Idėjos spaudoje

Politinės diskusijos sugrįžo į 1920-22 kultūros lygį * Kriterijus politiniams faktams vertinti — pagal tai ar jie mano, ar ne mano * Perdėta propaganda neina į naudą * Politikų ir kultūrininkų brandinamas konfliktas * Pasenęs galvojimas — kliūtis susiprasti.

Idėjų, naujų, patrauklių, spaudai lyg pritrūko. Maigomos senosios temos, tik su padidintu įniršimu. Labiausiai Vliko-Lozoraičio santykiai. Juose naujo švystelėjimo nepraregėta. Tik dėmesio verta aistra, kuri nuvedė į toną, vargiai vadinamą kultūringu. Pora pavyzdžių... Apie Lozoraitį susispietė “mūsų vadistai”,“politinių stabų garbintojai”;“siekdama savo tikslų, šitoji klikakovoja prieš demokratiškumą”; pats Lozoraitis “sauvaliautojas”, “antžmogis”, “savo rūšies Kremlius, kuriam savo ‘aš’ yra viskas”; “Ponas Lozoraitis nebuvo ir nėra vertas partneris Vlikui tiek iš teisinės pusės, tiek ir iš faktinės”... Taip rašė Draugas. Panaši terminologija ir Naujienų.

Iš kitos pusės irgi apie asmenis: “J. Augustaitis jau seniai yra žinomas kaip maniakas, kurio tikslas yravisomis įmanomomis ir neįmanomomis priemonėmis dergtiLietuvos diplomatijos šefą ... Matyt, norėdamas paglemžtibendruomenę į savo rankas, kad galėtų išnaudoti ją savo manijoms plėsti, pasitelkęs į talką dar porą naivių kuopų vadų ir kunigą-kapelioną, J. Augustaitis bando griauti bendruomenę, siekdamas primesti jai fašistines praktikas”... Taip rašo “Nepriklausomybės Talkos fondo rėmėjų biuletenis” Nr. 6.

Pirmieji žodžiai priklauso “žinomam” Vliko buvusiam nariui, antrieji “nežinomam”, t. y. nepasirašiusiam irgi buvusiam Vliko nariui... Ar beverta stebėtis, jei dr. K. Alminas Lietuvių Dienose 1956 gegužio nr. rašo, jog “politinėse diskusijose nusileidome į 1920-22 m. politinių rietenų lygį”.

*

Rivalizacijoje tarp Vliko ir Lozoraičio, tarp rezistencijos ir politinių partijų faktai gavo ypatingą spaudos vertinimą — pagal tai, kas juos vykdo: ką daro “mano” žmogus, tas gera, ką daro “nemano” žmogus, tai jau bloga... Jau pereitame nr. teko pastebėti Naujienų užsimojimą niekinti 1941 sukilimą, nes tai įvykdę “nemano” žmonės”, bet girti 1905 sukilimą, nes jis priskiriamas “mano” žmonių nuopelnui. Dabar taip nutiko su Lietuvos pasų vizavimu Italijoje. Buvo faktas, kad Italijos užsienių reikalų ministerija išsiuntinėjo aplinkraštį savo konsulatams ir pasiuntinybėms duoti vizas lietuviškiems pasams bendra tvarka neatsiklausiant ministerijos kiekvienu atveju. Faktas teigiamas, naudingas. Vliko spauda faktui pridėjo komentarą, kad tai Vliko nuopelnas, o ne Lozoraičio. Tada iš kitos pusės tautininkų spauda nuvertino patį faktą, kad tai nieko ypatingo. Buvo įtrauktas ir Chicagos konsulas, kuris nurodinėjo, kad ir anksčiau vizuodavo lietuviškus pasus. Jei raštas apie tokį aplinkraštį būtų buvęs iš ministerijos parašytas Lozoraičiui, būtų buvę tai laikoma dideliu laimėjimu ir komunikatai būtų ėję visai spaudai. Gal mažiausiai buvo išgarbintas tikrasis laimėtojas — kun. V. Mincevičius, Romos lietuvių bendruomenės pirmininkas, kuriam iš tikrųjų ir buvo adresuotas pats tas ministerijos raštas ir kurio energijai priklauso didžioji propagandos dalis apie Lietuvą.

