Konsolidacijos reikalas sesijoje ir po sesijos

Po dvylikos savo gyvavimo metų Viikas atsidūrė Amerikoje. New Yorko sesijoje lapkričio 24-7 jis pasirodė jau gerokai kitoks nei prieš dvylika metų Kaune. Iš 9 grupių — jo steigėjų, belikę tik keturios. Nebebuvo jau Nacionalistų Partijos, Lietuvių Fronto, Laisvės Kovotojų ir Tautininkų Sąjungos. O ir Darbo Federacijos dabartinis atstovavimas Vlike tevirto nuolatiniu priminimu Vlikui, kad jis prisidėjo prie teisės laužymo ir jame lig šiol bendrininkauja. Už tat Vlike yra jau trys naujos grupės, priimtos tremtyje — Ūkininkų Partija, Ūkininkų Sąjunga ir Mažlietuvių Rezistencinis Sąjūdis.

Nebetas ir Vliko charakteris. Kaune Viikas jautėsi, kad sustabdžius Laikinosios Vyriausybės veikimą, jis, Viikas, pogrindyje perėmė valstybinio suverenumo funkcijas vykdyti. Taip jis prisistatė pirmu savo žygiu ir tremtyje Eisenhowerio štabui 1945. Nuo tada daug tuo reikalu buvo kalbų. New Yorko sesijoje šis klausimas įsakmiai nesvarstytas. Tik netiesioginiu būdu Viikas nuo tos funkcijos nusiėmė, nutardamas, kad Vliko nariais gali būti ir ne Lietuvos piliečiai. Ne Lietuvos piliečiai gali kovoti už Lietuvą tiek pat; gali kalbėti tose valstybėse esančių lietuvių vardu, bet jau nebe Lietuvos valstybės vardu — taip kaip ir Altas.

*

Nepasikeitė Vlike tik vienybės, konsolidacijos aktualumas. Nuo pat savo pirmosios dekliaracijos 1944 vasario 16 Vlikas pasižadėjo jungti ir derinti jėgas laisvinimo žygiui. Nuo tada konsolidacijos klausimas visą laiką buvo aktualus, ir jam išeidavo Vlike ir už Vliko begalės energijos ir laiko. Jis iškilo ir New Yorko sesijoje. J. Kaminskas, kalbėdamas apie laisvinimo organizaciją, ragino atsisakyti nuo “Reutlingeno dvasios”, kuri nuodijusi sugyvenimą ir stabdžiusi darbą.

Proga atsisakyti nuo tos “dvasios” ir jieškoti sugyvenimo New Yorke galėjo būti patogi — nauja vieta, daugumas nauji Vliko žmonės, naujos ir vadovybių viršūnės, kurios nebuvo susirišę su Vliko praeities negerovių tradicijomis. Kai kurių sesijos narių atgaivinta konsolidacijos mintis rado išraišką jų siūlytoje rezoliucijoje;

“Turėdamas galvoje Vliko 1944 m. vasario 16 d. dekliaracijos 7 p., apgailestaudamas 3 grupių pasitraukimą iš Vliko ir laikydamas esamą padėtį žalingą Lietuvos laisvinimui, Vilkas įpareigoja Vliko pirmininką nedelsiant pradėti žygius santykiams tarp politinių grupių išlyginti ir vidinei konsolidacijai įgyvendinti”.

Šitas siūlymas nejučiomis virto bandymu, kuris galėjo parodyti, ar Viikas tikrai atsižadės tos “Reutlingeno dvasios” ir nuoširdžiai sieks konsolidacijos. Bet "Reutlingeno dvasia” pasirodė stipresnė, ir iš jos diktatūros negalėjo darbais išsivaduoti net tie, kurie žodžiais skelbė iš Reutlingeno dvasios išsivadavimą. Kai siūlytoji rezoliucija perėjo per komisijos rankas, ji sugrįžo jau kitokia:

“1955 m. lapkričio 24-27 dd. savo sesijoje Viikas, imdamas dėmesin lietuvių visuomenės konsolidacijos svarbą ir būdamas ištikimas savo 1944 m. vasario 16 d. dekliaracijos nuostatams, apgailestauja lietuvių visuomenės tremtyje skaldymąsi ir kviečia visus vieningam Lietuvos laisvinimo darbui”.

