INTELEKTUALAI IR KASDIENYBĖ
ANTANAS MUSTEIKIS, Buffalo, N. Y.
INTELEKTUALO KELIAS IŠ PRAEITIES
Visose civilizacijose intelektualai sudarė bendruomenės dalį, kurios vaidmuo nebuvo vienodas. Dvejopa pažiūra į juos išsikristalizavo amžių raidoj. Nuo senovės laikų jie žinomi kaip visuomenės vadovai ir kaip jos kiršintojai. Pagarba ir panieka juos nuolat lydėjo. Platono suvoktas ir išpopuliarintas graikų valdovo idealas — karalius-filosofas yra aptemdomas jo pastabos, jog “daugybė žmonių rodo blogą valią filosofijai”. O dar pora tūkstančių metų prieš Platoną egiptiečių liaudies išmintis porino: “Nebūk arogantas, kad turi žinių, ir nebūk pasipūtęs, kad esi mokytas!” Sokratas, kaip žinia, buvo pasmerktas mirti, kadangi “gadinęs jaunosios kartos mintis”.
Vakarų civilizacijoje intelektualai iškyla nuo XII šimtmečio, kai atgyja romėnų teisės studijos ir mokomuoju dalyku universitetuose tampa graikų bei Aristotelio filosofija. Medicinos ir teologijos sričių intelektualai pasidarė populiarūs ir įgijo sekėjų būrį masėse, o kita dalis intelektualų — humanistai bei filosofai masių nebuvo priimti ištisus šimtmečius. Krikščioniškojo intelektualo mąstytojo tipas tęsė graikų filosofo — tiesos mylėtojo — tradicijas, vedančias į antgamtinius žmogaus sielos tikslus. O humanistinis intelektualo tipas ilgainiui tiek pakito ir susiaurėjo, kad vieninteliai galiojančiu tyrinėjimo metodu pripažino tik empirizmą bei pozityvizmą su pragmatizmu. Esmėje šis tipas priartėjo prie graikų sofistų, mokančių pasisekimo surasti šiame gyvenime, gi kraštutinę savo išraišką rasdamas vadinamoje machiavelizmo doktrinoje. Pastarajam tipui visi gyvenimo faktai yra lygūs: ir augalų, ir gyvulių, ir žmonių bei jų moralės ar pasaulėžiūros dalykai yra tuo pačiu būdu ne tik aprašomi ir klasifikuojami, bet ir interpretuojami. Šiuos tipus šiuo metu mes užtinkame visame pasaulyje. Bet jų reikšmė ne vienodai įvertinama: vienur jie pripažįstami, proteguojami ir stengiamasi juos padaryti savo idėjų nešejais, kitur jie susilaukia maža palankumo.
2. EUROPA IR AMERIKA (JAV)
Jean Sarrailh, Paryžiaus universiteto rektorius ir tarptautinės universitetų draugijos pirmininkas, sakė, kad augštoji mokykla turi trejopą paskirtį:
1) paruošia žmones profesijai,
2) išmoko moksliškai tyrinėtiir
3) atskleidžia pilnutinę asmenybę — moralinę, dvasinę bei intelektualinę. Atrodo, kad Europoje visos trys sritys: profesija, mokslas ir humanitarinis auklėjimas yra lygiai vertinamos; ypatingai grynieji intelektualai — humanitarinių dalykų specialistai išsilaiko visuomenės viršūnėse. Kitas dalykas Amerikoje. Čia trečioji sritis yra nustelbta, kai dvi pirmosios yra aiškiai favorizuojamos ir pasiekusios augštybes. Pagaliau ir tie dalykai, kurie Amerikoje yra laikomi humanitariniais, yra daugiau formaliniai ir techninės rūšies, jie nesiekia toliau už akivaizdžius praktinius reikalavimus ir stokoja gilesnių proto ir vaizduotės šaltinių, būtinų pilnutinei asmenybei formuoti. (Čia neturima galvoje Amerikos mažumų augštoji mokykla, pvz. katalikiškoji, kuri skiriasi nuo daugumos mokyklų.)