*

Vertinant vis žmones, ne jų darbus, Vliko informacijai sukilo mintis aiškintis, kodėl nedalyvavo Srasbourge pavergtų tautų seimo posėdyje VT pirmininkė A. Devenienė. Ogi dėl to, girdi, kad ji apkrauta darbu tiek, jog negalėjusi išvykti iš Vokietijos. Niekas nebūtų to jos nedalyvavimo ir pastebėjęs, bet kai ėmė jos nedalyvavimą aiškinti perdideliu darbu, tai ne vienam teko prisiminti, kad priežastis visai kita — A. Devenienė ne Lietuvos pilietė ir dėl to negalėjo dalyvauti Strasbourge... Nereikalinga propaganda tik be reikalo atkreipė į tai akis...

*

Ryšium su Vliko nusitarimu, kad jo nariais gali būti ir ne Lietuvos piliečiai, imta (Aiduose, Drauge) aiškinti, kad taip bus geriau, bus didesnis pasirinkimas, o ir Amerikos valdžia nedraudžianti dalyvauti antikomunistinėse organizacijose... Taip vertina padėtį politikuojančios dvasios žmonės, kurie žiūri, kaip lengviau praeiti gyvenime prisitaikant čia prie vienų, čia prie kitų aplinkybių — oportunistiškai. Bet tai nereiškia, kad lygiai taip galvoja ir amerikiečiai, apie kuriuos jie kalba. Žurnalistas Sulzbergeris (Times) nurodė, kad emigrantai nebegali kalbėti savo krašto gyventojų vardu, nes jie naujo ten susikrovusio gyvenimo nepažįsta. Į tai atsakydamas, Laisvosios Europos teisių patarėjas Galantiere paaiškino, kad jis skiria dvejopus emigrantus — yra atitrūkusių, bet yra ir neatitrūkusių; pastarieji kaip tik susispietę į pavergtų tautų organizaciją ir gali už pavergtuosius kalbėti. Kokius emigrantus jis turi galvoje, rodo faktas, kad Laisvosios Europos tautinių komitetų nariais negali būti Amerikos piliečiai, o tik Lietuvos, Lenkijos, Rumunijos ir t.t. Dėl to ir iš lietuvių delegacijos prie Jungtinių Pavergtų Tautų turėjo pasitraukti A. Devenienė, prel. Balkonas ir kt. veikėjai ne Lietuvos piliečiai. Jie amerikiečių akyse negali pavergtai Lietuvai atstovauti. Ar Vlikui bus daroma išimtis ?

*

Pagyvėjusios ir vis kartojamos spaudoje dvejopos tezės dėl visuomeninio susigrupavimo. Viena sako, kad dabartinė visuomenė pasitiki tomis grupėmis, kuriomis Lietuvos visuomenė buvo pasitikėjimą pare;šku-si prieš trisdešimtį metų — 1926 metų rinkimuose. Kita tezė sako, kad per tuos laikus pasikeitė žmonės, pasikeitė gyvenimo sąlygos, pasikeitė ir tas pasitikėjimas ano meto grupėmis. Patikrinti tų tezių teisingumo neįmanoma, nes nėra visuotinių rinkimų. Tačiau pirmosios tezės nenaudai buvo Amerikos lietuvių bendruomenės rinkimai. Jie parodė, kad žmonės tų grupių, kurios vis mėgsta nurodyti 1926 rinkimų pasisekimą ir ten yra buvusios didžiausios, susilaukė dabar maža pasitikėjimo ar visai jokio. Ir priešingai — pasitikėjimo susilaukė žmonės, jokioms ano meto grupėms nepriklausę. Tai išvados iš 7000 rinkimuose dalyvavusių asmenų.

Kitas visuomeninių nuotaikų barometras yra Studentų Sąjungos įvykdyta anketa. Lietuvių Dienos paskelbė jos rezultatus. Anketų atsakymai visada esti reliatyvios vertės. Tačiau reliatyviai jie vaizduoja studentijos simpatijas esamoms visuomeninėms grupėms ir jų kitus visuomeninius nusiteikimus. Anketa rodo studentijos didelį patriotinį sąmoningumą — 90% pasiryžę grįžti į laisvą Lietuvą. Rodo taip pat, kad studentija nuo visuomeninio gyvenimo nėra nutolusi — apie 55% studentų priklauso ar simpatizuoja kuriai politinei grupei. Rodo ir kaip jie pasiskirsto savo simpatijomis: “Maždaug po trečdalį tenka krikščionims demokratams ir frontininkams; trečią maždaug trečdalį tarp savęs dalinasi tautininkai, liaudininkai, rezistentai ir kitos grupės. Šiame trečdalyje tautininkams atitenka pusė, liaudininkams — ketvirtadalis”.

