu į Vilnių jau to pat spalio 9. Tolimesnį jo žygį į Kauną sulaikė Lietuvos kariuomenė. kautynėmis ties Širvintais lapkričio 19 ir ties Giedraičiais lapkričio 21. Bet į Vilnių Lietuvos kariuomenė nėjo, priimdama santarvininkų komisijos nustatytą naują demarkacijos liniją, įšaldžiusią Lietuvos-Lenkijos užimtas pozicijas iki pat garsiojo 1938 Lenkijos ultimatumo Lietuvai. Tuo ir baigiamas Lietuvos kovų laikotarpis su Lenkija. Kariuomenė apgynė nepriklausomybę, bet neapgynė sostinės ir svarbių žemės plotų.
Tolimesniuose įvykiuose kaip karinė jėga tepasireiškė atskiri daliniai — 1921 sausyje Klaipėdos kraštui jungiantis prie Lietuvos, vidaus santykiuose — 1926 gruodžio 17 ir kitų perversmų mėginimuose.
Tai sausi faktai ir datos — lyg juos dėliotum negyvame strateginiame žemėlapyje. Juos kaip tautinio gyvenimo griaučius reikia turėti prieš akis, jei nori juos atgaivinti, kraujo ir dvasios duoti turėtų pergyvenimų atsiminimais. Tie faktai sudaro mūsų valstybinio gyvenimo eigos momentus.
Jau nuo asmens pažiūrų, nusiteikimų priklauso tuos faktus aiškinti, jieškoti jų prasmės, įžiūrėti jų priežastis ir reikšmę.
II.
1. Kariuomenės vaidmuo kovoja dėl nepriklausomybės visų lietuvių teigiamai vertinamas. Juo didžiuojamasi. Bet kai gyvenimas tolo nuo ano kovos meto, kai kariuomenė vis labiau įaugo į taikos laikus, tai ėmė skirtis ir pažiūros dėl kariuomenės. Buvo keliami klausimai: ar kariuomenė reikalinga, ar ji atliko savo uždavinį ir t.t. Teko skaityti net dabar buv. karių karčius nusiskundimus spaudoje dėl niekinimo kariuomenės.
Tiesa, buvo atskirų asmenų ir nepriklausomybės pradžioje, kurie abejojo kariuomenės reikalingumu. Tačiau gyvenimas nuėjo kitu keliu. Buvo imtasi organizuoti ginkluotą jėgą. Laisvės kovų eiga parodė, kad buvo teisingi tie, kurie pasisakė už kariuomenę. Lietuva išsikovojo sau teisę gyventi daugiau karine jėga negu diplomatinėmis priemonėmis aname chaotiškame laike.
Išsikovojo ne dėl to, kad to meto kariuomenė būtų buvusi didelė ginklo jėga, vadinas, turėjusi gerą ginklavimą, gerą vadovavimą ir gerą apmokymą. Vis tai buvo labai kuklu, Šiandien kai kurie sako, net nayvu. Bet to meto kariuomenėje buvo kitas esminis kariui elementas — aukos dvasia.Pasiryžimas aukoti ne pinigą, bet savo gyvybę. Aukoti savanoriškai. Mobilizuota auka jau yra prievartinė. Savanoriška yra vertingiausia moraliniu atžvilgiu, nes ji reikalauja iš žmogaus laisvo apsisprendimo.
Aukos dvasios niekas negalės paneigti 1919-20 metų kovotojam?. Aukos dvasia buvo apėmusi tautos daugumą. Neišskiriant ir to meto Amerikos lietuvių. Tokios pat aukos dvasios niekas negalės paneigti 1941 sukilėliams ar paskesniems partizanams.
2. Nepriklausomybės taikaus gyvenimo metais buvo stiprinama kariuomenės ginklo pajėga. Bet ar lygiu atsidėjimu buvo stiprinama tautoje bei kariuomenėje ir aukos dvasia? Lietuva ne visada jautė tokios aukos dvasios reikalą. Aukos dvasią turėjo pavaduoti tobulesnis ginklavimas, o ir karines priemones — diplomatinės priemonės.
Lietuvoje miniatūroje reiškėsi anuo metu tai, ką dabar pergyvena Vakarai. Vakaruose dabar nebepopuliaru karinė jėga. Nebepopuliaru Vokietijoje organizuoti kariuomenę. Populiarumo jieškojo Amerikos politikai, žadėdami sustabdyti naujokų šaukimą. Populiarumo jieškojo iš kitos pusės Amerikos politikai, žadėdami išjungti karinę jėgą iš tarptautinių santykių sprendimo ir težadėdami diplomatines-propagandines, arba vadinamas taikingas priemones.
Pažadai nevartoti ginkluotos jėgos tarptautiniuose santykiuose nereiškia, kad jau įsigalėjo teisiniai ir moraliniai principai ir nuo jėgos visuotinai atsisakyta. Tai greičiau tereiškia, kad Vakaruose įsigalėjo aukos baimė.Įsigalėjo pasiryžimas sutikti su viskuo, kad tik nereiktų aukotis. Galima duoti išmaldą, bet tik ne pasiaukojimą.
