ATVIRAS LAIŠKAS V. JONIKUI

LAIŠKAI

Rašydamas straipsnį “Tautinės vertybės ir jauni žmonės”, Tamsta turėjai tikėtis šiokio tokio atgarsio ir iš “beidėjinio” jaunimo. Kadangi esu tame amžiuje, kad Lietuvą palikau iš pradžios mokyklos suolo, manau būsiu toje grupėje, ant kurios galvų tamsta išliejai tiek graudžių ašarų.

Jeigu surankiosime iš visos lietuviškos spaudos visus graudenimus bei kaltinimus, tikriausiai rasime, kad 80% yra baramasi ant jaunimo ir tik gal 20% jaunimo priekaištai vyresnei kartai. O turėtų būti atvirkščiai! Kaip, mielas tautieti, gali reikalauti iš mūsų to savo tautos praeities garbinimo, jei ta praeitis turi ir nemažai tamsių dėmių. Taip, mes mokyklų vadovėliuose ir jaunimui skirtose knygose stengiamės apie tai neužsiminti, arba taip nudailinti, kad, rodos, mes lietuviai tokie nekalti ir geri, kad mums visiems in corpore paruošta danguje pati garbingiausia vieta.

Sutinku su tamsta, kad žiloji senovė su Mindaugu, Vytautu ir kitomis asmenybėmis turi būti mums švyturys, sutinku ir su tuo, kad spaudos draudimo laikų knygnešiai bei seimo dalyviai buvo milžinai-didvyriai. Bet... tamsta ir sustojai ties ta vieta, kur “gimnazistai ir studentai, grįžę iš frontų su skylėtomis krūtinėmis griebėsi organizuoti valstybės ir pradžios švietimo”. Matai, mielas tautieti, žmogaus jau yra tokia yda, kad jis visados bus labiau linkęs vertinti visą padėtį iš tos perspektyvos,kiek jam pačiam teko pergyventi ar bent iš tėvų pasakojimų girdėti. Viskas, kas toliau praeityje — darosi vis abstrakčiau. Ir kaip pagaliau, tas jūsų baramas jaunuolis turi semtis tos stiprybės iš tos netolimos praeities, kai Lietuva, turėdama tokią šaunią kariuomenę su poliruotais karininkais (brolių Motuzų pagalba ir emigracijoje gimęs vaikas ją yra matęs), su nusižeminimu priėmė iš lenkų primestą “draugystę”, atidavė kraštą, kur “raitosi bangos šalia karžygių”, na ir, pagaliau, visą Lietuvą. Viską be vieno šūvio! Mielas tautieti, neįtikinsi manęs, kad tai buvo daroma augštosios politikos sumetimais. Tai buvo baimė! Kardai su įrašais “. . . be garbės nenuleisk” kabėjo salionuose šalia ordinų ant aksominės pagalvėlės. Tamsta priklausai tai generacijai, ir aš jūsų vietoje tupėčiau po šluota iš gėdos raudonuodamas. Jaunimas priima rimtus, saikingus pamokymus iš žmogaus, kuris prisipažįsta, kad yra ir klaidų padaręs. Šitokie graudūs pamokymai, kaip Jūs davėte minėtame straipsnyje, tik atstumia jaunuolį nuo lietuviškos kovos.

Ar šiandieninės politinės rietenos, kur peržengiama jau bet koks padorumas, gali jaunimą nuteikti tautinei idėjai ? Mano asmeniškas nusistatymas buvo laikytis lietuviškos pilietybės, iki Lietuva bus laisva; deja, tą pačią dieną, kai mūsų netolimos “garbingos praeities” įpėdiniai paskelbė einą vaduoti patys vieni tautą, įsteigdami N. “Fondą”, pakeičiau nuomonę ir šiandieną jau laukiu naujos pilietybės. Nereiktų užmiršti, kad dabartinis tremties jaunimas yra tiek įsigyvenęs į demokratinę santvarką, kad ir mažiausi asmens laisvės suvaržymai jam bus sunki grandinė. O “įpėdiniams” perėmus Lietuvoje valdžią tokis svetimos valstybės pasas būtų labai naudingas...

Taip pat aiškiai matyti, kad—jūs apie jaunimą žinote gal daugiau iš laikraščių (kurių didžiumą pripildoverkšleną visuomenininkai), bet nesate jį sutikę stovyklose, organizacijose. Jaunimas kiek gali — dirba, bet nesireklamuoja per daug. O dėsnis “akcija iššaukia reakciją” čia taip pat tinka. Dabartinis tremties jaunimas nėra patyręs tiesioginės skriaudos, kuri jį nuteiktų ta kovingumo dvasia, kurios Jus, p. Jonikai, jieškote.

Dėl kitų Jūsų pasisakymų, k. a. “menas ir literatūra”, yra nebeįmanoma atsakyti, nes jie perdaug naivūs. Jūs gerai žinote, kas atsitinka, kuomet kūrėjams yra nurodoma, kas galima kurti ir kas ne.

Reikšdamas pagarbą,

V. Bridvaišis, Canada