Taigi ir ši anketa prašneka prieš pirmąją tezę. Gal kaip tik dėl to pirmosios tezės šalininkai jaudinasi ir priešingai galvojančių tezę vadina ‘‘fašistų saujelės olimpišku sapnu” (Naujienos).

*

Dėmesio vertos ne tik spaudos reiškiamos idėjos, bet ir skaitytojų norai. Objektyvaus mato, kuriuo patikrintum, ką skaitytojai galvoja apie spaudoje skelbiamas mintis, nėra. Tegalima apibendrinamąsias išvadas padaryti iš individualių faktų. Tuo keliu galima būtų skirti trejopą tremtyje skaitytoją, žymi dalis senosios ateivijos skaitytojų buvo pripratę rasti spaudoje personalijas — tas vedė, susilaukė sūnaus, to vaikai pasveikino tėvus gimimo dieną; tas parvažiavo pas gimines ir vėl išvažiavo... Tačiau pastaruoju laiku senosios ateivijos skaitytojų lygis ir reikalavimai padarė didelės pažangos.

Naujosios ateivijos generacija, augusi nepriklausomoje Lietuvoje, nevieninga. Žymi jos dalis domisi spaudoje politika ir politikavimu (a la Vliko-Lozoraičio santykiai, grupiniai santykiai, tai irgi tam tikros "personalijos”). Tikroji politika — problemų sprendimas reikalauja didesnio įtempimo ir intelektualinio pajėgumo. Ji mažiau turi pasisekimo už politikavimą. Šio nusistatymo skaitytojas ir į spaudą žiūri kaip į vienos grupės kovos įrankį. Kovoti spaudoje su “priešu” iki galo...

Iš kitos pusės toje pačioje Lietuvoje išaugusioje kartoje dalis įžvelgė, kad tokis politikavimas yra bergždžias, malimas tuščiomis girnomis. Ji pasuko savo domėjimąsi ir energiją į kultūrinę sritį. Ji ir spaudoje nori rasti daugiau kultūrinės aktualijos. Šitas išsiskyrimas protarpiais ataidi ir spaudoje, kaip tylus konfliktas tarp “kultūrininkų” ir “politikų”. “Politikai” vadina kultūrą politikos "sese” (Draugas) ir bara ją, kam ji niekinanti politiką. Arba vėl nepatenkinti, kad kultūrininkai kišasi į politiką. Pavadintieji kultūrininkais kaltina politikus, kad jie kišasi į bendruomenės kultūrinius reikalus ir nori paversti ją. politikos įrankiu. Arba ragina politikus pačią politiką sukultūrinti. Tylus varžymasis yra pastebimas. Katra pusė stipresnė, sunku pasakyti. Jei spręstum iš spaudos, tai pagrindiniai laikraščiai yra daugiau politikų rankose, tad juose politinis tonas ir atrodo pagrindinis. Bet jei spręstum iš užnugario, kurio susilaukia įvairūs politiniai pranešimai ir kultūriniai parengimai, tai pirmenybė tektų antriesiems.

Jaunoji karta, kuri čia bręsta, dar mažai dalyvauja politiniame gyvenime. Ji mažiau domisi ir tokiais klau-simais kaip Vliko-Lozoraičio kontraversa. Jų ir pažiūros, kaip rodo Studentų Sąjungos anketa, nesutampa su vyresniųjų nusistatymu dėl Lozoraičio nei Vliko. Ar tik neauga juose nusiteikimas žiūrėti ne vardų, bet darbų? Gal tuo galima aiškinti, kad ir Washingtono sąskrydyje studentų žymi dalis dalyvavo, nebūdami tautininkai, bet vertindami pirmoje eilėje ne kas jį rengia, bet kas jis pats. Tvirtinama, kad studentų organizacijos kai kuriose vietovėse neužsitveria nuo viena kitos ir lanko viena kitos parengimus. Jie ir į spaudą kitaip pažiūri. Teko stebėti jaunosios kartos pasitenkinimą ta lietuviška spauda, kuri pirmoje eilėje stengiasi ne grupės kovos įrankiu būti, bet informuoti ir apžvelgti padėtį objektyviai, kultūringai. Juos spaudoje domina tie klausimai, kurie padeda susidaryti jiems tiesioginį personalinį santykį su gyvenimu, jo dalimi paverčiant ir lietuviškas problemas (žr. Ateitis, K. Keblys, Literatūra — kelias į pažinimą). Labai vertingą akademinio jaunimo dvasios apžvalgą davė V. Vardys (Aidai 1956 birželio nr.).

