Jonas Grinius: Lietuva federacinėje Europoje

JONAS GRINIUS

Kalbėti apie laisvą Lietuvą federacinėje Europoje reiškia galvoti apie galimybę, kai komunizmas sugrius. Kaip tai įvyks ir kada tai įvyks, mes nežinome. Tačiau reikia apie tai galvoti, kad susidarytume daugiau ar mažiau bendrą mintį ir pažiūrą į ateitį tam atvejui, kai mūsų kraštas bus laisvas.

Europos tautos jau yra atėjusios į tokį istorinį tarpsnį, kuriame tautinės suvereninės valstybės izoliuotai nebegali išsilaikyti. Nebegali net didžiosios tautos, kaip parodė paskutinis karas. Tai rodo gyvas federacinis sąjūdis Vak. Europoj. Tai rodo ir sovietinė “federacija” nuo 1918 m.

Nors ten federacija yra įvykdyta prievarta, tačiau formaliai Sovietų S-ga vistiek yra federacija. Todėl, kas žiūri atviromis akimis į istorijos eigą, tas turi galvoti apie vienokią ar kitokią federaciją, prieš kurios būtinybę atsistos išlaisvinta Lietuva. Todėl reikia žiūrėti, kuri tų federacijos galimybių Lietuvai būtų patogesnė ir priimtinesnė.

Penkios gali būti svarbiosios federacijų galimybės, su kuriomis gali susidurti Lietuva ir jos ateitimi besirūpinantieji žmonės.

Pirmiausia BALTOSKANDIJOS FEDERACIJA. Apie ją buvo kalbama dar prieš II pasaulinį karą. Mūsų tėvynėje jos šalininkas buvo prof. K. Pakštas, kuris manė, kad Skandinavijos ir Baltijos valstybės gali sueiti į federacinius ryšius. Būdamos maždaug vienodo dydžio, nenustelbdamos viena kitos, tos valstybės galėtų sudaryti pajėgų politinį organizmą, kuriame Lietuvai būtų saugiau. Tačiau šiandien atrodo, kad Baltoskandijos idėja yra viena menkiausių galimybių, nes Skandinavijos tautos, stovėdamos nuošaly, mažiausia didiesiems kaimynams kliūva; jos pačios šiuo momentu nuošaly stovi nuo Vak. Europos federacinio judėjimo ir mieliau žvalgosi į Britų Commonwealthą. Ir ateity 6—7 nedidelių tautų federacinis junginys būtų permenka jėga greta didesnių.

Antroji galimybė — BALTIJOS TAUTŲ FEDERACIJA.

Kad tos trys nedidelės tautos turi tarp savęs glaudžiau bendradarbiauti, apie tai kalbama nuo Estijos, Lietuvos ir Latvijos atsikūrimo laikų. Ir dabar apie tas valstybes kalbama ir rašoma kartais taip, lyg jos jau būtų sudariusios vieną politinį organizmą. Iš tikrųjų jį sukurti federaciniais pagrindais būtų lengviausia. Tik klausimas, kiek toji Baltijos federacija būtų pajėgi ūkiškai ir politiškai. Ar šešių-septynių milijonų žmonių sąjunga išspręstų saugumo problemą, kuri Pabaltijo tautoms yra pagrindinė ? Į tai tektų atsakyti neigiamai. Jei Čekoslovakija, kuri yra didesnė už visas tris Pabaltijo tautas drauge paėmus, nebeatrodo politinė jėga apsiginti, tai kas bekalbėti apie Baltijos federaciją, kurioj tautos nė ūkiškai viena kitos nepapildytų, nes visos trys yra žemės ūkio kraštai be tokios pramonės, kokią turi Čekoslovakija? Ir tie žmonės, kurie Baltijos fed. ypatingai skatina ir mus laiko beveik susifederavus, tur būt, negalvoja, kad mes, trys nedidukės tautos, galėtume sudaryti stiprų politinį ir ūkinį vienetą. Jie tikriausiai mano, kad trys Baltijos valstybės yra per mažos, kad jos kiekviena skyrium įsijungtų į didesnę valstybių sąjungą. Todėl jas nori pirma sufederuoti, kad paskui tą mažą sritinę federacijėlę įjungtų į didesnį tautų organizmą, kaip Vidurio Europos ar Vakarų Europos federacijos.

