Partizanai: Istorija ir dabartis

Žmonės—dabarties, galvojimas—praeities

Kokios naujos mintys klostosi valstiečių liaudininkų srovėje — organizacijoje senoje, susikūrusioje 1903, pergyvenusioje organizacinių ir vardo eilę metamorfozių, netekusioje su dr. K. Griniaus mirtimi savo pirmųjų kūrėjų ir atsidūrusioje jaunesnės kartos veikėjų rankose ?

Atsakymą randam naujame "Varpo” žurnalo nr. (1955 Nr. 2), redaguojamam H. Blazo ir J. Pajaujo. Praeinant pro informacinius V. Kanaukos, L. Griniaus, Alseikos rašinius, tenka sustoti prie pagrindinio straipsnio — J. Pajaujo "Politinių grupių sociologiniai bruožai”. Jį tik papildo kiti du valstiečių liaudininkų vadovaujantieji veikėjai — H. Blazas ir J. Audėnas.

*

1. Demokratijos teorijos klausimais

Teorinėje dalyje autorius prieina teisingas demokratines išvadas dėl valstybės ir asmens santykių, jas taip nusakydamas:

“1. Žmogus - individas, jo evoliucinis kilimas yra savaiminis tikslas; socialinės ir politinės institucijos turi tam tikslui tarnauti, o ne versti žmogų įrankiu ‘aukštesniems tikslams’ kurio nors kolektyvo: ‘viešpatystės’, ‘tautos’, ‘proletariato’.

‘‘2. Žmogus gimsta lygus (suprantama: teisiškai lygus): nei vienas žmogus gimdamas neatsineša prerogatyvų į valdžią.

“3. Visi žmonės yra klystą; nei vienas žmogus nėra žinąs absoliutinę Tiesą; nei vienam žmogui neleistina versti priimti ano tiesą” (19 p.).

Patikslina autorius ir daugumos bei mažumos santykius valstybėje — tą klausimą, kuris nevieno klaidingai suprantamas kaip daugumos diktatūra. Autorius atkreipia dėmesį į amerikiečių supratimą, kad “demokratija yra daugumos valdžia visumos gerovei”.

Palyginti tiksliai nusako ir grupių bendradarbiavimo dėsnius:

“1. Sutarimas dėl bendrųjų, konstitucinių valstybės tvarkymo principų.

“2. Supratimas, jog koalicija reiškia kompromisą, atsisakymą nuo ‘pilnutinės’ savo partijos programos vykdymo...

“3. Išlaikymas grupiniuose santykiuose tiesumo, ‘fair play’, atsisakymas nuo užnugarinių intrygų, kurios griauna savitarpio pasitikėjimą”. (34 p.).

2. Politinių grupių klausimais

To teigiamo įspūdžio jau negauni, skaitydamas svarstymą apie lietuvių politinių grupių atsiradimą, tų grupių santykius praeityje, dabartyje ir net ateityje. Dėl jų autorius skelbia tokias tezes:

1.    Lietuvos istorinė evoliucija sukūrė ir pateisino 4 grupes: soc. demokratus, valstiečius liaudininkus, krikščionis demokratus ir tautininkus. Ūkininkų Sąjunga ir Darbo Federacija reikią atmesti, nes tai esančios “fikcijos” (32 p.). “Kitos politinės grupelės (kaip “žemdirbiai”, ūkininkų partija) sporadiškai atsirasdavo ir vėl išnykdavo” (32 p.).

2.    Demokratinėje Lietuvoje didžiausi darbai buvo nudirbti valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų koalicijos metu.

3.    Tremtyje tas koalicinis bendradarbiavimas “yra nemažiau reikalingas dabar, vedant išlaisvinimo kovą ir bus reikalingas atkuriant išlaisvintą Lietuvą” (35 p.).