Lygiagrečiai Europos ir Amerikos eiliniai žmonės yra skirtingų laikysenų intelektualų atžvilgiu. Pasak Merle Curti, vienas universiteto dekanas šiaip apibūdino tas laikysenas: “Senajame pasauly paprastas mirtingasis, pamatęs profesorių, nusiima savo skrybėlę, o naujajame pasauly jis patakšnoja savo galvą” (sugestionuodamas, kad profesorius turįs silpną protą).
Europoje yra valstybių, kaip pvz. Švedija, kur profesoriaus titulas yra paties karaliaus suteikiamas. Vokietijoje ir daugely kitų kraštų ir profesoriaus ir mokytojo vardas yra ištariamas su didžia pagarba, net pietizmu. Heidelbergas ten yra žinomas ne tiek kaip gražių apylinkių miestas, kiek garsaus universiteto vietovė, kur jaunuolis “savo širdį prarado”. Tuo tarpu Amerikoje neigiama pažiūra į intelektualus yra susijusi ir su nepasitikėjimu universitetais, kur profesoriai yra laikomi pavyzdiniais nevykėliais, pajuokiami kaip “smegenų trestai”, išsiblaškėliai, o kartais ir “kiškiapročiai”. Juose pagaliau randa nemaža ir vadinamo subversyvaus elemento.
Praeity yra lengva pastebėti daugelis šio reiškinio priežasčių. Kai Europa savo kultūrą matavo rinktinio skonio dalykais, susijusiais su filosofija, klasine muzika, mokslu ir menu, tai ištisos amerikiečių kartos, susidėjusios iš naujakurių imigrantų, neturėjo laiko rūpintis kuo nors kitu kaip kasdiene duona, jei iš viso tie ateiviai buvo pasiruošę bei imlūs augštojo tono kultūrai. Amerikoje pasigendama intelektualizmo tradicijų, kurių Europoje apstu.
Europoje intelektualai sudarė atskirą visuomenės klodą, sąmoningai palaikantį savo augštą reputaciją. Vadinamoji inteligentijos klasė yra ypatingai ryški rytų Europoje, kur sąlygos jai išsiskirti nuo masių buvo palankesnės, nors jos elementų esama ir Švedijoj, Olandijoj ar Prancūzijoj. Intelektualinis sluogsnis Europoj užėmė nykstančios aristokratijos pozicijas ir vaidino naujojo elito vaidmenį. Amerikoje gi intelektualai nesudaro atskiros klasės, kaip čia nėra nė karininkų klasės, nei valdininkų klasės. Demokratinė Amerikos tvarka nėra linkusi kam nors priskirti daugiau privilegijų. Prancūzo de Tocqueville amerikiečių kultūros nagrinėjimas, atliktas prieš šimtą dvidešimt metų, tebėra aktualus ir dabar: žmonės Amerikoje nerodo neapykantos augštesnėms visuomenės klasėms, bet jų nevertina; jie nebijo pasižymėjusių talentų, bet retai juos mėgsta; aplamai kiekvienas, pakilęs be jų pagalbos, retai gali tikėtis jų palankumo.
Europoje įvairios filosofinės mokyklos visą laiką klestėjo, dažnai teoriniai samprotavimai dominavo praktinius, o utopija — tikrovę. Amerikoje gi gyvenimo būdas bei stilius ilgą laiką išplaukė iš pasienio, kintančių “krašto ribų” patirties, vėliau — iš pramonininkų ir prekybininkų interesų plotmės. Utilitarizmas Amerikoje tapo svaresnis nei religija, veiksmas pirmesnis nei refleksinė mintis. Biznieriaus prestižas čia neturėjo europinio konkurento iš privilegijuotos aristokratijos pusės, kuri su panieka būtų žiūrėjusi į amatą. Visuomenės herojais čia tapo ne mokytojai, ne savamoksliai, kiek “pasidarę” (self-made) žmonės. Jie pasiekdavo augščiausių socialinio gyvenimo pakopų, nors dažnas jų gal vargiai pasirašyti sugebėdavo. Tad “nepraktinis” mokslas čia neturėjo sau vietos. Ir jei savo ruožtu pradinis ir augštesnis mokslas buvo laikomas reikalingu, tai kolegijos bei universitetai — tik laikui eikvoti. Pagaliau turėjo didelės reikšmės ir tai, jog didžioji mokytojų dalis buvo moterys.