Kadangi trys Pabaltijo tautos, tarp savęs susifederuodamos, nedaug ką sau padėtų ūkiškai ir politiškai, o savo tautinio veido netektų įeidamos kaip vienetas į didesnę federaciją, todėl šiandien pasisakymas už Baltijos federaciją tėra tų tautų žmonių palankumo pareiškimas federacijos idėjai, bet ne tikėjimas Baltijos federacijos eventualia politine pajėga. Ji per menka, kad galėtų patenkinti politiškai ir ūkiškai. Ji naudinga reikalinga tarpusavio santykiams, bet ji nepakankama.

Kokios kitos galimybės?

Kai komunizmas grius Rusijoj, tada prieš 3 Pabaltijo valstybes gali atsistoti RYTŲ, ARBA RUSIJOS FEDERACIJA. Nėra abejonės, kad šita federacija, kurioj vyraus rusai, norėtų mus turėti savo tarpe. Tik ar mums joje būtu patogu, jei net Rytų Europos federacija su Rusija priešaky būtų tikrai demokratiška? Yra manančių, nors tai ir nepopuliaru, kad mes, kaip aiškiai vakarietiškos kultūros tauta, toje Rytų Europos federacijoj galėtume turėti didesnį vaidmenį ir geriau savo misiją atlikti, negu dėdamiesi prie Vakarų. Tačiau ten tikrai mums būtų pavojinga. Pavojinga, nes šitoj federacijoj rusų tauta būtų dominuojanti. Ji ten šeimininkautų beveik nesivaržydama, net jei Kaukazo ir Užura-

lio tautos į Rytų Europos federaciją neįeitų. Kita vertus, rusų tauta niekada tikro demokratiško gyvenimo nėra pažinusi. Ji išaugo į imperiją mažas tautas užkariaudama. Šita užgrobimų tradicija iš rusų tautos žmonių sąmonės negreit išnyks ir ateity. Todėl federacija, kurioj vyrautų betkokia Rusija, Lietuvai ir kitoms Pabaltijo valstybėms nebūtų jauki ir patikima.

Dar II pasauliniam karui nepasibaigus mums ir kitoms tautoms buvo pradėta kalbėti apie VIDURIO EUROPOS FEDERACIJĄ, į kurią įeitų tautos, gyvenančios tarp Baltijos jūros ir Juodųjų bei Egejaus jūrų. Šitokios federacijos projektą amerikietis Jordan išleido net atskira knygele dar 1944 m. Jis suskaitė, kad tų tautų gyventojai sudarytų apie 130 mil. žmonių politinį junginį, kuris galėtų laikyti pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų Europos. Šitą projektą palaikė ir turbūt tebelaiko lenkų ir čekų politikai.

Buvo sukurti taip pat intermariumo klubai, kuriuose dalyvavo ir lietuviai. Šitą Vidurio Europos tautų federacijos idėją yra pasigavę ir tie amerikiečiai, kurie vadovauja Laisvosios Europos federacijos idėjai ir įvairiems jos padaliniams. Vidurio Europos federacijos idėjai įdiegti ir sustiprinti be kita ko yra įsteigta ir Laisvosios Europos Kolegija Strasburge, kur priimami Vidurio Europos ir Pabaltijo tautų studentai. Atrodo, kad į Vidurio Europos federaciją būtų norima įjungti ir Lietuvą, Latviją, Estiją ne kaip atskiras tautas ir valstybes, bet kaip vieną jau sufederuotą vienetą. Tačiau, jei mes patys pirma nesusifederuosim, atrodo, kad europinės federacijos idėjos skleidėjai būtų patenkinti, jei kiekviena Pabaltijo tauta į Vidurio Europos Sąjungą ateitų paskirai.

Šitos sąjungos silpnybės yra dvi: viena, tautos, gyvenančios tarp Baltijos, Juodųjų ir Egejaus jūrų, yra skirtingo temperamento, ilgą laiką gyvenusios skirtingose aplinkybėse, kad galėtų sudaryti darnų ir pastovų junginį; antra, jų tarpe nėra tokios tautos, kuri ekonomiškai ir savo politiniais sugebėjimais galėtų telkti aplink save kitas įvairias tautas. Jų tarpe didžiausia lenkų tauta yra turėjusi daug kivirčų su savo kaimynais, kad galėtų telkiamąjį ir taikomąjį vaidmenį atlikti naujai susikūrusioj federacijoj, nors joj ginčai dėl sienų ir žymiai sušvelnėtų. Kita vertus, nors gyventojų skaičiumi ši federacija būtų gana galinga, tačiau pramonė neatsvertų žemės ūkio! Vadinas, ūkiniu atžvilgiu ji nebūtų stipri ir žymia dalimi priklausytų nuo Vakarų Europos. Todėl ir kyla klausimas, ar vertėtų Vidurio Europos federaciją kurti? Ar nebūtų geriau išlaisvintoms Pabaltijo ir Vidurio Europos tautoms dėtis tiesiog prie Vakarų Europos federacijos, be kurios ir minėtų tautų išlaisvinimas sunkiai įsivaizduojamas ?