Tremtyje tų partijų, kurios susidarė iki 1926 Lietuvoje rolė dar didesnė: “Dėl partijų, išaugusių krašte, tektų konstatuoti šitai: kaip diplomatiniai Lietuvos atstovai reprezentuoja nepriklausomos valstybės tęstinumą,taip emigravusios politinės partijos (ar partijų delegatūros) reprezentuoja organizuotos laisvos tautostęstinumą” (32 p.).

4. Ateities Lietuvos visuomenė diferencijuosis tuo pačiu pasaulėžiūriniu principu analoginėmis grupėmis, o “įvairiems ‘frontams’, ‘sąjūdžiams’ ir ‘santarvėms’... teks konsoliduotis į ideologiškai artimesnes stambiąsias grupes” (39 p.).

Henrikas Blazas eina dar toliau: pripažindamas buvimo pagrindą tik toms partijoms, kurios susidarė iki 1926, jis gailauja, kad nebuvo sudaryta koalicija krikščionių demokratų, liaudininkų ir socdemokratų, nes “ar atsirastų jėga, kuri galėtų Lietuvos išlaisvinimo darbą sutrukdyti arba jį demoralizuoti, jei tos trys partijos savo pastangas ir šiandien jungtų” (46 p.).

Tokis yra valstiečių liaudininkų vadovaujančių asmenų galvojimas, kuris turi atsiliepti ir praktiniam jų veikimui.

3. Galvojimo atžagarumas

Pažangiu galvojimu jo negalima pavadinti. Net nei nuosekliu. Išeidamas iš evoliucionizmo, kuriame “diferenciacija ir grupavimasis, talka ir kova, žymi ir žmonijos istorijos kelią” (16 p.), J. Pajaujis aptiko visuomenės diferenciacijoje anas keturias grupes besiformuojant. Bet su 1926 tą evoliuciją sustabdo, “istorijos kelią” užbaigia. Visuomenės grupės ir formos, kurios susidarė iki 1926, tos “Varpo” galvojime teegzistuoja. Nuo 1926 visuomeninio gyvenimo lyg nebūtų buvę; lyg būtų išbrauktas lietuvių gyvenimo visas laikotarpis.

Dar labiau nustebina J. Audėno samprotavimas, kuriame evoliucija pasukta priešinga linkme — atgal. Jis rašo:

"1926 m. demokratinio Lietuvos seimo pgrindas, kuriuo yra pagrĮsta Vliko organizacija, yra tvirtas ir nekeistinas. Tačiau atsižvelgiant įtai, kad jau praėjo 15 metų nuo Lietuvos okupacijos ir kad nemaža metų eilė praeis, iki Lietuva bus išlaisvinta, vertėtų Vliko organizacijos šaknis dar giliau įleisti į Lietuvos istorijos šaltinius, pagal kuriuos yra susidaręs originalus lietuvių visuomenės politinis susiskirstymas. Tai būtų varpininkai-liaudininkai, socialdemokratai, Tėvynės-sargininkai ir viltininkai-tautininkai” (loop.).

Taip galvojant ir sukant ratą vis atgal tektų dar po keliasdešimt metų leisti šaknis gilyn į “šaltinius” ir vadintis Vilniaus laikų filaretais, filomatais ir šubravcais...

Tai istorijos sukimas atgal. Toks galvojimas reiškia norą išsiskleidusius žiedus suvaryti atgal į gėlės svogūnėlį, tūnantį žemėse. Bet gyvenimo kalkėmis neužpilsi...

Gyvenimas po 1926 išaugo, visuomenė taip pat. Ir jos skaičius didėja, o “Varpo” siūloma vienašališkai atsižvelgti ne į ją, o į tuos, kurie galvojo ir veikė prieš 1926, kai tų skaičius retėja ir jie, nesiskaitydami su gyvenimo raida, virsta tremties bajorais.

Šitas galvojimas leidžia suprasti, kodėl ir laisvinimo organizacija taip katastrofiškai šlubuoja; jei ten yra panašaus galvojimo, kitaip ir negali būti.

