PARTIZANO KAPAS.
KARIŪNAS
Ateis pavasariai, paskęs laukai žieduose,
Miškuose pirmosios žibuoklės sužydės,
O kas ateis prie tavo kapo, žuvęs partizane,
Ir kas vainiką iš pirmų žiedų uždės.
Kas aplankys apleistą tavo kapą?
Kas “amžinąjį atilsį”, kas maldą už tave čia sukalbės?
Gal tiktai vakaras, gal vėjai iš laukų tėvynės
Raudos kaip motina, suklupus prie sušaudyto sūnaus duobės?
Raudos tavų dienų, tavos jaunystės, tavo juoko,
Kaip per pavojus jaunas ir drąsus bridai. . .
Kai pamilai tėvynę, sielvarte suklupusią po kryžium
Ir kelią laisvės jai — tiktai kovoje suradai.
Ir čia žuvai. Ir parašei krauju ant tėvų, žemės —
“Lietuvi, amžiais būk didus, nes tavo kelias — kruvina kova”
Ir metai eis, žydės laukai prie kelio,
Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva ...
Bet kai laukais praeis žali pavasariai
Ir sodai, kaip jaunamartės vualiuose, žydės,
Kas gi ateis prie tavo kapo, žuvęs partizane,
Ir kas gi, kas vainiką iš pirmų žiedų uždės . . .
Iš partizanų poezijos