3. AMERIKOS KATALIKAI IR INTELEKTUALAI
Antiintelektualines nuotaikas sukėlė ir patys intelektualai, suabejodami savo siekimų galimybėmis aplamai daugely kraštų, ypatingai Amerikoje. Intelektualizmas, suplaktas su ateizmu, atsuko prieš save religinių žmonių mases. Krizės metu eiliniai žmonės, jieškodami atpirkimo ožių, visuomet nuplaks intelektualus, prikišdami, jog pastarieji klydę arba priešingai — laikęsi nuošalėje nuo visuomenės kovų. Antra vertus, ir patys intelektualai yra reikalingi kasdienės duonos, kurią dažnai tenka užsidirbti tarnaujant idealui, prieš kurį jie būtų linkę kovoti. Čia vėl europietis intelektualas galėjo išlikti savarankiškesnis, nepriklausomingesnis nei amerikietis. Vokietijoje pvz. katalikas mokslininkas, mažumos atstovas, atrodo, lengviau galėjo užimti profesoriaus katedrą liberaliniame (ar protestantiniame) universitete nei amerikietis katalikas savo krašte. Prisiminkime ta proga, kad dalis naivių amerikiečių intelektualų, siekdami radikalių sako krašto formų, buvo apžavėti apgaulingos komunistinės utopijos šūkių iš tolo (nepamirškime, kad ir mes turėjome “kul-tūrbolševikų” nepriklausomybės laikais), ir suprasime, kodėl eilinis amerikietis nėra palankus “ilgaplaukei išminčiai”.
Amerikos katalikų visuomenė mažai kuo skiriasi nuo krašto dominuojančios visuomenės šiuo antiintelektualizmo atžvilgiu. Ir tas skirtumas yra katalikų nenaudai. Kad katalikų intelektualų skaičius yra žymiai mažesnis nei pvz. episkopalų ar presbiterijonų (nežiūrint to, kad katalikų gyventojų yra žymiai daugiau nei augščiau minėtų protestantų drauge), negalima paaiškinti vien tuo, kad protestantiški intelektualizmo matuotojai Amerikoje yra, galimas dalykas, šališki katalikų atžvilgiu. Dvi priežastys čia yra ypatingai svarios. Pirma, masės katalikų imigrantų buvo kilusios iš neturtingiausių visuomenės sluogsnių, ir katalikų bažnyčia Amerikoje privalėjo pirmiausia rūpintis tikinčiųjų kasdieniais reikalais. Antra, raidiški Šventojo Rašto aiškintojai ne kartą pabrėžė elementarų moralinį ugdymą, negližuodami intelektualinį ir tai nelieka be pėdsakų.
Amerikos katalikai intelektualų stoką seniai pajuto. Kai 1899 m. Vašingtone buvo įkurtas Amerikos katalikų universitetas, pirmasis jo rektorius John J. Keane buvo priverstas sudaryti savo fakultetą iš aštuonių narių; iš jų šeši profesoriai buvo užsienyje gimę, o du — Amerikoje gimę konvertitai, nes atitinkamų vietinių nebuvo.
Nors per porą pastarųjų dešimtmečių pastebime naujų ženklų, rodančių, jog Amerikos klimatas darosi palankesnis intelektualams, tačiau dirva dar toli gražu neparuošta.