Šita raida negalės neatsiliepti pačiai lietuviškai spaudai.

*

Pabaigai vienas būdingas senojo galvojimo žmogaus priėjimas prie naujo laiko sąjūdžio Lietuvių Fronto, kuris jo yra priimamas su baime:

“Lietuvių Frontą sudaro pati aktyviausioji krik-demokratų žmonių grupė, šitoji grupė laiko save demokratiniu sambūriu, nors, jeigu šitoji grupė valdytų kraštą, tai to demokratizmo būtų tiek, kiek jo šiandien yra Ispanijoj ar Portugalijoj. Tai daugumoj krik-demokratų partijos žmonių pastangų dėka išrūpintomis stipendijomis baigę augštuosius mokslus ir kai kurie studijavę užsieniuose, kurie, šiandien vietoje dėkingumo kun. Krupavičiui, savo suvažiavime šiais metais Hartford’e bandė jį pajuokti. Žinoma, tai jų pačių reikalas. Savo pasitraukimą iš Vliko jie oficialiai motyvavo, kad Vlikas netekęs rezistencinio charakterio, bet tikrumoj tik dėl to, kad jų vadui prof. Brazaičiui nebuvo pavesta Užsienių Tarnybos pareigos, kuris jųjų laikomas vieninteliu žmogumi toms pareigoms tinkamu. Galop pats L. Frontas turi šiandien apsispręsti, su kuo bendradarbiauti, ar su Vliku ar su Nepriklausomybės Talka.

Vieno tik reiktų linkėti, kad grįžtantieji grįžtų dirbti lietuviško darbo su visu nuoširdumu, paliekant visas aritmetines kombinacijas. Jeigu, dėlei praeity buvusių Vlike įvairių ergelių, jojo vertė ir pasitikėjimas visuomenėj yra pažeisti, tai žymią dalį to kaltės turėtų prisiimti Lietuvių Fronto žmonės, būtent prof. J. Brazaitis ir J. Vaitiekūnas. Lietuvių Fronto žmonės Vlike buvo pagrindiniai matematikai ir planuotojai, kurie vėliau, nusiplovę rankas, pasitraukė iš Vliko. Dar Vokietijoje esant, LF žmonės važinėdami po tremtinių stovyklas, pirmieji pradėję rodyti tą modemišką šypseną ir, rankas trindami, visais būdais skalbė tik kitų grupių apatinius baltinius, patys dėdamiesi pačiais didžiausiais ir vieninteliais intelektualais, ir skelbė obalsį: Kas ne su Roma, tas su Maskva, šitoji Lietuvių Fronto “sniego operacija” buvo nevieną suklaidinusi ir tik dabar pradedama atsipeikėti ir suprasti, kad lietuviškasis kelias, vedąs tiesiai į Vilnių, eina ne per Maskvą ir ne per Romą.

Tačiau, užmirštant praeitį ir geriems norams esant, Lietuvių Frontas turėtų rastis Vliko eilėse ir, žinoma, toks žygis būtų mielai sveikintinas.”

Tai ištrauka iš Naujienų’ 1956 birželio 6 str., kurio autorius yra J. Bertašius, liaudininkų veikėjas, Paleckio režimo buvęs bendradarbis, bet ir tuo neišvengęs paleckinio režimo kalėjimo. Jo galvojimas apie frontininkus yra paremtas pirmiausia pramanytais “faktais”, antra, nepajėgimu išsivaduoti iš praeities galvosenos kategorijų. “Faktų” neatitaisinėsim, bet mus domina labiau patys autoriaus galvojimo pagrindai, kurie neleidžia jam kitaip galvoti.

