Tautinės bendruomenės amerikiečių akimis
Šiemet gegužės 1 Amerikos lietuviai pradėjo naują bandymą savo istorijoje — išlaikyti savą tautinę kultūrą visus lietuvius apimančios bendruomenės organizacijos pagalba.
Šia proga paseksime, kaip amerikiečiai sociologai žiūri į tautinių bendruomenių likimą Amerikoje.
*
Tautines mažumas Amerikoje labiausiai respektuoja — bent žodžiu — Amerikos politinės partijos, ypačiai demokratai, įsteigę “tautybių komitetą” prie partijos vyriausios būstinės. Pagrindinė jo paskirtis — patraukti rinkikus į savo pusę. O iš paskirų mažumų daugiausia Amerikos sociologų ir laikraštininkų dėmesio susilaukdavo lig šiol pati gausingiausioji — negrai, kurie savo fiziniu skirtingumu sukelia daugiau problemų amerikiečių tautos plėtotėje.
Amerikiečių moksle vyrauja nuomonė, kad vadinamoji “tirpinimo katilo” teorija (“melting pot”— pirmą kartą žodis pavartotas 1906 Israel Zangwill vaidinime) esanti veiksmingesnė nei “kultūrinio pluralizmo” ar “tautų tautos” teorija, formavusi amerikiečių tautą (“kultūrinio pluralizmo” terminas buvo panaudotas pirmu kartu Horacijaus M. Kallen straipsniuose ir knygoje “Assimila-tion and Democracy”).
Kaip kūrėsi tautinės bendruomenės Amerikoje
Nathan Glazier įdomiai apibūdina tautinių bendruomenių kūrimąsi. Esą vokiečiai ir airiai pirma tapo tauta, o paskui sukūrė ir valstybę. Kai jos pačioje Amerikoje bandė įsteigti savo tautines valstybes, JAV Kongresas rado reikalą specialiu įstatymu tai uždrausti Čia, žinoma, daug svėrė tai, kad visur pirmieji pasireikšdavo anglosaksai, o kiti paskui turėdavo prie jų taikytis ir virsti “tirpinimo katilo” aukomis. Atsparesni buvo vėlesnės imigracijos norvegai ir švedai, gana ilgai pajėgę atsilaikyti tirpinimo jėgai. Atvykę jie dar nesijautė esą vienos tautos vaikai; jie grupavosi pagal paliktos gimtinės miestelius ir parapijas. Tik susidūrę su svetima kultūra, jie tapo sąmoningesniais savosios kultūros saugotojais, leisdami savo laikraščius, lankydami savas mokyklas, klausydami savo parapijos kunigų. Tačiau miestų ir pramonės augimas didelę jų dalį vis dėlto “įmaišė į katilą” ir asimiliavo.
Glazier prieina išvadą, kad Amerikoje tautinės bendruomenės tebesilaiko dėl to, jog jos arba turėjo aiškią ideologiją, kaip vokiečiai ir airiai, arba gyveno atskirose izoliuotose kolonijose, kaip skandinavai, lietuviai ir kt.
Per amerikoniškumą į lietuvybę
Esą lenkai, lietuviai, kroatai, slovakai, slovėnai..., atvykę į Ameriką, šio šimtmečio pradžioje, buvo pertamsūs, kad jų ideologija galėtų juos sulaikyti nuo nutautėjimo, nors jie ir stengėsi iškovoti nepriklausomybę savo gimtiesiems kraštams Europoje. Esą lietuviai tik Amerikoje pasijuto esą giminingi, turį tą pačią kalbą bei bendrus interesus. Iš atsilikusių kaimiečių jie pasidarė išprususiais miestiečiais. Kaip R. E. Park rašo, net pirmasis laikraštis lietuvių kalba pasirodęs ne Lietuvoje, bet Amerikoje (autorius čia klysta, nes F. Kelkio ir F. Kuršaičio laikraščiai daug anksčiau pasirodė Prūsų Lietuvoj, ne Amerikoj). Tik vėliau emigrantinės grupės esą. pradėjusios skirstytis ne kaimais ar miesteliais, bet pagal politines ideologijas. Tai persimetė ir į bundančią. rytų Europą. Taip Čekoslovakija, rašo Glazier, užgimė vieno susirinkimo Pittsburghe metu! O Lietuvos kaimiečiai pirma tapo amerikiečiais, ne lietuviais.
Tamsumas skatina nutautėjimą
Kadangi augštesnysis rytų Europos kraštų sluogsnis, — mano Glazier, — kūrė kultūrą tik sau, žemesnysis sluogsnis buvo paliktas tamsoje. Todėl imigrantų vaikai — antroji karta — stengėsi kuo greičiau išsiskirti nuo savo tėvų — pirmosios kartos. Esą pirmoji karta buvusi tokia tamsi, kad nežinojusi, kokios tautybės ji esanti. Oficialiai jie buvo vadinami “Russki” arba “austro - vengrais”, o paniekinamai — “bohunks”. Ankstyvosios emigracijos lietuviai dažnai savo vadindavo “polaks”, kol vėliau išvirto “litvakais”. Louis Adamic knygoje “What’s your name” įspūdingai aprašo vieno tokių "bohunks” tėvų (slovakų) vaiko likimą. Jis bandė pakeisti pavardę ir staiga tapti “amerikiečiu”. Tačiau visokios bėdos ir vargai darbe ir šeimoje jį taip užgulė, kad jis atgavo pusiausvyrą tik nutaręs grįžti prie savosios tautinės bendruomenės. Aplamai sociologai prieina išvadą, kad — nors tai sunkiai įtikinama — trečioji imigrantų karta rodo tendenciją domėtis savo senelių kultūra ir didžiuotis jų tautybe.
Beje, Glazier pastebi, kad nemaža “bohunks” anūkų dalis bando greičiausiu laiku įsigyti naujojo krašto amerikonišką prestižą pačiu paprasčiausiu būdu — suanglindami savo pavardę, kartais pakeisdami net tikėjimą, tačiau jų daugumas nesidrovi pasisakyti esą “slovakai”, "lenkai” ar "lietuviai”. Nėra abejonės, kad jie kalba angliškai, naudojasi Amerikos kultūra ir garbina Dievą amerikoniška savo tikėjimo forma, tačiau tuo pat metu jie remia ir tautines bendruomenes ir šiek tiek jų prisilaiko, vedami kažkokio jausmo, susijusio su nostalgija ar sunkiai apčiuopiama ideologija. Beje, toji ideologija skiriasi nuo devynioliktojo šimtmečio imigrantų (o taip pat ir nuo paskutiniųjų metų tremtinių ideologijos. Red.). Kad ir nesiryždamas spėti tautinių bendruomenių likimo Amerikoje, Glazier vis dėlto samprotauja, kad jų išsilaikymas priklauso nuo jų vadų sugebėjimo suderinti amerikiečių kultūrą su savo tautiniais interesais bei sava kultūra.
A. Šalčius
