KRIKŠČIONIŲ DEMOKRATŲ JUBILĖJUS
Krikščionių Demokratų Partija (dabar pasivadinusi Sąjunga) paminėjo savo pirmosios programos 50 metų sukaktį, išleisdama 240 pusl. “Tėvynės Sargą” (nr. 11), sukviesdama New Yorke savo konferenciją ir suruošdama iškilmingą minėjimo aktą.
KD-DF-US blokas, turėjęs steigiamajame ir antrajame seimuose absoliučią atstovų daugumą, neabejotinai turėjo ir lemiamos įtakos tam nepriklausomos Lietuvos organizavimosi laikotarpiui. Tiek konstituciją redaguojant, tiek žemės reformą vykdant, tiek krašto socialinius, ūkinius ir kultūrinius pagrindus statant, KD-DF-US bloko įtaka buvo lemianti. Bet jau 1922 pirmojo seimo rinkimai, davę tam blokui tik pusę mandatų (38 iš 76), buvo aliarmuojąs įspėjimas skaitytis su demokratinės santvarkos logika, kad kiekviena dauguma yra kandidatas į mažumą ir atvirkščiai. KD-DF-US blokas į šią logiką pakankamai neatsižvelgė, kaip jos nepaisė ir seimo mažuma. To padarinys — demokratinės santvarkos sužlugimas. Atsakomybės už tai didelė dalis tenka ir vieniems ir antriems.
Nuo 1926 perversmo, sužlugdžiusio KD-DF-US bloko padėtais pagrindais statomą demokratinės Lietuvos pastatą, pabiro ir pats blokas.
Okupacijų ir rezistencinės kovos dienas partija praleido vegetuodama. Tremtyje ji iškilo į politinio vadovavimo viršūnę. Tačiau šio laikotarpio istorijoje nelengva bus paneigti dokumentus, liudijančius, jog toje viršūnėje esančios partijos atstovams tenka didelė atsakomybės dalis už moraliai nepriimtinas priemones tarpgrupiniuose santykiuose, jų pačių vartotas ir jų sankcionuotas, kai jas vartojo kiti. Kelerių metų perspektyvoje jau matyt, kaip tie kompromisai su morale vedė vis į liūdnesnius visuomeninio gyvenimo padarinius.
Gerai, kad sąjunga dalyvauja tarpt, rytų-vidurio Europos krikščionių demokratų sąjungoje ir kad rūpinasi sudaryti sau užnugarį, organizuodama konferencijas, nes organizuotiem žmonėm lengviau atlaikyti emigracijos spaudimą. Kiek pasiseks, parodys ateitis, kuri plėtojasi dideliu tempu. Penkiasdešimt metų laikotarpis istorijos grandinėje yra mažutė grandelė, tačiau mūsų epochoje tie penkiasdešimt metų buvo labai kondensuoti. Gal dėlto visuomeninės grupės pergyvena pagreitintą evoliuciją, taikydamosi prie naujos gyvenimo tikrovės. Būdinga, kad vakarų Europos krikščioniškosios partijos po šio karo, skaitydamosi su nauja tikrove, pralaužė savo rutiną ir atsinaujino. Vargiai tą patį galėtume pasakyti apie lietuvišką jubiliatę. Gal čia yra viena iš pagrindinių priežasčių, kad T. Žiburių stebėtojas pasidarė tokias išvadas: “šimtmečių jubilėjus švenčiančios, tiek daug Lietuvai nusipelniusios politinės partijos, kaip girdėjos ir matės neseniai jų suvažiavimuose, neturi narių ir jaunimo. Jos laikosi ‘asmenybėmis’, kurių vidurkis sukasi apie 67 metus. Kiti — nei svetimtaučiams rodyti, nei saviems pasitikėti. Taip yra pas krikščionis demokratus (šie net jaunimo komisiją įsteigė), socialdemokratus, liaudininkus ir kt. Tautininkai — tai nepriklausomybės laikų valdininkijos amžius”.
V. B.