1.    Kalbėdamas apie frontininkų kilimą, jis negali išsivaduoti iš materialistinio-marksistinio galvojimo. Jam sunku prileisti mintį, kad frontininkai kilo ne iš materijos, o iš idėjos; ne iš krikšč. demokratų stipendijų, o iš kovos prieš kultūrbolševizmą, kurį skiepijo Lietuvoje autoriaus draugai per Draugiją sovietinių tautų kultūrai pažinti, paskiau iš kovos prieš okupacijas dar tuo pačiu metu, kai autorius mėgino jieškoti su tuo režimu “koegzistencijos”.

2.    Kalbėdamas apie frontininkų pasitraukimą iš Vliko, autorius negali išsivaduoti iš normalių laikų parlamentinio partinio koalicinio galvojimo kategorijų; jei mano partijai neduosit tokio ir tokio portfelio, tai aš būsiu opozicijoje. Autorius, reikia manyti, žino, kad nebuvo nė jokios kalbos apie užsienių tarnybą, bet jam sunku suprasti, kad gali būti kitokių motyvų nebendradarbiauti su Vliku pvz. moralinių—protestas prieš moralinio smurto vartojimą ir to smurto legalizavimą viduje organo, kuris yra pasiryžęs kovoti su smurtu ir neteise. Frontas, kovodamas prieš Sovietų smurtą ir teisės laužymą Lietuvoje, nesutinka, kad tokios pat priemonės būtų vartojamos ir sankcionuojamos pačiame laisvinimo organe, nors miniatiūra. Kam moralinis principas yra žemiau už oportunizmą, tam sunku suprasti ir L. Fronto motyvus. Dėl to netenka nei pykti, nei piktintis, o tik konstatuoti, kad tai skirtingo galvojimo ir skirtingų moralinių kategorijų žmonės.

3.    Autoriaus taktika, liečianti bendradarbiavimą su frontininkais, panaši į taktiką, kuria vedamos derybos tarp dviejų partnerių — Vliko ir Lozoraičio... Paneigdamas frontininkams demokratinį nusistatymą, versdamas jiems atsakomybę už negeroves, pramanydamas jiems “sniego operacijas”, staiga ima kalbėti apie norą frontininkus sugrąžinti į Vliką... Jeigu tokia taktika galėtų vesti į bendradarbiavimą normaliomis sąlygomis, kur partnerį galima spausti apeliavimu į rinkikų minią demagoginiais teigimais, tai nenormaliose tremties sąlygose tokia taktika klaidinga. Čia žmonės yra sąmoningi, apsisprendę, ir demagoginiai prasimanymai tik labiau atstumia. Tai suprato Clevelando kelių grupių veikėjai ir pasiryžo vienas kitą suprasti ir pagerbti. Nors autorius priklauso tai grupei, kuri dekliaraciją pasirašė, bet jo elgesys yra svetimas dekliaracijos dvasiai. Gal dėl to, kad tos dekliaracijos nėra pasirašę frontininkai ? Gal autorius dekliaracijos reikalavimus tik ir taiko saviesiems, kurie ją pasirašė, o su kitais galima elgtis “po senovei”?

Kad skirtingi reikalavimai taikomi sau ir frontininkams, rodo ir autoriaus pažiūra į “Romą ir Maskvą”. Jis piktinasi tariama frontininkų teze, kad nėra kito pasirinkimo kaip tik kelias per Maskvą ar per Romą. Autorius džiaugiasi suradęs tiesioginį be Maskvos ir be Romos kelią į Vilnių. Tai gerai. Tačiau taip tikėdamas, autorius betgi taiko kitą reikalavimą frontininkams — kad jie pasirinktų arba “Maskvą” arba “Romą”, t. y. pasirinktų bendradarbiauti arba su Vliku arba su Nepriklausomybės talka. O kodėl gi čia nenorima galvoti, kad gali būti trečias kelias — “į Vilnių”?

Miniatiūroje parodytas galvojimas yra iliustracija, kodėl laisvinimo organizacijoje ir organizacijų santykiuose yra tokia padėtis, kokios nenorėtume. Nes žmonės savo galvojime sustingo ir nebepajėgia eiti su gyvenimu.