Poezija iš Sibiro
Į Laisvę lig šiol spausdino gabalus partizaninės poezijos. Ji kitokia nei čia laisvajame pasauly kuriamoji. Ji artima liaudinėms dainoms ir savo nuotaika ir kuriamaisiais vaizdais. Formos imantrumo joje nėra. Gausu joje ir netašyto prozinio pasisakymo. Tačiau ji yra liudininkas skurdaus, desperacinio gyvenimo, kuriame eina kova dėl egzistencijos.
Tik joje, kaip ir liaudies dainose, retai kada rasi herojikos. Tie, kurie tuos poezijos fragmentus rašė, nesijautė esą herojai. Jie jautėsi žmonės, kuriems yra viskas atimta ir kuriems tepalikta teisė savame krašte nebent mirti. Jie tai žino, eidami į partizaninį gyvenimą. Bet jie taip pat žino, kad gyventi be laisvės yra nepakeliamai neprasmingasgyvenimas. Jie pasirenka mirti, bet savoj žemėj ir mirti kovojant. Pasirinkimą prisiima kaip neišvengiamą likimą be tragikos, bet su vengiamu pasakyti dideliu troškimu gyventi ir mylėti savo kraštą. Sakytum, ir mirdamas partizanas yra nukreipęs akis į savąją žemę.
Tai galėjo pastebėti, kas pasekė Į Laisvę skelbtą partizaninę poeziją. Šiame nr. yra kitokios poezijos gabalas. Tai poezija iš Sibiro. Jos autorius buvo tik kelerių metų tė Lietuvą. Jis praleido 9 metus priverčiamojo darbo stovykloj. Jis užaugo; jis jau vyras. Tačiau jo dvasioje liko šiluma ir ilgesys tai tolimai tik jaunomis dienomis matytai tėvynei. Jo širdis nukreipta į tolimą žemę kaip ir ano kovoje mirštančio partizano. Jo lūpose liko švarus, grynas lietuvių kalbos dvasios pajautimas. Jame išaugo tremtinio vaizduotė, kuri tėvynės viziją papuošia vaizdais, nesutinkamais aname šaltame ir svetimame šiaurės krašte. Tėvynės vaizdai jam yra egzotika.
Jeigu neturėtume nieko daugiau,tas poezijos gabalas būtų didelės nepalaužtos dvasios liudininkas. Tai gyvos lietuviško jaunimo dvasios šauksmas iš Sibiro.
MAMA, PASAKYK MAN
Mama! pasakyk man, kaip alyvos žydi?
Pasakyk, ar kvepia ir kokie žiedai?
Pasakyk, ar mūsų tolimoj tėvynėj . . .
Ar ten daug alyvų, ar Tu jas matei?
O gimtinėj mūsų,—ten, kur mes gyvenom,
Ten, kur aš, mamyte, Tu sakei, gimiau;
Ten prie mūsų naujo, prie sugriauto namo
Ne alyvos auga? Nuotraukoj mačiau . . .
Naktimis man žydi kerinčios alyvos;
Naktimis man kvepia jų žiedų žiedai,
Sapnuose sugrįžtu mylimon tėvynėn,
Sapnuose vis vaikštau Nemuno krantais ...
Mama! Užsidėk skarelę, juk lauke taip šalta . . .
O dabar tėvynėj jau, turbūt gražu ...
Sako, kad jau sodai nuo žiedų pabalo . . .
O kada alyvos žydi?. . . ar kartu?
Mama, Tu negirdi? apie ką galvoji?
Apsigaubk skarelę, grįžkim kambarin.
Šalta, nejauku taip gegužiniam ore,
Pučia vis ir pučia neramus šiaurys . . .
PABALO ŽEMELĖ
Įslido pabalo žemelė;
Vėl dvelkia ledinis šiaurys,
O širdį vis gelia ir gelia
Įsopus žaizda nerami.
Tarytum pavasario gaila,
Tarytum jaunystės ilgu,
Kaip tyku, vos girdimą aidą
Aš tolimą laimę girdžiu ...
Prie Nemuno ošia pušynai
Prie Nemuno puošias ruduo.
Einu per apsnigusią plynią,
Jieškodamas kelio namo.
Ir netikiu akiai skausmingai
Ir netikiu laisvės vaizdams.
Einu, o širdužė krūtinėj
Vis plaka spygliuota viela.
Kur dingt, kur priglausti galvelę,
Kur skausmą į džiaugsmą iškeist,
Kam darbu užgrūdintą valią
Kam auką tėvynėj įteikt.
Negaila pavasario žalio,
Jaunystės negaila, o ne!
Tik noris bent menką dalelę
Į tėviškės laimę įnešt.