Kai šie klausimai buvo duoti dviem žymiem europinės federacijos promotoriams, Coudenhove —Calergi ir Andre Philipp, jiedu abu, nors ir būdami skirtingų profesijų, atsakė vienodai: jei tuo laiku, kai Vidurio Europos tautoms išmuš laisvės valanda, Vakarų Europos federacija bus tapusi realybe, tada naujos fed. kurti nereikėtų ir išlaisvintoms tautoms būtų geriau federuotis su Vakarų Europa.

Šitaip prieš mūsų akis atsistoja penktoji galimybė — VAKARŲ EUROPOS FEDERACIJA. Jos užuomazgą tėra sudariusios šešios valstybės, kurios įeina į Plieno ir Anglies Bendruomenę. Jei jos būtų realizavusios suprojektuotą Europos Gynybos Bendruomenę, jos būtų turėjusios greit prieiti prie politinės antvalstybinės bendruomenės su federaciniu parlamentu ir vykdomąja vyriausybe.

Nors šitoji bendruomenė pradžioj teapimtų Belgiją, Liuksemburgą, Olandiją, Prancūziją, Vokietiją ir Italiją, tačiau ji su savo pramone sudarytų tokią didelę jėgą, kad ir Iberų ir Skandinavų valstybės pradėtų prie šitos bendruomenės savaime šlietis ir pagaliau į ją įeitų. Taigi į šitą Vakarų Europos tautų bendruomenę turėtų taip pat įeiti išlaisvintos Vidurio Europos ir Pabaltijo tautos, nes Estija, Latvija, Lietuva nuo krikščionybės priėmimo laikų jautėsi priklausančios Vakarų pasauliui.

Joms šitoj bendruomenėj būtų du nepatogumai. Viena, jų kultūrinis svoris būtų mažesnis, palyginti su tuo svoriu, kokį jos turėtų arba Rytų Europos, arba Vidurio Europos federacijose; prisijungdamos prie Vakarų Europos federacijos, Estija, Latvija ir Lietuva būtų toliausiai į šiaurės rytus nusikišę kraštai, kurių gynimas (agresijos atveju iš rytų) sudarytų sunkenybių. Pastarasis nepatogumas sumažėtų, jei į Vakarų Europos tautų federacinę bendruomenę būtų įėjusios ar įeitų Skandinavijos tautos. Tada saugumo jausmas mumyse sustiprėtų, nors kultūrinis svoris ir nepadidėtų. Tačiau juk mes drauge su latviais ir estais nepriklausomybės metais esame pajutę, kad nesame pasyvios tautos. Suėję į gerus santykius su kitomis mažomis tautomis, gerai sociališkai susitvarkę savo viduje ir išvystę kultūrinį veiklumą, toj Vakarų Europos federacijoj galėtume užimti tinkamą vietą.

-o-

Vis tiek, kiek federacijų susikurtų laisvoje Europoje, — dvi ar trys — joms dar ilgoką laiką grės pavojus sugriūti, nes didžiosios tautos negalės užmiršti seno įpročio dominuoti ir tarptautinius klausimus spręsti nedemokratiškai ir mažųjų nenaudai. Tam laikotarpiui, kol europinėse federacijose tautos susigyvens, kol išmirs didžiųjų tautų nacionalistai ir autokratai, kol jų jaunose kartose įsigalės tikrai demokratinė dvasia, ypač toj federacijoj, kurioj, bus Rusija, Europai į pagalbą turėtų ateiti JAV, kaip vienintelė didelė pasauly valstybė, kuri yra demokratiškai susiformavus ir demokratinius principus nuoširdžiai brangina. Be JAV efektyvaus prisidėjimo federacinė santvarka Europoj greit gali virsti kelių didžiųjų hegemonija arba sugriūti. Todėl JAV, gal kaip JT įgaliotinis, turėtų atlikti bent keliasdešimčiai metų demokratinio “taikos žandaro” vaidmenį, kad didžiosios tautos federacijų nesugriautų — nesuskaldytų į priešiškas koalicijas. Konkrečiau kalbant, JAV turėtų bent 50-čiai metų palikti savo įgulas kaikuriose Europos vietose tarp Rytų ir Vakarų Europos. Nors šitokia demokratinio “taikos žandaro” pareiga JAV būtų nemaloni, jos vis tiek jos turėtų imtis, nes tai geriau negu karas.