Amerikos stojimas Korėjos ginti nuo bolševikų buvo lyg paskutinis tos tyros aukos blykstelėjimas. Amerikos karių auka svetimo krašto laisvei ginti niekada negalės būti pamiršta — kaip tas Čiurlionio paveiksle šviesusis dūmas, kuris pasiekia Viešpaties sostą. Bet tai buvo veik vienos Amerikos auka. Kiti sąjungininkai baiminosi, kad ji nebūtų didinama ir neduotų didesnių vaisių.
Yra tragiška Vakarams, kad ginklo jėga ir aukos dvasia neina drauge.Juo labiau padidino ginklo jėgą, juo labiau patys to ginklo išsigando Vietoj aukos dvasios atėjo aukos baimė ir ginklo baimė.
Vakaruose dabartinė aukos baimė atrodo, kaip juodas drebantis šešėlis baltoje drobėje, naujausių Vengrijos įvykių fone, nekalbant apie ankstesnius įvykius Lietuvoj. Kokis kontrastai — kokia vengruose silpna ginklo jėga, bet kokia galinga spinduliuojanti aukos dvasia. Ir priešingai — kokia Vakaruose milžiniška ginklo jėga ir kokia visuotinė aukos baimė!
Tais žodžiais niekam nepriekaištaujama. Neturime teisės priekaištauti, nes ir mums — ne kariuomenei, bet Lietuvos valstybei — taip pat pritrūko aukos dvasios, kada nė simboliškai nepajėgėme pasipriešinti bolševikų invazijai 1940.
3. Jei rengiamės sviesti priekaištą kariuomenei dėl sukilimų režimui pakeisti, tai atsiminti tenka, kad didžioji dalis atsakomybės už tai tenka ir visuomenės veikėjams, kiek jie gundė ir kurstė kariuomenę pavartoti jos ginklo jėgą ne įstatymo numatytiems tikslams, kiek jie taip pat sukūrė sąlygas, sugundžiusias išsilenkti iš įstatymo ribos.
Nebuvo laimingas ginkluotos jėgos pavartojimas vidaus perversmui. Nebuvo laimingas taip pat ginkluotos jėgos panaudojimas režimui palaikyti ir stiprinti. Nebuvo laimingos nei kariuomenei uždėtos režimui palaikyti pareigos — spaudos cenzūra, o juo labiau kariuomenės teismai civiliams piliečiams.
Noras panaudoti kariuomenės jėgą ne valstybei nuo išorinio priešo ginti, o režimo reikalui demonstravo iš vienos pusės valstybinės, iš kitos ir demokratinės sąmonės laipsnį pačioje visuomenėje. Demokratinės sąmonės silpnumas leido neribotas laisves antidemokratiniams veiksmams — demagogijai, melui, šmeižtui. Vadinąs save demokratu leido sau antidemokratines priemones. Antidemokratinių priemonių įsigalėjimas tarp demokratų vedė prie demokratijos sužlugdymo valstybės santvarkoje. Demokratinio rūmo statybai vartojant antidemokratines plytas, rūmas turėjo neišlaikyti. Lemiamam smūgiui buvo pavartota ginkluota jėga. Tokiam pat smūgiui galėjo būti pavartotas ir komunistinio pogrindžio perversmas.
Naujas režimas, nedemokratinis, turėjo gyventi baime, kad jo neištiktų tas pats likimas kaip demokratinį. Ir dėl to stengėsi turėti savo pusėje ginkluotą jėgą, labiau baimindamasis opozicijos nekaip išorės priešų. Bet tai logiškas kelias, kuris veda į absurdą, atsistojus sykį ant klaidingo pagrindo. Nuo tokio pagrindo pačiai Lietuvos valstybei nelengva buvo grįžti į demokratiją ir atsisakyti nuo kelio, kuriuo dar tebeina ne viena iš Pietų Amerikos valstybių išklydusių iš tiesesnio kelio į savivalę ir jėgą pasikartojančių perversmų formomis.
1. Už tokį Lietuves valstybės kelią, būtų per drąsu kariuomenę girti ar peikti. Kariuomenė tėra valstybės organizmo dalis — svarbi, bet ne vadovaujanti. Žmogaus organizme rankų, kojų, gal ir liežuvio — veikimas, sakytum, yra sinchronizuotas, o sinchronizacijos centrinė yra galva, smegenys. Jei kuri organizmo dalis ima veikti nekontroliuojamai, tai kaltės labiausiai tenka jieškoti smegenyse. Kariuomenė yra tautos organizmo dalis, ir joje reiškiasi tos pačios dorybės bei tos pačios ydos, kaip visoje tautoje. Kaip visoje tautoje, kaip kitose socialinio organizmo dalyse, joje buvo apgailėtinų narių, buvo ir pasididžiavimo vertų žmonių. Pro menkaverčius tik stipriau suspindi tikrieji idealistai ir šviesaus proto vyrai, kurie siekė pakelti intelektualinį, valstybinio susipratimo ir profesinio nusimanymo lygį tarp karių; kurie stengėsi kovoti prieš kastos susidarymą kariuomenėje taikos laikais ir siekė suartinti kariuomenę su visuomene, pasipriešinti pastangoms paversti kariuomenę režimo įrankiu.
