Kalbėjo konqresmanas Philip J. Philbin
Šių metų Vasario 16 proga ypatingai buvo gausios Kongreso narių kalbos. Jų surašyta “Congressional Record” daugiau kaip 70. Tai didelė moralinė parama lietuvių kovai dėl laisvės. Tegul ir sakoma, kad tikrąją politiką vykdo vyriausybė, o Kongreso nariai, ką darydami ar tardami, vis atsižiūri į busimuosius rinkimus. Tačau mes neabejojame, kad tos kalbos buvo nuoširdžios. Amerikos Kongresas yra veik vienintelė pasaulyje tribūna, iš kurios girdim pasisakymus už tiesą, teisę, laisvę, šios kalbos prisideda prie opinijos sudarymo. Tiesa, jų įtaką opinijai mažina šiuo kartu tas faktas, kad kalbos pasilieka “Congressional Record” ir neišeina plačiau į spaudą, nepasiekia visuomenės. Tačiau Kongreso narių gausus pasisakymas turi daryti įspūdį pačiai vyriausybei, o iuo labiau okupantui, kuris propagandos reikalui yra labai jautrus.
Šių metų pasisakymuose Kongrese sustiprėjo ypačiai viena gaida — buvo iškeltas lietuvių tautos pasipriešinimas okupantui, parodytas lietuvių atsparumas kovoje dėl laisvės amžių eigoje ir tebetrunkąs dabar. Kovojančioji Lietuva prašneko kongresmanų lūpomis stipriau nei ankstesnėse kalbose šalia kenčiančios, kankinamos Lietuvos.
Tai darės tuo metu, kada lietuviškos spaudos dalyje kaip tik randam priešingą tendenciją — nuvertinti lietuvių kovas, sumažinti pasipriešinimo reikšmę, pasipriešinimą vykdžiusius pristatyti kaip karjeristus, kovotojus dėl šiltų vietų, rodyti pačių kovų ir pasipriešinimo žalą... Ar ne ironija?
Esame tiems Kongreso kalbėtojams dėkingi už jų parodytas simpatijas. Bet teįmanoma buvo tik pabarstyti įvairiuose puslapiuose jų vieną kitą pasisakymą ir čia duoti vieną ilgesnę ištrauką — kongresmano Philip Philbino, dem. Mass.
*
Lietuva yra gėdingos diplomatinės išdavystės ir negailestingos diktatūrinės valdžios auka, o laisvojo pasaulio tautos vis dar nerado būdų tarptautiniu keliu išlaisvinti šios didžios tautos žmones iš grandinių, kuriomis jie pririšti prie savanaudiškų, didėjančių ir išnaudojančių viešpačių... šiuo atžvilgiu jų sunki padėtis nesiskiria nuo daugelio kitų žmonių, kaip lenkai estai, latviai, ukrainiečiai, bulgarai ir kiti, kurie yra tapę nepasotinamo raudonojo imperializmo apetito ir laisvojo pasaulio vadų nesąžiningų politinių kompromisų auka, — vadų, kurie prekiauja šimtų milijonų žmonių laisve negailestingų diplomatinių intrigų varžytynėse, iš kurių naudos mažiau nei iš dubenėlio šiupinio.
O kaip su Atlanto Charta? Ar jos turinys bereikšmis ir gražios jos frazės turi būti tik simboliai įsitikinimų, kurių nebuvo laikomasi? O kaip su begalinių diplomatinių konferencijų kilniomis deklaracijomis, nesiliaujančiomis šnekomis apie žmonių teises, veidmaniškais pasigyrimais apie atsidavimą tautų reikalams, apie greitą jų išlaisvinimą? Ar visa tai turi būti nustumta į šalį ir užmiršta? O gal tikrieji amerikiečiai atsimins ir gerbs pažadus ir įsipareigojimus, kurie buvo iškilmingai duoti pasaulio tautoms, kai jos buvo kviečiamos lieti kraują didžiajame kare, kad būtų apgintos laisvės institucijos? Ką daro mūsų vyriausybė įvykdyti šiems pažadams, kurie taip lengvai ir taip ciniškai laužomi?
Štai kai kurie klausimai, į kuriuos amerikiečiai norėtų išgirsti atsakymus. Laisvojo pasaulio diplomatai be paliovos plepa apie taiką ir savo norą jos pasiekti. Mūsų vadai smerkia sovietus, kadangi jų žodžiai apie taiką nesiderina su jų veiksmais. Bet ar nesame mes patys kalti dėl to paties nusikaltimo, kai mes nesilaikome savo iškilmingai duotų pažadų, kuriais mes viliojome pasaulio tautas jungtis su mumis ir aukotis su mumis, kad būtų nugalėtos tironijos pajėgos ir kad pasaulis būtų išgelbėtas iš komunizmo ir fašizmo?