4. VADOVAI IR MASĖS
Gyvenant demokratinėse sąlygose, vadovavimo problema, atrodo, yra savaime išsprendžiama: tautos balsas (ypač balsavimuose) yra lemiąs balsas. Filosofai beveik visą laiką turėjo teisę kritikuoti valdžias. Eiliniams žmonėms praeityje tai buvo privilegija, netaip dosniai teikiama. Dabar gi ir eiliniai žmonės turi teisę apspręsti valdžias bei intelektualus. Modernioje visuomenėje kyla kita problema: ko reikia daugiau paisyti, masės viešosios nuomonės ar intelektualų? Parlamentarai gali savo sprendimuose vadovautis vien savo atstovaujamų žmonių (dažniausiai trumpalaikiais, egotistiniais) interesais, atsispindinčiais viešojoje nuomonėje, ir tuo tikėtis savo mandatų pratęsimo. Arba — jie gali nepaisyti tos nuomonės ir patys bandyti ją formuoti ir gyvenimą kreipti pagal jų pačių suvoktas gilesnes ir pranašesnes ateities gyvenimo vizijas, ligi kurių dabarties masės dar nebūtų priaugusios. Pastarasis reformų kelias nėra saugus politikams, nes masės dažnai atmeta šios rūšies vadovus. Jos nori būti vadovaujamos savo kalibro vadovų, bet ne perdaug iškilių. Štai kodėl modernioji visuomenė yra masės visuomenė, kurios reiškimąsi ir žymusis ispanų filosofas Ortega y Gasset pavadino “masių sukilimu”. Šie žodžiai tinka europinei visuomenei, o ypatingai — amerikinei visuomenei charakterizuoti. Demokratija čia yra nuolatinis krašto epitetas, kurio prasmė apima kultūrinį lyginimą (niveliavimą). Beje, daugelis stebėtojų tame lyginimo vyksme įžiūri kelią pakalnėn, t. y. augštesnio skonio kultūros bruožus, prisitaikančius prie žemesnio skonio bruožų. Štai kodėl tikrųjų intelektualų vaidmuo — ypatingai Amerikoje — yra labai aprėžtas ir tragiškas. Net jeigu retais atvejais jų žygiai yra palydimi garbės ir pripažinimo, tai apie jų socialinę ekonominę padėtį to negalima pasakyti. Yra faktas, kad pripažintas laikraštininkas, parašęs populiarų straipsnį į standartinį laikraštį (gal pasivogdamas intelektualo idėjų), gaus dešimt kartų didesnį atlyginimą nei intelektualas, savo originalias ilgo darbo vaisiaus mintis atspausdindamas moksliniame žurnale.
Šios apgailėtinos sąlygos ir išdavos kelia mumyse abejonę, ar reikalingas ir pateisinamas intelektualo buvimas dabarties kasdienybėje. Atsakymas yra senas, taikąs visiems amžiams. Sokratas bus jį gražiausiai apsprendęs. Žinojimas esąs dorybė (nors jis gali būti ir piktnaudojamas). O tai, kad dorybė nevisada apmokama materialiomis gėrybėmis, nereiškia, jog ji nereikalinga. Žinojimas yra ne tik dorybė, bet, kaip Bacon pasakė, ir jėga. Jeigu mes norime, kad gyvenimas taptų ne toks, koks jis yra, bet toks, koks jis turėtų būti, privalome vadovybės, kuri neįmanoma be intelektualo išminties.