Tiems kariams ir taikos metais nebuvo svetima šviesi mintis ir gyvoji aukos dvasia. Tai parodė netrukus 1941 sukilimas ir paskesnių metų rezistencija.
Nuo pat valstybinio gyvenimo pradžios man tebuvo lemta tik iš šalies stebėti kariuomenės veikimą nuo pat jos organizavimosi pradžios. Už tat galiu būti mažiau suinteresuotas liudininkas. Teko stebėti nuo 1919 tuos, kurie paliko knygas ir išėjo savanoriais. Bet teko matyti ir kitoje gatvės pusėje busimuosius visuomenės veikėjus, kurie šaipėsi iš pirmųjų, einančių savanoriais, ir spjaudė į jų pusę. Teko populiarinti kariuomenės susiartinimo idėją spaudoje ir kitokiais būdais. Bet teko patirti ir tos kariuomenės cenzoriaus pieštuko galybę. Skaudžiausia laimė buvo—bendradarbiauti su tais kariais 1941 sukilimo metais ir paskesnėje rezistencijoje. Ir galėčiau būti liudininkas, kiek aukos dvasios tada parodė tie vyrai, buvę kariai. Daugumas jie— jaunimas, jau Lietuvos kariuomenės auklėtiniai. Netrūko tarp jų ir generolų, pulkininkų — senyvo amžiaus, bet jaunos dvasios. Civiliai ir kariai, generolai ir jaunimas, profesoriai ir studentai, darbininkai ir ūkininkaičiai nekalbėjo apie susiartinimą ir vienybę, bet visi buvo ją suradę — be žodžių, be įsakymų iš viršaus, savo darbais ir pasiaukojimu. Tai buvo pasikartojusi 1919-20 metų savanorių aukos dvasia.
2. Bet visa, kas buvo kalbėta, sakytume, yra jau praeitis. Vokiečių Schilleris labai mėgo praeitį, tačiau įspėjo: praeitis yra graži, o mes gyvename dabartyje.Dabarties sąlygos kitos nei tada Lietuvoje. Visi esame nustoję vaidinti tas roles, kurias vaidinome Lietuvos gyvenimo scenoje. Esame daugumas tik buvęadvokatai, buvę profesoriai, buvę generolai, buvę viršilos ar ministeriai. Titulai ir mundurai yra sudėti į nesugrąžinamą praeities skrynią. Esame gavę naujas roles gyvenimo scenoje. Tačiau meninė vaidybos vertė priklauso nuo to, kiek aktorius įsigyvena ir į savo mažą rolę. Tarnavimas Lietuvai ir lietuvių tautai nepriklauso taip pat nuo to, kad mūsų rolės dabar kuklios. Daugiau nuo to, kiek yra gyva mumyse aukos dvasia. Ir šiandien aukos dvasia, nes būti lietuviu, šviesiu, pažangiu, kovojančiu ir kuriančiu, organizuotu ir organizacijoje veikliu šiandien nėra savaime suprantamas dalykas, kaip tai buvo Lietuvoje. Būti lietuviu ten buvo kaip kvėpavimas oru; čia reikia lietuviško deguonies kaukės, reikia pastangų, o kur pastangos, ten reikia ir aukos.
Tarnavimo Lietuvai būdas priklauso ir nuo įsigyvenimo į dabarties rolę. Naudinga užsidaryti savo profesinėje organizacijoje — tai sustiprina ir padeda išlaikyti tradicijas. Bet pasilikti tik joje reikštų pasilikti ‘‘sename dvare”, kuris ima grimsti senėjimo gelmėse. Nauja rolė reikalauja dar išeiti iš savo organizacijos rėmų ir įsilieti į tas organizacines formas, kurios dabartinėje visuomenėje yra gyvos ir nuolat papildomos priaugančios gyvybės. Pasireikšti joje ir palaikyti joje pasiaukojimo dvasią — yra taip pat tarnavimas Lietuvai.
Chruščiovas užsienio diplomatams nusigėręs, pasakojo apie Rusijos carą. Esą caras maudęsis upėje, bet nuo kranto jo drabužius kažkas pavogęs, sakykim, nacionalizavęs. Išlipęs iš vandens caras niekam negalėjo įrodyti, kad jis caras ... Chruščiovas čia labai suklydo, jei taikysim jo pasakojimą mūsų kariams. Nors pavogti jiems mundurai, titulai, bet nėra pavogta dvasia. Nors jie įvilkti į kitas uniformas, bet tie, kurie turėjo savanorių kūrėjų dvasią, kurie turėjo sukilėlių ir pasipriešinimo kovotojų dvasią, tie ir šiandien su ja reiškiasi tremtyje, palaikydami gyvą lietuvių tautos kovą už savo teises į laisvę.