Kokia yra taikos formulė? Ar galime ją rasti tolimesniuose kompromisuose bei nuolaidose? Aš manau, kad ne. Ar galime ją rasti fabianizme — vilkinime gyvybinės reikšmės nutarimų, aiškiuose trukdymuose ir pavojinguose atidėliojimuose, atidedant didžiųjų taikos ir karo klausimų sprendimą su saldžiais bei kilniais žodžiais iki tol, kol galingi mūsų priešai pasieks karinio bei ekonominio pajėgumo, kad galėtų pradėti negailestingą karą prieš mus? Aš esu protestavęs prieš tokią politiką nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Ką yra atlikusios Jungtinės Tautos šioje srityje? Ką Jungtinės Tautos padarė pasauliui apsaugoti nuo tolimesnės agresijos, laisvoms tautoms apsaugoti nuo (komunistų) skverbimosi ir subversijos, pavergtoms tautoms išlaisvinti? Kiek sėkmingos buvo Jungtines Tautos, siekdamos savo tikslų — pasaulio taikos užtikrinimo? Ar mūsų padėtis yra geresne, ar blogesnė, negu ji buvo 1945 metais, kai Japonija kapituliavo? Ar Rytai yra artimesni laisvei, ar komunizmui po kruvino Korėjos karo, vienintelio karo, kurio mūsų tauta nelaimėjo? Ar Europa yra laisvesnė nuo komunizmo įtakų ir labiau pasiryžus gintis nuo jų? Ar padėtis Vidurio Rytuose ir Afrikoj yra labiau stabilizuota, negu ji buvo tada? Ar komunistų pasauly yra mažiau, ar daugiau? Ar nėra dabar daugiau žmonių po komunizmo jungu?
Tokiu atveju kyla klausimas, ką mes iš viso esame padarę taikai užtikrinti? Ką Jungtinės Tautos yra padariusios su savo milijardais užsienio paramai? Ką visas laisvasis pasaulis kartu gali padaryti, žengdamas vadinamuoju tarptautinio bendradarbiavimo keliu? Ką mūsų tauta padarė savo padėčiai pasauly sustiprinti prieš galimą sovietų agresiją, prieš infiltraciją, propagandą ir subversiją, kuri vargina mus, prieš šnipus, kurie nuolatos vagia mūsų brangiausias karines ir ekonomines paslaptis?
Kai kurie nublizginti be stuburkaulio laisvojo pasaulio diplomatai, nekalbant apie kai kuriuos bergždžius pataikūnus ir bailius mūsų pačių tarpe, teigia, kad tvirtas, ryžtingas mūsų krašto nusistatymas privestų prie trečio pasaulinio karo ir atominio mūsų civilizacijos sunaikinimo. Tai gali būti, bet gali ir nebūti. Modernūs ginklai iš tikrųjų gresia plačiu, baisiu sunaikinimu, kokio pasaulis dar nėra matęs. Tačiau kaip ten bebūtų, mūsų tauta turi gyventi tokioje realybėje, kokia yra, didžioji mūsų tauta turi pasilikti laisva. Būtų, galbūt, daug geriau, kad ji būtų visiškai sunaikinta, nuniokota, į dulkes paversta, negu atiduota bedieviškai, negailestingai sovietų tironijai, o jos žmonės pavergti ir atiduoti priespaudai, kurią kenčia dabar daugelis mažų tautų didžioje komunistinėje valstybėje, vadovaujamoje sovietinių marksistų.
Jau laikas būtų mums suprasti, nepaisant, kokie būtų rezultatai ar galimybės, kad šios gyvenimo ir mirties dėl laisvės problemos niekuomet nebus išspręstos silpnumu, bailumu ir atidėliojimu. Jei jos bus išspręstos, tai tik tokiu būdu, kokiu Amerika visada spręsdavo savo problemas — laikydamasi laisvės ir teisingumo principų, būdama tvirtai ir nenukrypstamai ištikima savo dvasiniams ir politiniams idealams. Kada amerikiečiai svyravo ar atsisakė imtis rizikos, kai laisvė buvo pavojuj? Jeigu mūsų idealai bus paaukoti ar sukompromituoti, ne tiktai Amerikos, bet ir visų kitų laisvė bus prarasta, ir kiekviena pasaulio tauta bus įliedinta į komunistinę valstybę.
KONGR. JAMES ROOSEVELT, DEM. CALIF.
1956 Vasario 16 proga:
Nors jau 15 metų vykdoma rusifikacijos programa, mes tebeskaitome 1956 spaudos pranešimus, kad tos didvyriškos tautos dvasia nėra palaužta. Jie tebėra pasiryžę, sustiprinti savo tikėjimo krikščioniškaisiais idealais, aukoti savo kraują, kad pasiektų laisvę ir išsivaduotų iš komunistinio jungo.