Šitam taikos uždaviniui atlikti gali būti dvi teritorijos Europoj, kur, taikai atėjus, bus labai mišrūs gyventojai. Tokia teritorija bus pirmiausia patys Rytiniai Prūsai, dabar vadinamoji Karaliaučiaus sritis. Nors dalis ten prievarta atvežtų rusų, gudų ir kitokių SSSR piliečių grįš į savo gimtuosius kraštus, tačiau dalis, ypač tie, kurie ten bus užaugę, liks, nes tai bus jų tėviškė. Vyti juos iš ten jėga, aišku, būtų nedemokratiška. Tačiau į Karaliaučiaus sritį grįš dalis vokiečių ir dalis lietuvių, nes bus neįmanoma jiems uždrausti grįžti į jų buvusias tėviškes, iš kurių jie buvo priversti pasitraukti. Kadangi ir dabar ten yra ir vokiečių, ir lietuvių, ir net latvių, todėl ir sakome, kad, taikai atėjus, Karaliaučiaus srity bus rusų, gudų, vokiečių, lietuvių ir kitų. Tai bus mišrių gyventojų sritis. Kol jie susigyvens, tas kraštas negalės tapti valstybe, kuri galėtų įeiti į Vidurio ar Vakarų Europos federacijas. Tam pereinamajam laikotarpiui ten ir turėtų būti tarptautinė valdžia JT priežiūroje su JAV karinėmis įgulomis. Kita panaši į Karaliaučiaus sritį bus pietinėj Europoj netoli Balkanų. Tai Besarabija, kur gyventojai taip pat bus labai mišrūs. Taigi, Karaliaučiaus srity ir Besarabijoj ir turėtų stovėti demokratiniai taikos sargai, kurie pačiu savo buvimu grasintų toms didžiosioms tautoms, kurios turėtų pagundos europines federacijas suardyti savo nacionalistiniams siekimams patenkinti.

Šitą demokratinių taikos sargų Europoje mintį mes lietuviai drauge su latviais bei estais jau dabar turėtume propaguoti, ypač sueidami su JAV atsakingais vyrais, nes mūsų gyvybiniai interesai reikalauja, kad lietuvių tauta turėtų ramų ir saugų gyvenimą bent vieną šimtą metų. Reikia tik atsiminti, kad per savo ilgą istoriją Lietuva tik du kartu yra turėjusi taiką 50 metų — Karaliaus Kazimiero laikais ir tautinio atgimimo laikais (nuo 1864—1914). Kadangi ir federacijos nėra amžinos, kadangi ir tarp federacijų galimi karai, todėl mes turime dėti visas pastangas, kad mūsų kraštas patektų į tokią tautų bendruomenę ir į tokias aplinkybes, kuriose lietuvių tauta galėtų atgyti ir pasidžiaugti bent šimto metų taika, kurios ji dar nėra turėjusi savo ilgoje istorijoje.

DEMOKRATIJA IR KRITIKA

Amerikietis žurnalistas Edward Murrow buvo apdovanotas “Freedom House” premija už jo nenuilstamą kovą dėl demokratijos teisingo supratimo “šaltajame kare”. Premiją priimdamas, jis vėl kalbėjo apie demokratijos principus.

“Jei sudaroma atmosfera, kurioje baudžiama už nepriklausomą asmeninį galvojimą, tai pilietis palinksta susilaikyti nuo visko, kas sudarytų jam sunkenybių. Jis gali jaustis saugus savo profesijoje bei apsisaugoti nuo nesusipratimų bei persekiojimo, kai jis laiko burną užčiaupęs. Tai gali būti labai malonu tiems, kurie demokratijos vertės nesupranta. Demokratija pripažįsta, kad jokia vyriausybė nėra tobula, jokia valdžia nėra be klaidų, kad nėra jokios sistemos, kuri negali būti pagerinta. Norint šitų permainų jei tik jos nėra primetamos tironų — atsiranda nuomonių skirtumas, opozicija, pažangus galvojimas, kritikos laisvėj turi būti nuolatinis konfliktas tarp idėjų.

"Be abejo, tai duoda gerokai sąmyšio. Bet demokratijos gyvybingumas gali būti matuojamas piliečių minties aktyvumu. Saugumas ir garbingumas demokratijoje nėra tas pats. Tie, kurie mano, kad mes turime būti suuniforminti dėl to, kad esame “šaltajame kare”, neapsižiūri, kad jie nori demokratiją užmigdyti, o snūduriuojanti demokratija iš tiesų yra pakeliui į tironiją”.