P. Butrimo vienintelio šauksmas nuskamba šiame žurnale:

“Negalvokime senomis psichologinėmis formulėmis, kurios šių dienų jaunuomenei nesuprantamos ir nepritaikomos”(70 p.).

Tai šauksmas, atremtas į gyvenimo tikrovę. Norėtum, kad jis būtų išgirstas kitų “Varpo” bendradarbių.

4. Iškrypimas iš istorinės tiesos

Kai vertini istorinę medžiagą, kurią autoriai vartoja savoms tezėms pagrįsti, įspūdis dar keistesnis. Nenorėtum sakyti, kad autoriai tendencingi. Sakykim, neatsargūs, žodžiais vaizduoja istorinius faktus taip drąsiai, lengvapėdiškai, kad vaizdas praranda istorinę tiesą. Antai vienas dr. J. Pajaujo tokių teigimų:

“Krikščionybės atstovų politinė akcija Lietuvoje, pagaliau, po devyniolikos šimtmečių, nustojobuvusi tiesioginiai žalinga lietuvybei" (28 p.).

Vadinas, per 19 šimtmečių ji buvusi žalinga lietuvybei. O iš kokių gi šaltinių autorius bus patyręs apie krikščionybės santykius su lietuvybe, sakysim, per tuos pirmuosius dešimt šimtmečių? Negi tai bus naujas atradimas mūsų istorikams?

Autorius savo grupės pirmtakų -varpininkų “antiklerikalizmo” svarbiausia priežastim mėgina laikyti tą, kad “didelėje daugumoje aukštasis katalikų kleras buvo ir liko priešingas lietuvybei (“lltvomani-jai”) per visą tautinio atgimimo laikotarpį”(27 p.). Iš tikrųjų “svarbiausioji priežastis” nebuvo ta. Ne tik vysk. Valančius, prieš kurį lenkia autorius galvą, pradedant nuo kan. Daukšos, einant per Sirvydą, Strazdą, Dovydaitį, Vienažindį, Gimžauską, Sederavičių, Pakalniškį Maironį, Jakštą, Tumą ir daugel tų mažiau žinomų kunigų, kurie patys rašinėjo, platino lietuviškas knygeles dar prieš varpininkus, o paskui rinko pinigus tam pačiam “Varpui”— buvo ta lietuvybės armija. (Jos atskirus vardus galima pasitikrinti V. Biržiškos Lietuvių Bibliografijoje). Varpininkai matė prieš akis abejus

— lietuviškuosius kunigus ir lenkomaniškuosius, abejopų matė “aukštajam klere”. Tai matydami, logiškai jie turėjo susidaryti ne antiklerikalizmą, bet antipolonizmą, ne nusistatymą prieš kunigus, bet prieš lenkomanus. Bet jeigu varpininkai ir paskiau liaudininkai virto “antikle-rikaline” grupe, tai kita priežastis buvo svarbesnė—kad jie buvo stiprioje įtakoje rusų socialistų, arba, kaip J. Pajaujis konkrečiau pasako, narodninkų liaudininkų ir tai dar prieš 1905-17 metus. Iš jų varpininkai, busimieji socialdemokratai irliaudininkai, ėmė su socializmu ir “antiklerikalizmą”. Ir tas “antiklerikalizmas” buvo tiek stiprus, kad Maironio poemą “Terp skausmų į garbę” (1896), tą poemą, kuri gaivino patriotinius jausmus, kurią Vaižgantas pavadino patriotine prokliamacija, varpininkai per savo laikraštį apšaukė niekam vertu dalyku, kapitalu išmestu į balą vien dėl to, kad tai buvo su religine dvasia kūrinėlis. Antiklerikalizmas, matyt, rūpėjo labiau nei lietuvybė. Ir paskiau kairieji Petrapilio studentai atsisakė dėtis į vieną bendrą lietuvių organizaciją su... klerikalais; 1917 Petrapilio konferencijoje protestavo prieš “klerikalų” buvimą konferencijos prezidiume; jau nepriklausomoje Lietuvoje protestavo prieš Purickio įtraukimą į švietimo ministerius, vien dėl to, kad jis kunigas, ne dėl to, kad jis būtų “priešingas lietuvybei”, ne dėl to, kad jis neišmanytų toje srityje, bet kad jis kunigas. Taigi tas “antiklerikalizmas” rėmėsi ne tiek kova tautiniais motyvais, kiek religiniais.