Tai jau kita redakcija ir kita dvasia, kurios prasmę dar labiau paryškino diskusijos su pažadais “pakovoti” prieš nesančius Vlike ir “kovą laimėti”. Siūlytoji rezoliucija kalba apie konsolidacijos reikalą Vliko ribose, o priimtoji nusuka konsolidacijos klausimą nuo Vliko į visuomenę ir ją kaltina skaldymusi, lyg pačiame Vlike visos šaknys būtų sveikos. Siūlytoji rezoliucija įpareigoja patį Vliką imtis iniciatyvos jieškant susipratimo. Priimtoji rezoliucija nusiima nuo savęs bet kurią pareigą ir paleidžia anoniminį kvietimą, nelyginant kokioje San Francisco Chartoje apie tautų ir asmenų lygybę ir tarptautinį bendradarbiavimą.

*

Reutlingeno dvasiai pasilikus Vlike, pasiliko ir dvejopas įsitikinimas dėl pačios konsolidacijos. Šios sesijos metu pavadintos “didžiosios grupės” Vlike (krikščionys demokratai, valstiečiai liaudininkai ir soc. demokratai) davė suprasti esą įsitikinę, kad konsolidacija Vlike jau esanti įvykdyta 80-90%, nes tos trys grupės prieš 30 metų Lietuvoje turėjusios 80% visuomenės pasitikėjimą (dr. A. Trimako pareiškimas, papildytas dr. P. Karvelio iki 90%). Jie mano, kad visi esantieji šalia Vliko turi jam pritarti tokiam, kokis jis dabar yra. Tokios prasmės turi ir tas kvietimas “visiems” jungtis į "vieningą laisvinimo darbą”.

Nuomonė tų, kurie mano kad laisvinimo darbas turi būti atremtas į šių laikų lietuvių visuomenę, yra kitokia dėl to visuomeninio svorio; jie tebeliko įsitikinę, kad “trys didieji” pervertina savo jėgas ir nedavertina kitų visuomenės organizuotų jėgų.

O valstiečių liaudininkų žmonių pareiškimai, kad frontininkai nesą verti Krupavičiaus vieno barzdos plauko (N. Lietuvos tvirtinimas) tik rodo, su kokiu realiu padėties pažinimu, su kokiu konsiliantišku nusistatymu kitų atžvilgiu jie ateina Lietu-vos laisvinti ir tam darbui vadovauti. Mato besireiškiant tą pačią Reutlingeno dvasią, kai sesijos kai kurie dalyviai ėmė klaidinti visuomenę pareiškimais, jog dabar jau esančios atidarytos durys grįžti pasitraukusiems iš Vliko, tuo pačiu metu nutylėdami, kad ant tų durų yra paruoštas uždėti barjeras — esančių Vlike grupių keturių penktadaliu tam būtinas sutikimas. O “kvietime” “visiems” jungtis į laisvinimo darbą girdi pasikartojus vadistinių laikų kvietimus “pritarti”. Ar jo moralinė vertė dabar yra didesnė tik dėl to, kad juos kartoja kitos lūpos?

Taip ir liko po tos sesijos kiekvieni kas sau.

*

Kad sesija nepasistūmėjo konsolidacijos linkme, gal būt viena iš svarbiųjų priežasčių buvo ta, jog naujieji žmonės Vliko sesijoje neturėjo svarbesnės reikšmės. Dirigavo tie patys centrai ir tie patys jų žmonės kurie per Atlantą diriguodavo ir Reutlingene esančiam Vlikui. Ne taip lengva įsibėgėjusiam žmogui pakeisti savo kryptį.

Tik po sesijos, kada stojo praktinio darbo dirbti nauji žmonės, sesijoje išrinktosios viršūnės, jie turėjo pamatyti, jog konsolidacijos reikalas atrodo kitaip, nei apie tai buvo oficialiai skelbiama. Laisvi nuo įsisenėjusios “Reutlingeno dvasios” hipotekos, jie galėjo realiau padėtį vertinti, ir jų galvose atgijo mintis imtis patiems iniciatyvos pozityviai konsolidacijai. Tokią išvadą teko padaryti ir iš Vliko pirmininko pareiškimo, kad Vliko prezidiumas svarstąs pasitraukusiųjų iš Vliko grąžinimo klausimą.

Taip konsolidacijos klausimas ir lieka šiuo tarpu atviras. Tenka su rimtu dėmesiu stebėti, ar laimės tame vyksme pozityvioji iniciatyva ar senoji Reutlingeno dvasia? Ar Vlikas bus kaip tas Gončarovo Oblomovas, kuris po daugelio pastangų pasikelti pagaliau prisipažįsta: “jau per vėlu”, ar jis suras valios pakilti į mūsų parafrazuojamą šiam reikalui Gončarovo romano skatinimą: tavo pakilimo laukia “močiutė” Lietuva.

Mūsų nusistatymas tuo reikalu matyti iš skelbiamų rezoliucijų.

J. B.