5. SAVAJAME DARŽE
Atkilęs į šį kraštą drauge su didžiąja tremtinių* banga, buvau vaišingai priimtas mane pasikvietusių ankstyvesnės emigracijos lietuvių, kurių kilmės apylinkė buvo kaimyninė mano gimtinei. Kai aš keletą kartų pasiteiravau, ką vienas ar kitas retesnis angliškas žodis reiškia ir iš ko jis yra kilęs, mano kaimynai sausai atsakė, kad man to nereikėsią žinoti, nes “iš to duonos nevalgysi”. Buvau nustebintas tokiu atsakymu, nes mano kaimynai buvo baigę vietines kolegijas, ir man atrodė, kad mokslo jie aplamai nevertina. Tik vėliau aš supratau, kad čia žmonės rečiau linkę kvaršinti savo galvas “nepraktiškais” klausimais. Kas nežino, kad daugelis mūsų tetų dar ir dabar su pasididžiavimu kalba apie savo čiagimius brolvaikius, kurie turį gerą “miesto džiabą”. Pasiteiravus, kas tai per darbai, sužinai, jog tetos giminės yra policininkai ar gatvių valytojai (“steady”)... Šio tipo praktiškumas yra ryškus ir kitoje plotmėje. Kai viename Amerikos mieste sugužėjo visi lietuviai studentai į savo susirinkimą, paaiškėjo, jog devyni iš dešimties studijuoja inžineriją (Į mediciną gi sunku patekti!), o “atsilikęs” vienas “nepraktiškų” mokslų atstovas neilgai išsilaikė: kitais metais jis perėjo į inžinerijos fakultetą. Net ir moteriškasis jaunimas, atrodo, krypsta dažnai į “praktiškiausias” specialybes, tegu sau ir į gailestingas seseris, kai mokytojų profesija nemadoje. Nors yra išimčių ir vyrų tarpe, Amerikos kultūros klimatas jau yra paveikęs mūsų jaunąją kartą.
*) žodis tremtinys čia vartojamas plačiąja prasme; tremtinys yra ne tik tas, kuris ištikrųjų buvo ištremtas iš tėvynės, bet ir tas kuris dėl trėmimo ar .kalėjimo grėsmės yra priverstas atsisakyti grįžti į okupuotą tėvynę ir save laiko tremtiniu. — A. M,
Žvilgsnis į mūsų praeitį tėvynėje yra skaidresnis. Mes turėjome Šalkauskį, Čepinskį, Jakštą-Dambrauską ir eilę kitų šviesių intelektualų. Kad ir svetimoje aplinkoje, ši tradicija teberusena, drįsčiau sakyti, vadovaujančioje tremties kartoje, kurios ryškiausi atstovai, mano nuomone, yra Maceina, Damušis, Girnius. Norėčiau, kad būčiau suklydęs, įvertindamas dabarties tremtinių jaunąją kartą ir nerasdamas joje ryškesnių intelektualinių daigų (viena kregždė neskelbia pavasario), vertų būti vyresniosios kartos įpėdiniais. Bijau, kad nebūsiu suklydęs. Kaip matėme, naujojo krašto kultūra yra susijusi su perstipria antiintelektualizmo srove, kad hibridinėje dviejų kultūrų sankryžoje lietuviškosios intelektualizmo tradicijos išliktų įstangios. Pripažįstant abiejų kartų, vyresniosios — vienalytės lietuviškos kultūros ir jaunesniosios — hibridinės amerikoniškai lietuviškos kultūros, buvimą ir pateisinant esamą status quo, tektų nurašyti išsimokslinusią jaunąją kartą iš lietuvių kultūros vadovų tarpo, tuo pačiu lietuvių mases tremtyje paliekant be pagrindinio savos kultūros ramsčio. O nepateisinant dabartinės padėties, reikėtų dėti visas pastangas, kad pakreiptume ir sugrąžintume mūsų jaunimą prie intelektualizmo lobių, kurie yra lietuvių kultūrinės tradicijos tąsa ir laidas.
PASTABA. Teisingas ir įžvalgus autoriaus paskatinimas, kad jaunesnioji generacija neužleistų intelektualizmo lobių. Stebint tos generacijos žmonių pasireiškimus viešumoj, dėmesys nukrypsta į eilę vardų — Vygantas, A. Sužiedėlis, Čeginskas (Europoje), V. Kleiza, J. ir V. Šoliūnai, Barzdukas, Kudžma, Zaranka, Gečiauskas, o taip pat Mieželis, Kavolis, Sabaliū-nas, Adamkavičius, ar Dundzila, Vaškelis, Šilbajoris, Repečka ir kt. Reikia laukti, tarp jų bus ir tokių, kurie neužmes tų intelektualinių lobių bei jų tradicijų. (J. B.).
Patirtis rodo, kad neseną praeitį nušviesti siekdamas, dažnas autorius deda į praeities vaizdą savo asmenines dabartines nuotaikas ir idėjas. Tai jau istorijos iškreipimas.