Nėra tikslus autorius nė tada, kai aiškina, kad demokratai, paskui liaudininkai, socialdemokratai iš rusų narodninkų revoliucijos laikais gavo "revoliucingumą”. Ne tik jį. Pajaujis teisingai sako, kad ir kr. demokratai tada buvo “revoliucingi”. Tačiau liaudininkai gavo dar ir pritapimą prie rusų “demokratinės visuomenės”, t. y. rusų socialistų. Tik tuo ir galima išaiškinti, kodėl lietuvių kairioji visuomenė, tie patys liaudininkai, kurie tada vadinosi “socialistais liaudininkais”, nesutiko pasisakyti už Lietuvos nepriklausomybės skelbimą, pirma neatsiklausę, ką į tai pasakys rusų “demokratinė visuomenė”. Vardan šitos idėjinės giminystės jie linko į rusų kultūrą, kurioje buvo išaugę. Čia yra pradžia tai daliai lietuvių šviesuomenės, kuri labiau linko į Rytus, ne į Vakarus; vieni ten ir liko (Kapsukas, Matulaitis...); kiti grįžo į Lietuvą, bet pasąmoniu linko į rusų kultūrą. Tarp jų buvo ne vienos grupės žmonių. Jie dėjosi į draugiją sovietinių tautų kultūrai pažinti, virto vadinamo kultūrbolševizmo avangardu; iš jų tarpo paskui bolševikinis režimas rinkosi sau ir bendradarbių. Su tuo kultūrbolševizmu teko aštriai susiremti nepriklausomoje Lietuvoje kaip tik svyrantiems į Vakarų kultūrą žmonėms, (pal. “Literatūros” žurnalo ir “Naujosios Romuvos” susirėmimą), iš kurių augo paskui sąjūdžiai kovai prieš bolševizmą. Tiesa, tiems sąjūdžiams “Varpas” dabar nenori pripažinti gyvavimo teisės. Negi tai būtų dar vienas iš ženklų, kad ta kova tebesitęsia ?

5. “Fair play” reikalavimas ir jo vykdymas

Rimtai apžvalgai nėra įprastas ir “Varpe” valstiečių liaudininkų santykiu su kitom grupėm svarstymas. Pajaujis sako, kad dėl “bendrųjų konstitucinių valstybės tvarkymo principų” . . . “valstiečiai liaudininkai ir krikščionys demokratai iš esmės sutarė” (34 p.); dėl išlaikymo tarpusaviniuose santykiuose “fair play” krikščionys demokratai “sunkiausiai” nusižengę ir “negali būti išteisinti... jei ne visi, tai bent senesnieji jų veikėjai” (34 p.). Ir toliau eina kaltinimai: krikščionys demokratai per Valstybės Tarybą “pirmą kartą užkorė kraštui prezidentą A. Smetoną”, paskui 1926 “antru kartu užkorė kraštui A. Smetonos prezidentavimą ir 13 metų diktatūrą”; 1945 “užkulisiuose susitarę su tautininkais” padarę Vlike “mažąjį perversmą” ir nustūmę nuo pirmininkavimo Kaminską ir jo vietoj “padarė praktiškai nepakeičiamu Vliko pirmininku kun. M. Krupavičių”; sabotavo ryšį su kraštu “vien dėl to. kad jis buvo ne jų srovės žmonių” (31 p.).

Panašius tvirtinimus skaitydamas, jauti pačius tvirtinimus pertemptusir be to juose vaizduojamą tik vieną šalį. Jeigu dėl valstybės konstitucinių principų taip jau būtų buvę sutarta, tai Steigiamajame seime 1920 birželio mėn. sudarytoji koalicinė vyriausybė 1922 kovo 13 nebūtų sugriuvusi, liaudininkams atšaukiant K. Grinių iš ministerių pirmininkų; atšaukdami pareiškė, kad negali bendradarbiauti su kr. dem. dėl jų pažiūrų į žemės reformą ir švietimą. Ir žemės reformos įstatymą balsuojant ir pačią konstituciją krikščionių dem. blokas pravedė vienas, be koalicijos — jie buvo už, liaudininkai susilaikė, soc. dem. — prieš.

Jei kalba “Varpas” dėl ‘‘fair play”, tai būtų objektyviau ir įtikinamiau, jei į tuos “fair play” faktus būtų pažiūrėta abipusiškai. Vienašališka atrodo, kai skaitai, kad krikščionys demokratai “užkorė” Smetoną, o žinai, kad ir liaudininkai, susiblokavę su tautininkais, atvedė tą patį Smetoną ir kt. į seimą; liaudininkų vienas kūrėjų dr. K. Grinius to nemaskavo, rašydamas: “Į tuos rinkimus valstiečiai liaudininkai ėjo susiblokavę su tautininkais ir ūkininkų partija. Ir tautininkams ir ūkininkų partijai šis susiblokavimas buvo naudingas”. Irgi atrodytų daugiau “fair play”, jeigu autorius nenutylėtų, jog ir dėl tų ryšių su kraštu liaudininkai tarėsi su kitais asmenimis už Vliko pečių, net apeidami Vliko pirmininką.

Kažin ar pavadintum “fair play’” savo koalicininkų atžvilgiu ir tokius Pajaujo formulavimus: “krikščionys demokratai prisidėjo(p. Mž.) prie bendros rezistencinės vadovybės — Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto” (35 p.). Taigi — tik “prisidėjo”...

Jei tai nėra “fair play” savo koalicinio partnerio atžvilgiu, tai lygiai nėra “fair play” nei skaitytojo atžvilgiu, nes duodamas jam kreivas vaizdas, prasilenkiama su tiesa.

Toks pat reiškinys yra ir tvirtinimai kaip, kad ateities Lietuvoje “katalikų politinė grupė... bus vieninga (maištininkus vyskupai sutvarkys,p. Į L.)”, nes negali gi prileisti minties, kad autorius taip būtų atsilikęs nuo gyvenimo ir nežinotų, jog į tokius reikalus nesikiša vyskupai.

Su tokiais pat drąsiais posakiais, kuriems trūksta gyvenimiško ir logiško pagrindo, reiškiasi ir kiti autoriai šiame “Varpe”; pvz. iš to, kad vysk. Brizgys ir prof. Pakštas T. Sarge pasisakė už jaunimo politikavimą jau daro išvadą, kad tai “turėtų reikšti naujus vėjus ir galbūt, gairių keitimą Ateitininkų organizacijoje, kuri, rodos, dar neseniai laikė save nepolitine” (61 p.).

Gauni įspūdį, kad per žurnalą prabyla ne rimta studijinė, naujais daviniais pagrįsta dvasia, bet mitinginė, siekianti savo visuomeninį konkurentą nustumti į šešėlį, nužeminti, save pateisinti. Mitinginė dvasia prabyla ir atitinkamu demagoginiu žodynu J. Pajaujo straipsny. Lyg tai turėtų būti ženklas, kad ir savo tonu žurnalas priklauso laikotarpiui prieš 1926 metus.

Tono nuosaikumu ir konslliantiškumu yra žymiai pažangesni H. Blazas ir J. Audėnas.    A. Mž.